Švietėjiškų iniciatyvų centro ir asociacijos „Tėvai švietimui“ vadovė Kristina Paulikė apie muziką ir muzikavimą, žmogaus kūrybingumą ir švietimo sistemos iššūkius

Švietėjiškų iniciatyvų centro ir asociacijos „Tėvai švietimui“ vadovė Kristina Paulikė apie muziką ir muzikavimą, žmogaus kūrybingumą ir švietimo sistemos iššūkius

Švietėjiškų iniciatyvų centro vadovė Kristina Paulikė – Vievio gimnazijos ir Meno mokyklos auklėtinė, 30 metų gyvenusi Vievyje, daugiavaikė mama, šiuo metu su vyru auginanti jauniausiąjį, 12 metų Oskarą. Kristina yra aktyvi visuomenininkė, siekia pokyčių švietimo ir kultūros, šeimos srityse, žmonių su negalia integracijoje. Su K. Paulike kalbėjomės apie jos gyvenimo kelią, mokyklą, žmogaus kūrybingumą ir jo reikšmę, švietimo sistemos iššūkius.

Gimėte Plungėje, į Vievį atsikraustėte ankstyvoje vai­kystėje. Kuris miestas Jums yra svarbesnis?

Abu miesteliai vienodai svarbūs. Plungė yra mano gimtasis miestas, kur atgulęs tėtis, seneliai, proseneliai, teta. Gimiau Žemaitijoje, čia mano šaknys, esu žemaitė, ja ir liksiu. Ten gyvena mano močiutė, dėdė. Vievyje aš augau, mokiausi, pradėjau profesinę veiklą, ten būrėsi draugų, kolegų ratas, su kai kuriais iki šiol palaikome ryšius.

O žemaičių tarme tebekalbate?

Mano abu tėvai žemaičiai, todėl namuose ir su giminėmis komunikavome ir vis dar komunikuojame žemaitiškai. Įvairioms progoms turiu įsigijus Žemaitijos krašto tautinį kostiumą, patinka skaityti to krašto poetų žemaitiškas eiles. Taigi, pamiršti šios gražios lietuviškos tarmės nepavyks. Sau to neleisčiau, labai nenorėčiau, kad taip įvyktų..

This slideshow requires JavaScript.

Mokėtės muzikos mokykloje. Ką tai davė Jūsų gyvenimui?

Muzika mane lydi nuo gimimo. Senelis grojo gitara, jo brolis – smuiku. Labai anksti pradėjau kalbėti ir dainuoti. Aš nepamenu, bet mama pasakojo, kad būdama 3 metų dainuodavau ilgiausias dainas. Vienas iš tokių vaikystės hitų – „Vinguriavo takelis“. Kai vaikystėje viešėdavau pas senelius, man labai rūpėjo ant sienos pakabinta gitara, kurią „rijau“ akimis ir, kai senelis nematydavo, nusikabinusi brazdindavau ją kaip mokėjau, spontaniškai kurdama kažkokius juokingus tekstus ir melodijas. Tai puikiai atsimenu. Vėliau, kai jau pradėjau lankyti mokyklą, tuometinė Vievio muzikos mokyklos mokytojų komanda eidavo į klases ir atrinkdavo muzikaliausius vaikus. Po patikrinimo tarp tų muzikaliųjų vaikų patekau ir aš. Mokytis groti pianinu, muzikuo­ti man sekėsi gerai, mėgdavau pati kurti, improvizuoti.

Kokias charakterio savybes ugdo muzikavimas?

Sunku pasakyti, kaip būtų formavęsi mano pasaulėžiūra, mąstymas be muzikos, bet akivaizdu, kad ji gerokai praplėtė erdvę skleistis kūrybiškumui, lankstumui, vaizduo­tei, komunikacijai, įsiklausymui į save ir kitus, vidinei laisvei. Muzika man padėjo labiau pamatyti visumą kitose srityse. Turėdamas prieš akis kūrinį, tu jame matai idėją, struktūrą, temą, jos vystymą, dinamiką, kulminaciją, finalą ir pan. Esu įsitikinusi, kad tas visumos matymas, holistinis požiūris padeda susiformuoti analitiniam, strateginiam mąstymui, kuris reikalingas įvairiose srityse.

Baigėte Vilniaus konser­vatoriją, pasirinkote fortepijono mokytojos kelią. Negąsdino, kad renkatės nepraktišką spe­cialybę?

Pedagogo profesija man visada atrodė patraukli ir prestižinė. Renkantis profesiją, apie praktiškumą ir netgi darbo užmokestį negalvojau. Rinkausi tai, kas patinka, įdomu, kas svarbu, reikšminga, kas kuria visuomenėje pridėtinę vertę, leidžia kurti, padėti skleistis vaikui bei realizuoti save. Manau, tai yra svarbiausi kriterijai renkantis profesiją, specialybę.

Kaip manote, kas labiausiai skatina vaiko kūrybiškumą? Kiek ugdant kūrybiškumą svar­bus tėvų ir pedagogų indėlis?

Praeito amžiaus, tikriausiai, šeštame dešimtmetyje JAV mokslininkas G. Land’as atliko įdomų kūrybinio potencialo longitudinį tyrimą (kai periodiškai yra apklausiami ar tiriami tie patys respondentai) pagal NASA metodiką. Jis ištyrė 1600 penkiamečių vaikų ir nustatė, kad net 98 procentai jų turėjo ryškių kūrybinių gebėjimų. Tą patį tyrimą su tais pačiais tiriamaisiais pakartojo po 5 ir po 10 metų. Ryškūs kūrybiniai gebėjimai buvo būdingi jau tik atitinkamai 30 ir 12 procentų tiriamųjų. Dar liūdnesni rezultatai gauti ištyrus 280 000 suaugusiųjų: kūrybiniai gebėjimai buvo nustatyti tik 2 procentams tiriamųjų. Taigi su amžiumi mūsų kūrybiškumas slopsta, menkėja. Kas čia atsitinka? Ugdymo(si) aplinką kuria suaugusieji (tėvai, mokytojai) ir tik jie gali sudaryti sąlygas skleistis ir plėtotis vaikų kūrybiškumui. Manau, kad tam reikia laisvės, bendradarbiaujan­čios aplinkos, skatinti juos dirbti savarankiškai ir grupelėse, vertinti vaikų idėjas, pasitikėti jais, skatinti vaikams iškilusių problemų sprendimų paiešką. Laikui bėgant mokykla, ugdytojai, tėvai bei visuomenė sustato vaiką į rėmus. Tas suaugusių noras patogiai gyventi bei įrėminti vaikus, neleidžia skleistis bei vystytis jų kūrybiškumui. Klasės aplinkoje viskas organizuojama taip, kad mokytojui būtų patogu palaikyti tvarką, suderinti darbus ir užtikrinti kontrolę. Tokia formali aplinka slopina vaiko smalsumą, kūrybingumą. Taip patogiau ir paprasčiau vaikus suvaldyti. Žinoma, bandoma spręsti šią problemą, pavyzdžiui, perstatant klasėje suolus, sukuriant motyvuojančią aplinką, ieškant kūrybiškų būdų pateikiant dėstomą medžiagą ir pan.

Tarsi sakote, kad tėvams ir pedagogams svarbiau­sia „neužmušti“ vaikų kūrybin­gumo?

Tikrai taip. Tėvai dažnai bando įgyvendinti savo neįgyvendintas svajones, perkeldami tą „užduotį“ savo vaikams ir sustyguodami jų griežtas darbotvarkes taip, kaip jiems atrodo teisinga. Manau, kad kuo toliau, tuo labiau suaugusieji tai supranta ir jau kitaip auklėja savo vaikus, nei juos pačius auklėjo jų tėvai. O ir ugdomoji aplinka gerokai pasikeitė, atsirado labai daug priemonių, technologijų, projektų, leidžiančių kurti, žaisti, daugiau laisvės pasirinkti, kas pa­skatina kūrybingumą. Beje, vertėtų minėtą G. Land’o tyrimą pakartoti šiandien. Įtariu, kad kūrybingų suaugusių turime jau gerokai daugiau nei anuomet.

O kaip nusakytumėte kūry­bingumo požymius, jo privalumus gyvenime?

Kūrybingas žmogus geba įžvelgti problemas, rasti netikėtus, nestereo­tipiškus tų problemų sprendimo bū­dus. Toks žmogus kelia naujas, dar neatrastas idėjas, be to, jaučia atsakomybę prieš jį supančią aplinką. Jis yra atviras naujai patirčiai, nebijo veikti, yra motyvuotas, įkvepia kitus, pasižymi vidine laisve, pasitikintis savimi, įžvelgia visumą, geba joje įžvelgti detales ir jų sąsajas. Žodžiu, turi gebėjimų, kurie stebina kitus.

Kaip vertinate šalies švie­timo sistemą?

Kadangi apie švietimą diskutuojama labai daug, nenorėdama plėtotis, trumpai atsakysiu: norint sėkmingos švietimo sistemos, ją reikėtų depolitizuoti – samdyti nepriklausomą aukšto lygio valdybą ir vykdančiuosius vadovus, vizionierius, strategus, lyderius, kurie nustatytų aiškius tikslus ir siekiamus rezultatus. Esu įsitikinusi, kad nepriklausomybė nuo besikeičiančių politinių partijų ir užburto rinkiminio ciklo užtikrintų tęstinumą, nuo­seklumą bei efektyvų švietimo sistemos valdymą.

O kaip vertinate pedagogų darbo sąlygas, aplinką?

Turbūt nieko naujo nepasakysiu, bet tam, kad pedagogas, kaip ir bet kuris kitas darbuotojas, galėtų rezultatyviai dirbti, pirmiausiai reikia motyvuojančios aplinkos: oraus atlyginimo, gero mokyklos mikroklimato, vienodų darbo sąlygų visiems darbuotojams, pagarbos, skatinimo, tikėjimo ir pasitikėjimo moky­toju. Visą švietimo bendruomenę motyvuotų aiški ir ilgalaikė švietimo vizija, supratimas ir aiškus žinojimas, kur einame ir kaip ten galime nuei­ti. Tokioje aplinkoje dirbantis mokytojas su džiaugsmu kurs, kūrybiškai ugdys vaikus bei sieks tobulėti pats.

Esate  asociacijos „Tėvai švie­timui“ pirmininkė. Kas paskatino ją kurti, ką pavyko nuveikti?

Daugelį metų viena iš švietimo diskurso temų – tėvų įtraukimas į ugdymo procesą, nepakankamas bend­radarbiavimas su ugdymo įstaiga, neįvertinta tėvų lyderystė ir pan. Vis diskutuojame, bet ryškių pokyčių nematyti. Man ši tema visada buvo svarbi ir įdomi, todėl labai norėjosi prisidėti prie pokyčių sprendžiant šią problemą. Taip 2013 m. Klaipėdoje su bendraminčiais įsteigėme „Vakarų Lietuvos tėvų forumą“, kuriame pavyko tikrai daug nuveikti: aktyviai atstovaujama įvairiose savivaldybės darbo grupėse, tarybose, bendradarbiaujant su universitetu, vykdomi tyrimai, apklausos, konferencijos, diskusijos ir t.t. Persikrausčius į Vilnių, supratau, kad sustoti negalima, šią veiklą reikią tęsti toliau. Taip su bičiulėmis švietimietėmis įsteigėme asociaciją „Tėvai švietimui“. Kol kas dėl laiko stokos nespėjome daug nuveikti, tačiau darbuojamės Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos stebėsenos grupėje, taip pat esu Vilniaus m. sav. Šeimos ir vaiko gerovės komisijoje. Skaitome pranešimus įvairiose konferencijose, diskusijose. Labai norėtųsi sekti Danijos pavyzdžiu, kur veikia labai tamprus bei aktyvus tėvų organizacinis tinklas: nuo klasės komiteto, mokyklos tarybos, vietos savivaldos atstovų iki nacionalinio lygmens atstovavimo. Nacionalinė tėvų organizacija šioje šalyje labai vertinama valdžios institucijų ir pripažįstama stipria ekspertine organizacija, kuriančia reikšmingą pridėtinę vertę švietimo sistemai. Viliuosi, kad kada nors pavyks kažką panašaus sukurti ir Lietuvoje.

Ką manote apie tėvų ga­limybes turėti daugiau įtakos mokymo procesui, atmosferai mokymo įstaigoje?

Apie tėvų įsitraukimo reikšmę ir svarbą prirašyta visuose strateginiuose dokumentuose, Geros mokyklos koncepcijoje, moksliniuose tyrimuose, Švietimo įstatyme. Visos teisinės galimybės yra jau seniai ir jei norime, kad tėvai turėtų daugiau įtakos, reikia pirmiausiai įsitraukti į mokyklos gyvenimą. O kad įsitrauktų, reikia tiek tėvų, tiek pedagogų, tiek administracijos noro. Norint, kad mokykla užmegztų abipusio bendradarbiavimo su tėvais ryšius, ji turi pakeisti mąstymą, t.y. pradėti tėvus laikyti mokyklos komandos part­neriais, pripažinti juos kaip mokymosi ir lyderystės dalyvius. Lietuvoje tokių pavyzdžių turime, bet dar labai nedaug. Beje, vienas iš mokyklos svarbių uždavinių turėtų būti išugdyti tėvų atsakomybę. Tą galime padaryti tik per abipusį pasitikėjimą ir įtraukimą. Tokiu būdu visi kartu pagerinsime mokymosi sąlygas, ugdymo kokybę bei mokyklos mikroklimatą. Apie tėvų lyderystę ir įsitraukimą galima būtų parengti atskirą straipsnį.

Tėvų įsitraukimas į ugdymo procesą galėtų būti svarbus pokyčių švietimo sistemoje veiksnys?

Tėvai yra arčiausiai mokinių, savo vaikų, todėl privalo dalyvauti švietimo sistemoje. Pasaulyje yra atlikta begalė tyrimų, kurie rodo tėvų įsitraukimo ir ugdymo kokybės koreliaciją. Tereikia noro, valios ir šiek tiek pastangų.

Ką patartumėte tėvams, kurie nepatenkinti vaiko mokytoju ar visa mokykla?

Tėvams visada patariu įsitraukti į vaiko gerovės bendrakūrą, kaip vertės kūrimo procesą, kartu su pedagogais, vaikais, kitais tėvais ir visa mokyklos bendruomene. Labai sveika tėvams pamatyti gyvą pamoką, gyvenimą pertraukų metu, dalyvauti mokyklos ar klasės organizuojamose vaikų ekskursijose, renginiuose, projektuose. Tada mokyklą, mokytoją ir netgi savo vaiką pamatai visai kitokiomis akimis.

Idealius mokyklą ir peda­gogą tėvai įsivaizduoja labai skirtingai?

Esu įsitikinusi, kad kai į mokyklos vizijos kūrimą bus įtraukta visa bendruomenė, tada visi pamatys tą idealų savo mokyklos vaizdinį vienodai. Tik visų suinteresuotų pusių dalyvavimas bendrakūroje leistų susitarti ir apibrėžti visiems vienodai suprantamą mokyklos viziją.

Kaip manote, pedago­gui svarbiau yra suteikti daly­ko žinias ar ugdyti mokinio pasitikėjimą jo jėgomis, ge­bėjimą lavintis, ieškoti informacijos?

Šiandienos technologijų pasaulyje kaip niekad reikia ugdytojų, gebančių vaikams diegti kritinį ir kūrybišką mąstymą bei norą siekti rezultato. Dalyko žinios yra svarbu, tačiau daugiau dėmesio būtina skirti tų žinių gebėjimų ugdymui ir praktiniam pritaikymui. Juk iš esmės visą informaciją galima rasti internete. Pedagogai, tėvai, ugdytojai turi išmokyti vaikus tą informaciją apdoroti: atrinkti, įvertinti, palyginti, pritaikyti, apibendrinti, perteikti ir pan. Informacinės technologijos atveria neįtikėtinas galimybes ir paleng­vina ugdymo procesą. Mūsų karta apie tai negalėjo net pasvajoti.

Kas skatino ir skatina Jūsų kūrybingumą ir iniciatyvumą?

Trumpai atsakysiu – iškylančios problemos, kurių sprendimus dažnai matau kitu kampu. Man patinka iššūkiai, noras padėti, įsitraukti, kažką naujo projektuoti, ieškoti kartais visai netipinių bei nestandartinių sprendimų ir rasti juos. Tai labai įkvepia. Kūrybingumo auginimui labai svarbus nuolatinis mokymasis ir tobulėjimas. Mes norime aktyvių, kūrybingų ir gerai besimokančių vaikų, tačiau nepamirškime, kad jiems reikia pavyzdžio, kuriuo jie sektų. O tas pavyzdys esame mes, suaugusieji – tėvai, mokytojai, visa visuomenė. Tobulėjantys tėvai yra raktas į vaiko ir visos šeimos laimę.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Asmeninio albumo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69