1917 m. rugsėjo mėnesį Jono Basanavičiaus vadovaujamoje Vilniaus konferencijoje išrinkta institucija, pavadinta Lietuvos taryba. 1917 metai – dar pats Pirmojo pasaulinio karo įkarštis, tačiau jau dvejus metus Lietuva gyveno okupuota vokiečių, o ne rusų, kurie šalyje viešpatavo 120 metų, nuo pat trečiojo Abiejų tautų respublikos padalijimo. Pajutusi, kad karas judina visos Europos valstybių sienas ir atsiranda naujų galimybių, taryba siekė atkurti Lietuvos valstybingumą.
Teoriškai ji tai padarė 1918 m. vasario 16 dieną. Tada 20 tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tik teoriškai, nes Lietuvą ir toliau valdė okupantai vokiečiai. Kas žino, galbūt tas aktas būtų ir užmirštas, jei ne palankiai susiklosčiusios istorinės aplinkybės – Vokietijoje rudenį kilo revoliucija, todėl Lietuva buvo neprijungta prie pralaimėjusios karą šalies. Tą dieną, kai Vokietija pasirašė Kompjeno paliaubas, kuriomis pripažino pralaimėjimą, Lietuvoje pirmą kartą oficialiai iškelta trispalvė Lietuvos vėliava.
Paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę reikėjo įtvirtinti. 1918 – 1920 m. lietuviai, norėdami būti nepriklausomi, kariavo su bermontininkais (provokiškos orientacijos kariuomenė), bolševikais, vėliau tapusiais komunistais, ir lenkais, nepriklausomybę atgavusiais visai neseniai – po tų pačių Kompjeno paliaubų. Pradėjo veikti Steigiamasis Seimas, priimta Laikinoji Konstitucija, įvesta prezidento pareigybė – valstybė ne tik egzistavo, bet ir pradėjo veikti.
Po kovų, kad ir smarkiai nukraujavusi – be Vilniaus krašto, kurį 1919 m. užgrobė Lenkija, be Klaipėdos krašto, kurį iki 1923 m. Antantės pavedimu valdė Prancūzija, – Lietuva nepriklausomybę apgynė. Sovietų Rusija Lietuvos nepriklausomybę paskelbė 1920 m., 1921 Lietuva priimta į Tautų Sąjungą. Tuo metu, be Vilniaus ir Klaipėdos krašto, ji užėmė pačią mažiausią teritoriją, tačiau tai buvo tvirtas pagrindas tolimesniam vystymuisi ir tai Lietuvai, kurią turime dabar.
Red. inf.