Jaunimo teatro grupė „Z karta“: Saulenis, Paulius, Roberta, Rusnė, Mantas ir Miglė
Julija Kirkilienė
Tie neužmirštuolių žiedai, prisegti ant jaunų žmonių krūtinių, tikrai nereiškia, kad jie prisimena 1991 metų sausio įvykius. Jie neprisimena, nes jie dar nebuvo gimę. Jie apie tų dienų įvykius žino iš vyresnių žmonių pasakojimų, iš knygų, straipsnių ir pan. Tokia tema sausio 13-osios pavakarę Elektrėnų bibliotekoje vyko minėjimas. Renginį vedę aktoriai Balys Ivanauskas ir Artūras Dubaka, gimę 1990–1991 metų įvykių aplinkoje, apie tą dieną kalbėjo žodžiais ir dainomis. Kai gimė Balys, Artūrui jau buvo trys mėnesiai. O Balys gimė sausio 14 d. Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kur tą naktį suvežti buvo sužeistieji, žuvę ar mirštantys, kaip Loreta Asanavičiūtė. Baliui, norėjusiam perskaityti iš tėvų girdėtus tos nakties įvykius, sutrukdė ašaros. Buvo labai jautru: tą naktį toje pačioje ligoninėje vieni mirė, kiti gimė, todėl jaunam žmogui vis dar labai jautru suprasti tą artumą tarp gyvybės ir mirties. Tėvų prisiminimais pasidalino ir Artūras… Jo tėtis budėjo prie Parlamento, o mama su trijų mėnesių sūnumi Artūru į magnetofono juosteles įrašinėjo radijo transliaciją, manydama, kad transliuojamo laisvo radijo balso ji nebegirdės…
Ta pačia tema minėjime kalbėjo ir meras Gediminas Ratkevičius. Vis mažiau lieka žmonių, prisimenančių tų dienų įvykius. O mūsų laikų žmonės sprendžia dilemą, kur sausio 13 d. minėjimuose dėti akcentą – į skausmą dėl žuvusiųjų už laisvę prieš 34 metus ar į laisvę, galimybes, kurias jie mums iškovojo. Meras kalbėjo, kad labai svarbu išsaugoti prisiminimus apie 1991 metų sausio įvykius, kad istorijai liktų tikra tiesa, ir pasidalino įspūdžiais, kuriuos pajuto sausio 12 d. prie Seimo kartu su A. Mamontovu dainuodamas dainą „Laužo šviesa“.
EKC jaunimo teatro grupė „Karta Z“, vadovė Kristina Vainiutė, septyniolikmečiai, gimę 2006–2007 metais, savais žodžiais išsakė mintis, ką darytų, jei tokia sausio 13-oji pasikartotų… Poetiniame montaže dalyvavo atlikėjai Rusnė Kulevičiūtė, Roberta Petrauskaitė, Mantas Rafanavičius, Saulenis Jankauskas, Paulius Norkūnas, Miglė Ašmenaitė. Pirmoji jaunų žmonių mintis buvo važiuoti: kas pas mylimąją, kas į kitą šalį, kas į Vilnių, bet visi savo mintis užbaigė pareiga ginti Tėvynę. Ginti taip, kaip tie, kurie gynė 1991 metais. Salėje iš tokių gynėjų mačiau tik du: tą naktį Parlamento rūmų viduje su ginklu budėjusį savanorį Kęstą Vitkauską ir savanorį Bronių Pargaliauską, išorės Parlamento gynybai apginkluotą imitaciniu šautuvu… Ginklų gynėjai beveik neturėjo, bet imitavo esantys ginkluoti.
Renginyje koncertavo Elektrėnų meno mokyklos pedagogai Justė Kaminskaitė, Virginija Bartušytė, Gintarė Šatinskaitė-Bingelė.
Minėjimą vedėjai užbaigė savos kūrybos daina, skirta pokario partizanams, ir gražiais žodžiais apie žodžius pamiršusį atlikėją. Pasak Balio, visai nesvarbu, pasakei žodžius ar ne, svarbu, kad Tu buvai… Kad buvai, kaip buvo žmonės 1991 metų pradžioje, kiekvienas savo vietoje. Ir dabar, kai mūsų laisvei vėl gresia pavojus, svarbu kiekvieno supratimas, ne pamiršti žodžiai, o koks mūsų ryšys su Tėvyne, su Lietuva…