Semeliškiečių literatų kūryba

Irma Taraškevičienė
Gimiau 1974 metais Semeliškėse. Čia augau ir mokiausi, čia gyvenu ir neketinu išvykti. Auginu dukrelę ir sūnelį.
Didžiausią laisvalaikio dalį skiriu knygoms. Todėl labai dažnai verčiu lentynas bibliotekoje. Gal kada nors į šias lentynas įdėsiu ir savo knygelę?

Užgesini žvakelę ryto saulėj
Tik įsižiebusią tau švelniai šviest.
Ir gyveni gyvenimą apgaulėj,
Ir jau tiesos nebegali paliest.

Ir taip ilgies ramaus, tylaus švelnumo,
Ir ieškai jo. Tik niekur nerandi.
Kada ir kur tu praradai gerumą,
Iš kur tiek pykčio sukaupta širdy?

Sugrįžk į rytą, švelnią saulės šviesą,
Ir negesink žvakelės. Tegu švies.
Galbūt tada ramybės tyrą vėsą
Likimas tyliai prie širdies padės.
***
Kas išleis mano sielą atostogų,
Kad jinai nuo manęs pailsėtų…
Kur prie upės ramiai pasėdėtų,
Pamirkytų ten kojas basas.

Kad ramiai sau gėlių prisiskintų,
Suskaičiuotų žvaigždes, kurios krinta,
Pamatytų, kaip saulė nušvinta,
Ir nubrauktų iš ryto rasas…

Kad išmoktų nors kartą svajoti,
Ir su vėju padangėj skrajoti,
Ir laisvai, o ne alsiai kvėpuoti,
Ir dainuoti skambiausias dainas.

Bet jinai nuo visų uždaryta…
Laukia tyliai nušvintančio ryto…
Ir maldauja, kad jos nevarytų,
Nes atgal kelio niekad neras…
***
Grubios, fatališkos mintys
Vėlei užplūsta mane.
Kam per gyvenimą skintis,
Jei gyveni lyg sapne.

Sapnas ne pasakom pintas,
Vien tik košmaras baisus,
Posūkis, nuokalnė, vingis…
Kur pasijusi saugus?

Ne, nesurasiu ramybės
Ji dovanota ne man.
Skambina varpas bažnyčios
Gal paskutinį: – Din dan.

Amžino atilsio sielai
Niekas už dyką neduos.
Vėlei kankinsiuosi, vėlei
Aš savuose pragaruos.

Merkiasi dienos, skandina
Saulę rausvam debesy.
Ačiū, naktie, nes ramybė
Mano ateina nakty.

Silvija Bielskienė
Gimiau Kuršėnuose, augau Šiauliuose, subrendau Vilniuje, dabar savo miesteliu vadinu Semeliškes, kur gyvenu su šeima ir mamyte jau penkiolika metų. Kiek save pamenu, kuriu nuo pat vaikystės, bet nesu poetė, tiesiog sueiliuoju savo mintis ar perskaitytą istoriją ir skiriu įvairioms progoms, savo organizuojamiems teminiams renginiams. Man smagiau skaityti savas eiles, nei „pasiskolintas“. Mėgstu tikriems bičiuliams siųsti pačios sukurtus sveikinimus jubiliejų, Kalėdų ar Velykų progomis. Teko su vyru dalyvauti deimantinėse vestuvėse, deimantiniame kunigystės jubiliejuje, vienos močiutės 100-jame jubiliejuje, tuomet studijuoju jubiliatų autobiografijas, pomėgius, gyvenimo istorijas ir visa tai sueiliuoju. Jaučiu, kad tai žmonėms patinka, tai galiu pateikti kaip eiliuotą pasaką, odę ar kt. Semeliškių 735 metų jubiliejui sueiliavau aštuonių amžių istoriją, sukūriau Abromiškių bendruomenei skirtą sveikinimą jubiliejaus proga ir kt.

Mamai 90-mečio proga
Mamyte miela, tu nebijoki siunčiamų sunkumų,
Tu visada buvai stipri ir išdidi.
Juk tau priklauso tekanti aušra ir vyturio giesmė,
Tu sutverta mylėti ir būti atlaidi.

Juk tu mus mokei, kad ir pikti draugais tapt gali,
Juos apkabint, pakalbint mokei mus,
Ir mums sakei, kad taip pašauksim gerąjį likimą,
Ir po gerų darbų tikrai jis grįš pas mus.

Priglusk, mamyte, prie manęs, kaip aš
priglusdavau kadaise,
Priglusdavau prie tavo plakančios širdies,
Nuo šiol aš būsiu tavo žingsnių aidas
Ir gelbėsiu tave nuo šalčio ir tamsos.

Lai visad, mama, tave gelbsti meilė,
Iš jos mes gimėme visi – dėl jos mes ir gyvenam,
Mylėti mokei mus ir dangų, audrą, tylą, žemę,
Sakei, kad meilė išsigelbėjimas nuo tuštumos.

Mamyte, Tu man vis kartoji,
kai žemėje šviesias spalvas užtemdys tamsios,
Ir nebeliks vilties išvyst gerumą,
Pavirsk paukščiu, dukrele, ir pakilk į dangų,
Pažvelki žemėn iš aukštybių, į jos bėdas, į rūpesčius, 
Ir nurimk – ar matai, kokios problemos
žemėj menkos.

Mama, tikėk, kad gyvenimas pilnas stebuklų,
O didžiausias stebuklas pasauly – tu pati,
Mama, lai lydi tave meilė ir svajos,
Kaip Dievo siųsti šviesūs angelai ištikimi.
2008-01-01

Kalėdinis sveikinimas draugams
Kai angelas nutūps ant Jūsų sielų,
O snaigė pasibels į langus Jūs namų,
Žinokite, tai laimė Jus aplankė,
Ir mes abu kartu su ja atvykome į uostą Jūs krantų.

Kai šerkšnas išraižys languose džiaugsmo raštą,
O vėjas jam padės, apjuosdamas raštus sniegu,
Tikėkit, tai ir mes abu vis beldžiamės į langą,
Linkėdami Jums laimės, džiaugsmo ir akimirkų šviesių.

Jei niekas nesilies prie Jūsų skruostų,
Nei angelas, nei vėjas, nei šarma,
Tikėkite – tai mes abu paliesime jūs skruostus,
Ar jums skaudėtų, būtų liūdna, ar jus sukaustytų gėla –
Mes būsim visuomet šalia.
2008-12-20

Leidinio „Elektrėnų kraštas“ pristatymas Semeliškėse
Kai laikom rankoj knygą – širdis suvirpa,
Nes joje – gyvenimai mums nepažįstamų žmonių,
Ji spindi, šviečia, tviska, šildo,
Ir dvelkia ramumu, nuoširdumu.

Ten sudėlioti žmonių likimai,
Sustojusios akimirkos darbų,
Iš nuotraukų į mus akim viltingom
Žvelgia istorija nuo pat pradžių.

Tad – tariam ačiū Jums, kurie sumąstėt,
Mus pavedžiot istorijos keliais,
Laimingi būkit ir sėkmingi,
Darbuokitės toliau ir nestokokite idėjų ir minčių.
2010-08-12

Sveikinimas Abromiškių 440 jubiliejaus proga nuo Semeliškių bendruomenės „Strėva“
Ten, kur Strėva didingą savo kilpą daro,
Ten, kur gausu piliakalnių ir ežerų,
Ten, kur septynis šimtmečius žmonių gyventa 
ir ta vieta pavadinta Semeliškių vardu,
Iš ten atvykome pasveikint savo sesės jaunesnės,
Kurią išgarsino Abrahamas Poniatovskis,
Čia aurą pasakų laikų sukūrė de Raesų giminė,
kuomet klestėjo didingi rūmai, skambėjo
ir klegėjo nuo bajoraičių juoko.
Juk čia didžiuliame ir paslaptingam parke vaikštinėjo
Garsus prancūzas dailininkas Eduardas Riomeris,
Jis mums paliko neišdildomus šedevrus,
Paženklintus sodriais tapybai būdingais potėpiais.
O kur dar grafai Pliateriai, jų neįkainojamas palikimas:
Dvidešimties tūkstančių tomų biblioteka,
porceliano rinkiniai, šeimos archyvas.
O dvidešimto amžiaus pradžioje, kai buvo matoma, 
kad griūva ir iš sielvarto vaitoja dvaro rūmas,
Pagalbos ranką ištiesė širdis didinga,
Ir atgaivino jį Lietuvos sūnus Mykolas Žilinskas.
Vieta ši visai mūsų tautai – didelė vertybė,
Tai Lietuvos istorijos dalis didžioji,
Tad linkim Jums – kaip vyresni jaunylei:
Neleiskite sugriūti tikros kultūros atspindžiui,
Prikelkite iš užmaršties ir pelenų šį didįjį stebuklą ateičiai.
Tausokit jį ir saugokit nuo karo, maro, bado, pelenų.
O, jei reiks mūsų patarimų ir paramos,
tik duokit ženklą – mes išgirsim,
Ir nunešim pagalbos šauksmą visoms Semeliškėms.
Tad šiandien leiskit meilės ir vilties Jums palinkėt,
Tikėkit, kad sunkumai liko praeity,
Tikrai išauš saulėtas rytas Jums širdy, išauš gerumo rytas,
Tad apkabinkite visi vieni kitus,
Suspauskit draugo ranką savajam delne,
Nusišypsokit ir dėkokite visiems,
kad turit ir kad mylit vienas kitą.
O tie, kurie dabar į žemę žvelgia iš dausų,
Te būna ramūs – jūs kartu, pilni idėjų ir
ketinimų didžių,
Susivieniję žmonės Abromiškių.
Tad nepaleiskit auros praeities iš savųjų delnų!

2011-09-10

 

 

Meilutė RAŠIMIENĖ Semeliškių vidurinės mokyklos chemijos ir technologijų mokytoja, Semeliškių parapijos organizacijos „Caritas“ pirmininkė
Mokiausi ir gyvenu Semeliškėse, čia ir dirbu Semeliškių vidurinės mokyklos chemijos ir technologijų mokytoja, šiemet pradėjau vadovauti Semeliškių parapijos organizacijai „Caritas“. Užauginau dvi dukras. Kuriu tuomet, kai negaliu to nedaryti. Rašau, kai skauda, kai džiaugiuosi, rašau įvairiomis progomis draugams, artimiesiems. Tai man – kaip oro gurkšnis. Ne iškart sutikau publikuoti savo kūrybą, nes tai labai asmeniškos eilės ir galbūt ne labai įdomios kitiems…

Kaip kasdien iš kamino vėl kyla dūmas,
Jaučiam Jūsų ranką ant peties.
Suvažiuojam, pasiilgę paprastumo,
Atviros ir laukiančios širdies.
Valgome visi nelengvą duoną,
Braunamės nepramintais keliais.
Ir iš Jūs gyvenimo kelionės
Mokomės suprasti ir atleist.
Metai ėjo. Buvo ir džiaugsmai, ir bėdos,
Rodos, viskas netelpa net atminty…
Tik mieloj sodyboje įmintos pėdos
Šildo mūsų sielas ir mintis.
Daros miela ir jauku krūtinėj,
Kai į kelią lydit akimis,
Kai vaikus, vaikaičius užauginus
Visada Jūs esat su mumis.
Jubiliejus didelis, prasmingas
Ir gera šiltų namų dvasia.
O tie metai? Niekur jie nedingo,
Įsirašė mūsų širdyse.
Vėl pavasaris ant žemės leidžias,
Žiba vėl linksmai trobos langai…
Linkime, kad giedras Jūsų veidas
Šviestų mums visiems ilgai ilgai.

Bobutei 90-ojo gimtadienio proga 
O, atmintie, aš dar girdžiu kaip pušys šlama,
Matau pušyne baltą namą,
Žinau, tenai babytė blynus kepa
Jaučiu jų kvapą…
Deja, jau tų namų nė pėdsako neliko
Tiktai šilti jausmai širdy paliko.
O ar meni, kiek daug žvaigždžių
Mums dovanojo naktys?
Meni tą trikampį tamsiam dangaus skliaute?
Vėjelis pučia, šienas kvepia,
Rūgštokas skonis obuoliuko
Iš kaimyno sodo, burnoje.
O gal ir vėl vaikystėj esame?

Šiandiena mintimis nukeliavau
Vaikystę menančiais takais
Puriu sniegu per mišką.
Mus prausė baltos snaigės
Ir, rodės, tai niekad nesibaigs.
Eglių viršūnės skambėjo nuo juoko,
Šlapi ir laimingi mes keliavome į „Sadauskus“,
Kur slėpėmės už margų užuolaidėlių ant
prikūrentos krosnies.
Laiko ratas sukas.
Žiemą keičia pavasaris.
Matau sodybą… Ant suoliuko pasirėmęs
Lazdele sėdi mūsų diedukas.
Pamatęs mus, jis braukia ašarą.
Netoliese darže triūsia bobutė,
Namai kvepia babka ir krekenomis,
Bet mums tai visai nerūpi.
Mes degame noru gainioti vėją po pievas
Ir pliuškentis gaiviame Lojaus ežero vandenyje.
O, kad galima būtų sustabdyti laiko ratą…
Aš atsisėsčiau šalia ant suoliuko,
Švelniai apkabinčiau ir nepaleisčiau.

 

 

Irena Venskutonienė, Semeliškių bibliotekos vedėja
Mano vaikystė prabėgo gražiame Karklinės kaime Švenčionių rajone. Už puskilometrio ošė miškas, kitoj pusėj savo vandenis plukdė upė Strūna. Kaimas gatvinis, namas prie namo. Apie septyniasdešimt sodybų. Vaikai būdami niekada neidavome į kitą kaimo galą, nes neleisdavo tėvai, o ir mums patiems buvo toli. Mokyklą lankiau gretimame Vidutinės kaime. Iš mūsų kaimo galo eidavome dešimt vaikų, visada būriu, visada kartu. Nors vaikystė buvo skurdi, bet buvo linksma.
Vėliau baigiau Švenčionių Zigmo Žemaičio vidurinę mokyklą, Vilniaus kultūros mokyklą ir 1973 metais gavau paskyrimą dirbti į Semeliškių miestelio biblioteką. Metai bėgo, Semeliškės tapo savomis visomis prasmėmis. Čia sukūriau šeimą, čia namai, čia išaugo vaikai, čia mano vaikų gimtinė. Ir mano vaikai jau skuba į tėviškę – Semeliškes. Man šis kraštas tapo labai brangus, nes

Pamilau kampelį gražų,
Upės vingį, žydinčias ievas.
Taką, vedantį per pievą,
Ir senas, senas Semeliškes.

Bičių dūzgesį mokyklos liepoj,
Sodo obelis, laukinę kriaušę,
Grubų grindinį seniausioj gatvėj
Ir namus, kurie jau pasišiaušę.

Mielas širdžiai alksnis prie malūno,
Naujų girnų senas skambesys.
Šviesą varanti hidroelektrinė
Ir pastovus josios gaudesys.

Bažnytėlė stiepiasi ant kalno.
Seno varpo miela praeitis.
Cerkvė puošia Semeliškių aikštę,
Kairėje – mokyklos statinys.
Gatvės tiesios, gatvės kreivos.
Daug jau metų aš po jas žengiu.
Nieks negali man pakeisti kaimo,
Kuris tapo man labai brangiu.

Taip rašiau prieš dešimt metų. Taip jaučiuosi ir dabar. Pamilau šį kraštą visa širdimi, ir man kiekvienas įvykis ar šiaip kokia šventė įsiprasmina eilėse. Kuriant Semeliškių herbą, gimė eilės:
Neskamba senas varpas,
Įskilęs prieš daugelį metų.
Išgirskim jo seną tiesą,
Prikeltas gyventi mūs herbe.

Lai viltį ir šviesą jis neša
Mūs kraštui, gimtinei, visiems.
Jis simboliu šiandien tapo,
Pakilkim darbams naujiems. (2002 m.)

Eilės gimdavo ir tada, kai augo vaikai, kai jie baigė mokyklą, kai siekė tikslo. Visiems norėjosi, kad sektųsi, kad gyvenime būtų kuo mažiau dyglių. Tada rašiau vyresnėliui:
Nesustok prie siauro takelio,
Nepaskęsk darbų sūkury.
Eik nuo mažo prie didelio kelio.
Gal subrendusiu tapt jau gali?

Ir gyvenime sieki toliau-
Niekada nestovėk pakely.
Viskas juda, mainos… Drąsiau!
Tik tu pats sau padėti gali. (2001)

Ramūnėlis buvo labai judrus ir užsispyręs.
…užaugai ir prapuolė
Visi tavieji „ne“.
Gražiai tu pjauni žolę,
Skubi padėt darbe.

Protingas ir darbštus
Tu mokai jau kitus.
Aš Viešpaties prašau,
Kad jis padėtų tau. (2001 m.)

Daugiausia eilių sukūriau savo dukrai, mano geriausiai draugei. Mūsų ryšys liko iki šiandien.
Smilgos liemuo ir kaklas gulbės,
Plaukai tamsios nakties.
Akyse šviečia žvaigždės
Ir lūpose – šypsnys.
Paskendus muzikos garsuos
Tu nuplaukei sale.
Laiminga ir apsvaigus,
Žydrąja suknele.
Tu šokai lengvą valsą
Su vaikinu iš klasės…
Tokios svaigios jaunystės
Daugiau jau neberasi. (2002 m.)

Kai lydėjo gera nuotaika, rašiau daug lyrinių eilių:
Meilės angelas nusileido delnan,
Meilės angelas papuošė skruostus,
Lūpos skleidės raudonais žiedais,
Mintys skrido laimingos ir dosnios.
Dviejų širdys ritmą kartojo,

Dviejų rankos glostė plaukus.
Rudos akys žydrų ieškojo
Ir be žodžių viską pasakė.
Daug pavasarių šitaip praėjo,
Meilės angelas juodu lydėjo.
Jau pabalo abiejų plaukai…
Meilė liko. Auga vaikai. (2003 m.)

Mamai, kuri taip neseniai išėjo Anapilin. Eilės rašytos seniai ir atitiko tuometinę nuotaiką:
Parymok, Mamute,
Sode vakare.
Lai maža lakštutė
Suoks tau daineles.

Pailsink rankeles
Nuo sunkių darbų.
Praskaidrink galvelę
Nuo minčių, godų.

Tegul Dievas siunčia
Tau puikias dienas
Ir nurimsta siela,
Žiūrint į gėles.

Parymok, Mamute,
Jau naktis arti.
Dar sulauksim ryto
Ir aušros abi… (2002 m.)

Iš gyvenimo įvairių peripetijų. Kai gyveni tarp žmonių, būna visokių situacijų. Išsakyti tiesiai gal ir ne visada galima, o štai popieriaus lape… Juk vis tiek nežinos.
Pavydas
Nekaltinu nieko –
Kas buvo, tai buvo.
Gyvenimas bėgo,
Visiems jis užkliuvo.
Jaunystės klaidos.

Kalbų milijonas.
Tai šiokia anokia,
Pavydūs tie žmonės.
Vaikai, darbas, ūkis –
Viskam reikia laiko.

Sukausi kaip bitė,
Kaimynams netiko.
Tai vyras per geras:
Nei geria, nei rūko.
Ponia pasidarė,

Vaikams darbus laiko.
Neliekit pagiežos,
Laimingai gyvenkit
Ir svetimo daržo
Daugiau „nepurenkit“. (2003 m.)

Vėliau kaip ir neužrašinėjau į sąsiuvinį. Reikia kam sukurt pasveikinimą, sukuriu. Ir tuo pačiu pamirštu. Gal dar ateis laikas, kai norėsis daug pasakyti. Ką gi, tada ir rašysiu. O dabar…
Mano mintys – mano draugės,
Lydi jos mane.
Aš jaučiuosi sieloj saugiai,
Mintimis kovoju už save.
Mintys mano – sesės išmintingos,
Jos be garso tūno viduje.
Kartais taip smagu pabūt laimingai!
Mintys jau kartoja: nevalia.
Mintys mano – priekaišto lašeliai,
Kai darbams išlietas prakaitas brangus.
Mintys mano – nueitasis kelias,
Koks jis buvo, žino tik dangus.
Kas aš būčiau be minčių savųjų?
Gal smiltelė, gal akmuo sunkus.
O dabar aš dėstau mintį svarią
Ir džiaugiuosi esanti žmogus. (2002 m.)

Sėkmės visiems, skaitantiems poeziją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų