Gražiausia pavasario šventė – Velykos jau praėjo, tačiau jų dvasia dar tebetvyro tarp mūsų. Taip norisi kuo ilgiau pabūti tame Prisikėlimo gerume, negalvojant apie nelabai linksmą kasdienybę.
Todėl Elektrėnų bočiai balandžio 6 dieną nutarė susitikti, pabūti kartu. Garbaus amžiaus senjorai rinkosi šviesioje, erdvioje socialdemokratų būstinėje. Čia mūsų laukė pavasarinės saulės džiugiai nušviesta patalpa. Netrukus bendras, šeimyniškas stalas buvo padengtas balta staltiese ir nukrautas atsineštais velykiniais skanėstais, tarp kurių, be abejo, puikavosi velykinių margučių kauburėliai…
Elektrėnų bočių bendrijos pirmininkė Birutė Kizienė tarė pirmą žodį – ir tai, žinoma, buvo visų susirinkusių pasveikinimas, po kurio sekė Velykų šventės esmės ir papročių priminimas. Besiklausydami Birutės, mintimis nuklydome kiekvienas į savus, su šia gražia švente susijusius prisiminimus… Man ypatingai atmintin įstrigę vaikystės Velykų rytai, kai Mamutė žadindavo mus bėgti pažiūrėti pravažiuojančios Velykų bobutės. Velykų bobutės pamatyti taip nė vieną kartą ir nespėjom, bet jos paliktus, neįtikimiausiose vietose paslėptus, labai gražius margučius visada rasdavom…
Keletą valandų gražiai bendravome, juokavome, pamiršę visas savo bėdas ir ligas. Tai vienas, tai kitas stojosi išsakyti kilusių minčių, išreikšti užplūdusių jausmų.
Stasė Šarakojytė šį kartą deklamavo eiles apie Tėviškės pievą, apie prasmegusį tiltą gražuolį.
Marytė Kumeliauskienė pasidžiaugė, kad turim kur ateiti, kad ne tik pasikalbam, pabendraujam, bet ir padainuojam. Ji dėkojo pirmininkei, kuri sugeba mus suburti, pati dainuoja, bendrauja su kitomis Lietuvos bočių bendrijomis. Dėl to mes sulaukiam svečių iš kitų Lietuvos regionų bei patys esam kviečiami į svečius. Marytė džiaugiasi, kad šiemet, be artimesnių kelionių, važiuosime į Telšius.
Labai smagiai visus nuteikė mūsų Emilija, kuri yra pabuvojusi kai kuriose užsienio šalyse, papasakojusi, kaip ten bendrauja pagyvenę žmonės. Nustebome išgirdę apie belgų pomėgį šokti greitus, ugningus šokius. Štai jums ir „ramūs kaip belgai“. Kiek vėliau ir mes bandėme šokti kaip belgai…
Visada džiaugiamės tarp savų turėdami labai įvairių žmonių: labai įdomu klausytis intelektualaus, daug žinančio, buvusio mokyklos direktoriaus Antano Rutkausko. Šį kartą jis prisiminė Švietimo istoriją Lietuvoje. Išgirdome apie tautos rusinimą, prie kurio, kaip nekeista, buvo prisidėjusių ir lietuvių inteligentų. Kalbėjo Antanas apie žmonių raštingumo lygį – pagal 1897 m. gyventojų surašymo duomenis raštingų moterų tada buvo 16, o vyrų – 40 %. Ypatingą pagarbą už žmonių raštingumą tais laikais, kaip sakė A. Rutkauskas, reikia atiduoti tuometiniams daraktoriams, kurie darbavosi nebodami jiems gręsiančių bausmių. Mūsų širdis labai palietė jo prisiminta malda, kurią kartu su mokytoja, būdamas šeštoku, kartodavo 1940 m., kurios gražių, prasmingų baigiamųjų frazių jis vėliau niekur negirdėjo…
O toliau – „2 min. Šlovės“!: akordeonu liaudiškas melodijas vinguriavo Marijonas Skinulis, vėliau estafetę perėmė Stasė Šarakojytė, kuriai dainuodami pritarėme visi. Ne vienas dar deklamavome prisimintas eiles, tarp kurių buvo ir šios eilutės:
…Jei rankos ir širdis pavargti ima,
Telieka dar ilgai jauna dvasia!
Kuo nuoširdžiausiai linkime ir sau, ir visiems pagyvenusiems, kad dar neužgestų Saulėlydžio šviesa, kad dar ilgai liktų jauna Elektrėnų bočių dvasia.
Elektrėnų bočių bendrijos pirmininkė Birutė Kizienė tarė pirmą žodį – ir tai, žinoma, buvo visų susirinkusių pasveikinimas, po kurio sekė Velykų šventės esmės ir papročių priminimas. Besiklausydami Birutės, mintimis nuklydome kiekvienas į savus, su šia gražia švente susijusius prisiminimus… Man ypatingai atmintin įstrigę vaikystės Velykų rytai, kai Mamutė žadindavo mus bėgti pažiūrėti pravažiuojančios Velykų bobutės. Velykų bobutės pamatyti taip nė vieną kartą ir nespėjom, bet jos paliktus, neįtikimiausiose vietose paslėptus, labai gražius margučius visada rasdavom…
Keletą valandų gražiai bendravome, juokavome, pamiršę visas savo bėdas ir ligas. Tai vienas, tai kitas stojosi išsakyti kilusių minčių, išreikšti užplūdusių jausmų.
Stasė Šarakojytė šį kartą deklamavo eiles apie Tėviškės pievą, apie prasmegusį tiltą gražuolį.
Marytė Kumeliauskienė pasidžiaugė, kad turim kur ateiti, kad ne tik pasikalbam, pabendraujam, bet ir padainuojam. Ji dėkojo pirmininkei, kuri sugeba mus suburti, pati dainuoja, bendrauja su kitomis Lietuvos bočių bendrijomis. Dėl to mes sulaukiam svečių iš kitų Lietuvos regionų bei patys esam kviečiami į svečius. Marytė džiaugiasi, kad šiemet, be artimesnių kelionių, važiuosime į Telšius.
Labai smagiai visus nuteikė mūsų Emilija, kuri yra pabuvojusi kai kuriose užsienio šalyse, papasakojusi, kaip ten bendrauja pagyvenę žmonės. Nustebome išgirdę apie belgų pomėgį šokti greitus, ugningus šokius. Štai jums ir „ramūs kaip belgai“. Kiek vėliau ir mes bandėme šokti kaip belgai…
Visada džiaugiamės tarp savų turėdami labai įvairių žmonių: labai įdomu klausytis intelektualaus, daug žinančio, buvusio mokyklos direktoriaus Antano Rutkausko. Šį kartą jis prisiminė Švietimo istoriją Lietuvoje. Išgirdome apie tautos rusinimą, prie kurio, kaip nekeista, buvo prisidėjusių ir lietuvių inteligentų. Kalbėjo Antanas apie žmonių raštingumo lygį – pagal 1897 m. gyventojų surašymo duomenis raštingų moterų tada buvo 16, o vyrų – 40 %. Ypatingą pagarbą už žmonių raštingumą tais laikais, kaip sakė A. Rutkauskas, reikia atiduoti tuometiniams daraktoriams, kurie darbavosi nebodami jiems gręsiančių bausmių. Mūsų širdis labai palietė jo prisiminta malda, kurią kartu su mokytoja, būdamas šeštoku, kartodavo 1940 m., kurios gražių, prasmingų baigiamųjų frazių jis vėliau niekur negirdėjo…
O toliau – „2 min. Šlovės“!: akordeonu liaudiškas melodijas vinguriavo Marijonas Skinulis, vėliau estafetę perėmė Stasė Šarakojytė, kuriai dainuodami pritarėme visi. Ne vienas dar deklamavome prisimintas eiles, tarp kurių buvo ir šios eilutės:
…Jei rankos ir širdis pavargti ima,
Telieka dar ilgai jauna dvasia!
Kuo nuoširdžiausiai linkime ir sau, ir visiems pagyvenusiems, kad dar neužgestų Saulėlydžio šviesa, kad dar ilgai liktų jauna Elektrėnų bočių dvasia.
Zita Cibulskienė