Deimantė Jančiūnaitė
Visame pasaulyje yra plačiai žinomas Šv. Jokūbo kelias (Camino de Santiago), vedantis į Kompostelos Santjago katedrą Ispanijoje. Yra manoma, kad būtent ten ir palaidotas apaštalas Jokūbas. Kelio ištakos siekia viduramžius – skaičiuojama apie tūkstantį metų. Iš tikrųjų, kelias nėra apibrėžtas, juo laikomas visas piligrimo maršrutas į katedrą. Vienas populiariausių – „prancūzų“ kelias. Praėjusiais metais daugiau kaip 400 tūkstančių žmonių iš viso pasaulio įveikė Šv. Jokūbo kelią. Lietuva taip pat turi vis populiarėjantį šio kelio atitikmenį. Norintys gali pasirinkti norimą maršrutą: yra ir Camino Lituano Žemaitija (415,8 km), Camino Lituano (500,8 km) bei Camino Lituano Aukštaitija (261,2 km). Kiekvienos stotelės maršrutas varijuoja nuo 17–30 kilometrų. Taigi, norint įveikti šį kelią reikia tiek psichologinio, tiek fizinio pasiruošimo. O kaipgi sužinoti, ar žygiai gali tapti gyvenimo dalimi? Turbūt nieko geriau nėra, kai gali išbandyti savo jėgas netoli namų – toje pačioje savivaldybėje. O šią vasarą jų buvo daug kaip niekad – žygiai vyko ir Kietaviškėse, ir Vievyje, o paskutinį vasaros savaitgalį aktyvaus laisvalaikio mėgėjai lankėsi Beižionyse. Čia galėjo ne tik išbandyti savo jėgas, pasirinkę 7 arba 24 kilometrų atstumą, gerai praleisti laiką, bet ir pasivaikščioti „Beižionių laisvės kovotojų takais“. Kartu su drauge nusprendėme aplankyti vieną iš mažiausių gyventojų skaičiumi Lietuvoje seniūnijų bei susipažinti su krašto istorija.
Pirmiausia atvykusios bei užsiregistravusios nuėjome pasižvalgyti prie Elektrėnų turizmo informacijos centro stendo. Jame kultūrinės veiklos vadybininkė Liveta Kazlauskaitė susidomėjusiems pasakojo apie savivaldybės lankytinus objektus, o norintys galėjo įsigyti suvenyrų ar „Surink Lietuvą“ magnetuką. Laisvą laiką iki žygio pradžios nusprendėme praleisti turiningai – apžiūrėti pagrindinius Beižionių lankytinus objektus: Beižionių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią, pastatytą 1926 metais, kuri yra tradicinis Lietuvos medinės sakralinės architektūros statinys, šalia esantį gėlynėlį su kaimo simboliu – gervėmis. Aplankėme ir instaliacinę parodą Beižionių dvaro rūsyje. Apie ją sutiko papasakoti bibliotekininkė Samanta Lukoševičiūtė: „Ši instaliacija yra skirta Beižionių parapijos kunigų, kovotojų, kurie yra buvę tremtyje, atminimui. Jie kovojo prieš sovietų valdžios represijas, padėdavo partizanams. Už tai buvo ištremti į lagerius. Taip pat šiame dvaro rūsyje yra eksponuojami įvairūs antikvariniai daiktai, senas Beižionių apylinkių žemėlapis.“ Prie Beižionių dvaro esančiame informaciniame stende galima buvo pasiskaityti bei daugiau sužinoti apie šį pastatą. Pasirodo, kad yra rastas šaltinis, kuriame Beižionių dvaras yra minimas dar 1591 metais. Paskutiniai dvaro ponai – Vaclovas Ostrovskis ir Kornelija Tanskaitė Ostrovskienė. Nežinoma, kaip jie įsigijo šį dvarą. Dabartinis dvaro savininkas – Barboriškių dvarininkų Eitminų palikuonis, susigrąžinęs bajoro titulą, Valdas Stambrauskas.
Atėjo metas žygiui. Septynių kilometrų starto vieta – prie Beižionių kultūros namų. Šio maršruto metu aplankėme šio krašto dvarininkės, Beižionių šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios fundatorės Kornelijos Tanskaitės-Astrauskienės (Ostrovskienės) kapavietę, sutvarkytą 2022 m. Beižionių seniūnijos lėšomis parapijos šimtmečio šventei. Ši moteris prieš mirtį dvarą bei žemes užrašė Beižionių bažnyčiai. Kol buvo vykdomos šventovės statybos, jos dvare buvo įrengta koplyčia, laikinoji klebonija. Visai netoli paėjus pamatėme dar vieną informacinį stendą, sakantį kad visai netoli yra išnykusių Lietuvos totorių kaimo ir kapinių vieta. Nors dabar žymių nėra, tačiau žygiuojant buvo įdomu įsivaizduoti, kaip anksčiau virė totorių gyvenimas dabartinėse Beižionių apylinkėse. Karštą paskutinio vasaros savaitgalio dieną nuotaiką praskaidrino ir netikėtai sutikta margaspalvių karvių banda. Pavyko pamatyti tris elnius. Priėjome ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Elektrėnų skyriaus palapinę, kurioje žmonės galėjo ne tik pasipildyti vandens, bet ir įgauti nepamainomų įgūdžių – kaip suteikti pirmąją pagalbą, kaip sukurti šeimos planą, kaip susidėti išvykimo krepšį ar sužinoti, ką būtinai reikėtų žinoti apie artimą asmenį, jeigu ekstra atveju jis būtų nepasiekiamas, ieškomas. Pagirų verti ir beižioniečiai, kurie žygeiviams ir obuolių pilnų pintinėlių prie kelio paliko, ir vandens, ir tualetu leido pasinaudoti. Smagu, kai prie žygio prisideda ne tik organizatoriai, bet ir gyventojai. Taip svečiai iš kitų rajonų bei savivaldybių gali įsitikinti, kad viešnagė šiame kaime yra puiki, jie yra laukiami ir priimami. Taip lengvai ir praėjome tuos septynis kilometrus – maršrutas buvo įdomus, o apylinkės dar neatrastos – vertos dėmesio. Finišas – prie Beižionių piliakalnio, kuris yra dar vienas lankytinas objektas. Kiekvienas žygeivis, įveikęs maršrutą, buvo apdovanotas savanorių ovacijomis bei atminimo medaliu. Čia dar buvo galima paragauti kareiviškos košės, kuri sulaukė didelio dėmesio. Sklinda kalbos, kad buvo tokių, kurie ir kartojo, ir kartojo. Finišo vietoje veiklų netrūko: buvo galima aplankyti Elektrėnų LDK Algirdo 1-osios šaulių kuopos palapinę, nusifotografuoti prie fotosienelės ar pabendrauti su kitais žygeiviais, susirinkusiais iš visos Lietuvos.
Pakalbinau vieną iš pagrindinių šio žygio organizatorių – Audrą Gudeliūnienę, kuri mielai sutiko atsakyti į kelis klausimus.
Žygis po Beižionių apylinkes vyksta jau 4-ąjį kartą. Kuo jis skiriasi šiais metais?
Šiais metais pirmą kartą bendradarbiauju su PTuru. Buvo naujų patirčių, skyrėsi daug kas, nes priimant sprendimus reikėjo bendradarbiauti kartu. Bendradarbiavimas buvo naudingas – gavome daug didesnę sklaidą. Galbūt dėl to, kad žygis buvo nemokamas, todėl sulaukėme daug užsiregistravusiųjų. Atvyko ir dalyvavo per pusantro šimto dalyvių. Žygeiviai turbūt iš visos Lietuvos: Mažeikių, Kauno, pats jauniausias dalyvis (8,5 mėnesio) iš Alytaus ir taip toliau.
Vieni pasirinko eiti 7 kilometrų žygį, kiti – 24 km. Kokios buvo stotelės, ką žmonės galėjo aplankyti?
Pirmoji stotelė – Jagėlonių biblioteka, paruošusi informacinius stendus, bei bendruomenė „Kietaviškiečiai“. Žygeiviai antroje stotelėje galėjo aplankyti Elektrėnų savivaldybės visuomenės sveikatos biurą, kitoje stotelėje jų laukė Lietuvos Raudonojo kryžiaus Elektrėnų skyriaus savanoriai, o prie Beižionių piliakalnio žygeiviai galėjo aplankyti Elektrėnų LDK Algirdo 1-ąją šaulių kuopą.
Šis žygis buvo teminis. Kvietėte žygiuoti „Beižionių laisvės kovotojų takais“. Papasakokite plačiau, kaip kilo idėja.
Mes dvejus metus su seniūnaite Janeta Ališauskiene renkame medžiagą apie Beižionių laisvės kovotojus-patriotus. Išleidome praeitais metais knygą, o naujai surinktą medžiagą kaupiame ir toliau – važiuojam į archyvus, kalbiname žmones, kurie dar yra gyvi, ir taip renkame prisiminimus. Kuo daugiau tuo domiesi, tuo labiau užsikrėti. Taigi, šie metai yra jubiliejiniai – trys Šaulių sąjungos jubiliejai: 105 metinės Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo, 70 metų išeivijoje, 30-penkmetis atkūrimo Lietuvos šaulių sąjungos. Bendravau su Lietuvos šaulių sąjungos Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentu Stasiu Ignatavičiumi. Jis šiam žygiui dovanojo du trijų progų atminimo ženklus – jauniausiam bei vyriausiam žygeiviams. Mintis organizuoti būtent šia tema žygį kilo prieš metus – jau tada rašiau projektą savivaldybei.
Kodėl pasirinkote daryti instaliacinę parodą dvaro rūsyje?
Mirus paskutiniajai dvarininkei Kornelijai Tanskaitei-Astrauskienei, jos testamentu visas turtas (20 hektarų žemės bei hektaras žemės prie piliakalnio) buvo padovanotas bažnyčiai. Jos statytojas, pirmasis mūsų kunigas nuo 1924 metų buvo šaulys, kuris ir įkūrė 12-ąjį Beižionių šaulių būrį. Yra dokumentinė medžiaga iš archyvų, raporto, tuometinio vado rašyta, kad esant pavojui, susirinkimo vieta yra klebonijoje, o ji iki 1953 metų buvo dvare. Ten susirinkdavo visi šauliai. Dar vienas dalykas – mes turime labai daug kunigų, kurie čia dirbo ir yra politiniai kaliniai, partizanų globėjai. Yra ir žiauriai kankintų, persekiotų. Kodėl pasirinkome finišuoti prie piliakalnio? Čia ir buvo tas hektaras žemės, dovanotas Kornelijos Tanskaitės-Astrauskienės bažnyčiai, kuris buvo šaulių pratybų vieta, ant piliakalnio vykdavo visi šaulių organizuojami renginiai. Čia istorinė, simbolinė mūsų šaulių vieta.
Priešpaskutinis vasaros šeštadienis praleistas turiningai – dar kartą įsitikinau, kad nereikia keliauti tūkstančių kilometrų, siekiant kažką pamatyti ar sužinoti naujo. Beižionys – tikrai dar neatrasta vieta ne tik Lietuvos, bet ir savivaldybės gyventojų. Džiugu, kad žygiai vis labiau populiarėja Lietuvoje, o ypač mūsų savivaldybėje – aktyviai praleidi laisvalaikį, susipažįsti su naujais žmonėmis, atrandi lankytinas vietas, sužinai jų istoriją. Telieka palinkėti, kad jų būtų dar daugiau!