Ukrainiečiai Elektrėnuose: lietuvių kalba tapo širdžiai artima

Adriana PAUKŠTAITĖ,
VU komunikacijos fakulteto studentė praktikantė

Karui tebesitęsiant, visavertė ukrainiečių integracija Lietu­voje kelia daug iššūkių, teigia nevyriausybinės organizacijos dirbančios su pabėgėliais. Lietuvių kalbos mokymąsi ir stipresnių socialinių ryšių kūrimą stabdo neapibrėžtumas dėl ateities.
Elektrėnuose šiuo metu gyvena­ daugiau nei 600 ukrainiečių. Siekiant užtikrinti, kad nuo karo pabė­gę ukrainiečiai Lietuvoje galėtų patenkinti savo pagrindinius poreikius ir pragyventi, savivaldybės teikia įvairią socialinę paramą. Tačiau socialines pašalpas gauna tie, kurių pajamos yra mažesnės nei 193,6 eurai, tad dauguma jų pasirenka dirbti Lietuvoje. Darbą susirado pusė čia gyvenančių darbingo amžiaus ukrainiečių, sudarydami 2 proc. visos šalies darbo jėgos, rodo Užim­tumo tarnybos (UŽT) duomenys.

„Galintys ir norintys veiklos dirba, bedarbystės skaičius nėra didelis. Norintys vaikus ugdyti lietuvių bendruomenėje, priimami į šias ugdymo įstaigas“, – sako Remida Mikaliūkštienė, Elektrėnų socialinės paramos skyriaus vyr. specialistė.
„Į darbą išėjau tik neseniai, nes mano jauniausioji dukra buvo maža ir visus tuos metus mane išlaikė vyras iš Ukrainos. Darbe lietuviai mane labai gerai priėmė. Apskritai lietuviai geranoriški žmonės, esame panašaus mentaliteto, todėl bendravimo problemų niekada nekilo“, – pasakojo ukrainietė Olia.
„Birutė surado man pirmąjį darbą, su kalba problemų neturėjome, nes daug žmonių kalba rusiškai“, – gražiai apie asociacijos „Ištiesk gerumo ranką“ vadovę atsiliepia ukrainietė Viktorija.

Integracija svetimoje valstybėje
Nuo karo Ukrainoje pradžios­ Lietuva tapo saugiu prieglobsčiu tūkstančiams pabėgėlių. Elektrėnų savivaldybė taip pat aktyviai įsitrau­kė į pagalbos teikimą ir integracijos procesą.
„Nuo pat pirmųjų dienų atvykusiems į Elektrėnų savivaldybę, koordinuotai pagalbą teikė Elektrėnų savivaldybės ir administracijos va­dovai, administracijos darbuotojai, pagal kompetenciją įstaigų vadovai ir darbuotojai. Vykdytos konsultacijos, pagalba ir tarpininkavimas pildant reikalingus gyventi dokumentus, teiktos pavėžėjimo paslaugos, padėta ieškotis būsto gyvenimui, suburta ukrainiečių grupė socialinėje erdvėje, Elektrėnų švietimo paslaugų centro iniciatyva vesti lietuvių kalbos pradmenų mokymai, tenkinti kiti būtiniausiai poreikiai”, – pasakojo R. Mikaliūkštienė.
„2020-ųjų metų iniciatyva buvo labai svarbi integracijai į vietos bendruomenę, kadangi mes kartu ne tik mokėmės, bet ir darbo, ir būsto ieškodavome kartu versdami skelbimus. Atvykėliai suprato, kad jie laukiami ir bus visada priimti“, – dalijosi Elektrėnų viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Vida Baranauskienė.
„Tokia administracinė pagalba yra vienkartinė. Ji reikalinga, bet savivaldybės pastangos neturi baigtis, suinteresuotas žmogus visąlaik turi būti šalia, netoliese ir integruo­ti į bendruomenę, kad šie jaustųsi taip, kaip ir mūsų žmonės. Jiems dar ilgą laiką bus reikalinga pagalba“, – paminėjo Birutė Grybauskienė, „Ištiesk gerumo ranką“ pirmininkė.
Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai susiduria su įvairiais iššūkiais, tačiau jų istorijos dažnai atskleidžia ne tik sunkumus, bet ir stiprybę bei bendruomeniškumą.

„Pati į Lietuvą atvykau būdama 36-erių. Buvo labai baisu ir liūdna, nes palikome savo namus, o mano tėvai ir vyras vis dar liko ten. Buvo ką tik prasidėjęs karas, todėl kas­dien skaitėme naujienas ir nerimavome dėl savo artimųjų. Renginyje pirmiausia susipažinau su Birute, aišku, su ja buvo ir komfortiškiau ir lengviau integruotis į visuomenę. Apskritai per visą laiką, praleistą Lietuvoje, bendraudama su lietuviais niekada nesusidūriau su sunkumais“, – prisiminė Olia.
„Didžiausias siekis buvo supažindinti ukrainiečius su lietuvių ­kalba. Dabar, kai pagalvoju, tai nebuvo pagrindinis tikslas. Mūsų vedamos lietuvių kalbos pamokos prasidėjo vos 2 mėnesiams praėjus nuo karo pradžios. Pasimetimas, ­atei­ties baimė, adaptacija naujoje ­aplinkoje – tai buvo svarbiausia tiems žmonėms. Jie ateidavo į pamokas tiesiog pasimatyti su tokio paties likimo draugais. Mokydamiesi bent valandai užsimiršdavo ir dėkojo už palaikymą, šiltą žodį“, – atviravo Vida Baranauskienė.
„Atvykau 2023 m. gegužę. Tuo metu man buvo 42-eji. Atvykau su jaunesniuoju sūnumi Matvejumi, jam 8-eri. Vyresnysis sūnus, kuriam 24 metai, liko Ukrainoje. 2022 m. sausį mirė mano vyras, todėl prasidėjus karui buvau labai prislėgta psichologiškai. Pirmą kartą Ukrainoje gyvenome karo sąlygomis, tris kartus keitėme gyvenamąją vietą. Galiausiai supratau, kad Ukrainoje visur pavojinga ir būtina išsivežti vaiką iš šalies. Mano draugė jau tuo metu buvo persikėlusi į Lietuvą ir pasiūlė persikelti ten pat“, – pasipasakojo Viktorija.
„Mano vyriausiajai dukrai 21-eri metai. Gyvename atskirai. Ji jau dirba, šiemet nuotoliniu būdu baigė universitetą Ukrainoje. Ji moka kalbą šiek tiek geriau nei aš ir, atrodo, lengviau nei aš prisitaikė prie ­nau­jos šalies“, – papildė Olia.
„Pirmas įspūdis, kurį man padarė Lietuva, tai buvo nuostabūs ir geranoriški žmonės, labai paslaugūs. Pavyzdžiui, Birutė, man atvykus, suteikė didelę pagalbą tvarkant dokumentus, aprūpinant būstu, maisto produktais. Ji mums kaip mama“,– toliau pasakojo Viktorija.
„Visada norisi suteikti atvykėliams geresnį gyvenimą, kad jie kuo mažiau galvotų apie karą. Todėl visuose renginiuose, kad ir kur bevažiuotume ,– aš su jais. Visur kartu važiuojame mašina. Ukrainietės yra labai geros šeimininkės, jeigu kur tik koks kulinarinis renginys, bus pasiruošusios“, – pasidalino B. Grybauskienė.

Lietuvių kalba – rimtas iššūkis
Ukrainiečių integracija į lietuvių Elektrėnų bendruomenę yra svarbus procesas, tačiau susiduriama su iššūkiais. Nors vietos gyventojai stengiasi padėti naujakuriams, lietuvių kalbos mokymasis tampa sudėtinga užduotimi. Daugelis ukrainiečių turi derinti kalbos pamokas su darbu ir vaikų priežiūra, o tai reikalauja daug laiko ir pastangų.

„Suaugusieji dėl lietuvių kalbos mokymų savarankiškai gali kreiptis į Užimtumo tarnybos Elektrėnų skyrių, čia yra pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Elektrėnų profesinio mokymo centru. Pagal vieną programą mokomasi 40 darbo dienų, kita programa – 20 darbo dienų ir 6 val. per dieną“, – tvirtino R. Mikaliūkštienė.
„Po truputį mokomės lietuvių kalbos, lankome kursus. Yra tam tikrų sunkumų, pavyzdžiui, man buvo sunku suderinti savo darbo grafiką, mokyklos grafiką, tuomet mes padedame vieni kitiems, kaip galime“, – pasidalino Viktorija.
„Kalba yra sudėtinga. Kai kurias bendras frazes, pvz., produktų pavadinimus ir panašius dalykus išmokome lengvai. Šiek tiek suprantu lietuviškai, prasčiau kalbu. Kartą buvau užsirašiusi į kursus internetu, bet kadangi jie prasidėdavo tuomet, kai tik baigdavosi mano darbo pamaina, prisijungdavau ir klausydavausi pakeliui namo, automobilyje. O ir namuose turiu mažą dukrytę, kuriai reikia mamos dėmesio. Šiaip ar taip, lietuvių kalbą moku geriau, bet ne tiek, kiek norėčiau. Jei turėsiu galimybę, vėl eisiu į kursus“, – pažadėjo Olia.
„Anksčiau galėjau prie jų kalbėti lietuviškai ir nesuprasdavo, o dabar – kur tau – viską supranta“,– juokavo B. Grybauskienė.
R. Mikaliūkštienės teigimu, ­2022 m. vasarą į Elektrėnų savivaldybę atvykus ukrainiečių pabėgėliams, dvi pedagogės, Ona Kozėllienė ir Vida Baranauskienė, savanoriškai ėmėsi mokyti apie dvidešimt asmenų Elektrėnuose ir Beižionyse. Tai buvo daroma Elektrėnų švietimo paslaugų centro prašymu. Iš biudžeto lėšų jos nupirko ir aprūpino besimokančiuosius reikalingomis priemonėmis.

Apie savanorystę
„Lietuvių kalbos mokymą­ ini­cijavo Elektrėnų švietimo paslau­gų­ centro metodininkė Ala Pu­pi­ninkienė, kuri susisiekė su bibliotekos direktoriumi Roku Gulbinu. Esu VDU baigusi lietuvių filologijos studijas, todėl direktoriaus paskatinta ryžausi šiai savanoriškai veiklai. Ryžausi, nes tuo laiku atrodė, kad negaliu likti abejinga ir turiu padėti karo iš savo tėvynės išgintiems žmonėms, o mokyti kalbos – vienas man priimtiniausių būdų išreikšti palaikymą ir pagalbą“, – pasakojo Vida Baranauskienė.
Vida pasakoja, kad, sutikusi mokyti ukrainiečius, nesuprato, kiek iššūkių laukia. „Tokia veikla niekada nebuvau užsiėmusi. Reikėjo prisiminti rusų kalbos įgūdžius, kad galėčiau perduoti lietuvių kalbos gramatikos subtilybes. Reikėjo pasiruošti medžiagą, kiekvienai pamo­kai susidaryti planą. Susirinkusi grupė nuolat kito, pirmos pamokos metu susirinko 18 žmonių, o užsiėmimus baigė 7“, – prisiminė Vida.
Bibliotekininkė sako, kad darbas su ukrainiečiais pirmiausia privertė „padirbėti“ su savo emocijomis. „Sutikau ilgai nesvarstydama ir nepagalvojusi, kad mane pačią taip paveiks susitikimas su šiais žmonėmis. Turėjo praeiti bent trečdalis pamokų, kol galėjau be emocijų pažvelgti į karo pabėgėlių akis, buvo dienų, kai grįžusi negalėjau sulaikyti ašarų, jaučiausi kalta, kad aš galiu grįžti į savo jaukius namus, o mano mokiniai savo namų neturi ir kažin ar kada pavyks į juos sugrįžti, pamatyti savo artimuosius. Ilgainiui supratau, kad jei pasiduosiu emocijoms, tai negalėsiu padėti tiems, kurie iš manęs tikisi pagalbos“, – atviravo Vida.
Paklausta, kas labiausiai įsimi­nė iš bendravimo su ukrainiečiais, Vida pasakojo: „Kadangi pati esu 3 vaikų mama, tai giliausią prisiminimą į mano širdį įrėžė jauna ukrainietė mama, taip pat, kaip ir aš – bibliotekininkė. Į pamokas ji atei­davo su vežimėliu, kuriame gulėjo vos mėnesio sūnelis, pagimdytas namo, kuriame gyveno, rūsyje, ir kitu sūneliu, kuriam buvo 9-eri. Visi trys žiūrėdavo didelėmis, išsigandusiomis akimis. Vyresnėlis kelias pamokas įsikibęs laikėsi savo paspirtuko, kol man pasisekė įrodyti, kad čia saugu – jam, jo broliukui, mamai, o ir jo paspirtukas liks toje pačioje vietoje, kur bus palikęs.“

Mokytojų įsitraukimas – svarbiausias aspektas
Elektrėnuose šiuo metu mokosi 72 mokiniai, o darželius lanko 19 vaikų. Vaikai yra integruojami į ugdymo įstaigas, kuriose privalomos lietuvių kalbos pamokos. Dauguma jų jau sugeba susikalbėti su bendra­klasiais lietuviškai.
„Mokykloje praėjusiais mokslo metais Matvejaus santykiai su mokytoja buvo itin blogi. Per mokslo metus jis neturėjo nė vieno pokalbio su psichologu. Vaikas, nemokėdamas kalbos, patyrė psichologinių traumų dėl tėvo netekties, atsiskyrimo nuo brolio, šalies pakeitimo, adaptacijos naujoje visuomenėje. Dabar Ma­tvejus lanko kitą mokyklą, jam labai patinka tai, kaip su juo ten elgiamasi. Jis taip pat tęsia mokslus ukrainiečių mokykloje. Apkrova didelė, tačiau abiejų pusių mokytojai šioje situa­cijoje yra supratingi“, – pasidalijo patirtimi Viktorija.
„Mano jauniausiajai dukrai yra penkeri. Ji eina į darželį, gerai sutaria su vaikais, turi daug draugų ir iš Ukrainos, ir iš Lietuvos. Ji kalba lietuviškai ir gerai supranta lietuviškai. Bet ji dažnai sako, kad nori važiuoti į Ukrainą“, – pripažino Olia.
„Vaikai šiais metais dalyvavo rudens akcijoje „Palydėk mane į mokyklą“, mergaitės nuo dešimtos ryto taip įsitraukė į veiką ir joms patiko. Ir visiems aiškino gražia lietuvių kalba, kodėl ta akcija vyksta, kam jos reikia. Tai buvo trečiokės, antrokės ir penktokės“, – dalijosi prisiminimais B. Grybauskienė.

Ilgalaikės integracijos perspektyvos

Integracija yra sudėtingas ir ­daugialypis procesas, reikalaujantis tiek nacionalinio, tiek vietinio lygmens pastangų. Vienas iš svarbiausių integracijos aspektų yra kalbos mokėjimas, kuris yra būtinas tiek socialiniam kontaktui su vietos gyventojais, tiek mokymuisi ar darbo paieškai. Deja, kol to nebus, daugelis ukrainiečių galės dirbti tik žemesnės kvalifikacijos darbus, prarasdami galimybę pasinaudoti turimomis ži­niomis ir įgūdžiais.
„Nacionaliniu lygiu planuojama vieninga integracijos politika. Tačiau verta paminėti, kad vienas iš svarbiausių integracijos momentų yra kalbos mokėjimas, tiek vystant socialinį kontaktą su vietos bendruo­mene, tiek mokantis ar ieškantis darbo, tačiau tol, kol nebus pripažinti atvykusiųjų kvalifikaciją įrodantys dokumentai, tol tokie asmenys galės dirbti tik žemesnės kvalifikacijos darbą. Todėl iš esmės galbūt prarandame reikšmingų ir labai reikalingų sričių specialistų“, – aiškino R. Mikaliūkštienė.
„Elektrėnai yra gražus miestas, tikrai. Jis man jau tapo antraisiais namais. Žinoma, padėjo ir renginiai, radome naujų pažinčių, daugiau sužinojome apie gyvenimą ir tradicijas Lietuvoje. Tačiau aš labai noriu grįžti į Ukrainą. Į savo gimtąjį miestą grįžti šiuo metu negalime, nes dabar jis yra fronto linijoje, o Rusija kasdien jį ­naikina. Tai yra labai skaudu, nes prieš karą mes labai gerai gyvenome savo mažame ir jaukiame miestelyje. Bet kokiu atveju mes kuo greičiau grįšime į Ukrainą. Savo ir vaikų ateitį matau tik Ukrainoje. Ten yra mano vyras ir ten yra mūsų namai“, – užbaigdama atviravo Olia.
„Kiek jie gali, tiek prisideda prie mūsų bendruomenės. Pastatykime sa­ve į jų vietą ir tuomet suprasim, kaip baisu turėtų būti išmestiems iš namų, svetimoje valstybėje. Todėl labai svarbu jiems padėti“, – tarė B. Grybauskienė.
„Elektrėnuose mums labai patinka, čia yra kuo užimti vaiką laisvu nuo pamokų laiku, yra daug sporto šakų, dažnai vyksta renginiai miesto gyventojams. Šiuo metu mūsų mieste Mirnograde vyksta karo veiksmai, miestas buvo evakuotas ir yra smarkiai bombarduojamas. Bijau, kad neturime, kur grįžti. Tikimės, kad karas greitai baigsis ir mes visgi grįšime į Ukrainą“, – baigdama tarė Viktorija.