V. Kartenis: įmonės sėkmės priežastis – produkcijos kokybė

V. Kartenis: įmonės  sėkmės priežastis – produkcijos kokybė

Įmonės „Elektrėnų mėsa“ įkūrėjas ir savininkas Viktoras Kartenis su technologe Gaile Žilinskiene

 

Julija Kirkilienė

Lietuva šiais metais švenčia 35 metus nuo Nepriklausomybės paskelbimo, Elektrėnai – 65 metų sukaktį, Elektrėnų savivaldybė – dvidešimtpenkmetį, o Elek­trėnuose įkurta įmonė „Elektrėnų mėsa“ pernai atšventė savo veiklos trisdešimtmetį. Trisdešimtmetį įmonė skaičiuoja nuo įmonės įre­gis­travimo Registrų centre, bet įmonės savininkas Viktoras Kartenis verslą kurti pradėjo kartu su Lietuvos atkūrimo sąjūdžiu. Su verslininku ir kalbėjomės apie tai, kaip per tuos metus keitėsi Lietuva, Elektrėnai ir smulkaus verslo veiklos galimybės.

J.K. Pirmiausia pakalbė­kime apie pinigus. Kokia šiuo metu Jūsų smulkios įmonės metinė apyvarta?
V.K. Per milijonas eurų. Bet išmokėjus visas gamybai reikalingas išlaidas, pelno lieka vos pora tūkstančių.

J.K. Ar buvo toks laikas, kad Jūs pats buvote milijonieriumi?
V.K. Tikriausiai tais laikais, kai atsiskaitymas su pirkėjais buvo talonais, liaudyje vadinamais žvėriukais, vagnorkėmis. Tada krūvas tų pinigų nešdavome keisti į dolerius. Jaunimas gal nė neįsivaizduoja, kai turguje turėdami glėbį vagnorkių, juos keisdavome į dolerius. Dolerių, žinoma, tik pluoštelį gaudavome. Valiutos keitimas buvo nelegali veikla, bet negirdėjau, kad Elektrėnuose kas už tokią veiklą būtų nubaustas.

Prekystalius produkcija pasiekia tik po kruopštaus
Albinos Mažuolienės patikrinimo

J.K. „Elektrėnų kronika“ kažkada jau rašė apie Jūsų įmonės veiklos pradžią, bet dar kartą prisiminkime.
V.K. Paskutiniais sovietmečio metais, vadinamais atšilimu, buvo leista žmonėms prisidėti prie valdiško atlyginimo iš uždarbio pagal patentus, dabar verslo liudijimais būtų vadinama. Gyvenome Kietaviškėse, nuosavame name, augindavome kiaules, o skerdieną veždavome parduoti į turgų. Kiaules skersdavome namuose. Tada mėsos paklausa buvo didelė. Kiaules ne tik savo užaugintas skersdavome, bet ir iš kaimynų supirkdavome. Įdarbinta tada buvo visa šeima – du paaugliai sūnūs ir aš su žmona. Tuometiniame versle net trimis valiutomis pinigus skaičiuoti teko išmokti: nuo sovietinių rublių iki vagnorkių, nuo vagnorkių iki litų. 1994 metais valdžia išleido įsakymą, kad gyvulius skersti galima tik skerdyklose ir prižiūrint veterinarijos gydytojams. Man sekėsi, nes visada laiku sutikdavau reikalingus žmones. Savo namų valdos kieme pasistačiau skerdyklą, kuri vienu metu pripažinta buvo net geriausia Lietuvoje, užsieniečius atveždavo parodyti, kaip humaniškai reikia gyvulius skersti.

J.K. Bet prisiminkime ir tuos laikus, kai iš verslininkų buvo duoklės reikalaujama.
V.K. Viskas jau liko praeityje – ir moralinis, ir fizinis skausmas. Tik randai ant pilvo likę ir padėka Likimui, kad gyvenu ir sulaukiau brandaus amžiaus. Prisimenu, namuo­se buvau vienas, lauko virtuvėje peiliu darinėjau mėsą, kai į patalpą įgriuvo trys kaukėti vyrai. Išsigandau, nesupratau, ko jie nori ir, žinoma, gerai, kad iš inercijos gynybai nepanaudojau rankoje laikyto peilio. Užpuolikai tvojo bananu per galvą, apsipyliau krauju. Reikalavo pinigų, bet mes kaip tik buvome sumokėję už įmonės patalpas, todėl kišenėje turėjau tik 200 litų. Tiesa, virtuvės spintelėje, kavos dėžutėje, žmona buvo padėjusi 2 tūkst. litų, bet aš apie tai nė nežinojau, o vagys, išvertę visus namus, jų nerado. Užpuolikai man užklijavo burną, surišo rankas, kojas, nutempė į namo rūsį ir, reikalaudami pasakyti, kur pinigai, lygintuvu degino pilvą. Praradau sąmonę. Pabudau jau vienas. Surištų rankų virves nutraukiau zulindamas į rūsyje rastą metalinį strypą. Atlaisvinęs kojas, ilgai spardžiau rūsio duris, kol jos išvirto. Buvau užrakintas. Tada jau nuslinkau pas kaimynus, kurie iškvietė pagalbą. Kaišiadorių ligoninėje kelis kartus operavo: ėmė audinį nuo šlaunies ir siuvo prie pilvo. Nusikaltėlių policija taip ir nerado. O aš vis dar gyvenu.

J.K. Bet Jūs, grįžęs iš ligoninės, nemanėte verslo atsisakyti?
V.K. Ne, apie tai nė negalvojau. Žmona jau rūpinosi naujų patalpų atidarymu, 1994 metų gruodį įmonę „Elektrėnų mėsa“ V. Kartenio firmą įregistravome Registrų centre, rūpinomės patalpų remontu.

J.K. Priminkite, iš ko pirkote įmonę?
V.K. Iš Lietuvos elektrinės. Elektrinė buvo įkūrusi mėsos perdirbimo įmonę, bet pasikeitus san­tvarkai, elektrinė kitokios veiklos vykdyti nebegalėjo. Prisiminkime, kad sovietmečiu elektrinei priklausė ne tik mėsos perdirbimo įmonės, bet visos parduotuvės, įmonės, įstaigos Elektrėnuose.

J.K. Patalpos buvo pritaikytos mėsos perdirbimui, o Jūs vis tiek dar remontavote, pirkote naują įrangą?
V.K. Įsigijus patalpas, jos jau neatitiko Maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimų, rekonstravome, vis tardamiesi su Maisto ir veterinarijos bei kitomis tarnybomis, pirkome nau­jausią įrangą, automobilius.

J.K. Gal gavote kokią vals­tybės paramą?
V.K. Tik 2021 metais, kai jau įmonė veikė per 20 metų, rašėme paraišką ir gavome paramą naujai šaldymo įrangai. O šiaip uždirbtus pinigus iš karto investuodavome į cecho atnaujinimą, įrangą imdavome lizingu ir pan.

J.K. O nuo kokio kolektyvo pradėjote savo verslą?
V.K. Atidarius įmonę įdarbinti buvo tik trys žmonės. Įsikūrus ceche, į darbą priėmėme jau 40 darbuotojų. Skerdykla dirbdavo trimis pamainomis, per dieną pa­skersdavome po 100 kiaulių ir po 30 galvijų. Didžiąją dalį mėsos ir jos gaminių realizuodavome Elektrėnuose, tada dar nebuvo prekybos centrų, dirbo jau privati­zuotos parduotuvės „Puikinas“, „Anykšta“, jei kas jas beprisimena.

J.K. Kas pasikeitė per tuos 30 metų?
V.K. Pasikeitė apyvarta. Ji labai sumažėjo. Dabar per savaitę pa­skerdžiame apie 50 kiaulių ir porą galvijų. Realizacija irgi pasikeitė. Prekybos centrai mažų įmonių nepageidauja, tai produkciją stengiamės realizuoti per mažuosius prekybininkus, turime savo parduotuvių, po miestelius produkciją išvežiojame su autoparduotuvėmis, pagal sutartis aprūpiname maitinimo įstaigas. Dabar įmonėje dirba ne 40, o 20 darbuotojų. Per parą pagal poreikį pagaminame nuo 200 iki 500 kg, per 35 rūšių mėsos gaminių.

J.K. Darbo sumažėjo, bet apyvarta liko milijoninė. Sakykite, kur ta sėkmės priežastis?
V.K. Kokybėje. Kiaulieną mūsų parduotuvėse rasite tik lietuvišką. Kiaules perkame iš Pauliukų žemės ūkio bendrovės Jonavos rajone. Stipri bendrovė augina gyvulius ir pati augina bei ruošia jiems pašarus. Kiaules patys skerdžiame, patys sviliname, patys rūkome tikrose rūkyklose, beržų ir juodmedžių dūmais. Nemirkome mėsos jokiuose tirpaluose. O ir žmonės dirba tie patys, sąžiningi ir gerai išmanantys savo darbą. Pirkėjai žino, kad mūsų produkcija visada šviežia ir parduodama geromis kainomis.

J.K. Dabar visa žiniasklaida mirga, kad keliamos maisto produktų kainos. O Jūs ar branginsite produkciją?
V.K. Negalime branginti, prarasime pirkėjus. Didieji prekybininkai užsikelia kainas, o paskui per visokias akcijas atpigina. O mes nedarome akcijų, nes visada pagaminame tiek, kiek žinome, kad realizuosime. Už tai pirkėjas visada šviežią produkciją gauna.

J.K. Verslas dabar skun­džiasi darbuotų trūkumu, o Jums netrūksta jų?
V.K. Kaip sakiau, dirba nuolatiniai, bet šiuo metu dvi darbuotojos susirgo, tad laikinam darbui prašėme žmonių iš Užimtumo tarnybos.

J.K. Ir pabaigai, ką norė­tu­mėte pasakyti laikraščio skai­ty­tojams ir mėsos valgytojams?
V.K. (Šypsosi) Noriu pasakyti, kad mėsą valgyti yra sveika. Visada lietuviai valgė sūdytus lašinius, kamine rūkytą kumpį ir skilandžius. Mes išlaikome tas lietuviškas tradicijas, o svarbiausia, nesivaikome didelio pelno, bet dirbame sąžiningai ir su meile.

J.K. O aš Jums dėkoju už sutruktą laiką ir įdomų pokalbį. Taip pat dėkoju už vaišes, kurias prieš rašydama straipsnį įvertinau… „Elektrėnų mėsa“ produkcija yra skani, ir čia ne reklama. Čia tik atviras pokalbis su mūsų krašto verslininku.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Europos Pulsas

Keliai aukštumų link