Rimantės Verbylaitės žodžiuose užrakinti jausmai

Rimantės Verbylaitės žodžiuose užrakinti jausmai

Gimiau ir užaugau Elektrėnuose. Studijavau ir dirbu Vilniuje, tačiau esant galimybei visada grįžtu namo. Esu statybos inžinerijos bakalaurė ir strateginio oganizacijų valdymo magistrė. Šiuo metu dirbu statybų sektoriuje, tačiau netrukus kelsiu sparnus į kalnuotus pietus. Ten pasinersiu į savo pomėgį – skrydį parasparniu. Kai skrydžio neužtenka emocijoms sutramdyti, jausmus užrakinu žodyje.

Ironiška vasara
Pražydus kaštonams,
ievoms,
alyvoms
vėl vasara dvelkiantis vėjas varo mane iš proto.
Dangumi plaukiantys debesys dar pavasariškai baikštūs
– po kiekvieno žvilgsnio susigėsta, aptemsta ir pradeda lašėti.
Pradžioje nedrąsiai,
po to atkakliai seka iš paskos juokdamiesi ir grasindami savo prakaitu suvilgyti delnus,
veidą,
krūtinę,
suvelti plaukus,
raudoniu išdažyti skruostus.
Ir aš pasiduodu jų vaikiškai drąsioms vilionėms.
Nusimetusi jūros žydrumo skraistę,
išsispyrusi iš lengvų batelių,
basa ir begėdiškai nuoga pasiduodu lietui,
atsiduodu dangui.
Alsuodama dvasiškai tyra aistra visą žmogišką sunkį išmainau į vėjo polėkį,
kuris kiekvieną skrydį palydi meilės dvelksmu.
Beveik amžinybė, vienatvės kančios tam,
kad suprasčiau, jog galiu skristi nejausdama Tavo artumo.
Pražydus kaštonams, ievoms, alyvoms
ne vienintelis Žuvėdra esi.
Aš tokia pati.
Ta pati.
Žuvėdra.

***
Gal tik netyčia nusivylę prasilenksime senamiesčio skersgatviuose lietui lyjant. Nebeatpažinsime, nebeatsisuksime. Tik juoksimės iš savo naivumo. Kažkada ir kažkur gimusio.

Raštelis lakūnui
Ironiškai brangus lakūne,

Tu šiandien lietei dangų, mylėjai jį savo rankomis, akimis.
Nors parkai dar nežaliuoja, Tu jau buvai pasimatyme su saule.
Pačia pirma – nesuvokiamai džiuginančia.
Nors žemė tik nusikloja savo baltus patalus, aš jau rytais prabundu pievoje,
kai smilgos švelniai kutena nosį, kvepėdamos dar vakarykščio vėjo gaiva.
Drugiai dar nepabudę.
Netikiu, kad jiems tik viena diena dovanota.
Juk negali būt gyvenimas toks negailestingai trumpas.
Nors už amžinybę nieko absurdiškesnio sugalvoti nebeįmanoma…
Kelios akimirkos (jeigu prieš prabundant mes mirksime) mano ryto visada priklauso saulei:
„Ačiū, kad dar vieną dieną mylėsi mane, Saule.“
Ir aš žinau, kad šiandieninis skrydis buvo skirtas Jai
– Geltonajai neūžaugai.
Saulei.

****
Džiaugiuosi kiekviena diena,
žinodama, kad esame čia pat.
Po ta pačia saule.
Šildomės,
kai širdyse ledynai.
Jie tirpsta ašaromis vienu metu.
Tavo ir mano ledynai
per sunkūs
skausmu
verkiant atskirai.

Rauda lietui
Griaustiniais, žaibais mano meilė pavirto.
Nes jis toli.
Susimaišę mūsų kvapai virto debesiu, dabar išlyja Tavimi.
Lietau. Lietau.
Įsuk mane į savo verpetus, kad kūnu ištirpčiau, prabusčiau dangum.
Prašau,
ištirpdyk mane savyje, kaip aš tirpau jame, mes vėjyje.
Prašau,
glamonėk mane taip, kaip troškau būti jo glamonėjama.
Prašau,
Bučiuok mane, mylėk mane, grąžink į vasaros vakarus.
Lietau,
Nes jis toli.
Laike toli.
Kely – čia pat.

***
Lietus išklausė mano norą.
Tirpau jame,
virtau debesimi.
Prašei dar pasilikti.
Kalnų papėdėse aidėjo
Tavo balsas.
„Kažką padariau ne taip,
kažką praleidau.
Nutylėjau savo meilę.
Pavėlavau.“
– Mylėkime atskirai.

Miestas
Pavargęs šaligatvis prisiglaudžia prie mano kojų.

Man sunku eiti, kai kažkas įsikabinęs traukia mane žemyn.

Atsiremiu į skersgatvio kampą.

Atsidūstu miesto dulkėmis.

Ir vėl einu tolyn –
į spiegiančią tamsą.

Vasarai
Negaliu užmiršti
Į purvą krentančios nesėkmės
ašaros,
Prasikalusios iš po akmeninių
kiautų
Ir išauklėjusios mane kaip
žmogų,
Išbrandinusios kaip moterį,
Pažadinusios mylėti
Ir laukti
Čigonišku ritmu plakančios
širdies.

Prikėlei mane gyvenimui
Ir išnykai bedūžtančiuose
į skruostą žmonėse
Modamas atsisveikinant:
Slowly, my sweet, slowly…

Skubėk lėtai
Tau viskas priešaky.

Vėl gydausi vynu ir prisiminimu
Būsimos ateities belaukiant
Kažkur
Kažkada
Vėl sveikinsime vasarą
Spausdami vienas kitam ranką.

****
Vaikštinėja medžių viršūnėmis saulė prieš pasitikdama naktį.
Vasara, dar galiu tave paliesti blakstienų plazdenimu.
Galiu tavęs įkvėpti.
Įsigerti.
Pasigerti.
Tik negaliu užmiršti.

Atsisveikinimas
Šiandieninė meilė prilygsta
nuovargiui.
Nebeliko jėgų svajoti ir tikėtis,
Laukti kažko netikro, kad ir
beprotiškai aistringo.
Dar kartą patikėjau žodžiu,
Dar kartą užsimerkiau
žvilgsniui.
Apsigavau.
Nepyk, širdie.
Mano širdies širdie.
Iki begalybės ilgiuosi,
Į begalybę paleidžiu.
Skrisk.
Jau tik danguje prasilenks mūsų
sielos
baltais rūko pėdsakais.
Tik čia tolstant svaigulys didėja,
Tenai jausmai proporcingi
atstumams.
Tu vienas tai supratai.
Ilgasparni paukšti,
Įsimylėjęs skrydį žuvėdra…
Mano meilė platesnė už jūrą – –
Neperskrisi jos.
Sudie.

Šeima
Pagimdžiau du sūnus –
Štilį ir Škvalą.
Kažkur toli jų tėvas žaibuoja.
Išduosiu jį apnuoginus sielą,
nes širdy dar vėjas geidulius
siunčia.
Stebėsis vėl žmonės-
nei gera, nei puolus saulė
ritinėjas
Moters lūpomis lietų
bučiuodama,
vakarui ramybės linkėdama,
kol sūnūs kalnus dalijasi pusiau,
o tėvas nuodėminguosius teisia.

Rudeniui
Nejaugi tu,
nurengęs moteris visas,
nurenginėt medžius pradėjai?
Gašlias akis pridengęs vėju,
Mintis – audrom,
Lytėjimą – liūtim…

Dar netikiu, kad tu –
ruduo,
Bespalviais kontūrais
sugrįžtantis į naktį.
***
Ties rudeniu sustoju
Ir persirengiu
Šilčiau – –
Prie tavo lango
Lauksiu šalnos

Projekcija
Akimirka iliuzijos –
Ir tu arčiau
Šilku apsukęs saugai
Dar kvepiančias
svetimu vėju
Rankas
Projektuojančias šilką ir vėtrą
Į vieną tiesę
Į vieną tiesą
Lygiagrečią atodūsiui
Žiemos

Svaigulys
Žaliame parke pilkas žmogus
Sėdi
Rūko
Rankoje glamonėja alaus
skardinę
lyg moterį
Švelniai
Atsargiai
Dėmesingai.
Nusispjovęs nueina

O aš lieku pavydėti to svaigulio

Aistros
Vėjo gūsiais
Veržiasi
Audros
Rudeninės
Paliekančios randus
Veide
Kurį bučiavai

Vakaro romansas
Ten, pušų apsuptyje, stovi namas. Vienas. Bet ne vienišas. Grakštūs fortepijono garsai glamonėja kiekvieną jo slenkstį. Toldami palieka stygų virpesį, kurį tik jautrūs muzikanto pirštai užčiuopia. Elegantiškas romansas pro stiklines sienas veržiasi į vakarinės žaros glėbį. Sugrįš tik židiniui užgesus pro užvertas langines. Nedrąsiai praslinks baltų klavišų pagalvėlėmis ir numirs muzikanto mintyje. Kaip miršta romansu pieštos meilės baltam fortepijono dangčiui nusileidus. Lietus ir žvakės liks jų gedėti tuščiame kambaryje. Kaip aš gedžiu nespėjusios prasidėti mūsų meilės.
***
Noktiurnas.
Nakties palytėtas jo lengvumas
aistringai užlieja pirštų galiukus.
Ritmingai plazdanti širdis,
gilus alsavimas
lyg palaimos akimirkoj…
Darkart prabėk klavišų viršūnėmis
švelniais garsais,
Kol aš užversiu duris.
Neatsigręžus.

Apgaulė
Aš pamilau Tavy Šekspyrą
Ir supratau – aistros audroj
klaidino švyturio šviesa.
Juk Tu mane tik žodžiais apkabinęs,
Lyg angelu saldžianakty žavėjaisi
kita.Gimiau ir užaugau Elektrėnuose. Studijavau ir dirbu Vilniuje, tačiau esant galimybei visada grįžtu namo. Esu statybos inžinerijos bakalaurė ir strateginio oganizacijų valdymo magistrė. Šiuo metu dirbu statybų sektoriuje, tačiau netrukus kelsiu sparnus į kalnuotus pietus. Ten pasinersiu į savo pomėgį – skrydį parasparniu. Kai skrydžio neužtenka emocijoms sutramdyti, jausmus užrakinu žodyje.

Ne dangiškųjų deimantų aš
troškau –
Žvaigždes pati pasiekt galiu.
Svajodama Tavo glėby aš
pasodoblį šokau,-
Nepyk, apsigavau tikėjimu
dar nebrandžių dienų.

Tarytum uždraustos ugnies
netekęs Prometėjus
Tiek metų bučinį nuo vėjų
saugojusi Tau,
Devintą nuodėmę tegiedančiu
paukščiu tapau
Po skrydžio širma gėdai
pasislėpus.
Dabar supratusi jausmų šaradą
painią,
Širdis keiksnoja jaunatviškąją
meilę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų