Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido diena. Jų širdys nustojo plakti Semeliškių miške

Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido diena. Jų širdys nustojo plakti Semeliškių miške

Rugsėjo 23-ioji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Šiemet minime 80-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines. Prisimindami tūkstančius nužudytųjų bei pagerbdami jų amžiną atminimą, kviečiame dalyvauti įvairiuose šiai sukakčiai minėti skirtuose renginiuose, paminėjimuose, parodose visoje Lietuvoje.
Žydai Lietuvoje laikomi senbuviais. Manoma, kad jau iki XIV a. čia būta žydų, o XIV a. jie jau tvirtai čia įsikūrė. XIV amžiaus pabaigoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jau buvo keletas bendruomenių ir apie 6 000 žydų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams privilegiją, paskui išplėtė ją kitoms bendruomenėms. Žydai buvo pinigų skolintojai ir mokesčių išpirkėjai – iš anksto sumokėdavo kunigaikščiui pinigus ir įgydavo teisę rinkti mokesčius. Surinkti pinigai jau priklausė jiems. Žydai buvo paskelbti laisvais žmonėmis ir prilyginti bajorams. Jie patyrę finansininkai, dažnai jiems patikėtos atsakingos pareigos. (Lietuvos valsčiai, Onuškis, psl. 914).

VIEVIO ŽYDAI
Žydai Vievyje apsigyveno XVIII amžiaus pabaigoje ir per kelis dešimtmečius tapo miestelio dauguma. 1866 metais Vievyje gyveno 150, o 1897 metais jau – 647 žydai. 1923 metais valsčiuje gyveno 304, 1926 metais – 636 žydai. 1940 metais Vievyje gyveno 350 žydų. Jų bendruomenė Vievyje ir apylinkėse buvo pakankamai didelė. Jidiš kalba Vievis – Vėvjė. 1959 metais žydų tautybės žmonių liko 18. Dabar čia likusios tik kelios žydų šeimos, ir tai ne vietinės, o apsigyvenusios jau po Antrojo pasaulinio karo. Nuo seno Vievyje gyvenę žydai turėjo savo maldos namus – sinagogą, biblioteką, kapines, hebrajų mokyklą, priklausančią „Tarbut“ tinklui. Čia mokytojavo Raja Berkmanaitė, baigusi šešias klases.
1931 metais Vievyje buvo 29 verslo įmonės ir tik dvi priklausė ne žydų tautybės savininkams. Taip pat buvo penkios dirbtuvės: kepykla, kirpykla, vilnos karšykla, fotoparduotuvė, odos dirbtuvė, visos jos priklausė žydų tautybės asmenims. 1939 metais Vievyje buvo 35 telefonai, ketvirtadalis jų priklausė žydų namams.
Vievyje gyvenę žydai palankiai žiūrėjo į Lietuvos vykdomą politiką, aktyviai dalyvavo miestelio gyvenime. Jau minėjau apie gaisrinės komandą, kurios daugumą sudarė žydų tautybės vyrai. Aktyviai žydai dalyvavo šaulių organizacijoje. Tarp Vievio žydų buvo ir savanorių, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje. Ginklų fondui vieviečiai rinko pinigus, didžiausią sumą paaukojo St. Kacas, 125 litus, – rašė „Lietuvos aidas“ (1939.04.19 Nr.176 p.7).

ŽYDŲ MALDOS NAMAI – SINAGOGA
Dabar jau sunku pasakyti, kaip atrodė Vievio sinagoga. Nebėra gyvų liudininkų, kurie čia meldėsi ir galėtų ką nors papasakoti. O ir pačios sinagogos nebeliko. Kaip rašo Janina Szumska-Wojdyło savo prisiminimuose „Šeimyninis pasakojimas“, – tai buvo pakankamai didelis, kvadrato formos medinis pastatas.
Kitoje, Marijos Rupeikienės knygoje „Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų archi­tektūra“ (2003 m.) rašoma: „Vievio sinagoga buvo mūrinė. Projekto autorius nežinomas. Buvo naudojami stilizuoti elementai, pusapskričių arkų langai. Maldos namai buvo sudėtinio tūrio, L raidės formos plano, su laiptinės priestatu. Jos sienas raižė horizontalūs rustai, langai rėmėsi į bendrą trauką.“ (130 psl.). Tikėtina, tai buvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Sovietų valdžios metais žydų maldos namai buvo paversti ūkinių prekių parduotuvės sandėliu. Vėliau čia įsikūrė dujų kontora. Pastatui visiškai susenus jis buvo išverstas. Jo vietoje buvo pastatytas naujas. 1861–1876 metais Vievio sinagogos rabinu buvo Yehuda Meshel HaCohen. Paskutinis Vievio sinagogos rabinas nuo 1939 metų buvo Nakhemia Feinas, nužudytas per Holokaustą. (https://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00217a.html). Yra mintis įamžinti šią žydų bendruomenės buvusių maldos namų vietą, bet, matyt, vieviečiai dar nepribrendo šiam žingsniui.
1941 metais birželio 23–28 d. Vievyje ir jo apylinkėse vyko masinis teroras prieš žydus. Jų šeimos buvo suimtos ir išvežtos nežinoma kryptimi. Vietiniai aktyvistai taip pat plėšė miesto žydų namus, atiminėjo iš jų turtą. Jie turėjo savo ypatingą aukso atiminėjimo planą. Veikė išties gudriai: sutikę žydus bandydavo sukelti tokią situaciją, kad įvyktų skandalas, po to būtų galima juos suimti, o vėliau reikalauti iš jų išpirkos auksu. Netrukus Vievyje buvo įkurta laikinoji buveinė (getas) žydams.

VIEVIO GETAS
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vievyje gyveno 360 žydų. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, birželio 23–28 d. Vievyje ir jo apylinkėse vietiniai aktyvistai rengė išpuolius prieš besitraukiančią SSRS kariuomenę, komunistus ir žydus. Vokietijos kariuomenei užėmus miestelį, buvo atkurta vietinė administracija, vietiniai aktyvistai tapo nacių pagalbininkais, plėšė Vievio žydų namus, atiminėjo turtą ir kita.
1941 m. liepos 25 d. Trakų apskrities viršininko nurodymu, visuose apskrities valsčiuose turėjo būti įsteigtos Žydų tarybos ir įkurti getai. Rugpjūtį Vievio žydų bendruomenė išsirinko 12 narių tarybą (valdytojas Gensas Bareikas, pavaduotojas Mejeris Kurganas, nariai Chona Chazanavičius, Joselis Davidavičius, Normanas Glazmanas, Vulfas Godrovas, Mejeris Korėnas ir Kastrielis Šapiras). Netrukus Vievyje buvo įkurta laikina žydų izoliavimo vieta (getas). Kelios brigados, vietinės sargybos lydimos, iš ten eidavo dirbti įvairių priverstinių darbų, dažniausiai tiesti kelio Vilnius–Kaunas.
1941 m. rugsėjo 22 d. visi Vievio žydai buvo suimti ir suvaryti į miestelio turgaus aikštę; Vievio policijos viršininkas žydams įsakė visus auksinius daiktus neštis rankose, kad būtų galima juos atimti. Suėmimuose dalyvavo vokiečiai, vietiniai policininkai ir SD Ypatingasis būrys su miestelio aktyvistais. Po to žydai, saugomi vietinės policijos ir aktyvistų, buvo perkelti į Semeliškes.
1941 m. spalio 6 d. miško pakraštyje (1,5 km į šiaurės rytus nuo Semeliškių) su Semeliškių žydais buvo nužudyti beveik visi Vievio žydai. Netrukus į netoliese įkurtą priverstinio darbo stovyklą pradėti vežti žydai iš aplinkinių miestų ir miestelių. (Neringa Latvytė, Trakų apskrities getai, Visuotinė lietuvių enciklopedija).

Pagal E. Petrausko surinktą medžiagą spaudai paruošė I. Senulienė, Vievio m. Lazdynų Pelėdos bibliotekos vedėja

 

Nuotraukoje: 1939 metai. Vievio gyventoja Sara Rivka (g. 1921 m.) su broliu prie Vievio bažnyčios. 1941 m. spalio 6 d. nužudyta Dargonių miške prie Semeliškių

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų