Lietuvos stačiatikiai ir Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė šiandien

Lietuvos stačiatikiai ir Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė šiandien

Daiva ČERVOKIENĖ

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2001 m. stačiatikiai šalyje sudarė 4 proc. visų tikinčiųjų, 2011 m.– 4,1 proc. Šalies religiniame žemėlapyje tai yra antroji pagal gausumą religinė bendruomenė, gana ryškiai lenkianti sentikių bendruomenę, kurios atstovai 2001 m. ir 2011 m. sudarė 0,8 šalies tikinčiųjų. Romos katalikai 2001 m. sudarė 79 proc. visų tikinčiųjų, 2011 m. kiek mažiau – 77,3 proc. šalies tikinčiųjų, o nepriklausančiai jokiai religinei bendruomenei asmenų šiuo laikotarpiu atitinkamai sumažėjo nuo 9,5 iki 6,1 proc.

Vertybių samprata – nevienareikšmė

Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė yra viena iš 55  Lietuvoje veikiančių stačiatikių maldos namų. Kokių nors išskirtinių ikonų, įtrauktų į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą, Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje nėra, ji ne kartą buvo apvogta. Išliko tik praėjusio amžiaus trečią dešimtmetį Lietuvos prezidento Antano Smetonos padovanotas persiškas kilimas. Tačiau maldos namai yra svarbūs ne tik dėl juose esančių kultūrinių vertybių. Kaip akcentavo cerkvę aptarnaujantis Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvės dvasininkas Venjaminas, tikintis žmogus šventykloje ieško ne muziejinių vertybių, jam  kiekviena ikona yra vertybė. Pokario metais žmonės iš žurnalų išsikirpdavo šventųjų paveikslų nuotraukų ir melsdavosi prie jų.

IMG 1059Šiandienos gyvenimas

Nuo 1990 m. Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvę aptarnauja Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvės dvasininkas Venjaminas. Kaip pastebi šventikas, Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė atidaroma tik šiltuoju metų laiku, pamaldos joje vyksta kartą per mėnesį.

Plačiai po visą Lietuvą pasklidę Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės parapijiečiai, su kuriais teko susitikti renkant medžiagą šiam rašinių ciklui, labai gerai žinojo pamaldų  laiką. Tai – paskutinis mėnesio šeštadienis, 9 valanda ryto, pirmos pamaldos šiemet bus balandžio mėnesį po Velykų (beje, šiemet katalikai ir stačiatikiai Velykas švęs tuo pačiu laiku, balandžio 20 d.).  

Pasak tėvo Venjamino, dažniausiai į pamaldas Semeliškių cerkvėje susirenka nuo 10 iki 20 tikinčiųjų. Vietinių būna nedaug,  daugiau atvažiavusių iš Elektrėnų, Vievio ar Vilniaus, Alytaus. Į Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvę dažniausiai atvažiuoja tie žmonės, kurių seneliai ar proseneliai gyveno šiame miestelyje ar kaimuose greta jo.

Tradicinė susitikimo data – Sekminės

Pasak tėvo Venjamino, daugiausiai tikinčiųjų – iki 30 asmenų – į pamaldas Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje susirenka per Sekmines. Kaip pastebi parapijiečiai, tai yra pagrindinė jų susitiko data. Po mišių tądien žmonės su šventiku eina į kapines pagerbti ten palaidotų parapijiečių, meldžiasi prie atskirų kapų. Pasak Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvės dvasininko, tai vyksta ramiai, iškilmingai ir jautriai, nes žmonių būna nedaug, bet visi vienas kitą gerai pažįsta, niekas neskuba. Pagerbę palaidotus artimuosius, parapijiečiai pasivaišina lauke prie kapinių ar pas ką nors namuose.

Kelis kartus per metus žmonės susirenka į talkas tvarkyti  pačios Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės ir jos aplinkos. Taip pat susirenka ne tik semeliškiečiai, talkininkauti atvažiuoja ir toliau gyvenančių tikinčiųjų bei jų giminaičių iš didesnių miestų bent po kelis kartus per metus. Didžiausia tradicinė parapijiečių talka vyksta šiokiadienį prieš Sekmines. Žmonės atsiveža tai, ko reikia talkai: kibirų, skudurų, kas – šluotų ar šepečių, kas – skalbimo miltelių ar muilo. Po talkos, kaip ir po daugelio mišių, žmonės važiuoja į kapines tvarkyti artimųjų kapų.

Tėvas Venjaminas pastebėjo, kad dar prieš dešimtį metų cerkvės aplinka tvarkyta vien parapijiečių ir jų artimųjų jėgomis, pastaraisiais metais tai daryti padeda ir seniūnija. Seniūnijos atstovai nušienauja žolę, nugeni medžius, parapijiečiai tvarkosi tik pačioje cerkvėje, papuošia ją.

IMG 1085Perspektyvos

Semeliškių seniūnijos duomenimis, rusų tautybės asmenys sudaro 3 proc. jos gyventojų. Ar su šiuo pasauliu atsisveikinus dabartiniams Semeliškių cerkvės parapijiečiams, liks šiuos maldos namus lankančių žmonių?
„Nežinia, kaip bus vėliau“, –  ištarė tėvas Venjaminas.

„Kiek čia tų rusų – kelios dešimtys. Ir tie tik po pusę – mišriose šeimose gyvena“, – atsiduso Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės vyresnioji Tatjana Nenortavičienė.
Pasak pašnekovų, dauguma viduriniosios kartos žmonių (trisdešimtmečių-penkiasdešimtmečių), kol buvo gyvi jų tėvai, į cerkvę nėjo, o kai tėvai iškeliavo į Amžinybę,  pradėjo eiti į maldos namus. Ir į pamaldas Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje važiuoja po šimtą kilometrų.

 „Matyt, mumyse yra gyvas noras išsaugoti tradicijas, tik su metais pajuntama maldos, ryšiu su Dievu svarba“, – tarsi apibendrino tėvas Venjaminas.

O kad noras pasimelsti gyvas senųjų rusų širdyse lengvai įsitikinau aplankiusi vieną vyriausių miestelio gyventojų, rusę Olgą Ribnikovą (g. 1927 metais). Nors pasikalbėti apie stačiatikių parapijos gyvenimą karo ir pokario metais nepavyko, moteris tvirtino, kad nors į cerkvę nueina retai, jos nepamiršo. Pasimeldžia kasdien. O kai tik cerkvė atidaryta, nueina ir į ją.

„O ką? Reikia eiti į cerkvę? Ji atidaryta?“, – kelis kartus perklausė senutė.

Nuotraukos – Klaudijaus Driskiaus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų