Jūra savo didybe pavergia kiekvieną. Ir nesvarbu, kad ji rami, ir tiesiog nesinori išbristi į krantą, nugultą poilsiautojų. Ar tokia grėsminga, kad bangos tokios aukštos ir griaunančios, ir priartėti prie vandens net per atstumą nepajėgi. Jūra visada traukia, baugina, gydo, užburia, vilioja. Vandens platybės amžiams įsirėžia į atmintį.
Karolina NAPRIENĖ
Būtent tokią jūra – permainingą, ramią ir audringą – mes, Vievio neįgalieji, ir pamatėme Šventojoje. Net ir per tas kelias prie jūros praleistas dienas mes pasisėmėme stiprybės ir sveikatos. Maudėmės jūroje, vanojomės paplūdimio pirtelėje, deginomės kopose. Net sunkiai judantys, nuolat jaučiantys skausmus neįgalieji rinko gintarėlius, iki sutemų vaikščiojo pajūriu, meldėsi Šventosios kurorto bažnyčioje.
Nors pensininkų, ypač turinčių negalią, finansinės galimybės ribotos, neretas važiavo aplankyti vis gražėjančios Palangos. Skanavome jūros gėrybes, vaišinomės alumi. Visus pavergė burlentininkų ir jėgos aitvarų sportininkų drąsa.
Ir nors mes visi vienas kitą pažįstame, nes esame iš to paties nedidelio miestelio, bendra grupės vakaronė, bendros dainos (šįkart turėjome net dešimt nuostabiai dainuojančių vyrų) suartino visus dar labiau.
Už turiningą išvyką dėkojame nepailstančiai grupės vadovei, Vievio neįgaliųjų draugijos pirmininkei Marijonai Pacevičienei.
Namo grįžome veždami artimiesiems kas suvenyrą iš kurorto, kas – kriauklelę ar gražiai jūros nugludintą akmenėlį, gintaro lašelį. Visi jautėmės sveikesni, pilni neišdildomų įspūdžių ir jūros vaizdų.