Neseniai paminėtas Vievio moterų sambūrio „Ieva“ veiklos penkiolikos metų sukaktis. Tęsdamos tradicijas, moterys nenustoja ieškoti naujų formų, naujų temų susitikimams.
Sambūrietė Karolina Napienė
Balandžio mėnuo moterų senjorių sambūriui buvo neeilinis – Vievio parapijos namuose vyko gražus susitikimas su jaunimu.
Naujai įrengtuose parapijos namuose svečiavomės pirmą kartą. Nustebintos buvome šiuolaikiškai įrengtomis patalpomis: šviesūs baldai, spalvingi indai, ant sienų M.K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijos, besikūrenantis židinys. Bet dar labiau nustebino salėje šeimininkaujantis jaunimas. Įvairaus amžiaus – nuo pirmokėlių iki abiturientų – vaikinai ir merginos jau antri metai čia mokosi susikaupti bendrai maldai, čia leidžia laisvalaikį, aptaria, kaip meniškiau puošti bažnyčią, tvarkyti aplinką.
Mūsų susitikimas su jaunimu, kurį organizavo tikybos mokytoja Aušra Malinauskaitė, prasidėjo bendra susikaupimo malda. Mokytoja papasakojo apie jaunimo aktyvų dalyvavimą bažnyčios darbo veikloje, pagyrė jų gerus mokslo rezultatus, meninius gabumus.
Moksleiviai susitikime tikrai buvo labai draugiški, nuoširdūs ir drąsūs. Susipažindami kiekvienas mums papasakojo apie savo pomėgius, svajones. Dauguma jų lanko įvairius būrelius mokykloje, mokosi Vievio meno mokykloje. Dešimtmetė Karolina Ustilaitė skersine fleita pagrojo keletą sudėtingų kūrinių, penktokė Urtė Vyšniauskaitė pademonstravo gimnastinius gabumus, Dainų dainelės laureatė, tikra kvatoklė, Vytautė Urbonaitė angliškai padainavo dainelę „Niekad nepasiduok“. Bet labiausiai mus sujaudino operos solistės Irenos Milkevičiūtės mokinės Gretos Loibaitės atlikta lietuvių liaudies daina „Plaukė antelė“.
Sambūrietės irgi kiekviena vaikams pasakojo apie save, savo pomėgius ir prabėgusius metus, tuo sukeldamos vaikams nuoširdų nusistebėjimą ir juoką. Pagal amžių, visos sambūrietės vaikams tiko į močiutes ar net promočiutes.
Popietė prie arbatos ir naminio pyrago prabėgo nepastebimai greitai. Skirstėmės džiaugdamiesi, kad Vievyje yra tiek daug gabaus, kultūringo, dorovingo ir žingeidaus jaunimo, su kuriuo bendraudamos ir mes pačios pajaunėjome. Skirstėmės, tikėdami, kad toks susitikimas buvo pirmas, bet ne paskutinis. Mes jau turime idėjų, kad bendrų popiečių metu jaunimą ir mes galėtume pamokyti rankdarbių, pasidalinti sukaupta gyvenimo patirtimi.
Už galimybę pasisvečiuoti parapijos namuose ir arčiau pažinti jaunimą mes dėkojame mokytojai Aušrai Malinauskaitei ir klebonui Alfonsui Kelmeliui.