Totoriškų šaknų žmonių daugiau negu save laikančių totoriais

Totoriškų šaknų žmonių daugiau negu save laikančių totoriais

2021-uosius Seimas paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kul­tūros metais. Elektrėnuose, profesinio mokymo centre, tada buvu­sioje Elektrėnų 39-ojoje vi­durinė­je profesinėje technikos mokykloje, savo darbinę karjerą meistru pradėjo Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius. Su juo kalbėjomės apie karjeros pradžią Elektrėnuose, Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų ir Kauno apskrities totorių gyvenimo aktualijas, totorius šiame krašte ir jų pėdsakų įamžinimą, kolek­cionavimą ir neseniai Kauno apskrities totorių bendruomenės išleistą knygą apie Lietuvos totorius.

Gal pradėkime nuo klausimo apie Jūsų biografiją, susijusią su mūsų miestu. Kaip patekote į Elektrėnus?
Pats esu kaunietis, gimiau ir užaugau šiame mieste. Ir tėvai kauniečiai, po karo abu pateko į šį miestą ir jame gyveno. Totorių kilmės, tėvas kilęs iš Žaslių, o mama – nuo Alytaus. O į Elektrėnų profesinę mo­kyklą, kuri tada vadinosi 39-ąja miesto vidurine profesine technikos mokykla, gavau paskyrimą baigęs Kauno politechnikos institutą. Tikriausiai todėl, kad ten nuo seno Šafranavičiai gyveno. Jie prie Žaslių kažkada turėjo 3 dvarelius – Skėriuose, netoli Mikalaučiškių, vadintų Mikalaučiznomis, ir dar vieną – juos prosenelis prarado. Mano paskyrimas buvo gamybinio mokymo meistru. Mane greitai padarė profesinės technikos mokyklos dirbtuvių vedėju, o po aštuonių mėnesių tapau vyresniuo­ju meistru – pakeičiau elektrėniškį ­Albertą Petrauską. Elektrėnuose dirbau beveik trejus metus, paskui grįžau į Kauną.

Tad kokie svarbiausi atsi­minimai išliko apie Elektrėnus?
Kad tai jaukus nedidelis miestas, kuriame įdomu ir gražu gyventi vasarą, o žiemą – jau kebliau. O svarbiausias atsiminimas – tai, kad aš, pagal išsilavinimą statybos inžinierius, gavau paskyrimą į mokymo įstaigą, nors pedagoginiam darbui aukštojoje mokykloje mūsų nė kiek neruošė. Elektrėnų 39-ojoje vidurinėje profesinėje technikos mokykloje teko

This slideshow requires JavaScript.

dėstyti moksleiviams metalo apdirbimo technologiją. Ten greitai padariau karjerą – būdamas 24 metų amžiaus tapau vyresniuoju meistru. Tai man buvo didelis iššūkis. Įsivaizduokit, profesinėje technikos mokykloje mokosi 450 mokinių, dirba 25 gamybinio mokymo meistrai, ir aš, vienas iš jauniausių amžiumi iš tų gamybinio mokymo meistrų, paaukštinamas ir pradedu vadovauti kitiems gamybinio mokymo meistrams. Atsakomybė buvo rimta, didžiulė.

Tad kokiomis savybėmis pasižymėjote, kad Jus taip greitai paaukštino?
Turbūt tokiomis pačiomis, kokiomis ir dabar… Nežinau, kuo pasižymėjau, kodėl mokyklos vadovybė pasirinko mane, bet kai pasiūlė tapti vyresniuoju meistru, sutikau – norėjosi išbandyti naujus iššūkius. O aš neturėjau tikslo įsitvirtinti Elektrėnuose, miestas man pasirodė per mažas. Ir pedagoginis darbas netapo labai mielas ir įdomus, ėmęsis tokio darbo jutau, kad stinga pedagoginių žinių.

Gal kokie nors ryšiai tebesieja su Elektrėnais?
Elektrėnuose tebegyvena mūsų giminių, tačiau ten būnu retai. Tik kai pravažiuoju pro šalį vis prisimenu savo darbo pradžią, ten įgautą patirtį.

Kaip panirote į Lietuvos totorių bendruomenės veiklą?
2007 metais buvau paniręs į verslą, tautiečiai turbūt atkreipė dėmesį, kad sugebu pasiekti neblogų rezultatų. Buvome sukūrę projektinę-inžinerinę įmonę: kolektyvas nemenkas, darbo rezultatai puikūs. Turbūt tai ir imponavo. Tad pasiūlė tapti Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininku, aš dar bandžiau atsisakinėti. Sakiau, kad esu absoliutus tinginys, tad jeigu jie sutinka dirbti vietoj manęs, va­dovauti galėsiu. Priminiau ir tai, kad esu katalikas, ne islamo išpažintojas. Mano mama buvo islamo išpažinėja, tad man ir tos tradicijos labai artimos. Tad pasikalbėjome su Kauno apskrities totorių bendruomenės aktyviausiais nariais: kokia situacija, kaip jie įsivaizduoja būsimą veiklą, kaip aš, kaip galėtume dirbti, dalinsimės darbus. Prašė imtis vadovauti bendruomenei, sutikau.

Taip save ir įvardinote – tinginiu?
Bandžiau išgąsdinti savo tautiečius, kad jeigu išrinks mane, jiems teks daugiau dirbti, rodyti iniciatyvą. Bet jie neišsigando, sutiko. O juk versle nepatingėsi. Ir dabar esu pa­niręs į verslą, tik ne statybos.

Galite pasakyti, kuo verčiatės?
Nuo statybų pasukau į komercinę veiklą. Vadovauju UAB „GK galerija“, kurios veikla – priemonių kolekcionavimui ir daiktų kolekcijoms pardavimas.

Jei ne paslaptis, ką kolekcionuojate?
Labai daug ką. Taip pat domiuosi totoriška tematika.

Gal galite detalizuoti?
Daugiau kaip 20 metų renku medžiagą apie Lietuvos totorių istoriją, kultūrą. Tai ikonografinė medžiaga, knygos, daiktai, tradicinių totorių amatų įrankiai ir kita. Labiausiai domina totorių pasiekimai karybos srityje. Vienas iš hobių – Karo istorijos klubo veikla. Grupė entuziastų įsteigėme LDK generolo Juzefo Bieliako Lietuvos totorių karo istorijos klubą.

Kokia LDK generolo Juzefo Bieliako Lietuvos totorių karo istorijos klubo veikla?
Savo tautos karybos istorijai neabejingi Kauno apskrities totorių bendruomenės nariai bendradarbiavo su Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojais, Kauno karo istorijos klubo nariais, kas ir lėmė Lietuvos totorių karo istoriją atkuriančio Generolo Juzefo Beliako vardo Lietuvos totorių karo istorijos klubo įkūrimą 2008 m.
Pasirinktas rekonstruojamas laikotarpis (XVIII a. pabaiga–XIX a. pradžia) abiem klubams suteikė galimybę vaisingai bendradarbiauti. Klubai tapo partneriais ir bendražygiais tiek organizuojant mūšių ­inscenizacijas Lietuvoje, tiek vyks­tant į tarptautinius renginius už šalies ribų.
Šiuo metu klube yra 15 totorių bendruomenės narių. Jie atstovau­ja 1790 m. LDK 1-ajam ir 4-ajam priešakinės sargybos pulkams, Pran­cūzijos imperatoriaus Napo­leono 1812 m. kariuomenės Lietuvos totorių ulonų pulkui. Mūšių in­scenizacijose dėvi šių pulkų kari­ninko, draugo, paštininko, eilinio uniformas su visa ekipuote, ginkluo­ti laikotarpį atitinkančiomis kardų ir pistoletų rekonstrukcijomis, naudoja pulkų pikių ir vėliavų kopijas.

Galima sakyti, kad savo pomėgį padarėte ir pragyvenimo šaltiniu, todėl nesijaučiate dirbantis?
Aš apie 30 metų dirbau energetikos srityje pagal specialybę. Tiesiog istorija buvo dar nuo vaikystės mėgstama tema. Seniai galvojau, kai baigsiu savo darbą energetikos-statybos srityje, turėsiu savo antikvariato parduo­tuvę. Tai ir padariau. Dabar man tai yra ir darbas, ir poilsis.

Minėjote, kad esate katalikas, o Jūsų mama buvo isla­mo išpažinėja. Gal galite palyginti šias religijas?
Totorių bendruomenė Lietuvoje per šimtmečius asimiliuojasi su šio krašto žmonėmis. Ir totoriai mini katalikiškas šventes ir atvirkščiai, ypač mišriose šeimose. Mano mama islamo išpažintoja, tėvas buvo katalikas. Man ir broliui tai buvo labai gerai – namuose dvigubai daugiau švenčių. Ir skanumynų dvigubai daugiau. Lyginti islamo ir katalikų religiją ir tradicijas yra labai sudėtinga, tam reikia išmanyti abi religijas, tik mokslininkams, istorikams apie tai kalbėti. Ir glaustai to nepadarysi. Aš vadovaujuosi nuostata, kad Dievas yra vienas, tik skirtingi pranašai skirtingai apie jį įvairioms tautoms kalbėjo. O kaip prie Jo prieiti – kiekvieno asmeninis reikalas.

Paminėjote, kad Jūsų šei­moje buvo dvigubai daugiau švenčių ir skanumynų. O pasninko irgi buvo dvigubai?
Su pasninkais sudėtingiau, tikrų, griežtų pasninkų mūsų namuose ­nebuvo. Tėvas buvo katalikas, namuose šventėme Kalėdas, Velykas; mama – musulmonė, ji meldėsi pagal savo tradicijas, per didžiąsias šventes nuvykdavo į mečetę Rai­žiuose, kuri veikė ir sovietmečiu. Tuo laiku žmonės nenorėjo demonstruoti savo religinių įsitikinimų.
Kai 1999 m. Kauno mečetė buvo grąžinta gentainiams – jau buvo kitaip. Atgimimas vyko labai įvairiais aspektais. Man religija neatrodo pagrindinis dalykas žmogaus gyvenime. Mano galva, visos religijos yra teisingos ir geros. Kauno apskrities totorių bendruomenėje neliečiame religinių temų, susirenkam dėl kultūrinių dalykų. Kaip katalikas pasikrikštijau sulaukęs 40 metų.

Galite paaiškinti, kodėl?
Mano žmona yra lietuvė, žemaitė, katalikė. Šeimoje atsirado vaikučiai. Nusprendėme, kad reikia juos pakrikštyti. Tada tėtis negali gi būti nekrikštytas. Nutariau pasi­krikštyti. Mano geriausias draugas tapo mano krikšto tėvu.

Esate Kauno apskrities to­torių bendruomenės pirmininkas. Kiek totorių gyvena ­Kauno apskrityje?
Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, dabar sa­ve totoriais laikančių asmenų skaičius Lietuvoje nesiekia 3 tūkstančių. Mes, Kauno apskrities totorių bendruomenės atstovai, gerai žinome, kokie dažni atvejai, kai viena tautybė įrašyta žmogaus pase, o jis save laiko esąs kitos ar bent labai domisi savo totoriškomis šaknimis. Mums svarbiausia – kuo žmogus save laiko. Jei jis save laiko totoriškos kilmės, gali priklausyti bendruo­menei. Tad tas 3 tūkstančių totorių skaičius Lietuvoje nėra nelabai tikslus. Pagal mūsų bendruomenės narių sąrašus, Kauno apskrityje yra 250 asmenų, save laikančių totoriškos kilmės. Manau, kad realiai tokių žmonių yra gerokai daugiau. Daug žmonių, kurių šaknys totoriškos, tik prisimena, kad jų bobutė kepė šimtalapį ar senelių namuose garbingiausioje vietoje kabojo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paveikslas. Čia kalbu apie Lietuvos ­totorius.
Į Kauno apskrities totorių bendruomenę ateina ir tokių totorių, kurie neseniai atvyko į Lietuvą. Pasaulyje įvairiose šalyse gyvena didelės totorių bendruomenės. Pa­vyzdžiui Turkijoje, net sunku patikėti, gyvena apie 6 milijonai totorių kilmės žmonių. Didžioji jų dalis – persikėlėliai iš Krymo.
Krymo pusiasalyje gyvena apie 300 tūkst. totorių. Rusijoje, vien Totorijos AR, gyvena apie 8 milijonai totorių, Maskvos mieste – apie milijoną. Kaune gyvena apie 10 totorių, kurių gimtinė yra Rusijos Pavolgyje – Kazanėje arba Kryme. Mes surandame bendrų temų. Tai ir etnografiniai drabužiai, mu­zika, menas ir t.t.

O kur didžiausia totoriškos kilmės žmonių koncentracija Lietuvoje?
Manau, kad Alytaus ir Vilniaus rajonuose. Kauno apskrities totorių bendruomenė įsikūrė apie 1930 m., keitėsi tik jos pavadinimas. Tai viena anksčiausiai susibūrusių totorių bendruomenių Lietuvoje, dabar jų apie dvidešimt. Totoriai Kaune įsikūrę labai seniai. Galima surasti informacijos, kad XIV a. kuni­gaikštis Vytautas suteikė teisę totoriams kurtis šalia Kauno pilies.
Elektrėnuose ir šio miesto apylinkėse gyvena nemažai žmonių, kurių šaknys totoriškos. Tai Radlinskai, Bagdonavičiai, Petrauskai, Jakubauskai, Raižauskai, Sinkevičiai, Šafranavičiai. Totoriškų pavardžių yra ir daugiau, kur ten visas besuminėsi. Elektrėnuose tebegyvena mano dėdės Vinco šei­ma, mano pusseserė Natalija, buvusi Šafranavičiūtė, ir jos artimieji.

Šiemet vyksta daug minėjimų, konferencijų, įvai­rių kultūrinių, edukacinių renginių, projektų, skirtų Lietuvos totorių istorijai ir kultūrai. Kokius, vykusius ar dar vyksiančius Kauno apskrityje, įvardintumėte kaip svarbiausius?
Kaune, prie I. Kanto gatvės 24-uoju numerius pažymėto namo, rugpjūčio 19 dieną atidengta paminklinė atminimo lenta, skirta pažymėti buvusių totorių vartų ­bokšto ir totorių priemiesčio vietą. ­Šioje vietoje prie buvusio kelio į Vilnių XVII–XVIII a. stovėjo miesto sienos keturkampis totorių vartų bokštas. Teritorija tarp J.Gruodžio, I.Kanto ir D. Poš­kos gatvių, kurio­je  nuo XV a. gyveno totoriai, vadinta totorių priemiesčiu, lenkiškai – „tatarski konec“ (totorių galas, pakraštys). Ten kažkur buvo ir mečetė, kuri sudegė. Ši paminklinė lenta buvo suprojektuota ir pagaminta mūsų iniciatyva, o finansavo Kauno savivaldybė. Tą pačią dieną buvo Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidaryta paroda „Totoriai – Lietuvos kariai“, kuri veiks iki gruodžio mėnesio 31 d. Šiemet sukanka700 metų, kai didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas pakvietė totorių karius kaip sąjungininkus į pagalbą kovoje prieš kryžiuočius. Totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir ypač jos karybos istorijoje, jie sudarė stambius nacio­nalinius kovinius dalinius, saugojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienas, dalyvavo XVI–XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos kovose su vidaus ir išorės priešais, XIX a. sukilimuose prieš carinės Rusijos valdžią. Lietuvos totoriai žinomi kaip puikūs, narsūs kariai. Parodoje eksponuojami dokumentai, kuriuose apžvelgiamos totorių turėtos teisės ir privilegijos, ginkluotė, kuri kito nuo lankų ir kardų iki pistoletų, trumpų šautuvų, lenktų kardų ir ilgų iečių, bei skirti didesnį dėmesį jų uniformoms. Ir parodos atidarymas, kurį lydėjo mokslininkų pranešimai, ir paminklinės atminimo lentos atidengimas sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. 2020 metais išleidome ir knygą „Lietuvos totoriai“, kurią pristatinėdami dabar važinėjame po Lietuvą.

Gal galite daugiau papasakoti apie šį leidinį?
Tai straipsnių rinkinys. Jame buvęs Kauno musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas  doc. dr. Jonas Rizdvanavičius aprašė bendrą Lietuvos totorių istoriją, savo atsiminimus apie bendruomenę 1999–2007 metais. Motiejus Jakubauskas rašė apie Raižius, Nemėžį, prof. dr. Adas Jakubauskas – apie Keturiasdešimt totorių kaimą, karo istorikas Arvydas Pociūnas – apie Lietuvos totorių karinius dalinius nuo 1795 m. iki XIX a. vidurio. Knygoje paskelbtas šviesaus atminimo doc. dr. Romualdo Makavecko straipsnis apie Kauno totorių bendruomenę, mokytojo etnografo Sigito Šileikos – apie sunykusią Vinkšniupų bendruomenę. Aš parašiau straipsnius apie Kauno bendruomenę nuo 2007 m. ir apie Kauno totorių paveldą.
Svarbus dr. Vidos Montvidaitės įvadinis straipsnis, recenzentės prof. dr. Asijos Kovtun ir kalbos redaktoriaus doc. dr. Jono Jonušo darbas. Knygoje – 220 nuotraukų ir kitos ikonografinės medžiagos – ją nesunku skaityti. Beveik visi, prisidėję prie knygos išleidimo, yra totorių kilmės.

O ši knyga prieinama plačiajai visuomenei kaip ir laikraštis „Lietuvos totoriai“?
Knyga jau pasiekė didžiųjų mies­tų viešąsias, mokymo įstaigų bibliotekas. Deja, gal ne visas. Jau išleidome ir papildomą knygos tiražą, knygą galima įsigyti Kaune. Laikraštis „Lietuvos totoriai“ yra platinamas ir paskelbtas mūsų bendruomenės internetiniame pus­lapyje, lengvai prieinamas internete.

Kokius lūkesčius Totorių istorijos ir kultūros metais puoselėja Kauno apskrities totoriai?
Juos tinkamai pažymėti. Artimiausi lūkesčiai gerai atlikti tai, ką pradėjome. O ruošiamės pastatyti paminklinį akmenį buvusių totorių kapinių vietoje – Mindaugo prospekto ir Daukanto gatvės sankryžoje. Akmuo pagal suderintą projektą yra gaminamas, tikimės, kad šių metų spalio mėnesį bus jau pastatytas. Šiemet, spalio–lapkričio mėnesį, organizuojame greitųjų šachmatų turnyrą. Tarptautinis turnyras vyks 13-tą kartą. Juo pagerbsime šviesaus atminimo Kauno šachmatų federacijos buvusį prezidentą Romualdą Makavecką, pirmąjį Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininką, mokslininką, technikos mokslų daktarą, vieną iš laikraščio „Lietuvos totoriai“ steigėjų.

Kalbėjote apie artimiausius bendruomenės planus. O tolimesni?
Putvinskio gatvėje, Nr. 42, kuriame Kauno apskrities totorių muziejuką. Turime sukaupę nemažai daiktų, knygų, nuotraukų totoriška tematika. Kai kurie knygų leidiniai yra reti ir mažai skelbti. Patalpose bus galima užsakyti ekskursijas ir paskaitas įvairiomis temomis: nuo bendros totorių istorijos, iki architektūros, karybos istorijos. Žmonėms įdomus ir kulinarinis paveldas. Turime paruošę ekspoziciją su ikonografine medžiaga. Manau, bus galima organizuoti ir išvažiuo­jamas parodas, paskaitas. Galėsime kvalifikuotai, rimtai vystyti šią veiklą, nes žada prisijungti totorių istorijos žinovai, filologai ir kitų specialybių profesionalai. Kauno apskrities totorių muziejaus ekspozicija bus prieinama ir internetu.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų