Maldos namų istorija yra svarbi valstybės istorijos dalis. Per šimtmečius juose buvo kaupiami ir saugomi kryždirbystės, auksakalystės, dailės kūriniai, ugdomas tautos kultūros supratimas, ir visa tai išsaugota iki dabar. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad mažiausiai žinome apie tuos dalykus, kurie yra arčiausiai mūsų. Ar žinote, kada buvo pastatyta jūsų parapijos bažnyčia? Kas ją statė, kam turime būti dėkingi, kad ji yra? Kokie meno kūriniai yra pripažinti kultūros paveldo objektais?
Elektrėnų savivaldybėje veikia šešios bažnyčios ir dvi cerkvės. Vienų iš jų istorija prasidėjo prieš daugiau nei pusę tūkstančio metų, kitų – vos prieš keliasdešimt. Tačiau visos jos unikalios ir įdomios. Todėl pasiruoškite pažinčiai su savivaldybės sakraliniu paveldu, kuri truks visus šiuos metus.
„Elektrėnų kronika“ užsibrėžė tikslą skaitytojus išsamiai supažindinti su Elektrėnų savivaldybės sakraliniu paveldu. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas šiam tikslui skyrė 18 tūkstančių litų. Už juos visus metus rengsime publikacijas apie šventoves, jų istoriją, architektūrą, meno dirbinius, tikinčiųjų papročius, tradicijas ir t.t.
Šįkart kviečiame susipažinti su objektais, apie kuriuos suksis visus metus šeštame puslapyje publikuojami straipsniai. Pirmąjį metų ketvirtį domėsimės stačiatikybe ir jos istorija savivaldybėje. Likusį laiką skirsime katalikų tradicijoms ir maldos namams.
Vievio simbolis yra Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė. Ji yra itin palankioje strateginėje vietoje, ir visi, pravažiuojantys šalia besidriekiančia magistrale, statinį mato ir atpažįsta o apšviestąją varpinę vadina Vievio švyturiu. Stačiatikybės istorija skaičiuojama dar nuo XVI a. Tada Vievyje veikė stačiatikių vienuolynas. Pirmoji cerkvė buvo šalia vienuolyno ir spaustuvės, kurioje išleista unikali Vilniaus Šv. Dvasios Brolijos rektoriaus M. Smotrickio „Slavų gramatika”, tapusi kitų slaviškų gramatikų (rusų, ukrainiečių, bulgarų) pagrindu. Vievio cerkvei įtakos nedarė unitai – stačiatikybę krašte puoselėjo unitų priešininkas Bogdanas Oginskis.
Karo su Napoleonu metu 1812 m. vienuolynas su cerkve buvo sudegintas. Naujoji dabartinėje vietoje esanti cerkvė išdygo tik po keturiasdešimties metų. Cerkvė itin nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, buvo renovuojama už parapijos lėšas. Paskutinį kartą restauruota 2000 metais. Tada pagal seną bažnyčios kupolą buvo pagamintas naujas. Jis yra iš vario ir sveria apie dešimt tonų. Cerkvei priklauso ir Visų Šventųjų kapinių koplyčia, pastatyta 1936 m.
Vievio Švč. Dievo Motinos Marijos Dangun Ėmimo cerkvėje yra 4 ikonos, įtrauktos į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą: „Šv. Aleksejus, Maskvos metropolitas“, „Šv. Juozapas Belgorodiškis“, „Šv. Teodosijus, Ugličo arkivyskupas“, „Šv. Serafimas Sarovskiškis“.
Vievio šv. Onos bažnyčia pastatyta dar iki 1550 m. Istoriniuose šaltiniuose aprašoma, kad jau 1577 metais Vievio bažnyčia buvo sena, supuvusi. Tačiau tai veikdavo, tai ne: buvo perduota stačiatikiams, perstatinėta, kelis kartus sudegė. Dabartinis pastatas stovi nuo 1931 metų.
Prasti laikai Vievio katalikams prasidėjo, kai miestelis tapo privačia Bogdano Oginskio valda. Jis buvo itin uolus stačiatikybės šalininkas. Jis pastatė cerkvę, įrengė stačiatikių vienuolyną. B. Oginskio anūkai jau buvo katalikai, tačiau katalikiškų tradicijų į Vievį diegti neskubėjo.
1792 m., tik įsteigus parapiją, bažnyčia sudeginta rusų. Oginskiai ją atstatė, bet pro šalį po keliolikos metų keliavusi Napoleono kariuomenė bažnyčią išplėšė ir sudegino. Beje, sudeginta tada buvo ir stačiatikių cerkvė bei vienuolynas. Bažnyčia vėl pašventinta po dešimtmečio, tačiau buvo skurdi. 1859 m. perstatyta. Bažnyčia vėl degė 1883 m., vėliau – 1907 m. Po paskutinio gaisro atstatyta buvo tik 1931 m. ir beveik nepakitusi išliko iki šių laikų. Kultūros paminklais laikomi paveikslai „Marija Rožančinė“, „Šv. Cecilija“ ir skulptūra „Nukryžiuotasis“.
Gilią praeitį mena Semeliškių šv. Lauryno bažnyčia. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose apie ją užsimenama 1700 metais. Ten rašoma, kad 1501 m. Semeliškių bažnyčiai dovanoti 34 valakai žemės. Vadinasi, jei tikėsime Jeziu Ochmanskiu, kuris ir užrašė tekstą, Semeliškių bažnyčia egzistavo jau 1501-aisiais. Vėlesniuose šaltiniuose užsimenama apie bažnyčią XVI a. viduryje. 1655 m. bažnyčią sudegino rusų kariai. Po dešimtmečio ji buvo atstatyta. Vėliau ji dar kartą kentėjo nuo gaisro, o 1782 m. jau buvo tokia susenusi, kad bažnyčios inventorių rašęs autorius nė nemato reikalo apie ją daug pasakoti – po kelių metų planuojama pastatyti naują bažnyčią.
Šv. Lauryno paveikslas į Semeliškes atvežtas iš Barboriškių, kai šventovė ten buvo uždaryta. Tuo metu jis jau laikomas stebuklingu. Po to Semeliškėse ėmė vykti šv. Lauryno atlaidai. XX a. parapijiečiai keletą kartų kreipėsi į gubernatorių, vėliau – į nepriklausomos Lietuvos kultūros ministeriją, prašydami perstatyti medinę bažnyčią į mūrinę, tačiau ji buvo tik remontuota. Medinė liaudies architektūros bažnyčia nuo XVIII a. iki dabar pakito palyginti nežymiai. Ji yra viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje.
Vertingi bažnyčioje esantys dailės kūriniai: kryžius, vargonų prospektas, molbertinė tapyba „Šv. Rokas”, aptaisai, altorėlis, varpai. Bažnyčios varpinėje kabo vienas iš seniausių Lietuvoje varpų. Ant jo įrašyti 1442 metai.
Semeliškių
Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė Semeliškėse pastatyta 1895 metais. Metropolitas Josifas siūlė Semeliškių katalikų parapiją prijungti prie Kietaviškių, o Semeliškių bažnyčią atiduoti stačiatikiams. Tačiau siūlymas nepriimtas – Semeliškių bažnyčiai bet kokiu atveju reikėjo remonto, o ir katalikų bendruomenė buvo pakankamai didelė, todėl nenorėta jos perkelti. Stačiatikiams maldos namai pastatyti atskirai. 1937 m. jos parapijoje buvo 620 tikinčiųjų, priklausė 31,5 dešimtinės žemės ir 11 ežerų. Šiuo metu Semeliškių cerkvė priklauso Vievio parapijai ir pamaldos joje vyksta tik šiltuoju metų laiku.
Apie Naujųjų Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčią rašoma dar 1522 m. Šaltinyje teigiama, kad šventovė pastatyta amžiaus pradžioje. Kietaviškes paveikė reformacija. XVI a. antroje pusėje katalikų bažnyčia buvo panaikinta, tačiau reformatų šventovė nebuvo pastatyta.
Apie 1676 m. katalikybės tradicija atgimė ir pastatyta nauja bažnyčia. XVIII a. pirmoje pusėje šventovė degė, sunaikinti dokumentai. Nuo 1797 iki 1815 maldos namai buvo restauruojami ir neprireikė bažnyčios statyti iš naujo, vėliau dar šiek tiek restauruota 1861 m.
XX a. pradžioje Kietaviškių parapijiečiai taip pat panoro naujos mūrinės bažnyčios. Senoji medinė buvo jau visai sukrypusi, o ir maža. Pirmojo pasaulinio karo metu pamaldos pradėtos vesti jau naujoje bažnyčioje. Įvykius paspartino Kietaviškių apylinkėse apsistoję vokiečiai – parapijiečiai bijojo, kad dar tuščių naujos šventovės patalpų kareiviai neišnaudotų kaip sandėlio, todėl per vieną naktį visas liturginis inventorius buvo perneštas į naują bažnyčią. Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu buvo baigiami vidaus apdailos darbai.
Iki šių dienų bažnyčioje išlikę 4 vietinės reikšmės dailės paminklai: kun. K. Čepano portretas, arnotas, kilnojamas altorėlis su paveikslais „Marijos apreiškimas”, „Marija Rožančinė“.
Kazokiškių švč. Mergelės Marijos nugalėtojos bažnyčia pagal Vilniaus vyskupijos kunigų kalendorių buvo funduota Stanislovo Beinorto 1609 m. Tačiau istorikai aiškina, kad tai negali būti tiesa, nes tuo metu Kazokiškių dvarelis priklausė reformatams Tolvaišoms, o S. Beinartas jį nuspirko tik 1639 m. Kazokiškių bažnyčią jis pastatė tam, kad būtų, kur „pasilaidoti“, jei mirsiąs anksčiau nei bus pastatytas Paparčių vienuolynas su bažnyčia. Tad realesnė šventovės pastatymo data – tarp 1638 ir 1641 m.
Medinė bažnyčia perstatyta į mūrinę apie 1784 m. Apie jos konsekravimą po šešerių metų liudija iki šiol išlikusi sienoje įmūryta lenta. Tik pastačius mūrinę bažnyčią, jau minimas joje esantis malonėmis garsėjantis Švenčiausiosios Mergelės paveikslas. 1912 m. kunigas Romualdas Svirkovskis spaudai pasakojo, kad bažnyčioje yra speciali knyga, kurioje užrašyti 127 švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslo patirti stebuklai. Jį iš Italijos dar 1660 m. atvežė dominikonas Juozapas Grigalijus Šymakas.
Po šimto metų nuo šventovės pastatymo ji buvo remontuota, pastatyta nauja medinė varpinė. XX a. pradžioje nupirkti nauji vargonai, perlieti trys įskilę varpai, padaryti daliniai remonto darbai. Pirmojo pasaulinio karo metu varpai buvo išvežti į Rusiją. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pastatyta mūrinė varpinė, įsteigtos naujos kapinės, atliktas dar vienas remontas. Paskutinį kartą pastatas remontuotas 2008 m., bet iš esmės nepakitęs išliko nuo XVIII amžiaus. Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios ansamblis (bažnyčia, šventorius, tvora, vartai) įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Tai yra seniausias mūrinės bažnyčios pastatas savivaldybėje.
Beižionių šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia pastatyta palyginti dar visai neseniai. Beižionių dvaro savininkė Kornelija Tanskaitė-Ostrovskienė būsimai bažnyčiai dovanojo žemės ir leido viename iš jos dvaro kambarių įrengti laikiną koplyčią. Koplyčia atsirado dar tais pačiais metais – vos tik atvyko kunigas Steponas Rudžionis ir įkūrė parapiją. Medinė bažnyčia pastatyta 1926 m., klebonija – 1953 m. Klebonas 1946 m. bolševikų suimtas, nuteistas 25 m. kalėti.
Elektrėnų švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia – viena naujausių visoje Lietuvoje. Sovietiniame ateistinės propagandos mieste valdžia ilgai nenorėjo nė galvoti apie šventovės statymą, tačiau ledai pajudėjo prasidėjus atgimimui. Naujoji parapija įsteigta 1990 m. klebonu paskirtas kunigas Jonas Sabaliauskas, dabar jau tituluotas jo Šventenybe kapelionu – monsinjoru ir vadovaujantis 1999 m. įkurtam Elektrėnų dekanatui. Pati bažnyčia pastatyta ir pašventinta 1996 m., ji kainavo apie šešis milijonus litų.
Bažnyčia išsiskiria unikalia modernia architektūra. Po metų nuo pastatymo mišių metu sugriuvo 2 naujos bažnyčios kolonos. Iš viso jų yra 7. Kolonos simbolizuoja krikščionybės amžius, įskaitant ir XXI-ąjį. Elektrėnų bažnyčiai priklauso Sabališkių koplyčia, kurį yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą.