VERBŲ SEKMADIENIS

VERBŲ SEKMADIENIS

Sekmadienis prieš Velykas vadinamas Verbomis arba Verbų sekmadieniu. Tai Kristaus iškilmingo įėjimo į Jeruzalę paminėjimas, švenčiamas visos krikščionijos. Bažnyčiose tą sekmadienį šventinamos augalų (palmių ar kitų) šakelės, vadinamos verbomis.
Verbos būdavo paprastos:­ kadagio, išsprogusių karklo „ka­tinėlių“ puokštelės, o kartais labai sudėtingos, padarytos – supintos iš džiovintų augalų, jų žiedų, smilgų (Vilniaus verbos). Nueiti į bažnyčią be verbos buvo gėda. Sakoma, kad tokiam žmogui į rankas velnias įkiša savo uodegą palaikyti.
Bažnyčioje pašventintas verbas parsinešdavo namo, sudžiovindavo ir pasidėdavo. Kai sudžiūvę kadagio spygliukai nubirdavo nuo šakelių, juos supildavo į dėžutę ar maišelį ir laikydavo parankioje vietoje. Užėjus smarkiai audrai, jais pasmilkydavo trobą, o kam nors iš šeimos narių keliaujant pavojingon kelionėn, pa­smil­kydavo šventintos verbos dū­mais. Kadagio šakeles sukišdavo pa­stogėje, kad saugotų nuo perkūno įtrenkimo. Jeigu verbos buvo labai meniškos, pagamintos iš džiovintų augalų, jas laikydavo vazoje kambariui papuošti.
Verbų sekmadienį reikia atsikelti anksti ir paruošta kadagio šakele išplakti miegančiuosius. Mušant sakoma: „Verba plaka, verba plaka, ne aš plaku. Už savaitės bus Velykos. Ar prižadi margutį?“ arba „Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol sulūš. Už savaitės viena diena tegul linksmina kiekvieną. Linkiu tau sveikam būt. Ar žadi velykaitį?“. Pažadėjus margutį, nustoja plakti. Verba išplaktas, negali pykti ir skųstis. Reikia tik džiaugtis, kad kas verba išplaka, nes tuomet visus metus būsi sveikas, žvalus, jaunai atrodysi (žalia medžio – verbos šakelė – duoda magiškos grožio, sveikatos ir jaunystės galios).

Verba iš ėglio

Parsinešus pašventintas bažnyčioje verbas, tėvai jomis sukirsdavo vaikams, kad geriau augtų ir bū­tų paklusnūs visus metus.
Didžioji savaitė ir gavėnios pabaiga prasideda po Verbų sekmadienio, pasiruošimas Velykų šventėms. Labai svarbiomis laikomos paskutinės trys dienos prieš ­Velykas. Tai Didysis Ketvirtadienis, Didysis Penktadienis ir Didysis Šeštadienis. Šias tris dienas buvo vengiama kam nors ką paskolinti, nes paskui nesiseks gyventi – savo laimę paskolinsi.
Didįjį Ketvirtadienį reikia nusiprausti ar nusimaudyti upėje, ežere ar baloje, tuomet visos dėmės, spuogai pranyks. Reikia ne tik save, bet ir visus namus išvalyti, tuomet visus metus bus lengva palaikyti švarą namuose.
Vabzdžiais ir parazitais galima atsikratyti Didįjį Penktadienį, tik reikia parsinešti iš kapinių smėlio ar žemės ir pabarstyti ten, kur veisiasi parazitai. Jie bematant išnyks.
Didįjį Penktadienį žmonės laikosi rimtai, net vaikams neleidžiama triukšmauti, kitaip jie bus neramūs, rėksniai visus metus. Visokie namų valymai sustoja, nes gali dulkėmis Jėzui akis užkrėsti, o jis ir taip daug kenčia Didįjį Penktadienį…
Didįjį Šeštadienį galima spėti vasaros orus. Jei Verbų sekmadienį sninga, tai tais metais kiekvieną sekmadienį lis. Jeigu Verboj giedra, tais metais nesiseks vagims vogti.
Verbų sekmadienį žmonės ryte eina į bažnyčią parsinešti šventintos ugnies ir vandens. Sakoma, jei pašventinta ugnimi uždegsi šakaliuką ir apneši aplink namus, visos gyvatės iš apylinkės išbėgios. Vandenį laikydavo kaip apsaugą nuo piktų dvasių, nuo audrų, gaisro.
Šį Šeštadienį šeimininkės gamindavo valgius Velykoms, o vėliau visa šeima dažydavo ir margindavo margučius – velykaičius.

Verboms gaminti tinka įvairios natūralios medžiagos

Atlikę visus pasiruošimus Velykoms, žmonės Didįjį Šeštadienį ei­na į bažnyčią ir pasilieka per naktį iki Prisikėlimo pamaldų. Budėdami gieda, meldžiasi. Lietuvoje buvo pap­rotys įruošti Kristaus karstą, kartais labai sudėtingą, pastatant prie jo net sargus, apvilktus senovės romė­nų kareivių kostiumais.
Mane mama vesdavosi į šį vakarojimą. Buvo labai įdomu. Sargybiniai stovi prie kapo, bažnyčioje tyla. Kai kurios moterėlės jau ir snaudžia – vėlyvas metas. Tie kareiviai, matyt, buvo susitarę, nutaikė tos ramybės momentą ir staiga su savo „kardais“ kad trenks vienas į kito kardą – pasigirdo baisus trenksmas, visi pašoko, moterėlės pradėjo bartis už tokią ­nepagarbą, o vyrai pro ūsą šypsojosi.
Tokie gražūs papročiai mus lydi ir dabar. Mokomės susirišti verbas, marginti margučius.
Kiekvienais metais Elektrėnų pro­­fesinio mokymo centras kviesda­vo rišti verbas, marginti margučius.
Visada atsiranda daug entuzias­tų iš visuomenės, mokinių bei mokyklos darbuotojų. Kiekvienas dalyvis pagal savo meninį skonį įnešda­vo išmonės į verbų rišimą. Pabaigoje renginio aptardavome darbus ir surengdavome fotosesiją.
Verboms surišti reikalingas ilgas ir nuoseklus darbas. Paprastai tradicinei verbai pakaks kadagio, karklo šakelių, o prie figūrinių Vilniaus krašto verbų reikia padirbėti. Verbų yra įvairių rūšių, pagal rišimo technologiją jos skirstomos į: žolynines, volelines, rykštelines, plokščiąsias, drožlines, figūrines, vainikines.
Augalų surinkimas trunka gana ilgai, nes ne visi augalai pribręsta tuo pačiu metu. Juos reikia išdžiovinti pavėsyje, kad neapšviestų saulė. Atėjus verbų rišimo metui, augalus atsirenkama pagal norimą verbos raštą, lengvai sudrėkiname.
Verbai rišti reikalinga: siūlai, verbos pagrindui lazdelė (atitinkamai kokio aukščio norėsime verbos). Suformavus viršūnę iš smilgų, virbas pamažu sukamas dešine ranka, o kairiąja prie jos guldomi žiedai ir renkamas raštas. Labai svarbu, kad rišant siūlas būtų gerai įtemptas. Siūlas permetamas per kaklą iš kairės pusės į dešinę. Seniau rišėjos siūlą prilaikydavo dantimis, dabar permetusios per sprandą.
Linkime šviesaus Verbų sekmadienio, geros nuotaikos ir nepamiršti senųjų tradicijų.

Ona Patronaitienė,
EPMC mokytoja – tautodailininkė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų