Stačiatikių krikštynos

Stačiatikių krikštynos

Ineta BRICAITĖ

Krikščionybę sudaro trys pagrindinės srovės: katalikybė, stačiatikybė ir protestantizmas. Tai, kad jas visas galima priskirti krikščionybei, rodo, kad jos tam tikrais aspektais panašios, o tai, kad yra skirstomos – kad turi skirtumų. Todėl natūralu, kad vienos srovės tradicijos ir papročiai nuo kitos srovės varijuoja nedaug. Nesmarkiai skiriasi ir krikštynų, apie kurias bus pasakojama šįkart, papročiai ir tradicijos.

Kūmai atsirado palaipsniui

Krikštas stačiatikybėje kaip ir krikščionybėje yra pirmasis ir svarbiausias sakramentas, kuris nuplauna nuodėmes ir įjungia pakrikštytąjį į Bažnyčios bendruomenę. Krikštijant vaiką, labai svarbu parinkti tinkamus krikšto tėvus, kurie būtų vaiko vedliai religiniame gyvenime. Ankstyvaisiais stačiatikybės laikais krikšto tėvais būdavo patys vaiko tėvai, o jei buvo krikštijamas suaugęs žmogus, jį į tikėjimą vesdavo ne tėvai, o krikštytas žmogus, prisiimdavęs tokią atsakomybę (krikštatėvio atitikmuo). Ilgainiui ir suaugusiųjų, ir vaikų krikštijimo apeigos suvienodintos, ir į tikėjimą juos ėmė vesti ne tėvai, o krikštatėviai.

Krikštatėviai gali būti giminaičiai, draugai, artimieji, tačiau jie turi būti dori, nenuodėmingi ir krikštyti stačiatikių cerkvėje. Vaiko tėvams jie tampa dvasiniais broliais ir seserimis (kūmais), o vaikui – krikštatėviais. Stačiatikybėje tikima dvasiniu mistiniu ryšiu tarp žmonių ir jų krikštytojų. Manoma, kad šis ryšys nenutrūksta kartu su žemiškuoju gyvenimu ir tęsiasi amžinybėje. Iš esmės berniukui pakanka vien krikšto tėvo, o mergaitei vien krikšto motinos, bet įprastai kviečiami abu su sąlyga, kad krikštatėviai nėra sutuoktiniai.

Artimesnės bibliniam mokymui

Stačiatikiai pataria vaikus vadinti šventais vardais. Bet jei patarimo nesilaikoma, būtina per krikštynas jam duoti antrą – šventą vardą. Renkant vaikui šventą vardą, reikia atsižvelgti į vaiko ir parinkto šventojo ryšį, kurį jie galėtų turėti tolimesniame gyvenime. Krikštatėviai paaugusiam vaikui apie šventąjį turi papasakoti ir išmokyti jo garbei skirtos maldos.

Pati krikštijimo ceremonija gali vykti tiek cerkvėje (dažnai vyksta ir šalia cerkvės esančioje šiltoje patalpoje), tiek namuose, kai į juos ateina šventikas. Krikštatėviai per ceremoniją atsižada piktojo, išpažįsta žodžius Kristui ir tikėjimui, skaito tikėjimo maldą. Katalikų kunigas tik apšlaksto vaiko galvą, o stačiatikių popas vaiką visą panardina į kupelę (krikštijimo vonelę). Po to vaikas įsukamas į rankšluostį ir krikštatėvis vaiką tris kartus apie ją apneša. Biblijos mokomam krikštui artimesnis yra stačiatikiškas krikštas. Senosios graikų kalbos žodis „baptizo“, kuris daugelyje kalbų yra žodžio „krikštyti“ pagrindas, reiškia nuprausti, panardinti į vandenį visu kūnu. Taip pat Biblijoje aptinkama nuoroda, kad krikštijant žmogų, jo rūbų spalva pasikeičia į kitą. O pakeisti drabužio spalvą galima tik į dažus įmerkiant jį visą.

Plaukų sruoga – šeimos relikvija

Per ceremoniją reikia turėti daiktų, kurie ne tik reikalingi, bet ir turi simbolinę reikšmę. Per krikštynas pašventinamas auksinis krikšto kryželis su grandinėle, krikšto žvakė. Didelė žvakė, dažniausiai perrišta kaspinu, puošia ceremoniją, o mažas auksines žvakutes laiko aplink stovintys vaikai.  Krikštijamas vaikas, ištrauktas iš kupelės, apgaubiamas baltu nauju rankšluosčiu, dar pora rankšluosčių turi būti padėti nusivalyti rankas, būtinas ir gabalėlis muilo. Po to čia pat vaikas suvystomas, aprengiamas puošniais baltais rūbais. Krikštatėviai gali būti apsirengę puošniau, tačiau turi išlikti kuklūs. Krikštamotei rekomenduojama vietoj kelnių dėvėti ilgą suknelę ar sijoną, o makiažas turi būti neryškus, šiukštu – negalima dažyti lūpų. Žinoma, negalima į cerkvę eiti ir vienplaukei – būtina skarelė ar skrybėlė.

 Į iš anksto paruoštą mažą maišelį įdedama vaiko plaukų sruoga, kurią kaip pirmosios aukos Dievui ženklą nukerpa kunigas. Šis maišelis ir jo turinys tampa šeimynine relikvija. Tam, kad patogiau būtų vaiką vystyti arba reikalui esant sušildyti, ant specialiai tam skirto rengimosi – vystymo stalo yra padedamas apklotėlis. Visas ritualas įprastai trunka kiek mažiau nei valandą.

Iškart suteikiamas sutvirtinimo sakramentas

Nors vaiko murkdymas į kupelę kai kam gali pasirodyti pavojingas vaiko sveikatai, tačiau šiais laikais patalpos, kuriose vaiką krikštija, yra šildomos, o ir vanduo nebūna šaltas. Be to, stačiatikiai tiki, kad jei vaikas krikštijamas pravirksta, tai yra geras ženklas.

Stačiatikių ir katalikų krikštynos skiriasi dar ir tuo, kad stačiatikiai, pakrikštiję vaiką, jau po poros minučių suteikia jam dar vieną sakramentą – sutvirtinimo. Tikima, jog krikštas nuplauna nuodėmes, o patepimas mira, kurį Apaštalų Darbų knygoje iš pradžių teikė apaštalo rankos pridėjimas, suteikia žmogui Šventosios Dvasios dovanas, todėl laikomasi Naujojo Testamento praktikos, šie du slėpiniai teikiami kuo greičiau vienas po kito.

Berniukai – arčiau altoriaus

Kai pakrikštijamas berniukas, krikšto tėvas jį užneša už ikonostaso – sienos, skiriančios altorių ir pagrindinę cerkvės patalpą. O jei krikštijama mergaitė, ji ir lieka ten pat, kur krikštijama. Berniukas nešamas į altoriaus patalpą, nes jis užaugęs gali būti šventiku, o mergaitė – ne, todėl ji ir lieka nepriartėjusi prie altoriaus.

Kūmai turi būti dosnūs

Po ceremonijos bažnyčioje krikštynų šventė persikelia į namus. Pagal senąsias slavų tradicijas vaikus lankyti galėjo tik jau ištekėjusios ir vaikų turinčios moterys, tačiau šiais laikais svečiais gali būti visi artimieji. Svarbiausia – kad jie neateitų į svečius tuščiomis. Tai ypač galioja kūmams – jie turi ne tik dovanų vaikui atnešti, bet ir vaišių stalą papildyti.

Ankstesniais laikais praėjus penkioms dienoms po krikštynų, kūmai vaikui atnešdavo dirželį, marškinius ir kryželį. Po pusantrų metų vėl dovanodavo dar vienus marškinius, sukakus septyneriems metams – batus, viršutinius drabužius. Tėvai krikštynų šventės metu dovanoja kūmams iš anksto paruoštas dovanas. Pagal papročius priimta dovanoti įvairius gražiai siuvinėtus rankšluosčius.

Maistu rūpinosi bobutė

Seniau krikštynų maistu rūpindavosi bobutė – moteris, kuri priimdavo gimdymą. Ji buvo gerbiamas žmogus, bent vienas patiekalas buvo vadinamas jos garbei, pavyzdžiui, bobutės pyragas, bobutės košė ir t.t. Pagrindinis rytų slavų krikštynų patiekalas būdavo bobutės košė. Šiam patiekalui negailima pieno, sviesto. Košėje apkepamas gaidys arba višta, priklausomai nuo to, berniuko ar mergaitės krikštynos švenčiamos. Patiekalas papuošiamas virtais kiaušiniais, prie jo patiekiamas kumpis, įvairūs bobutės kepiniai. Košė atnešama į vaišių pabaigą, tada prasideda derybos, savotiškas aukcionas jai išpirkti.

Kartais iš pradžių svečiams būdavo iškrečiamas pokštas ir vietoj bobutės košės puode būdavo patiekiamos daržovės ar net gi ką tik netoliese slankiojęs katinas. Bobutės košę įprastai išperka kūmas, jam tai yra garbės reikalas. Kūmas puodą su koše turi iškelti virš galvos ir sudaužyti į stalo kampą, tuo metu košė išbyra, o tai, kas lieka rankose dedama ant stalo, kad būtų suvalgyta. Truputį košės paragauti privaloma vaiko motinai, likusią dalį svečiai turi parnešti į namus savo vaikams. Vaiko tėvui tekdavo paragauti šio patiekalo, į jį pridėjus per didelį kiekį krienų, pipirų, druskos, garstyčių. Kitaip tariant, tai simbolizuoja patyrimą – kartu, saldu ar sūru buvo jo žmonai gimdyti. Už šią košę vaiko tėvas turėdavo susimokėti. Už košę gauti pinigai atitekdavo vaiko motinai, kartais su bobute perpus. Šiais laikais vietoje košės ant stalo patiekiami įvairūs saldumynai, kartais juos įdeda į keramikinį puodą.

Parengta pagal Reginos Laukaitytės „Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje“, www.viskaskrikstynoms.lt.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų