Vietovardžių kilmės

Vietovardžių kilmės

Ona Rasutė ŠAKIENĖ

Lietuvos vardas (Lituae, vardininkas Litua) pirmą kartą pa­minėtas 11 a. lotynų kalba parašytuose Kvedlinburgo analuose.
Rusios metraščiuose užfiksuoti ankstyviausi pavadinimai Литъва, Литва (vardai veikiausiai rytų slavų gauti iš lietuvių). Nuo 12 a. pabaigos vokiečių dokumentuose randama forma Lettowen, lotynų kalba rašytuose šaltiniuose – Lethovia. Lietuvos vardu tada galbūt buvo vadinama ne visa etninė Lietuva, o tik jos dalis, greičiausiai tarp Neries, Nemuno ir Merkio upių; čia buvo ankstyvojo laikotarpio Lietuvos valstybės feodaliniai ir administraciniai centrai – Kernavė, Trakai, Vilnius. Jungiant žemes ilgainiui Lietuvos vardu buvo vadinamas vis didesnis plotas.
Lietuvos vardą imta sieti su lietuvių kalbos žodžiais. Bandyta kildinti iš žodžio lietus – esą Lietuva yra lietingas kraštas. S. Karaliūno teigimu, žodžiui Lietuva pradžią davė šaknies liet- bendrinis žodis, reiškęs ‘kariauną’. Žodis Lietuva turi priesagą -uva, todėl turėjo būti išvestas iš nepriesaginės formos, greičiausiai iš *Lietā (šios formos buvimą rodo ir latvių leitis ‘lietuvis’, vestinas iš *Leitā, plg. lietuviškai latvis < *Latvā). Nepriesaginėms formoms *Lietā < *Leitā artimi upė­vardžiai Leità (Graumenos intakas, Švėkšna), Leitė (Rusnės intakas), Leitãlė (Leitės intakas; visi upėvardžiai gali turėti kuršių ei), t. p. plg. Léic-iškių (= Leit-iškiai) ežero (Marijampolės savivaldybė) vardą (gali būti jotvingių kalbos palikimas). Lietuvos vardas anksti (daugiausia nuo 20 a. 7 dešimtmečio) imtas sieti ir su vandenvardžiais. Pradžią jam galėjo duoti liet- šaknies vandenvardis, buvęs tame krašte, kur pradėjo kurtis Lietuvos valstybė. K. Kuzavinio nuomone, tokia upelė galėjo būti Neries dešinysis intakas Lietauka (~30 km nuo Kernavės), ištekantis iš Lietaukos raisto. Upėvardis Lietáuka (Lietãvka, Letáuka, Letãvka, Litavka) yra su slavų priesaga -ka suslavinta lietuviško vandenvardžio forma Lietava (ši forma girdėta iš senų žmonių, fiksuota ir raštuose). Lietavà ir Lietuvà yra dvi gretiminės to paties vardo formos. Lietuvos vardo senesnę atmainą Lietava su priesaga -ava išlaikė latviai, Zietelos (Baltarusija) lietuviai, ji aptinkama senuosiuose tekstuose lotynų ir slavų kalbomis. Zigmas Zinkevičius
VI–VIII a. lietuvių gentis dar tik pradeda reikštis baltiškųjų lyderių statuse. IX–XII a. lietuviai jau ne tik tvirta gentis, bet ištisa genčių sąjunga, kurios pagrindinis konfederacinis centras yra Neries baseinas. Tuo metu čia formuojasi etnokultūrinio ir etnosocialinio tipo lietuvių genčių sąjunga. Ją valdo Neries baseino kunigaikščių šeimos. Aukštaitija savarankiškesnė, Žemaitijos kraštas labai savarankiškas. Šios baltų gentys susidurdavo su stiprėjančios Lietuvos konfederacijos vyčiais, išimčių karuose niekam nebuvo daroma. Lietuvių galios veiksnys netgi karingiems kuršiams buvo neišvengiamas. Lietuvių kalba kaip tarpgentinio bendravimo priemonė neturėjo konkurencijos. Bet karinėje sferoje turėjo praeiti kone šimtas metų, kol lietuvių valstybė tapo pajėgi užtikrinti gynybinį pilių funkcionavimą. Kryžiaus karai sustabdė tolesnę valstybės plėtrą. Arvydas Norkūnas
Vietovardžiai – tai nepamainomas informacijos šaltinis kraštovaizdžio ir tautotyros raidoje.
Jau ir 1999 m. priimtame Lietuvos Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme buvo nurodytas ir etninių vietovardžių išlikimo užtikrinimas: „Vyriausybė inicijuoja etninio kalbos savitumo ugdymą, užtikrina tarmių, etninių vietovardžių išlikimą“.
Gyvenamųjų vietovių vardai, saugodami savyje kultūrinę-istorinę ir paleogeografinę informaciją, yra šalies kultūros nematerialusis paveldas, kultūrinės atminties lobynas. Daugelis vietovardžių yra senes­ni už visus rašytinius dokumentus. Ypač likę senieji vietovardžiai, kuriuos užklojusios vėlesnės kultūros ne palaidojo, o išlaikė iki mūsų dienų tautos lūpose, sakmėse, mitologijoje. Ten, kur tankus dvarų ir juose gyvenusių bajorų tinklas nešė svetimą kalbą, ten kaip pyrago ­sluoksniuose išsilaikė senieji klodai, kurie neliesti stovėjo ilgus amžius. Tai būdinga Elektrėnų kraštui, kur kirtosi senųjų kunigaikščių keliai, tvyrojo medžioklių plotai, stovėjo senosios šventvietės.
Mūsų krašto didžiausios upės Strėva ir Neris. Jų aplinkoje nuo seniausiųjų laikų gyveno lietuvių gentys, davusios pradą valstybingumui ir tautos vardui.
Pradedant nagrinėti Elektrėnų krašto vietovardžius apie tai iškalbingai kalba mano tyrinėjimuose sutikti įvairių sričių mokslininkai, iškilūs, gerbiami žmonės.
„Kaip reikia branginti atminimą, kad jis šimtmečiams sustingdytų laiką? Nepajėgiu suvokti, kokia gili gali būti mūsų tautos atmintis. Kas gali būti nuostabiau – kas dar labiau galėtų branginti krašto istoriją, jei ne jos žmonės? Nesvarbu muziejaus plotas, svarbu, kad jis turi šeimininką, svarbu būti kruopščiam ir atidžiam, taip sutelkti dėmesį, kad pro akis nepraslystų nė menkiausia detalė. Neabejoju, kad visos jos krašto istorijos yra nepaprastai svarbios.
Neužtenka­ rū­pintis paveldo ver­tybių kaupimu ir saugojimu. Kaip ir išsaugoti, šiandien svarbu šiais turtais dalintis.“ Archeologas, prof., dr. V.Vaitkevičius
Mūsų kraštą supa dvi gražiausios upės – Neris ir Strėva, jų baseinuose kažkada kūrėsi Lietuvos valstybė, gyveno lietuvių, jotvingių gentys, karaliavo senieji kunigaikš­čiai. Teritorijose iki mūsų dienų yra išlikusių senųjų jų kelių, kuriais keliavo, girių, kuriose medžiojo, vietovių, kuriose vyko mūšiai su kryžiuočiais atėjūnais.
Strėva
„Legenda. Kartą gyveno dvi seserys – Strėva ir Verknė. Sumanė jos pas tėvą Nemuną nubėgti, bet nežinojo kur jį rasti. Verknė išskubėjo į vakarus, Strėva – į rytus. Ilgai jos ieškojo kelio, daug kilpų išraitė, kol atskirais keleliais surado Nemuną tėvą, stipriai įsikabino jam į šoną ir laikosi nusitvėrę“…
Strėva, beišdykaudama su broliais ežerais ir beskubėdama į šiaurę, vos nesumaišė kelių ir nenuskubėjo į Nerį, nuo kurios jau buvo tik 12 kilometrų, ir tik gerojo Anykštų ežero patarta, pasuko į vakarus, kur patekėjusi daugelį vingių, pasimaitinusi upeliais ir pasipuošusi krantų grožiu ir surado Nemuną. Manoma, kad priešledyniniu laikotarpiu Strėva buvo Neries intakas, o ir pati Neris tekėjo dabartinio Strėvos slėnio dalimi. Taigi už puikųjį slėnį žemiau Elektrėnų Strėva dėkinga savo vyresniajai seserei – Neries upei.
Strėvos vardas kilęs iš žodžio „Struja“ – srovė. Strėva pagal sraunumą yra viena srauniausių upių Lietuvoje.
Strėvos upės vardas atspindi vieną Lietuvos upių savybę – sraunumą (strėvus – sraunus), vidutinis jos greitis yra 1,1 – 0,3 m/ sek., žemupio rėvose siekia iki 1,0 m/ sek. Strėvos upė prateka trimis skirtingomis kryptimis beveik atitinkan­čio­mis rajonus: aukštupyje teka į rytus Trakų rajono žemėmis, vidurupyje teka į šiaurę Elektrėnų savivaldybės žemėmis ir žemupyje – į vakarus Kaišiadorių rajono žemėmis.
Prie Strėvos nuo seno virė gyvenimas. Paupio gyvenvietės buvo sujungtos senoviniais keliais tarp Kauno, Žiežmarių, Semeliškių, Trakų, Vilniaus. Manoma, turėjus ir kelią Semeliškės–Paparčiai per Senas Kietaviškes. Senieji keliai išugdė Semeliškes ir Žiežmarius. Prie Strėvos galima suskaičiuoti buvus apie dvylika vandens malūnų. Patogi geografinė padėtis uždėjo ryškų istorijos antspaudą – gyvenviečių čia būta jau akmens amžiuje, piliakalniai, kurių buvo daug įrengta prie Strėvos ir jos intakų dar I tūkstantmetyje p.m.e., regėjo genčių kovas ir susirėmimus su svetimšaliais. Pastrėviais nuvilnijo ne viena karų, mūšių, sukilimų audra. Iš enciklopedijų
Neris
Upėvardis yra grynai baltiškas ir siejamas su liet. nerti – „staigiai lįsti ar leistis į vandenį; plaukti po vandeniu“. Taip pat vartojamas kitas Neries pavadinimas – Vìlija. Būta mėginimų upėvardį Vilija sieti su lietuviškais žodžiais vilnis, vilnyti arba vieloti („vynioti“), taip pat vė­lė, vel­­nias, tačiau labiau ti­kėtina, kad jis yra slaviškas, perdarytas iš anks­čiau vartoto Velja (rus. Велья) ‘didžio­­ji’. Pavadinimas Velja fiksuo­tas jau Ipatijaus metraštyje (XIII a. pirmo­ji pusė). Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuo­se nesyk minimas Neries vardas (nuo 1390 m. minimi ir Paneriai), o slavų metraščiuose žinomas tik Vilijos vardas. Nuo XIV a. rašytiniuose šaltiniuose pradedant Janu Dlugošu upė Lietuvos žemėse jau įvardijama kaip Vilija. Tai siejama su gudų kalbos įsigalėjimu Lietuvos kanceliarijoje XV–XVI a. Konstantinas Tiš­kevičius savo kelionės užrašuose nurodo, kad pirmąsyk kelionės metu Neries pavadinimą išgirdo ties Grabijolais.
Mitologijoje Neris – vėlių upė
„Tiriant senąsias šventvietes jau buvo atkreiptas dėmesys, kad lietuvių mitologijoje upių ir upelių (beje, jų dalis yra vadinama Vėlupiais) vanduo prausia mirusiųjų vėles ir plukdo jas į marias – pomirtinį pasaulį.
Svarbiausią vaidmenį atlieka saulė, jos judėjimo kelias, tekėjimo ir laidos akimirkos. Saulėtekis, be jokios abejonės, yra gimtis, saulėlydis – mirtis. Perėjimas iš vienos erdvės į kitą (pirmiausia iš gyvųjų pasaulio į dievų ir mirusiųjų arba atvirkščiai) vyksta šviesai silpstant, o tamsai stiprėjant arba atvirkščiai. Besileidžiančios saulės prašoma nešti linkėjimus mirusiems artimiesiems, užkalbėjimai veiksmingi juos atliekant saulei tekant arba leidžiantis, gyvybės daugėja saulėtekio metu prausiantis į rytus tekančiu šaltinio vandeniu.“Archeologas prof. dr. V. Vaitkevičius
Baltų mitologijos paveldą Neries regioniniame parke išsamiai atsklei­džia Vladimiro Toropovo studija. 18 a. vidurio literatūroje Neris buvo laikoma Vilijos upės deive. Po dviejų iš eilės Vilniaus miestą nusiaubusių gaisrų poetas Bazilis Bonifacijus Jakimavičius tokiais žodžiais kreipėsi į upę, prašydamas miestiečių kančias perduoti deivei Neriai: ,,Upe, kuri nuneši mano ašaras, ištirpusias tavo skaisčiuose vandenyse, apreikšk mano dejones, apreikšk neramybę. Te tavo Neris apreiškia ir dievams, kurių valdžioje jūrų gelmės, mano kančias ir nenumaldomą gailestį. Pasakyk Vilijos upės skaisčioji dei­ve, kokia didi ugnis sudegino tavo blakstienas, kaip buvai betrokštanti nuo mirtinų dūmų, kaip tavo vandenys, bejėgiai užgesinti karštį, dejuodami skalavo miesto pelenus.“ Dar poetas pasakoja, kad Neris – tai upės nimfa, kurią lietuviai stabmeldžiai garbino kaip deivę. Ji Neries pakrantėse turėjusi savo aukurus, kur buvo deginamos aukos. Žvejai ir sielininkai sukurdavo laužus iš sakingų medžių ir aukodavo aukas. 19 a. sielininkų dar praktikuojamas aukojimas upei prieš leidžiantis į didžiąsias rėvas tęsia rėvų – ypatingų sąlyčio tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio vietų – temą. Upei buvo aukojama druska, kad sumažintų ten esančių vėlių kančias. Nurodoma, kad visai neseniai sielininkai Grabijolų rėvoje ragindavę paragauti vandens, kuris čia esąs sūresnis negu kitur. Pilkapių, upės rėvų, gelmių ir kitų rūšių šventviečių kompleksai ir Grabijolų–Padvarių vietovėse yra unikalūs, jie turi analogijų už Lietuvos ribų, o mums šios vietos at­skleidžia archainius protėvių tikėjimus, apie ypatingą upių rėvų vaidmenį mitologijoje, apie jų poveikį kultūrinio kraštovaizdžio formavimui.
Iš „Šiaurės Atėnuose“ spausdinto Juozo Šėrio straipsnio „Neris bebras, vėlių upė“ pokalbiuose su Neries regioninio parko kultūrologe Ida Stankevičiūte:
„Bevaikščiodama palei Nerį ėmiau galvoti, kodėl pilkapynai yra su­si­koncentravę palei upę, toliau nuo van­dens jų beveik nėra. Bevartant knygas akis užkliuvo už seno Lietuvos archeologijos atlaso, sudaryto A. Tautavičiaus. Atsivertusi 5–8 amžiaus senkapių ir pilkapių žemėlapį, atkreipiau dėmesį į šventąją Nerį. Kur dunkso pilkapynai? Beveik visa Neris – tarsi karoliukai prie upės tėkmės suverti. Šiuo požiūriu Neris – ypatinga upė. Dar pasimatė, kad pilkapynai yra išsidėstę šiaurės vakarų ir vakarų kryptimis, o kur upė vingiuoja kitomis kryptimis, pilkapių visai nėra. Žinome, kad baltai įsivaizdavo, jog vakaruose yra mirusiųjų šalis, į amžinybę vėlės išeina su Saule.“
Neris – unikali upė, kadangi beveik visa vaga turi natūralius krantus, jos slėnis gilus (40–50 m gylio) su ryškiomis terasomis. Neries regio­ninio parko teritorijoje daro kelias kilpas. Viena jų yra susimetusi tarp Šiurmonių ir Grabijolų, vadinama Velniakampio kilpa. Upės slėnis turi 5 terasas, tokia išilginio pylimo grandinė yra ir ties Grabijolais.
Neris pakankamai vandeninga upė, teka skirtingais geomorfologiniais paviršiais. Teritoriją puošia Neries žemupiui būdingos plynaukštės. Žemiausios vietos virš jūros lygio yra prie Neries, jos tesiekia 66, 7 metrus. Vandeningos ir sraunios upės Bražuolė, Žiežmara, daug mažų šaltinėtų upelių papildo upės vandenį vidutinio švarumo pavasarį ir švariu vasarą ir žiemą vandeniu.
Neries krantuose susiduriame su savita mitologijos paveldo grupe – konglomerato luitais ir atodangomis. Vietos žmonių jie vadinami uolomis ir dažnai atsiduria svarbių mitinių įvykių epicentre. Meškos pečius, Trys miegantys broliai, Velnio būda, dar kitos senųjų šventviečių grupės – kalnai, miškai, šaltiniai.
Atskiro dėmesio nusipelno­ Neries vagoje esantys akmenys – pavieniai ir grupės. Upės atkarpoje tarp Vilniaus ir Kernavės sutinkame akmenis vardais – Gaidys, Avis, Dvylas, Bulius, Kiaulė su paršiukais, Karvutė, Tilvikas, Šunelis, Kumelaitė, Avinas. Daugelis akmenų Neryje yra vadinami gyvūnų vardais. Sausumoje tokio tipo akmenų pavadinimai yra gana reti. O. Šakienė „Grabijolų byla“
Tautotyros pradininkas Lietuvoje Petras Būtėnas 19 a. pabaigos, 20 a. pradžios žmogus, kurio dvasinę pasaulėjautą brandino tautos dvasinis atgimimas ir idealizmas. Jau 1923 metais dienraštyje ,,Lietuva“ P. Būtėnas paskelbė pirmąjį mokslinį straipsnį, kuriame pagrindė būtinybę išsaugoti miestelių, kaimų, viensėdijų vardus. Tada pradėtas šis šventas darbas. Mokytojai ėmėsi jo ir ėjo po kaimus ir mokinius klausinėjo, todėl šiandieną dar galime džiaugtis, kad kažkokias ­nuotrupas pagavome.
XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje apie Vievį daugėjo kalbančiųjų baltarusiškai, plito lenkų kalba. Lietuvių kalba išliko dainose ir daugelyje vietų vardų, ką dar aiškiai mena J. Mickevičienė ir kiti paneriškiai:
„Taip tėvas vis sakydavo Arškecynia. Yra pavadinimas kalno – Arškecynia. Tai tėvas, sako, bala žino, ar čia lietuviškas, ar čia ne. Tėvui mano buvo įdomu. Visokių, a tokių va, būdavo pavadinimų.
Ot, o kitur labai akmenų, ten toliau, pakalne – Akmenų kalnas. Nu tai jau lietuviškas pavadinimas, jau matosi lietuviai čia gyveno kada tai. Aplinkumoj žmones tai čia lenkiškai šnekėdava, bet jie lietuviškai mokėdava, dauguma mokėdava. Lietuviškai dainuodava, o lenkiškai kalbėdava. Lietuviškas dainas dainuo­dava, o kalbą nemoka lietuvišką.
Šitoj pusėj Neries buvo lietuviai. O anoj pusėj Neries – lenkai. Per pusę kažkaip buvo čia. Bet jie tas dainas mokėja lietuviškas.“ J.Mickevičienė
Akmenys
Beveik kiekvienas kaimas turi savo akmenį su pėda. Jie daug kur sunaikinti, bet išliko prisiminimų, pasakojimų. Per pėdą ant akmens gali išeiti iš šio pasaulio kitan, pėda tarsi raktas, galimybė tarnauti dievų ir mirusiųjų kelionėms, suteikiant galimybę jiems judėti aukštyn ir žemyn. Akmenys su pėdomis, užfiksuoti upėje ir pakrantėse, teikia galimybę persikelti iš vienos erdvės į kitą, iš vienos būsenos į kitą.
Neries parko teritorijoje akmenys sudaro gausiausią mitologinių objektų grupę. Iš viso parko teritorijoje priskaičiuojama per 30 akmenų ar jų grupių, susijusių su mūsų protėvių mitologiniais vaizdiniais. Dažniausiai tai akmenys, gulintys Neries vagoje ar netoli jos. Pasak padavimų, kai kurie jų – tai užkeikti žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių „užstrigę“ pereinant iš vienos erdvės į kitą. Suakmenėjusiais žmonėmis laikomi Valų Prakeiktų vestuvių, Verkšionių ir Grabijolų Užkeiktų vestuvių, Naujosios Rėvos ir Grabijolų Trijų brolių, Aliejininko, Elkos akmenys Neries vagoje.
Daug Neries vagoje gyvūnų vardais vadinamų akmenų: Gaidelis (Petušok, Bieliūnai), Avis (Ovečka, aukščiau Valų), Jautis (Vol, Valai), Dvylas (Dzvyl, Valai), Bulius (Byk, Saidžiai), Kiaulė su Paršiukais (žemiau Naujosios Rėvos), Karvutė (Krovka, Apskrita), Tilvikas (Cilvik, Karmazinai), Šunelis (Sobačka, Karmazinai), Kumelaitė (Kobylka, aukš­čiau Grabijolų), Avinas (Baran, Semeniškiai). Istorijos šaltiniai liudija, jog akmenų, esančių upėse, vardai yra paveldėti iš gilios senovės. Baltų dievai ir deivės ne tik savo palydoje turėjo tam tikrus gyvulius, žvėris ir paukščius, bet ir patys galėjo reikštis minėtais pavidalais. Atskirą grupę sudaro vadinamieji pėduoti akmenys, kuriuose pėdas paliko mitinės būtybės ar dievai.
Vietovardžiai – tai Lietuvos gyvenviečių, kaimų, geografinių objektų – kalnų, kalvelių, miškų, gojelių, ežerų ir upelių pavadinimai. Mūsų žymusis kalbininkas Kazimieras Būga yra taip pasakęs: „Kiekvienas kalbos žodis, būdamas pirma gyvenusių žmonių kartos padaras, yra mums istorijos dokumentas… Vietų vardais kalba pati žemė.“ Taigi vietovardžiai ir vandenvardžiai, mokslo kalba – toponimai ir hidronimai, byloja apie tautos gyvenimą čia nuo senų senovės. Ypatingai laikui atsparūs yra vandenvardžiai; jie išlieka net ir užkariautuose plotuose, išnykus ar nutautus juos įvardijusioms bendruomenėms.
Geografiniai pavadinimai paprastai atspindi objekto savybes, supančią augmeniją ar greta jų nutikusius įvykius. Pagal vandenvardžius kalbininkams pavyksta nustatyti, kurio­se žemėse senų senovėje gyveno viena ar kita gentis. O tas išvadas gali patvirtini archeologiniai tyrinėjimai, atskleidžiantys senųjų gyventojų materialinės kultūros ypatybes. Daugumos Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimai – iš vardo upės ar upelio, kurio pakrantėje buvo įsikūrę. Nemažos dalies gyvenviečių pavadinimai primena įkūrėjus ar pirmuo­sius gyventojus, tad jų kilmė – iš asmenvardžių.
Prie kiekvieno kaimo esantis gojelis, pelkutė, kalnelis, net lanka turėjo savo vardą. Žvejai žinojo ežero salų, pakrančių, povandeninių sėklių ar duburių vardus. Kraštotyros draugijos archyve sukaupta nemažai tokios medžiagos.  O ko­kios įdomybės ryškėja, kalbininkams ėmus aiškinti vietovardžių kilmę ir prasmę! Dažnai iškyla seniausiai nebevartojami, užmiršti žodžiai, ateiną net iš prokalbės. Gal todėl ir sakome, kad vietovardžiai – laiškai iš tolimos praeities…
Ar branginame šį kul­tū­ros­  paveldą, ar mokame jį saugoti? Mat vietovardžiai neatsiejami nuo geografinių objektų, kuriuos jie įvardija. Tiems objektams nykstant, juos pertvarkant, jų pavadinimai iš gyvosios vartosenos gali visai prapulti arba būti iškreipti. Vietovardžių kaitos ar nykimo priežastys įvairios. Lietuvos  kraštovaizdis buvo labai pakeistas sovietmečiu. Beatodairiška melioracija, vienkiemių naikinimas, kolūkinių gyvenviečių kūrimas – štai nuo 1959-ųjų per 30 metų iš gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukti 5600 kaimų pavadinimai. O naujose gyvenvietėse radosi daugybė Melioratorių ir Statybininkų gatvių. Šiandien vietovardžiai nyksta dėl skaudžių demografinių pokyčių šalyje. Tuštėjant Lietuvos kaimams, griūvant vienkiemių sodyboms, priimami sprendimai kaimus sujungti. Vien per paskutiniuosius penkerius metus Lietuvoje išregistruota ar ne pustrečio šimto kaimų. O jeigu praeis kiek laiko, ir tose iš žemėlapių ištrintose vietovėse apsigyvens žmonės, ar nenorės jie išgirsti tos žemės kalbą? Todėl labai prasminga išnykusio kaimo vietoje palikti kokį nors atminimo ženklą: ant akmens iškaltą pavadinimą, pastatytą koplytstulpį, ąžuole įkeltą koplytėlę. Ir žemėlapiuose pavadinimai privalo būti išsaugoti. Senai­siais vietovardžiais gali būti pavadinamos naujų gyvenviečių gatvės. Lietuvių kalbos institute Vardyno skyriuje nuolat pildomas Lietuvos vietovardžių žodynas, taip pat ir elektroninė vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė.
Pasak kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, „Lietuvos vietovardžiai – tai atminties ir kalbos lobynas, o kartu – mūsų protėvių kūrybingumo išraiška. Praturtinkime savo dabartį, juos įamžindami ir prakalbindami naujai“. Fizikas, etnologas prof. dr. L. Klimka
Gyvenamųjų vietovių vardai – tai savotiški kodai, apibūdinantys bendruomenes arba jų gyvenamą aplinką – buvusio/esamo gamtovaizdžio ypatybes, kraštovaizdžio elementus, gyvenusių žmonių verslus, socialinį statusą, istorinius įvykius, kaimų įkūrėjų pavardes, bendruomenių būdą. Tai nepamainomas informacijos šaltinis kraštovaizdžio raidos ir kituose kultūriniuose tyrimuose.
Daugeliui suprantama, jog gyve­namųjų vietovių vardai, kaip ir kiti vietovardžiai, yra kalbos aruodas ir kalbininkų domėjimosi sritis, tačiau kasdienybėje pasimiršta, jog tai ir krašto istorinės-kultūrinės atminties lobynas. Praėjus dešimtmečiui po įvykdytos kolektyvizacijos geografas St. Tarvydas apie vietovardžius rašė: ,,Vietovardžiai yra savotiški dokumentai, turintys vienokią ar kitokią prasmę. Kalbininkui, istorikui ir geografui jie yra tarsi hieroglifai, iš kurių išskaitoma krašto ir tautos praeitis. Daugelis vietovardžių yra senesni už visus rašytinius dokumentus, todėl mokslininkai juos labai vertina ir brangina. Mažųjų vietelių vardams lengva pražūti, keičiantis gyvenimo sąlygoms, ypač maro arba karo metu, kai išnyksta visi tų vietų gyventojai. Išnykus vietos gyventojams, dingsta ir vietos vardas. Gajausi yra didžiųjų žemės paviršiaus vietų vardai, tų vietų, kuriose gyvena daug žmonių. Tokie vietovardžiai dažnai išgyvena ilgus amžius, net tūkstantmečius.“
Septintajame dešimtmetyje­ pra­­dėjus melioracija pridengtą to­talinį vienkiemių nukėlimą, senosios kaimų bendruomenės pradėtos naikinti iš pagrindų, sukuriant nau­jas gyvenvietes ir tęsiant stambių socialistinio tipo bendruomenių – kolūkių brigadų ir tarybinių ūkių skyrių bendruomenių formavimą. Šitaip pertvarkytuose ūkiuose turėjo likti po 1–2, o sustambintuose – 4–5 bendruomenes, taigi, ir tik po kelis senųjų kaimų pavadinimus, kurių teritorijose tos gyvenvietės buvo įkuriamos. Be gyventojų likę ištuštinti kaimai būdavo išbraukiami iš respublikos gyvenamųjų vietovių apskaitinių duomenų sąrašo, jų teritorijas pervadinant gretimų, dar liekančių kaimų vardais. Kitaip sakant, iškėlus bendruomenę, būdavo naikinamas ir jos gyvenamo­sios vietovės vardas, siekiant tą pavadinimą pašalinti ne tik iš oficialaus valstybės gyvenimo dokumentų, bet kuo greičiau ištrinti ir iš gyventojų atminties, nutraukti bet kokias asociacijas su tų šeimų, giminių istorine praeitimi, idant jos nekeltų tapatybės pojūčio ir palengvintų naujo identiteto formavimą. Filomena Kavoliutė, Vilniaus universitetas
Elektrėnų miesto istorinė krašto erdvė
Elektrėnų miesto senamiestis – Draugystės, Taikos, Sodų ir Rungos gatvėse stovintys 1961–1965 m. statyti daugiabučiai – sukelia pirmą ir, kaip netrukus paaiškės, klaidingą įspūdį, jog energetikų miestas neturi istorinės praeities, o jo gyventojai – jokio ryšio su etninės kultūros vertybėmis. Miestas, šiluminė elektrinė ir marios iš tiesų neatpažįstamai pakeitė istorinį kraštovaizdį.
Duomenų apie jį išsaugojo tik senieji žemėlapiai, nuotraukos, aprašymai ir prisiminimai. Iš jų šiandien tampa aišku, kad Elektrėnams praeities gali pavydėti daugelis kitų Lietuvos regionų centrų.
Elektrėnus supa akmens am­žiaus stovyklavietės, geležies amžiaus gyvenvietės, piliakalniai, pilkapiai ir šventvietės. Jos yra grandis, kuri sieja priešistorę su ankstyvaisiais istoriniais laikais – epocha, kai kūrėsi dvarai ir miesteliai, o Elektrėnų vietoje, abipus Rungos upelio, gyvavo du bajorų kaimai: Perkūnakiemis ir Lekavičiai. Pirmasis nusipelno ypatingo dėmesio, nes archeologijos, istorijos, folkloro ir kalbos duomenys apie Perkūnakiemį atskleidžia intriguojančią ir paslapčių kupiną jo praeitį (plačiau šia tema žr.: Tautosakos darbai, 2008, t. XXXVI, p. 51–63; papildomai: Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego Województwo wileńskie 1690 r., Warszawa, 1989, s. 62). Perkūnakiemis, kitaip dar vadintas Perkūnkiemiu, pažodžiui reiš­kia Perkūno kiemą, kur sandas „kiemas“ reiškia kaimą arba gyvenvietę. Nuo XVII a. istoriniuose šaltiniuo­se minimas Perkūnakiemis buvo bajorų Virpšų ir Pacevičių kaimas (ilgainiui prie jų prisijungė ir Loi­bos), kitados įkurtas šalia Perkūnui skirtos šventvietės Gojaus miške ar ežero pakrantėje ir paveldėtas iš ankstesnių vietos gyventojų, galbūt net senosios religijos dvasininkų – žynių. Neatmestina galimybė, kad pastarųjų palikuonys yra Laimučių pavardę turintys krašto gyventojai. Šiame lei­dinyje skelbiami padavimai apie Perkūnakiemio pavadinimo kilmę (žr. tekstus Nr. 83, 95–98) yra unikali tekstų rinktinė apie Perkūną – lietuvių kariuomenės pagalbininką ir mūšio su kryžiuočiais ar švedais, įvykusio Perkūnakiemio apylinkėse, didvyrį. Sunkiausiu metu jis vienas sumušė visus priešus (variantuose – privertė juos šaudyti į saviškius). Galimas dalykas, jog tarp šio reto lietuvių tautosakos motyvo ir rašytinės tradicijos apie karų metu Šv. Kazimiero daromus stebuklus būta tam tikros sąveikos, kuri dar laukia specialių tyrinėjimų. Gojaus miško, kitados priklausiusio Perkūnakiemio bajorams, pavyzdys pirmą kartą leidžia piešti senosios­ šventvietės, veikusios prie bajorų gyvenvietės, paveikslą. V–XI/XII a. Pilkapiai Gojaus miške lei­džia spėti, kad galėjo būti ryšys tarp Perkūnui skirtos šventvietės (galbūt ąžuolo ar miško dalies) ir su mirusiųjų kultu susijusių priešistorinių laidojimo vietų. Neatmestina, jog Gojaus ryšys su mirusiųjų vėlėmis buvo pagrindinė arba viena svarbiausių miško sakralumo priežasčių. Padavimuose apie Perkūnakiemį atspindėtą lietuvių ir švedų (variantuose – kryžiuočių) mūšio temą toliau plėtoja iki šiol istoriografijoje neišsakytas spėjimas apie tai, jog 1348 m. vasario 2 d. Strėvos mūšis tarp LDK ir Ordino kariuomenių galėjo vykti Elektrėnų apylinkėse – ten, kur Strėva kitados tekėjo per Anykštų ežerą, o šalia tyvuliavo tarpusavyje susisiekiantys Jagudžio, Puikino ir Dumbliuko ežerai. Taigi Strėva buvo plati. Tokia geografinė padėtis neprieštarauja vaizdui, kurį susidaryti leidžia XIV a. Vygando Marburgiečio kronikoje nupiešta mūšio situacija (žr. Naujoji Prūsijos kronika. V.,1999, p. 98–99).
Ne mažiau svarbus ir įdomus faktas, kad Puikino ežere žvejai tinklais iš seno sužvejodavo žirgo ekipuotės dalių (skambalų, balnakilpių, žąslų, sagčių) ir ginklų (kirvių, ietigalių). Kai kurie radiniai, būdingi II tūkstantmečio pirmajai pusei, iš marių užlieto Puikino ežero prie Mažiklės vietovės ilgainiui pateko į Lietuvos nacionalinį ir Trakų istorijos muziejus. Neatsakytas lieka mokslinis klausimas, ar šie radiniai yra sietini su aukojimo, laidojimo ar mūšio vieta. Perkūnakiemio fone dėmesį atkreipia ir faktas, jog mūšis (deja, LDK kariuomenės pralaimėtas), įvyko vasario 2-ąją – tą dieną, kurią tradicinės kultūros atstovai iki šiol sieja su Perkūnu, ugnimi ir bitėmis. Archeologijos mokslų daktaras, profesorius Vykintas Vaitkevičius
Vietovardžiai…
Iš amžių glūdumų, iš pradžių pradžių, iš išminties, suvokimo, matymo, mąstymo. Ėjo nepakitę, ėjo ir kito, ėjo ir eidami šaukė mums savitą būtį, savitą gyvenimo būdą, mąstyseną, matymą.
Mūsų tauta – žodžio karalienė. Užrašinėdama skaičiau, mąsčiau. No­rėjau suprasti. Verkiau – kaip gražu. Juokiausi – kaip miela. Ir sava. Mano krašto. Kitur – kitaip. O čia, kur žemelę mylėjo, kur gyveno, juokės ir kentėjo jotvingėlis, dzūkelis. Jis buvo savimi nemąstydamas ir liko savimi. Kiek jo liežuvis apsivėlė svetimomis nuosėdomis, ar nugulė širdin?
Ne vieną jo gyventą vietą, jo kalną nesyk keitė istorijos vingių peri­petijos, užaugo giriomis, šimtamečiais ąžuolynais gyvenviečių, piliakalnėlių išdeginti plotai, su žmogumi išėjo tie seni vardai. Paskui vėl sukosi gyvybės ratai – atėjo naujos kartos, iškirto tas girias, vėl statėsi ir pervadino naujais vardais. Kas suskaičiuos tokias vietas, kieno atminty dar rusena senieji vardai?
Sako – upės. Sako – ežerai. Gal ir tiesa. Bet kur dingo mūsų aplinkoje telkšnoję Lingio, Mindžio, Orvio, Domblio, Sednio, Kundros, Duboklio, Aukudžio, Maležerėlio, Vilkokalnio vardai? Tik keletas jų jau vos vos atpažįstami…
Vaikystėje, dar pradinėje mokykloje jau mokėmės literatūrinės kalbos, mokytojas pats dzūkelis jau kalbėjo tobulai, ir mus taisė, taisė… kiekvieną dieną, kiekvieną žodį. Dirbo tobulai. O vėliau, jau vidurinėje sovietų laikais mokytojai irgi labai stengėsi, kad vaikai kalbėtų literatūrine kalba visur – ir tarp savęs, po pamokų, ir namie. Daug skaitėme. Gimtinės tarmė pamažu gulė į medžių paunks­mes, į namų kertes išsigandusi žodžio: ,,Negražu. Nekalbėk taip.“
Čia Dzūkijos pakraštėlis, trapus paribis tarp daug ko – tarmių, istorijos verpetuose – valdžių, požiūrių, klaidų. Tokiose vietose viskas kinta, net žmonės čia gimę ir augę kažkur išlaksto, ateina kiti. Paliko Spengla. Paliko Strėva. Liko Kareivonys, Ašakieniai, bet kur gi dingo Gomanta? O kur šiandieną Anykšta, kur gražuolis Puikinas, kur jotvingių krivius menantis Jagudas? O kur skaidravandenė šaltiniuota šventa upelė Runga? Pavadinote naujojo miesto gatves? Po šimto metų jose gyvendami žmonės žinos – tai Elektrėnų miesto gatvės. Ir tiek. Ir pats grubiai skambantis miesto vardas jau niekam nerėš ausies, jis prigis, tam reikia tik laiko. Viską apnešančio dulkėmis.
Ir vėl ateina žmogus, jis tarsi dievų siųstas sargas, ateina ir padaro daug.
Į Neries regioninio parko direkciją Ida Stankevičiūtė atėjo dirbti pasiryžusi minėtą barjerą tarp tyrėjo ir Vilniaus krašto gyventojo įveikti, o į kalbos, folkloro ir etnografijos paveldą Ida žvelgė per savo domėjimosi ir suvokimo prizmę. Kita vertus, temų, kuriomis ji rinko duomenis, ratas yra išties platus. Tai visų pirma vietovardžiai, padavimai, Neris, kaimų istorijos, mitologinės sakmės, liaudies medicina ir kitos žinijos sritys, tikėjimai, papročiai. Savo darbo svarbą Ida suprato ir tam galėjo pateikti ne vieną argumentą. Visi jie bylojo, kad Neries apylinkių tarp Vilniaus ir Kernavės gyventojai, nors kalba vadinama vilnietiška lenkų kalbos atmaina, yra vietiniai šio krašto gyventojai, o jų atmintyje išsaugoti vietovardžiai, tautosaka, žinija yra ne kas kita kaip senųjų Lietuvos gyventojų kultūros dalis. Tautosakos pobūdis rodė, kad Neries apylinkės yra šiaurinis vidurio Dzūkijos arealo, apimančio Alytaus, Prienų, Kaišiadorių, Trakų rajonus, pakraštys. Todėl Ida savo užrašytą tautosaką laikė iš esmės dzūkiška. Išeidama Ida paliko mums įspūdingą Vilniaus krašto istorijos ir kultūros duomenų rinkinį, suteikė galimybę XXI a. pradžioje į šį kraštą žvelgti kaip į vientisos Lietuvos dalį.
2002 m. vasarą–2006 m. pa­vasarį Neries regioninio parko teritorijoje ir už jos ribų surinktų etnografijos, folkloro, kalbos, istorijos duomenų vertę sunku pervertinti. XVIII– XX a. Lietuvos istorijos verpetai lėmė, jog labiausiai tyrėjų dėmesio pastaraisiais dešimtmečiais stokojo ne kuris nors nuošalus krašto kampelis, o mūsų sostinės – Vilniaus – apylinkės. Kalbos ir visų kitų bendravimo stereotipų barjeras ypač ryškus, kalbant apie etnografijos ir folkloro tyrimus. Archeologas prof. dr.Vykintas Vaitkevičius
Elektrėnų savivaldybės seniūnijos:
Beižionys, Elektrėnai, Gilučiai, Kazokiškės, Kietaviškės, Pastrėvys, Semeliškės, Vievis.
Elektrėnų savivaldybės miestų gatvės:
Elektrėnų miesto gatvės – Alinkos g., Atgimimo g., Aukštamiškio g., Ąžuolyno g., Budinės g., Dubijos g., Draugystės g., Dvaro g., Ginėjos g., Grigaičių g., Elektrinės g., Marių g., Obenių g., Pušų g., Raistinės g., Rungos g., Sabališkių g., Samanykščio g., Sodų g., Šaltinio g., Šarkinės g., Šviesos g., Taikos g., Trakų g., Žvejų g.
Vievio miesto gatvės – Ateities g., Bažnyčios g., Beržų g., Birutės g., Ežero g., Gėlių g., L. Giros g., Giros skg., Gluosnių g., Jaunystės g., Kauno g., Klevų g., Knygyno g., Kosmonautų g., Kranto g., Laisvės g., Liepų g., Lauko g., Lazdynų g., J. Milančiaus g., Mokyklos g., Naujoji g., Pakalnės g., Pakrantės g., Semeliškių g., Sodų g., Stadiono g., Statybininkų g., Stoties g., Šermukšnių g., Šviesos g., Taikos g., Taikos skg., Topolių g., Trakų g., Vilniaus g., Vilniaus skg., Vytauto g., Žvejų g.
Semeliškių gatvės – Basanavičiaus g., Bažnyčios g., Ežero g., Nestrėvančio g., Strėvos g., Šilo g., Trakų g., Užupio g., Vievio g.
Elektrėnų savivaldybės kaimų vardai:
A – Abromiškės, Aleksandrava, Aleksandriškės, Alesninkai, Ali-niškė, Alinka, Alksna, Antakalnis, Anupriškės, Apskrita, Ašakieniai, Ausieniškės, Ausiutiškės, Ąžuolinė.
B – Bajorai, Balandiškės, Bal­­ceriškės, Baltamiškis, Barbo­riškės, Barčiai, Barsūniškės, Baubonys, Belezai, Bendrės, Beržonka, Bradatiškės, Būda (Kietaviškės), Būda (Vievis), Budiliai, Bukiškės, Burbiškės, Būriškės, Buzeliai.
C – Ciruliškės.
D – Dainava, Dainiškės, Damazava, Dambruvka, Daubos (viensėdis), Daučiuliškės, Daugir­diškės, Diek­cioriškės, Diržonys, Dumblikas, Dzek­ceriškės, Dzen­kūniškės.
E – Eitulionys, Ešerinė.
G – Gabriliava, Gailaičiai, Gaš­tautiškės, Geibonys, Geniai, Ge­nina, Gervaraistis, Giedraitiškės, Gilūšis, Giraičiai, Girnakaliai, Gojus, Grabijolai, Gulaičiai.
H – Haliampolis.
J – Jagėlonys, Jarmališkės, Jokū­biškės, Jona, Joteliūnai, Juodelia, Jurzdika.
K – Kakliniškės, Kalniniai Mijaugonys, Kampinė, Kapšiai, Ka­ra­geliškės, Kareivonys, Karkučiai, Karsūniškės, Katiliškės, Kazerezina, Kazimieriškės, Keliakiemis, Kirtimai, Klevinė, Klykūnai, Kloniniai Jagėlonys, Kloniniai Mijaugonys, Konceptas, Kragžliai, Krivašiūnai, Kryžkelis, Krokšlės, Kulys, Kū­naviškės, Kurkliškės, Kuzmiškė.
L – Laičiai (Beižionys), Laičiai (Semeliškės), Lajus, Lapaika, Lapiakalnis, Latviai, Lazdėnai, Lazdynai, Lelyva, Liaukiškės, Liepikas, Lingiai, Lubaka, Lunkiškės.
M – Mackonys, Mackūniškės, Maitiegališkės, Malavolė, Malinauka, Malinauka I, Malinauka II, Malūnėlis (Ausieniškės), Malūnėlis (Elektrėnai), Maskoliškės, Matu­kiškės, Mazūranka, Mažiklė, Medžiolai, Meičiškės, Migliniškės, Migūčionys, Mikailiškės, Minina, Mitkiškės, Musteniai.
N – Naručionys, Naujadvaris, Naujakiemis, Naujalaukis, Naujalaukis, Naujieji Migūčionys, Naujoji Būda, Navasiolkai (Beižionys), Navasiolkai (Semeliškės), Noškūnai, Noškūnėliai, Nuobariškės, Nuotakai.
O – Obeniai.
P – Paaliosė, Paalkiai, Padūkštai, Pagrenda, Pajurgiškės, Pakalnės, Pa­kalniškės, Pakleviai, Palapiškės, Pamonaičiai, Paneriai, Paneriškės, Pa­piškės, Papliauškos, Pasamanė, Pa­­tiltai, Peliūnai, Perkūnkiemis, Pet­ro­šiškės, Pievaičiai, Pylimai, Pi­lypiškės, Pipiriškės, Podhaliampolis, Poliesis, Prūdžionys, Prūsiškės, Pugainiai, Pūstakiemis, Puščiava, Puzinava.
R – Raistinė, Ravališkės, Rinkaučizna, Rudauka, Rusakalnis, Rusatiškės.
S – Sabališkės, Sausaraistis, Sei­butonys, Semeliškės (kaimas), Senieji Migūčionys, Senoji Būda, Senosios Kietaviškės, Signalai, Skynimai, Skirmantiškės, Sodyba, Stančikai, Stelmošiškės, Streipūnai, Strėvininkai, Strošiūnai, Subartėnai, Sukra, Suslonys.
Š – Šadubalis, Šakaldonys, Šaltiniai, Šaltupė, Šarkinė, Šeiriškės, Šilonys, Šiulgiškės, Šuoliai.
T – Talpūnai, Tarbiškės, Taureika, Toleikiai, Tvertinės.
U – Užkryžiai, Užumiškės, Užupiai.
V – Valakiškės, Vanga, Varkutonys, Varliškės, Vasyliškės, VidugiriaI, Vievininkai, Vigodka, Vilkabaliai, Vilkiškiai, Vilūniškės, Vindžiuliai, Vingeliai, Viršuliškės.
Z – Zabaka, Zabarija, Zacišė, Zapalina, Zaulcai, Zelvė.
Ž – Žagarinė, Žalgiris, Žebertonys, Žydauka, Žiežmarka, Žikaronys, Žirginiai, Žuvyčiai.
Elektrėnų savivaldybės upės:
Aliosia, su intaku Zelvės upeliu, įteka į Nerį. Beržuolė įteka į Strėvą. Bražuolė, su intaku Pylimo upeliu, įteka į Nerį. Dabinta įteka į Strėvą. Neris, Elektrėnų teritorijoje pasipildžiusi intakais – Bražuole, Aliose, Rugtūpiu, Žiežmara, antroji pagal dydį Lietuvos upė, įteka į Nemuną. Rugtupis įteka į Nerį.Skersė įteka į Strėvą. Spengla įteka į Strėvą. Strėva su Elektrėnų teritorijoje įtekančiais intakais Beržuole, Dabinta, Skerse, Vuolasta, Spengla įteka į Nemuną. Vuolasta įteka į Elektrėnų marias. Žiežmara įteka į Nerį.
Ežerai:
Abromiškių ežeras (Lungis), Ak­laežeris, Aujėdas, Ausieniškių ežeras, Baka, Bakutis, Bedugnis, Beržiukas, Beržonkos ežeras, Beržuolis, Beržuo­liukas, Besenis, Bizdukas, Bliūdukas, Briaunis, Briauniukas, Dabinčius, Dekis, Dėlinis, Dumblaičiai, Dumblaičiai II, Dumblikas, Dumbliukas, Ešerinis, Gackų ežeras, Galnis, Gaštautiškių ežeras, Gaviekas, Gelvaitis, Gelvis, Gilūšis (Pastrėvio), Gilūšis (Semeliškių), Girnakalių ežeras, Ilgis, Jagudėlis, Jagudis, Juodinis, Kapšių ežeras, Katiliškės, Keliakiemio ežeras, Klev­žeris, Kregždė (ežeras), Kūdrelis, Kūdriai (ežeras), Lapoja, Laumena, Lojus, Luknia, Mažiklis, Meičiškių ežeras, Mergužėlė, Monaitis, Monis, Nabaraučiznos ežeras, Naručionių ežeras, Nestrėvantys, Orys, Pagojis, Pakalnis, Pakalniškių ežeras (Naručionys), Pakalniškių ežeras, (Rusatiškės), Pasamanė, Pečiūra (ežeras), Piktežeris, Pylimų ežerėlis, Prūdas, Salcekas, Sarakas, Sysvantaitis, Skynimų ežeras, Smukui­nis, Stančikų ežeras, Stančikų ežeras II, Strėvininkų ežeras, Svinuka, Šeiriškių ežeras, Šiemetis, Šiemetukas, Širinė, Švenčiukas, Švenčius, Šventalerikas, Tapelnė, Taureikus, Tilvikinis, Trumpalių ežeras, Užpurvio ežeras, Vagiekai Didieji, Vagiekai Mažieji, Vaisietis, Varliukas (Pastrėvio),Varliukas (Vievio), Vepriškai Vepriškai, Vievio ežeras), Zelva (ežeras).
Paveldas
Aleksandriškių eglė, Aleksan-driškių uosis, Alinkos pilkapynas, Alkų ąžuolas, Ausiutiškių konglomeratas, Beižionių akmuo, Bražuolės akmuo, Bražuolės tufų atodanga, Giedraitiškių ąžuolas, Grabijolų klevas, Jagėlonių akmuo, Laičių akmenys, Mitkiškių akmuo, Mitkiškių lobis, Mustenių akmuo, Mustenių lobis, Mustenių pilkapynas, Paaliosės pilkapynas I – II, Pajurgiškių akmuo, Paneriškių ąžuolas, Streipūnų ąžuolas, Žikaronių akmuo.
Miškai:
Budilių miškas, Jagėlonių miškai, Kazokiškių-Kaugonių miškai, Panerių miškai, Rusakalnio miškas, Semeliškių–Barbutiškių miškai, Strošiūnų miškai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69