Vertybių gijos spausdintame žodyje

Julija Kirkilienė

O mūs šventas lietuviškas žodi,
Ilgą naktį vergijoj kalėjęs,
Ne kaip vergas šiandien
pasirodyk,
Bet kaip laisvas pavasario vėjas…
Bernardas Brazdžionis

Taip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos paminėjimą gegužės 8 d. pradėjo Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekos vedėja Irena Senulienė. Šią džiaugsmingą dieną lietuvybei yra prasminga paminėti Vievyje, mieste, kurio bene didžiausia istorinė vertybė – XVII a. pradžioje prie Šv. Dvasios vienuolyno veikusi spaustuvė.

Nuo dabarties link praeities
Gegužės 5-ąją sukako vieneri metai, kaip Vievio knygų namelyje vyksta nuolatinė knygų kaita: „Paimk knygą, palik knygą“ (bibliotekos iniciatyva įgyvendinama neatlygintino dalinimosi knygomis idėja).
O gegužės 8-ąją Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena Vievio miesto bibliotekoje paminėta aštuo­nioliktą kartą. Renginyje, kurį organizavo biblioteka, Vievio kultūros centras ir laikraštis „Elektrėnų kronika“ dalyvavo Vievio ir Elektrėnų „Versmės“ gimnazijų jaunieji literatai kūrėjai.
Vievio vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas prieš penkis šimtus metų. Apie 1600 m. Oginskiai Vievyje pastatė unitų bažnyčią ir įkūrė Šventosios Dvasios vienuolyną, prie kurio XVII a. pradžioje įsteigta spaustuvė. Ir nors spaustuvėje knygos spausdinamos buvo kirilica, bet Vievis jau nuo tų laikų augino Lietuvos šviesuomenę.
1816 m. G. Oginskis Vievyje pastatydino katalikų bažnyčią, vėliau – 1843 m. – pastatyta stačiatikių cerkvė. 1865 m. įkurta valdiška mokykla. XIX a. 2-ojoje pusėje Vievis pradėjo augti, nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva ir Vievyje pastačius geležinkelio stotį, Vievis minimas kaip miestelis Trakų apskrityje tapęs valsčiaus centru. XIX a. pabaigoje Lietuvai atkūrus valstybę (1918) veikė paštas, muitinė, malūnas su lentpjūve, elektrinė, terpentino fabrikas.

Anų laikų šviesuoliai
Nepaisant lietuviškos spaudos draudimo (1864–1904 metai), rusinimo politikos, persekiojimų ir bausmių, lietuvių spauda ne mažėjo, o augo. Spaudos draudimą ir spaudinius rusiškomis raidėmis lietuviai griežtai atmetė, slapta leido, gabeno ir platino draudžiamuosius raštus ir tokiu būdu sukūrė naują tautinę spaudą. Vievis visada buvo tų įvykių centre, čia skirtingais istorijos laikotarpiais gyveno šviesuoliai, lietuviško žodžio saugotojai.
Iš Punsko atvykęs ir Vievyje apsigyvenęs kovotojas už lietuvybę vaistininkas Jurgis Milančius (1869–1956) ragino Vievio apylinkių lietuvius nepamiršti gimtosios kalbos ir ginti savo tiesas, ilgus metus platino lietuvišką žodį Vievyje, dalyvavo knygnešių veikloje. Jo vaistinė (kartu buvo ir gyvenamasis būstas) buvo knygnešių susitikimo vieta bei draudžiamos spaudos slaptavietė. J. Milančiaus ir jo bendraminčių dėka lietuviai pirmiausia išsikovojo, kad Vievio bažnyčioje būtų įvestos pamaldos lietuvių kalba. Jurgis Milančius įkūrė lietuvišką mokyklą Vievyje, buvo jos vedėjas. J. Milančiaus namuose kurį laiką gyveno rašytoja Sofija Pšibiliauskienė (Lazdynų Pelėda). Vievyje ji parašė romaną „Klaida“ ir kelis apsakymus.
Vievyje 1928 m. gimė kompozitorius, radijo ir spaudos darbuotojas Vitolis Baumilas. 1979 m. Vievio rezidentu ir laikinu notaru paskirtas kunigas, kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas, publicistas Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899–1985). Vie­vio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas Česlovas Kavaliauskas (1923–1997), gerai ži­nomas ne tik tikinčiųjų pasaulyje, bet ir teo­logas, poetas, Biblijos vertėjas. Šiemet minime šio garbaus Lietuvos kunigo gimimo šimtmetį. 1940 metais Vievyje įsteigta miesto biblioteka, kurios vedėju paskirtas Juozas Zavadskas. Tuomet bibliotekos Fondams sudaryti buvo gauta knygų iš uždarytų lietuvių tautinės jaunuomenės sąjungos „Jaunoji Lietuva“ skyriaus, Vievio šaulių būrio ir kitų organizacijų knygynėlių ir bibliotekų. Biblioteka išliko iki šių dienų, veikia naujajame Kultūros centro pastate. Šiandien Vievio miesto bibliotekai, kuriai 2022 m. suteiktas Lazdynų Pelėdos vardas, vadovauja Irena Senulienė, aktyviai puoselėjanti lietuvių kalbą, skleidžianti spausdinto žodžio šviesą, skaitytojus pritraukianti įvairiais renginiais.

Naujų laikų šviesuoliai
Ir XXI amžiuje, kai Lietuva tapo visaverte Europos Sąjungos nare, vieviečiai nepamiršta gimtosios kalbos, ją saugo ir puoselėja. Iš Vievio kilusi filologė, žurnalistė ir rašytoja Meilė Rinkevičiūtė-Jančorienė, tėvas ir sūnus žurnalistai Jurgis ir Tomas Loibos, šiais metais už geriausią metų TV laidą/reportažą ap­dovanotas Lukas Paškevičius (LNK). Mi­nint Vievio 500 metų jubi­­lie­jų kraštiečiai išleido dvi knygas: Algi­­man­to Muzikevičiaus „Vievis žemėlapiuo­se“, istorijos mokytojos Romutės Lapinskienės „Vievio miesto ir jo apylinkių istorija“. Vieviškis Eugenijus Petrauskas su sūnumi Tomu ir dukra Justina apie Vievį surinko daug medžiagos, bet į knygą sudėti jos dar nespėjo. Surinktą medžiagą spausdino laikraštis „Elektrėnų kronika“.
Kad Vievis Lietuvai išaugino tiek daug šviesuolių, saugojančių ir puoselėjančių lietuvišką žodį, daug prisideda Vievio gimnazijoje dirbantys pedagogai. Viena jų – poetė, vaikų literatūros kūrėja, mokytoja Birutė Gruzdienė. Šiuo metu Vievio gimnazijoje dirba lituanistės Dalia Raslanienė, Irena Baliūnienė, Rita Bimbirienė, Aistė Barauskienė, Dovilė Marcinkevičienė. Mokytojų iniciatyva gimnazijoje įgyvendintas projektinis darbas, paruošta ir įrišta mokinių eilėraščių knyga „Mano Vievis“.

Tęstinumas
Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekoje Spaudos atgavimo, kal­bos ir knygos dienai parengta leidinių paroda, apimanti keturis dešimtmečius trukusį lietuviškos spaudos, knygų leidybos, laisvo žodžio draudimą. Gimnazijos pedagogai ir literatai gegužės 8 dieną dalyvavo Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos minėjime, moks­leiviai skaitė savo kūrybą. Renginyje koncertavo Vievio meno mo­kyklos gitaristai – mokytojas Miroslavas Janovičius ir mokinė Viltė Skorupskaitė. Laikraščio „Elektrėnų kronika“​ redaktorės pavaduotoja Virginija Jacinavičiūtė mokslei­viams trumpai papasakojo apie šių laikų spausdinto žodžio puoselėjimą, laikraščių leidybą ir žurnalistiką. Vievio kultūros centro direktorė Audronė Stepankevičiūtė moksleiviams papasakojo apie kul­tūros vertybes spausdintame žodyje. Ištrauką iš apybraižos „Žemės išpažintis“ skaitė Elektrėnų „Versmės“​ gimnazijos moksleivė Rusnė Ku­levičiūtė. Mokytojos ir jaunieji kūrėjai buvo apdovanoti Padėkos raštais. Renginyje dalyvavo ir literatus pasveikino poetas, Seimo narys Kęstutis Vilkauskas. Siūlome skaitytojams susipažinti su eilėraščių ištraukomis, parodančiomis, kaip jaunieji literatai savo kūryba išreiškia meilę lietuviškam žodžiui, istorijai, Lietuvai.

Praeitis
Ramiai banguoja ežeras,
Ošia medžiai dideli,
Bažnyčia mylimiausia
Ir cerkvė netoli.
Buvo spaustuvė pirma,
Oginskio įkurta….
Spausdino gramatiką ir kitas knygas,
Iš kurių mokėsi ir Lomonosovas.
(Austėja Protusevičiūtė)

LIETUVOS GROŽIS

Plevėsuoja vėjyje
Trys spalvos Lietuvos,
Ir marguoja gėlėm
Vaikeliai Lietuvos.
Čia jūra graži,
Čia tiltai, laivai.
– Pažiūrėk, kas gi ten?
– Tai gražieji gandrai!

O vaikeliai nuostabūs,
Kaip gerai, kaip gerai,
Čia Lietuva brangi,
Čia gimtieji namai.

Apsilankyk greičiau,
Kol gali, kol gali!
Ir pamatęs sakysi –
Nuostabi ši šalis.
(Simas Andriulionis)

KĄ MENA LIETUVA

Trispalvė plevėsuoja,
Girios žalios čia.
Išsaugojom mes gimtą kraštą
Visi visi drauge.

Istorija gimtoji
Pralenks visas kitas,
Mes niekad nepamiršim,
Kaip buvo kažkada.

Laukai žaliuoja čia,
Čia pilys ir dvarai,
Ir ąžuolai galiūnai
Čia auga amžinai.

Istorija mums mena
Ir knygnešių kelius.
Dėkingi mes, kad galim
Tart lietuviškus žodžius.
(Aronas Bildziukas)

Lietuva – tėvynė mūsų!

Augau čia aš nuo mažens.
Kalba gimtąja aš kalbėjau
Su draugais savam kieme.
Skaičiau knygas apie didvyrius,
Kurie gyveno čia seniau.
Džiugu žinoti didžiavyrius,
Saugojusius knygas anksčiau.
Lietuvėle, tu brangioji,
Gražią kalbą dovanojai…
Nepamiršiu niekados
Aš lietuviškos kalbos.
(Skaistė Cibulskaitė)

GIMTOJI KALBA

Pirmasis žodis – Mama.
Kokia dangaus žydrynė!
Karštai širdelė plaka –
Čia Lietuva Tėvynė…

Kiek daug kartų kalbėjo,
Jau šimtmečius skaičiuoja
Čia Lietuvoj prie Nemuno
Senų dienų artojai.

Kalba viena seniausių
Maloniai glosto ausį.
Ką kas ir besakytų,
Jinai pati gražiausia.
(Sandra Šiaulytė)

PASLAPTIS

Kiekvienas žmogelis
Iš manos Lietuvos
Žino vieną paslaptėlę,
Tiktai jos neišduos.

Bet ir tu ją žinai,
Tik seniai užmiršai,
Ką tau reiškia Lietuva
Ir graži jos kalba.

Tau ir man Lietuva
Yra viskas, kas šalia.
Lietuvos jauki kalba
Visad dvelkia šiluma.
(Aušrinė Alaburdaitė).

LIETUVA – MANO GIMTINĖ

Lietuva – mano gimtine,
Mano širdis priklauso tau.
Tėviškėlė pirmutinė
Lietuva – aš čia gimiau.

Knygnešių brangi tėvynė
Su išsaugota kalba,
Paaukojus net gyvybę,
Kad išliktų Lietuva.

Čia Milančius ir Kudirka
Daug kovojo dėl tautos,
Kad išliktų lietuvybė
Amžių amžius – visados.

Lietuva – mano gimtinė,
Mano širdis priklauso tau.
Tėviškėlė pirmutinė
Lietuva – aš čia gimiau.
(Austė Tumasonytė)

AČIŪ, LIETUVA

Myliu aš Lietuvos žemę,
Myliu gyvūnus, kurie čia gyvena.
Myliu lietuvius už bendrą jų darbą…
Lietuva, tu gimtinė mano brangiausia!

Ačiū tau, Lietuva, už žemę gryniausią,
Ačiū už gamtą ir miškus žaliausius,
Ačiū už ežerus ir vandenis skaidriausius,
Ačiū už kalbą pačią skambiausią.

Ačiū tau, Lietuva, už viską, ką turime –
Už žemę, kalbą ir laisvę lietuvių.
(Ernesta Neverovska)

Tėvynė – Lietuva

Kvepiantys miškai
Ir pasėliai,
Banguojančios upės
Ir ežerai.

Žaidžiantys vaikai,
Kalbantys laisvai –
Pačia skambiausia kalba,
Gimtąja, brangia.

Nors žemėlapyje esame maži,
Bet pasaulyje – dideli!
Didžiuojamės sena, gražia kalba,
Tėvyne savo laisva.
(Deima Simanavičiūtė).

Kokią Lietuvą kuriu?

Kokią Lietuvą kuriu,
Tokią aplinką turiu.
Kur pažvelgsi,
Ten laukai, šimtamečiai ąžuolai.

Čia gimtinė, čia namai,
Čia tėvynė, kur seniai
Jojo per žemelę baltą
Kunigaikščiai milžinai.

Nešė žinią mūsų tautai –
Esame laisvi nuo šiolei!
Mūs žemelė jau galinga,
Iki pat Juodosios kranto…

Mūsų miestai šimtamečiai,
O dvarų, pilių gausumas!
Žmonės garsūs čia gyveno –
Kudirka, Bielinis, Grinius.

Kur nueisiu, ten atminsiu,
Kaip kovota už tėvynę,
Kaip stovėta susikibus,
Nebijota gint tėvynės.

Ir kiekvienas rasos lašas,
Tarsi kraujas už visus,
Žvilga rytmetį ankstyvą,
Saulės apšviestam delne.

Kur pažvelgsi, ten tu rasi,
Artimą dalelę savo,
Ką surasi, tą priglausi,
Prie širdelės kuo arčiau.

O kai didelė užaugsiu,
Kokią Lietuvą aš kursiu?

Taikią, darnią ir vieningą,
Klestinčią ir kūrybingą.
Ką sukursiu, tą paliksiu,
Mylima žemele, tau!
(Estera Herbstė)

Ko mane išmokė Lietuva?

Ten žaliuos miškuos, laukymėj,
Gimė žmonės mūs tautos.
Augo, sėjo, duoną kepė,
Grožį saugojo gamtos.

Garbino dievus ir deives,
Jiems dėkojo visada.
Netikėjo, kad nelaimės,
Juos užklups visai staiga.

Naujas laikas, naujas žygis,
Naujas vadas ir tauta.
Skyla žemės lopinėlis,
Žvilga rytmečio aušra.

Gynėm kalbą, gynėm žodį,
Leidom „Aušrą“, „Varpą“ paslapčia.
Žmonės slėpėsi tankynuos,
Nešė vėliavą slapčia.

Mokėsi slapta mažyliai,
Šildant židinio liepsnoms,
Sėdint ant aslos prie lango
Laukiant rytmečio aušros.

Ir tą dieną, kai gimiau,
Laikui bėgant supratau –
Augu žemėj ne prastoj,
O didvyrių apgintoj!

Čia tėvynė – Lietuva,
Čia išmokė ji mane,
Kaip mylėti, kaip ją ginti,
Kaip didžiuotis ir dalintis.
(Estera Herbstė)

Kitos tokios nėra

Lietuva, tėvyne mūs brangi,
Tavo praeitis tokia sunki…

Mongolų-totorių siaubta,
Karaliaus Mindaugo suvienyta,
Kryžiuočių draskyta,
Gediminaičių sustiprinta.

Tačiau likimo lemta –
būt priešų okupuotiems.
Penkiasdešimt metų Lietuva
sovietų pavergta.

Kovojo partizanai
Grąžinti laisvę troško.
Bet pavergėjai gaudė
ir okupantai šaudė.

Po daugel metų vargo
vėl skambiai nuaidėjo –
Lietuva jau laisva!

Ryžtas eiti pirmyn,
Atkaklumas eiti tolyn.
Dabar žinau – tėvynė viena,
Kitos tokios nėra.
(Vakarė Maciukaitė)

LIETUVA

Lietuva maža, bet labai didi.
Jos gamta, tiesiog nuostabi.
Čia žiemos baltos, taip pat ir šaltos.

Pavasariai žali, su vyturėliais priešaky.
Vasarą džiaugsmingai saulutė šildo mus,
O rudenį skaičiuojame nuspalvintus lapus.

Mūs Mindaugas Karalius suvienijo visus,
O kunigaikštis Gediminas, sapnuodamas vilkus,
Įkūrė miestą Vilnių – jo grožis nuostabus.

Jogaila krikštą skleidė, mokino prasčiokus,
O Vytautas Didysis, surinkęs karius,
Sutriuškino kryžiuočius, kaip mažus vaikus.

Norėjome skaityti mes sava kalba,
Ir štai Mažvydo rankose – pirmoji lietuviška knyga.
Katekizmu ją vadinam ir visi labai branginam.

Kurkime mes Lietuvą, kuri visiem padės,
Ištieskime mes ranką, kai jos labai reikės.
Lai mūs valstybės vardas skambės toli toli.
Tikiu – vienybę saugos lietuviai amžinai.
(Skaistė Kaluževičiūtė)

Žemės išpažintis (Ištrauka)

Kad ir kaip ramiai sėdėjau prie tiltelio, taip pat ramiai namo pareiti nepavyko. Likus keliems žingsniams iki namų prasilenkiau su grupele vyrų – stambių, drūtų, pilvotų, su tokiais per daug nepasigalynėsi. Girdėjau, kad tokie nuolat kabinėjasi: turtų ieško, lošia, bando iškaulyti, bet nevagia. Nuleidau akis, bet jau buvo per vėlu. Vienas jų tiesiog pristabdė mane įremdamas ranką į krūtinę, kitas apkabino per pečius lyg mergaitę, kurią norėtų pakviesti šokti.
Tai tu tas vaikis, kur abrakadabra?
Jis nebuvo visiškai girtas, tačiau alkoholį užuodžiau. Jo kvapas buvo persipynęs su senovinių cigarų ir keptos vištienos kvapais. Jei būčiau normalus, net uostyti to nereikėtų.
– Klausyk, vaikine, mes tau turime darbelio. Mums reikia tavo patarimo. Matai tą lauką už užkandinės? Žmonės kalba, jog ten turtinga žemė… Bet kas tai gali geriau žinoti, jei ne tu, mažas eksperte?
Jie, manęs taip ir nepaleisdami, pasuko ten, kur dūrė pirštu, į lauką už užkandinės. Spėju, tos pačios, kurioje jie ką tik krimto tą keptą vištieną. Eiti buvo labai nepatogu, bet niekaip negalėjau ištrūkti iš jų itin lipšnaus glėbio. Jie paleido mane tik tada, kai jau stovėjome to lauko vidury. Jis buvo tuščias ir pilkas.
– Dabar tu nusiimk tuos savo sportbatukus, padaryk dar ką reikia ir pasakyk mums, ar verta į šią žemę investuoti? Mums reikia greito atsakymo, kol kalbos nepasklido toliau, tuoj gali atsirasti konkurentų, tad tu sakyk viską, ką gali: derlingumą, iškasenas, ar tinkama kokiam „Casino“…
Labiausiai už viską nenorėjau nusiauti batų. Geriau jie mane primuštų ir paliktų.
– Paskubėk, – nusispjovė vienas iš tų vyrų.
Nesu greitas, kad pabėgčiau, nesu stiprus, kad jų atsikratyčiau. Paklusau spaudimui ir neskubėdamas, stengdamasis kuo ilgiau neprisiliesti prie šaltos ir grublėtos žemės, apnuoginau pėdas. Žengiau abiem kojom iš karto ant žemės, nes jau vis tiek buvo per vėlu išsisukti. Per kūną perbėgo šaltukas.
Nu ką, jau žinai? – nekantravo vyrai.
Tačiau jų klausimą vos vos išgirdau, nes man užgulė ausis nuo daug didesnio garso, primenančio sprogimą. Skausmas. Tik taip galėjau įvardinti jausmą ten sto­vėdamas. Girdėjau bombas, riksmus, agonijos iškreiptas dejones, didžiulį triukšmą ir sąmyšį. Sunkiau buvo suprasti vaizdą, nes viskas iš žemės perspektyvos, viskas buvo padengta didžiuliu dulkių sluoksniu, žemės taškėsi su atskriejusiais sviediniais… Jaučiausi, lyg mane mindžiotų gausi avinų banda, o viskas, kas manyje gyveno, mirė tiek daug kartų ir taip staiga. Vis kažkas sunkesnio užkrisdavo ant manęs, ko negalėdavau taip paprastai nusimesti. Rodos, tai žuvusių žmonių kūnai… Jaučiausi taip, lyg stovėčiau kapinėse. Kapinėse nesu buvęs, bet jei ši vieta tokia baisi, tai kaip jaustis žemei, kurios viduje guli užkasti karstai? Tuštuma ir plynas laukas. Skausmas, panieka, mirtis. Pajaučiau, kaip skruostu nuriedėjo ašara.. Vėliau viską užtemdė dūmai. Man išdžiūvo gerklė, visas buvau apibarstytas pelenais. Ant manęs stovintis daiktas degė. Niekas nekrito negyvas, tačiau lyg virš, lyg ant manęs liepsnos šoko valsą, pasiglemždamos kuo daugiau, o aš smarkiai kosėjau ir kosėjau, gerklė tiesiog degė. Pritūpiau ir rankomis susižvejojau batus. Man buvo gana. Mikliai apsiaviau ir tik po kurio laiko atsigavau.
– Na, pasakok, kiek čia dar laukti galima? Ir kaina spės užkilti, kol tu čia susiruoši, – ragino vyrai.
– Žemė puiki, – nedelsdamas sumelavau, – ir derlinga, ir rasti čia visko galima. Mačiau daug turtingų ūkininkų.
Vyrams nieko daugiau ir ne­bereikėjo. Atkišo savo dantis labai laimingi, mostelėjo ranka, jog dingčiau ir kol vienas liko žemės saugot, kiti nubėgo tartis dėl pirkimo. Iš akių matėsi, kad dėl tokio laimikio būtų pakloję nemažai. O sąžinė dėl melo manęs visai negraužė. Manimi pasinaudojo ir tuos baisumus turėjau išjausti vienas.

Rusnė Kulevičiūtė,
Elektrėnų „Versmės“ gimnazija, mokytoja Augutė Liutkevičienė.