Elektrėnų krašto muziejuje Vidos Juknelienės parodoje „Nuo dygsnio iki šiaudų sodo“ verta atkreipti dėmesį į eksponuojamą vieną iš septynių šiaudų sodų, turintį gilią mitinę ir folklorinę prasmę. Šis šiaudų sodas simbolizuoja Saulės, kaip motinėlės, kelionę dangaus skliautu. Viršuje mes matome saulės dukras, žvaigždes Aušrinę ir Vakarinę. Vidurinė dalis, panaši į piramidę, yra dangaus skliautas. Po dangaus skliautu – Saulė, kurios pagrindas, atidesne akimi pažiūrėjus, padarytas rato formos. Galiausiai pačioje apačioje mažytis laivelis, kuriuo Saulė keliauja.
Saulė – vienas svarbiausių ir labiausiai garbinamų dangaus kūnų pasaulyje. Kyla klausimas – o kaip saulės kultas atsirado Lietuvoje? Kokia Saulės kilmė lietuvių mitologijoje? Kaip Saulė vaizduojama?
Norint atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausiai reikia aptarti dar vieno veikėjo – mitologinio kalvio – vaizdinį, kuris yra neatsiejamas nuo Saulės kulto.
Teliavelis – mitinis kalvis
Ankstyviausias Saulės kilmės mito ir mitinio kalvio atsiradimas datuojamas labai tiksliai – 1261 m. Jono Malalos metraštyje. Pasak ten užrašytos informacijos, lietuviai garbinę kelis dievus – Andajų, Perkūną, Žvorūną ir kalvį Teliavelį, nukalusį jiems [lietuviams] Saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems Saulę į dangų. Apie Teliavelį galima sužinoti ir anksčiau – jis minimas 1252 m. Ipatijaus metraštyje, kaip turintis vietą Mindaugo garbinamų dievų panteone. Jų buvo penki – Nunadievis, Teliavelis, Diviriksas, Zuikių dievas ir Medeina. Taigi, Lietuvos raštijos istorijoje turime išskirtinį atvejį, kai ta pati dievybė XIII a. beveik tuo pačiu metu paminima net du kartus!
Remiantis pateiktomis žiniomis, galima prieiti prie išvados, kad galbūt ne tik karalius Mindaugas, bet ir dauguma to meto Lietuvos gyventojų garbino šiuos senosios baltų religijos dievus. Taip pat svarbi ir kiekvienos dievybės pozicija – Teliavelis Ipatijaus metraštyje yra antras, o štai Malalos rankraštyje paskutinis. Toks šio dievo išdėstymas gali reikšti ir simbolinę dievybės vietą. Ipatijaus metraštyje kalvis turi religinę-maginę, neretai dangišką sritį, o Malalos kronikoje, spėjama, gali būti tamsos ir požemių valdovas, tapatinamas su Velniu. Kadangi Velniui priklauso požemių gėrybės, o velniukai yra išmokę kalvystės amato, kurio, pagal lietuvių pasakas ir sakmes, moko žmones. O ir vardo šaknis, anot Norberto Vėliaus, galėjo kilti nuo indoeuropietiškos žodžio šaknies „tel“ arba lotyniško žodžio „Tellus“ reiškiančių žemę, o „vel“ arba „velis“ – valdytojas, arba tiesiog Velnias.
Vėlesniuose šaltiniuose Teliavelio vardas išnyksta. Janas Dlugošas XV a. dievus vadina romėniškais vardais, o kalvį Vulkanu, išlaikydamas iš esmės XIII a. būdingą senovės baltų religijos dievų panteoną. XVI a. pab. Jonas Lasickis knygoje „Apie žemaičių dievus“ kalviui priskiria Kriukio vardą. Moderniuosiuose laikuose, lietuvių tautosakos pasakose, sakmėse ir dainose mitinis kalvis praranda savo vardą ir yra minimas tiesiog savo profesijos vardu – kalviu, kalveliu, kartais kaleveliu.
Saulės pagrobimo mitas
Saulės pagrobimo mitas yra galbūt didesnio soliarinio mito liekana. Pirmą kartą šis mitas atsiradęs baltų religijos ir mitologijos rašytiniame šaltinyje XV a. Enėjaus Silvijaus Piccolominio veikale 1477 m. Jo užrašytoje istorijoje, kurią papasakojo vienuolis Jeronimas Prahiškis, nes pats niekada nėra buvęs Lietuvoje, kalbama apie Saulės ir didžiulio kūjo garbinimo kultą. Keliautojai krikščionys paklausę vietinių, ką reiškia šitoks garbinimas, žyniai jiems atsakė, jog kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti Saulės, kurią galingasis karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. Saulei į pagalbą buvo atėję Zodiako ženklai, kurie didžiuliu kūju sudaužę bokštą ir išlaisvinę Saulę grąžino ją žmonėms. Neabejotina, kad kūjis būdingas kalviui įrankis. Taigi, kūju Saulė ne tik nukaldinama, bet ir išvaduojama.
Kiek nesutariama yra dėl Zodiako ženklų vaidmens šiame mite. Viena aišku, kad Zodiako ženklai simbolizuoja kiekvienais metais Saulės pereinamas erdvės atkarpas. Manoma, kad Piccolominio įvardyti Zodiako ženklai buvo kitokio mitinio personažo pakaitalas. Yra dar dvi Piccolominio teksto versijos, rašytos kiek anksčiau, bet leistos kiek vėliau už originalųjį rankraščio tekstą. Zodiako ženklai šiose vietose nėra minimi, o vietoj jų atsiranda kitas Saulę išlaisvinantis herojus – Gigante, lot. milžinas.
Milžinai yra būdingi lietuvių tautosakai personažai, kurių vaizdiniu paprastai aiškinama vietovės – dažniausiai ežero ar kalvos – atsiradimo istorija. Jiems būdingas įrankis, kuriuo kuriamas landšaftas, yra kirvis, kuris taip pat gali asocijuotis su jau minėtu Saulės išvadavimo mite vaizduojamu didžiuliu geležiniu kūju. Kartais padavimuose aptinkamas ir milžinų ryšys su kosmosu, sakoma kad jie „kirvius pasikabindavo ant debesų“, taigi, visai tikėtina išlyga, kad padavimuose milžinas galėjo pakabinti ir Saulę, juo labiau – išvaduoti ir grąžinti žmonėms.
Kita mitinė būtybė, galinti išvaduoti Saulę iš nelaisvės, gali būti Perkūnas, beje irgi tinkantis užimti mitinio kalvio vietą, gal net būti dangiškuoju kalviu, mitinį kalvį paliekant pirmojo pagalbininku. Randamuose lietuvių tautosakos darbuose Perkūno vaizdinys yra gana aiškus – aukštas, siekiantis debesis senis ruda barzda, labai karingas ir griausmingas. Perkūnas vaizduojamas kaip riedantis vežimu per akmeninį dangų arba geležinį tiltą, iš kurio byra akmenys ar geležiniais ratais lekia žiežirbos. Vežimas, ratai, tiltas, esantys danguje, yra neabejotini kalvystės darbai, galbūt netgi sukurti paties Perkūno. Jo pagrindinis įrankis – kūjis, bendras ir kalvio atributas, kuris laikomas kaip ginklu Velniui nugalėti, o taip pat ir Saulei išvaduoti. Beje, prisimenant Piccolominio užrašytą istoriją, joje buvo minimas karalius. Susiejant Perkūną kaip Saulės vaduotoją ir didžiausią grėsmę velniams, galima spėti, kad karaliaus vaidmenį atliko Velnias, kadangi velnių velnias lietuviškuose padavimuose dažnai įvardijamas kaip požemių karalius ar valdovas. Svarumo duoda ir tvirčiausio bokšto vaizdinys. Dažnai Velnio valdos yra tam tikras, dažniausia auksu spindintis, didžiulis, požemyje įsikūręs statinys – pilis ar bokštas.
Saulės vaizdinys
Kaip jau minėta anksčiau, ankstyviausių Saulės garbinimo ženklų senojoje baltų religijoje aptinkame rusėniškame Malalos rankraštyje, rašytame XIII a. viduryje. Petras Dusburgietis XIV a. pirm. pus. „Prūsų žemės kronikoje“ užsimena apie išskirtinį dangaus kūnų vaidmenį baltų religijoje, jis teigė, kad prūsai dangaus kūnus – Saulę, Mėnulį ir žvaigždes – garbino kaip dievus. Vis daugiau šaltinių apie Saulės garbinimą randama nuo XV a., o ypač XVI a., įsigalint rašto kultūrai LDK teritorijose. Deja, XVI a. buvo toks laikotarpis, kuriame nemaža dalis senosios baltų religijos reliktų nyko. Be Piccolominio randame tokias garsias pavardes kaip Janas Dlugošas, Motiejus Strijkovskis ir kt.
Kada Saulės garbinimo kultas yra atsiradęs senosios baltų religijos sąmonėje, galima tik spėlioti. Daug mums tokių žinių gali suteikti bendri indoeuropiečių tikėjimams būdingi bruožai. Pirmiausiai galima atpažinti atskiroms tautoms giminingus Saulės vaizdinius. Paminėsime kelis dažniausiai pasitaikančius. Pirmiausia, tai indoeuropiečių kalboms būdinga šaknis, dažniausia moteriškos giminės. Taip pat svastikos, apskritimo ar rato kaip amžino judėjimo vaizdinys. Ji taip pat dažnai vaizduojama dieną važiuojanti ratais, vežimu ar tempiama arklių, o naktį plaukianti laiveliu. Patyrinėkime šiuos Saulės vaizdinius plačiau.
Saulė baltų tautų kalbose ir tautosakoje yra moteriškosios giminės, turinti būdingiausią suasmenintą vaizdą – motina, močiutė, motulė. Tokių giminystės ryšių tautosakoje galime atrasti ir kituose dangaus kūnuose. Mėnulis – tėvelis, Aušrinė ir Vakarinė – dukros, kartais Mėnulio meilužės ar antrosios žmonos. Toks dangaus kūnų įvardijimas senovės religijoje ir tautosakoje ateina iš labai senų tradicijų, reiškiančių pagarbą ir artimą ryšį su kosmosu, o taip pat nusakantis šių dangaus kūnų hierarchiją.
Yra atvejų, ypatingai patarlėse, kai Saulei suteikiamas žmogiškasis gražios mergelės, ilgomis auksinėmis kaselėmis – alegorija į saulės spindulius – o kartais ir su aukso karūna vaizdinys. Tiesa, latviai turi daugiau Saulės žmogiško pavidalo elementų, pas juos būdinga Saulę „aprengti“. Saulė būna apsivilkusi šilko suknia, baltus marškinius. Latviai prie Saulės prideda aukso žiedelių apyrankių ir kitokių juvelyrinių dirbinių. Svarbiausias Saulės atributas – juosta, kurią visą dieną ant galvos nešiojusi vakare pakabina ant liepos ar ąžuolo šakos.
Pats archajiškiausias ir būdingiausias Saulės vaizdinys – keliavimas dangaus skliautu tempiant arkliais ar vežimu, dažniausiai dviračiu. Tokį vaizdinį galima matyti bene kiekvienoje indoeuropiečių tautoje – nuo senovės indų šventųjų Rigvedos tekstų iki skandinavų tautų. Kodėl šis vaizdinys taip išpilto? Anot Marijos Gimbutienės ir kitų tyrėjų, ratais, vežimu ar tempiamų arklių vaizdas ne tik Europoje, bet taip pat pietinėje ir pietvakarinėse Azijos dalyje atsiranda nuo bronzos amžiaus, taigi, prieš maždaug 3–5 tūkst. m. Arklys, nuo bronzos laikų išlaikęs aukščiausią vietą žmogaus prijaukintų gyvūnų hierarchijoje, neišvengiamai buvo siejamas su soliariniu mitu. O apskritimas arba ratai, buvę svarbiausia indoeuropiečių transporto priemone, simbolizavo Saulę. Svastikos, apskritimo, spiralės formos Saulės vaizdiniu buvo tikimasi palaikyti dangaus amžiną judėjimą dangaus skliautu. Indoeuropiečių tautų kultūroje greičiausiai vežimas atlikdavo ir religinę paskirtį – juo buvo vežami dievų atvaizdai, o kartais ir mirusieji.
Kita transporto priemonė, kuria Saulė keliaudavo naktinio dangaus skliautu, – laivas. Lygiai kaip ir ratai, dažniausiai auksinis, ar kitokio metalo laivas buvo būdingas vaizdinys Europoje bronzos amžiuje. Laivas, šiuo atveju, simbolizuoja Saulės perėjimą iš dangiškos srities į kitą, požeminę sritį. Tokį soliarinio dievo susiejimą su dangiškuoju ir požeminiu pasauliu galima pastebėti ir Egipto mitologijoje – Saulės dievas Ra, dieną plaukdamas Nilo upe laiveliu, naktį persėsdavo į kitą laivą, kuriuo nusileisdavo į požemius. Europoje būdingas ir Saulės atsinaujinimo motyvas – graikų dievas Helijas, pasibaigus dienai, maudydavosi vandenyne. Lietuvių ir latvių tautosakoje Saulė taip pat vakarais eina maudynių į jūrą ar į gilų ežerą, kur išsipraususi nugrimzta į vandenis ir „miega“ arba atnaujina jėgas, kad ryte tempiama arklių galėtų užkopti į dangų ir šviesti pasauliui.
Taigi, apibendrintai galima aprašyti Saulės kelionės ciklą – Saulė ryte, sėsdamasi į auksinį vežimą, tempiamą daug arklių, apkeliauja visą dieninį dangaus skliautą ir jau besileidžiant vakare išsimaudo vandenyje bei nukeliavusi auksiniu laivu keliauja į jūros ar ežero gilumą ilsėtis, o atsibudusi savo kelionę kartoja. Taip pat toks Saulės keliavimo dangaus skliautu ratas ir jos simboliškas nugrimzdimas vandeny gali simbolizuoti gyvenimo ciklą, kuomet žmogus auga, kopia į aukščiausią kalvą, o vėliau nuo jos nusileisdamas eina į gyvenimo pabaigą.
V. Juknelienės parodą „Nuo dygsnio iki šiaudų sodo“, o taip pat aptartą šiaudų sodą dar galite pamatyti Elektrėnų krašto muziejuje, įsikūrusiame Abromiškių dvaro svirne, iki spalio 31 d.
Elektrėnų krašto muziejaus muziejininkas Henrikas Ražanas