Birutė Pšerackaitė-Nadtočaja su savo vaikais Nadia ir Viktoru
Kazimieras Šliužas
Birutė Nadtočaja-Pšerackaitė itin giliai ir nuoširdžiai mini visas Lietuvos valstybės šventes ir atmintinas dienas, nes daugumą jų, išskyrus Vasario 16-ąją, ji pati išgyveno. Gimusi 1932 metais lenkų 1920 metais okupuotoje Pietryčių Lietuvoje, būdama aštuonerių, su tėvais išvežta į Altajaus kraštą, kur išbuvo skausmingų ir kankinančių gražiausių 20 jaunystės metų. Į jau rusų okupuotą gerokai švelnesnę Lietuvą grįžo 1961 metais. Taigi, ikikarinės Lietuvos jai regėti neteko, todėl nepriklausomybės atkūrimas 1988–1990 metais jai buvo neregėtas, protu sunkiai suvokiamas, teikiantis vilčių įvykis.
Pirmosios dienos
Birutė gimė ir pirmuosius vaikystės metus leido Trakų rajono Jukniškių kaime, nuo kurio iki Onuškio ir Aukštadvario – po 6 kilometrus. Dabar tai nykstantis kaimas. Gyventojų surašymo duomenimis, 1959 metais jame buvo 100 žmonių, o 2021 metais – 13. Tose apylinkėse tada mažai kas kalbėjo lietuviškai; bendravo ir kalbėjo daugiausia vadinamąja vietine, paprastąja kalba („po tuteišy“), kuri ne taip rėžė ausį okupantams lenkams. Verčiami kalbėti lenkiškai, žmonės savaip įterpinėjo bet kokius žinomus slaviškus žodžius. Taip labai greitai susiformavo neformalaus bendravimo kalba („po prostu“), kuri neturi nei savo gramatikos, nei rašytinių šaltinių, bet vietiniams suprantama ir aiški, todėl neatmetama.
Pšerackų pavardė etimologiškai tarsi galėtų būtų kildinama iš lenkų kalbos, tačiau Birutės tėvai buvo lietuviai inteligentai ir gyveno vienkiemyje, dar senelio pastatytame dviaukščiame name. Šeimos galva Stanislovas buvo Lietuvos šaulių sąjungos Trakų skyriaus vadovas, o jo žmona Marijona – pradinių klasių mokytoja.
Į juodą nežinią
1939 metų spalį sovietai Lietuvai grąžino lenkų okupuotą Vilnių, o Vilniaus kraštą (ir Onuškio apylinkes) – tik po metų, Pšerackams gyventi vėl nepriklausomoje Lietuvoje buvo lemta tik 1940–1941 metų žiemą ir porą pavasario mėnesių.
Birželio 14-osios naktį į namus pasibeldė nelaukti svečiai „išvaduotojai“, liepė skubiai susikrauti būtiniausius daiktus ir išsivedė. Šią datą dabar laikome Gedulo ir vilties diena. Taigi, Pšerackai iš Jukniškių buvo tarp pirmųjų, iš Lietuvos išvežtų į juodą ir stingdančiai šaltą nežinią.
„Kitą dieną Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje vyrus iškart atskyrė nuo moterų ir vaikų, o paskui visus, stebimus ginkluotos palydos, suvarė į gyvulinius vagonus ir išvežė skirtingomis kryptimis“, – prisimena Birutė Pšerackaitė. – Jau nežinau, kiek teko važiuoti – gal savaitę, gal kelias, bet buvome ir labai alkani, ir ištroškę.“
Dabar ji jau žino ir tvirtina: „Pirmiausia buvo išvežti inteligentai ir ūkininkai. Inteligentai buvo per protingi ir tuo pavojingi sovietinei sistemai, o ūkininkų reikėjo „kolchozus“ kuriant“. Paprasti darbininkai ir bežemiai valstiečiai sovietams nebuvo pavojingi, lyg savi.
Netektys ir išbandymai
Birutės tėvelis Stanislovas pateko į pačią šiaurę, atšiauraus klimato Archangelską, ir ten neatlaikė nė metų – mirė 1942-ųjų gegužę būdamas 38-erių. Apie tai Birutei ir jos mamai pavyko sužinoti gerokai vėliau.
Marijona ir jos aštuonmetė dukrelė buvo nuvežtos į maža ką svetingesnį Altajų, bet ir ten ne pyragai laukė. „Dabar ten klimatas švelnesnis, kaip ir visur kitur, o tada žiemą šaltis pasiekdavo 50 laipsnių, stingdydavo taip, kad jautis, eidamas per ledinę sniego plutą, neįlūždavo“, – pasakoja Birutė.
Altajuje, daugiausia „Sovchoz Razdolnyj“ (Razdolno tarybinio ūkio) gyvenvietėje, teko išbūti beveik 20 metų.
„Negaliu skųstis, kad vietiniai į mus žiūrėjo kreivai. Negirdėjau, kad pravardžiuotų fašistais „niemcais“ ar panašiai. Tiesa, „buržujinais“ pavadindavo. Gal ir suprantama, nes ten žmonės gyveno labai skurdžiai, o mes – palyginti turtingi žmonės, iš turtingesnės šalies: kailinių, paltų buvome atsivežę, kai kurios moterys ir šilkinių kojinių turėjo. Tai jiems neregėta prabanga“, – sako Birutė.
Kita vertus, nei draugysčių, nei žaidimų su vietiniais vaikais nebuvo – visiems buvo labai sunku, nebuvo kada, bet ištvėrė.
Altajuje Birutė lankė 4 pradinės mokyklos klases. Jas baigusi, svajojo mokytis siuvėjos amato, bet niekas neleido: „Kas dirbs, jei kiekvienas mokytis užsimanys?“
Darbų ten išties buvo ir gal tebėra begalės ne tik bemoksliams. Jos mamytė Marijona tuo metu dirbo miško darbus, tokius sunkius, kad ir ne kiekvienas vyras pakeltų. Buvusi pradinių klasių mokytoja ištino badaudama, bet jei nedirbsi, negausi ir mažučio davinio, kurio turi užtekti ir tau, ir dukrytei.
Jau savo vaikams Birutė pasakoja, kad jai su motina tekdavę valgyti ir nuo ligų kritusių galvijų mėsą. Ją naudoti maistui valdžia drausdavusi, stengėsi skubiai sunaikinti – apliedavo žibalu, kad būtų netinkama valgyti.
Badaujančiam žmogui tai nėra kliūtis. Dabar, jau ganėtinai moderniame pasaulyje, žmonės ir ne tokiais dalykais nuodijasi savo noru.
Būdama paauglė, pradėjo ganyti, kibdavo į bet kokius darbus – kad mamai būtų lengviau.
Pilnametystė
Altajuje, Razdolnyje, buvo daug lietuvių, kurių dauguma – iš Trakų rajono, bet visi jie buvo nusiųsti į skirtingas teritorijas, kad nesusitikinėtų. Altajaus kraštas, esantis Vakarų Sibire, – tai 165 tūkst. kv. km valstybė su 2,5 mln. gyventojų (panašiai kaip Lietuvoje, bet mūsų valstybės plotas beveik trigubai mažesnis).
Tremtyje iš visų atvykusiųjų buvo paimti asmens dokumentai, bet jų ir neprireikė, nes kiekvieną mėnesį atvykdavo veikiausiai KGB atstovas ir visus pasirašytinai suregistruodavo. Niekam nebuvo leidžiama kur nors išvykti.
Kiti tremtiniai šioje teritorijoje – daugiausia ukrainiečiai ir vadinamieji Pavolgio vokiečiai.
Birutė, būdama 21-erių, sukūrė šeimą su ukrainiečiu Nikolajumi (Nikola) Nadtočij ir tapo Nadtočij, o grįžo Lietuvon jau kaip Nadtočaja.
Per aštuonetą metų Sibire ji sulaukė trijų vaikų: Liudvikos, Nadieždos ir Viktoro. Jaunėlis Viktoras šiandien ironizuoja, kad yra gimęs fermoje. Taip ir jo asmens dokumentuose buvo parašyta: „Gimimo vieta – Ferma No 3“. Sibire tremtinių barakai buvo vadinami fermomis – tarsi pastatai, skirti ne žmonėms gyventi.
Bemokslė jauna moteris Altajuje, o vėliau ir Lietuvoje, dirbo visus darbus, kurių reikėjo: jei reikia nešti maišus – neša, dirbti laukuose – dirba, vairuoti traktorių – vairuoja, ganyti galvijus, avis – gano. Nereikėjo tik miške dirbti. Tai buvo jos mamytės „privilegija“.
Niekada nesileido užgujama, gainiojama, niekam nenusileisdavo. „Kartą, ganant aveles, vilkai pradėjo avis draskyti, tai aš vilką gaudžiau, ir jis sutrikęs nudūlino. Galvojau: pasivysiu ir perplėšiu per pusę. Jei vilkas būtų apsisukęs, tai mane būtų sudraskęs. Jie tas aveles sudraskę palikdavo. Matyt, savo vilkiukus mokė „medžioti“, – pasakoja nuotykį Birutė. Saugiai ganyti avis nebuvo paprasta. Juk bandoje buvo 900–1000 avių, kurias sužiūrėti, saugoti turėjo dvi moterys.
Sibire tremtinys darbo nepasirinks. „Būdavo, tekdavo dirbti 20 valandų, nuo 4 ryto iki 12 nakties. Grįžęs nusnūsti 4 valandas – ir vėl darban. Reikėjo slaugyti ir sergančią mamą, ir brolį, ir dar dirbti“, – prisimena vargus tremtyje Birutė.
Greitai kelionė namo
Tremtiniai nematė karo, nes jis Lietuvoje prasidėjo lygiai po savaitės nuo ištrėmimo, bet godžiai gaudė bet kokią žinią apie įvykius kare. 1942 metų balandį, kai vokiečių kariuomenė buvo jau visiškai priartėjusi prie Maskvos, viena dzūkelė nuo Druskininkų pareiškė: „Kitų kūcely (=kitas kūčias) jau namie valgysim“. Deja, teko dar ne vienas „kūcelas“ valgyti Sibire. Daugiau vilties grįžti atsirado tik 1953 metų pavasarį, mirus „tautų tėvui“.
Prireikė dar šešerių metų, kol sovietinė valdžia nusprendė amnestuoti tremtinius, bet iš karto išvykti nebuvo leidžiama. Prireikė dar poros metų, kol pavyko gauti pasus.
Šeimoje nebuvo jokių svarstymų ar ginčų, kur patraukti – į Ukrainą ar į Lietuvą. Su Birute niekas nedrįso ginčytis.
Pasitiko kaip priešus
Į Lietuvą 1961 metais atvažiavo šešiese: Birutė, jos motina, vyras ir trys vaikai. „Jei Naujojoje Vilnioje nebūtų atskyrę vyrų, būtų išgyvenęs ir tėvelis“, – neabejoja dukra.
Gimtosiose Jukniškėse niekas su gėlėmis nelaukė. Priešingai, teko bylinėtis su žmonėmis, apsigyvenusiais senelio pastatytame name. Jie esą du dešimtmečius mokėjo mokesčius, todėl niekur išsikelti nežadą. Vis dėlto teismas nusprendė tikrųjų savininkų naudai.
Teko dar eiti kryžiaus kelius dėl Marijonos Pšerackienės ir Birutės Nadtočajos priregistravimo Lietuvoje. „Manęs ir mano motinos iš pradžių neregistravo, nes neva negalėjau Lietuvoje gyventi. Vyrui ukrainiečiui, vaikams – jokių kliūčių, o man ir motinai – ne. Kai paklausiau, kur tokiu atveju dėtis, atsakė, kad galime važiuoti į Gruziją, Moldovą ar į Latviją, kur daug lietuvių. Teko rašinėti laiškus į „Tiesą“. Kai nėra kur rasti teisybės, vis būdavo rašoma į laikraščius. Biurokratai labiausiai bijo viešumos“, – taria buvusi tremtinė. Taigi, tik dėl Nikolajaus tautybės vargais negalais pavyko likti Lietuvoje ir moterims.
Atėjus dienai, kai namą užėmę žmonės turėjo išsikelti vykdydami teismo sprendimą, namas dėl „nežinomų“ priežasčių užsiliepsnojo. Namas buvo didelis. Sudegė visas antras aukštas, tvartas, didžioji rūsio dalis. Ugnies mažiau paliestas liko tik vienas kambarys ir pagalbinė patalpa. Kol išlikusį turtą pavyko bent kiek paremontuoti, kad tiktų gyventi, šešių asmenų šeima prisiglaudė pas senus pažįstamus kaimynus.
Į lietuvybę
Altajuje gimtąją kalbą Marijonai ir jos dukrai teko primiršti. „Lietuviškai pasišnekėdavome tik susitikusios kokį pažįstamą, bet tik tol, kol neprieidavo koks vietinis gyventojas. Tada reikėdavo iš karto kalbėti rusų kalba“, – pasakoja Birutė. Ar tik nebus toks įprotis įdiegtas taip giliai, kad Lietuvoje vis dar laikoma mandagumu ar tolerancija su kitataučiais kalbėtis rusiškai, netgi praėjus šešiems dešimtmečiams po tremties?
Mišrioje Birutės ir Nikolos šeimoje visada buvo kalbama rusiškai, todėl atvykus į Lietuvą, užgriuvo kalbos barjeras, bet visų noras jį įveikti buvo didžiulis. „Vaikai lietuviškai išmoko labai greitai, per keletą mėnesių, – pasakoja Birutė. – Atvažiavusi į Lietuvą, Nadia iš karto pateko į pirmą klasę dar nemokėdama lietuviškai, jos vyresnė sesuo pateko į aukštesnę klasę.“
Onuškio krašte aplinka buvo „lietuviškai lenkiška“. Grįžusieji apsigyveno vienkiemyje. Ten ir kaimynystėje daugiausia kalbėta dirbtine paprastąja kalba („po prostu“). Dabar kraštas jau labiau sulietuvėjęs.
Ne rožėmis klota
Birutei, gavusiai tik pradinį išsilavinimą rusų mokykloje Altajuje, neteko mokytis ir Lietuvoje. Tokiam žmogui buvo labai sunku darbo gauti, juolab kad niekas nenorėjo priimti buvusių tremtinių. „Giminių padedami, šiaip taip užsikabinome „per pažintis“,– teigia Birutė. Ir paskui, iki pensijos, ji retai turėjo nuolatinio nekvalifikuoto darbo, bet niekas negalėtų jai „prisegti“ veltėdžiavimo ar juolab tinginystės. Į darbingo amžiaus pabaigą dar pavyko įsidarbinti Vievio paukštyne.
Dabar, sulaukusi 92-ejų, Birutė Nadtočaja dar triūsia virtuvėje, nors kojos silpnesnės, regėjimas negrąžinamai silpsta, bet bendra sveikata nenuvilia, nors kiti, sulaukę tokio amžiaus, jau pasiduoda. Gydytojai nesistebėdami sako: „Gyvenimo užgrūdintiems tremtiniams tokios taisyklės negalioja.“
Šeimos galva Nikolajus (Nikola) palyginti lengvai gavo darbą atvykęs į Lietuvą. Jis įsidarbino Elektrėnų kilnojamojoje mechanizuotoje kolonoje (KMK) ir apie 1967-uosius darbovietė jam skyrė butą Elektrėnuose. Gyvenimas prašviesėjo.
Elektrėnai užaugo akyse
Didžiausios bėdos tarsi baigėsi. Birutei, niekada nesėdėjusiai be darbo, liko tik epizodiniai darbai. Ji nelabai ką gali papasakoti iš gyvenimo po tremties netgi sovietinėje Lietuvoje. Tai buvo ganėtinai pilkas, nuobodokas jos gyvenimo laikotarpis, bet nesunkus, palyginti su tremtimi. Gyvenimas nebuvo lengvas, reikėjo auginti ir išleisti į gyvenimą tris vaikus, o 1992 metais liko su jais viena. Šiandien viename bute gyvena su jaunėliu sūnumi Viktoru, kuris, nors jau sulaukęs senjoro amžiaus, dar darbuojasi tarptautinių vežimų bendrovėje. Vyresnioji Nadia gyvena kaimynystėje ir lanko Trečiojo amžiaus universitetą, o vyriausioji, Liudvika, gyvena Vilniuje.
Elektrėnai Birutės akyse ir augo, ir byrėjo, ir vėl kilo. Jos akyse kilo ir virto, atrodė, amžini elektrinės kaminai, miesto socialiniai objektai: mokyklos, vaikų darželiai, kultūros namai, sporto objektai, tiltas mariose, vadinamasis „Vaikų pasaulis“ – atrakcionų miestelis. Marių vandenį elektrinė savo turbinų aušinimui „perkošdavo“ per savaitę. Dėl to vanduo žiemą užšaldavo tik pakrantėse, o ledo išjudintas, sugriuvo garsusis betoninis tiltas.
Per tokį gyvenimo laiką žmogus savaime įsisąmonina, kad pasaulyje nieko nėra amžino. Iš pradžių iškyla, o paskui sugriūva ar nugriaunami, atrodytų, amžini objektai. Neliko elektrinės, dėl kurios buvo pastatytas miestas, kaminų, neliko tilto į marias, restorano „Perkūnkiemis“, atrakcionų miestelio, kuriais visi didžiavosi, netgi naujosios bažnyčios amžinumui vienu metu jau buvo kilusi grėsmė, kai nuvirto bokštas. Vienintelis amžinas dalykas yra viltis.
Beveik paslaptis
Vieno garbingo fakto senieji elektrėniečiai kažkodėl nemėgsta viešinti. Mat didžiausią Baltijos valstybėse šiluminę elektrinę statė dvi grupės darbininkų. Jos neviešai buvo vadinamos Direkcija ir Vyriausiojo mechaniko skyriumi (OGM – „Otdiel glavnogo mechanika“). Sekant Donelaičio „Metų“ pavyzdžiu, pirmajai grupei priklausė dorieji, arba „viežlybieji“ piliečiai, o antrai – nenaudėliai, t. y. buvę tremtiniai. Pagal tai skyrėsi ir elektrinę stačiusių žmonių statusas visuomenėje, nors, elektrinės administracijos garbei, derėtų pažymėti, kad tie skirtumai nebuvo dideli.
Su minimu faktu susijusi ir garbingoji Elektrėnų pusė. Šis miestas Lietuvoje išsiskiria tuo, kad čia nebuvo ribojimų iš karto grįžti iš tremties aneksuotiesiems tremtiniams ir politiniams kaliniams, kurie pareiškė norą dalyvauti sparčiojoje elektrinės ir jos gyvenvietės, vėliau tapusios miestu, statyboje.
Atėjus „perestrojkai“, elektrėniečiai vieni pirmųjų Lietuvoje įsteigė Sąjūdžio skyrių. Ši organizacija buvo pagrindinė, 1990 m. kovo 11 dieną atkuriant valstybės nepriklausomybę.
Birutė Nadtočaja pripažįsta, kad tais laikais, kurie šiandien laikomi švente, tremtiniams buvo daug baimės, kad sovietai vėl ateis ir grąžins į Sibirą, todėl ne vienas prie įvykių prisidėjo kuo galėdamas tylomis, bet su amžinąja viltimi.
Prieš palikdami tremtį, tremtiniai ir politiniai kaliniai turėjo parašyti pasižadėjimus, kad niekam nepasakos apie savo gyvenimą tremtyje. „Tik dabar iš mamos bandome bent šį tą išpešti, o anksčiau jokios kalbos apie tai nebuvo“, – sako jaunėlis Viktoras, nors ir pačiam jam Altajuje teko praleisti pirmuosius savo gyvenimo metus. Jis buvo tarp aktyvių Seimo, Televizijos ir radijo stoties gynėjų sausio 13-ąją. Daugeliui Elektrėnų gyventojų Lietuvos valstybės atmintinos datos – tai ne ne tik šventės ar minėjimai. Jos atjaustos jų pačių gyvenimais.
Birutė nepraleidžia nė vienų žinių iš karo Ukrainoje. Juk tai ir jos vyro, jos vaikų tėvo, iš dalies ir jos vaikų Tėvynė.
Autoriaus ir asmeninio archyvo nuotr.
Stiprios sveikatos p. Birutei ir visai jos šeimai.