Rimantas Dichavičius ir ženklinusieji Lietuvos laisvę

Rimantas Dichavičius ir ženklinusieji Lietuvos laisvę

Daiva Červokienė

Laisvės paženklinimas įvertintas Santarvės ordinu
Laisvės paženklinimas įvertintas Santarvės ordinu

Sausio 10 d. Lietuvos dailininkas, grafikas, fotografas ir 20-ties dailės albumų leidėjas Rimantas Dichavičius (g. 1937) pagerbtas Santarvės ordinu „Pro augenda concordia“ („Už santarvės puoselėjimą“). Dailininkų, Foto­menininkų sąjungų narys, pelnęs Vyriausybės meno premiją, kviesdamas kolegas į apdovanojimo renginį rašė manąs, kad tai lėmė trys jo išleisto albumo „Laisvės paženklinti“, pristatančio nepriklausomybės simbolius kūrusius menininkus, tomai, tad šis apdovanojimas priklausąs jiems visiems.

Krištolinė Santarvės idėja
…Į Vilniaus „Saulėtekio“ mo­kyklos-daugiafunkcio centro meno galeriją įspūdingomis togomis dėvintys Santarvės fondo valdybos nariai įvedė 2019 metų Santarvės fondo laureatą. Iškilmingą Santarvės žmonių pagerbimo ceremoniją pradėjęs fondo steigėjas Julius Kazėnas pristatė išsamią dailininko biografiją, paminėjo svarbiausius darbus, o atversdamas Santarvės knygą tradiciškai tarė Santarvės priesaikos žodžius: „Visur ir visada saugokite ir skleiskite Santarvės idėją. Siekite tolerancijos bei supratimo tarp žmonių, tautų, kultūrų ir religijų. Nesitaikstykite su blogiu bei neteisybe ir visame kame ieškokite gėrio vardan Tiesos, Meilės ir Santarvės“.
J. Kazėnas pastebėjo, kad gyvename epochoje, kai neretai pritrūksta tolerancijos kito minčiai, kai oponentą norima įžeisti, pažeminti, o ne įtikinti. Kad visiems būtų lengviau orientuotis, reikalingi kelio ženklai. Taip gimė Santarvė ordino idėja. Šio ordino laureatais yra tapę poetas Justinas Marcinkevičius, Kardinolas Vincentas Sladkevičius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Tėvas Stanislovas, literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, dirigentas, muzikologas Donatas Katkus, aktorius Donatas Banionis, Lenkijos Prezidentas A. Kvasnevskis ir daugelis kitų. 

Biografijos detalės
2019 m. Santarvės fondo laureato pagerbimo ceremonija nusikėlė dėl asmeninių priežasčių – pernai iš gyvenimo išėjo ištikima R. Dichavičiaus gyvenimo draugė ir pagalbininkė žmona Valerija. Pasak Santarvės fondo steigėjo J. Kazėno, likimo smūgių menininkui nepagailėta dar ankstyvoje vaikystėje. Aštuonmetis su artimaisiais buvo ištremtas, pakeliui į tremtį mirė motina, vėliau senelis ir tėvas. Liko vienas, pateko į vaikų globos namus, tetos rūpesčiu 1950 m. sugrįžo į Lietuvą. Mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje, Vilniaus dailės institute. 1969–1978 m. dirbo leidyklos „Mintis“ meniniu redaktoriumi, nuo 1978 m. pasirinko laisvo kūrėjo kelią, dirbo meninės fotografijos, tapybos, grafikos, knygų iliustravimo, dizaino, reklamos srityse, iliustravo ir apipavidalino daugiau kaip 200 leidinių, surengė 50 personalinių parodų, dalyvavo parodose JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Čekijoje, Italijoje, Lenkijoje bei daugelyje kitų šalių. Svarbiausi jo fotoalbumai: „Žiedai tarp žiedų“ (1965–1989), „Vizijos“ (2000) sulaukė pripažinimo visame pasaulyje.

Sveikinimų akimirka
Sveikinimų akimirka

2017–2018 m. R. Dichavičius daug dėmesio skyrė jaunosios kartos meniniam ugdymui, padėdamas Vilniaus „Saulėtekio“ mokyklai vykdyti istorinės atminties projektą „Per tiesą į laisvę, per laisvę – į kūrybą“. Joje įsteigė meno galeriją, kurioje eksponuojami jo ir kitų menininkų kūriniai. Šią mokyklą menininkas pasirinko neatsitiktinai – čia mokosi 11 tautybių mokiniai, dirba 9 tautybių mokytojai, tad labai svarbi Santarvės idėja.

Daug sveikinimo žodžių
Sveikinimo žodžius renginyje R. Dichavičiui tarė Prezidentūros, Vilniaus miesto savivaldybės at­stovai, Dailininkų sąjungos, Tarptautinio Rotary klubo ir daugybės kitų nevyriausybinių ir valstybinių organizacijų, įmonių atstovai. Kalbėtojai pabrėžė išskirtinį R. Dichavičiaus darbų įvairiapusiškumą, kūrybos meninį lygį, norą garsinti Lietuvą ir jos meną ne tik savais kūriniais, įprasminti istorijai svarbius reiškinius ir linkėjo tvirtos sveikatos, giedrų ateities dienų, visada išlaikyti menininkui būdingą viltingą žvilgsnį ir laisve paženklintą požiūrį į gyvenimą bei kūrybą.

Su Santarvės fondo valdybos nariais ir apdovanojimo ceremonijos dalyvėmis
Su Santarvės fondo valdybos nariais ir apdovanojimo ceremonijos dalyvėmis

„Saulėtekio“ mokyklos-daugia­funkcio centro direktorė Rožė Zin­kevičienė R. Dichavičių pavadino epochos švyturiu ir dėkojo už glaudų bendravimą ir bendradarbiavimą su mokiniais, pedagogais ir kultūros darbuotojais, dalijamą įkvėpimą.
Lietuvos kunigas, vyriausiasis policijos kapelionas Algirdas Toliatas pastebėjo, kad geras mokytojas yra tas, kuris perteikia žinias ir paaiškina, labai geras mokytojas – dar ir iliustruoja, o tobulas tas, kuris įkvepia.
„Jūs įkvepiate jaunus žmones, menininkus, lietuvius mylėti Lietuvą“,- sakė A. Toliatas. Ir pridūrė esąs įsitikinęs, kad čia, sveikinimo ceremonijoje, dalyvauja daug daugiau žmonių negu matome – susirinkę daug Rimanto mylimų ir mylinčių žmonių, šviesaus atmini­mo žmona Valerija Dichavičienė, kuri visada buvo greta.

Ir padėka visoms moterims
Atsakomojoje kalboje, kurią pavadino savo ataskaita, R. Dichavičius dėkojo Santarvės fondo valdybai už netikėtą pagerbimą, pastebėdamas, kad gal jo kelias buvo ne visai tiesus, bet šis apdovanojimas yra tarsi patvirtinimas, kad per daug nebuvo nuklysta, kad turi vertybių skalę. Dėkojo ir atėjusiems tremties draugams, dailininkams, kūrusiems nepriklausomybės ženklus, visiems tiems, kurių paveikslai kabo ir pristatyti albumuose tądien Vilniaus „Saulėtekio“ mokykloje, ir tiems, kurių, deja, jau nebėra, bet kurie paliko ženklų pėdsaką. Dėkojo amžiną atilsį savo gyvenimo draugei žmonai Valerijai, paėmusiai didelę dalį buitinių, kūrybinių ir organizacinių rūpesčių, be kurios nebūtų buvęs toks, koks yra.
„Per savo mylimą moterį pažinau visų moterų pasaulį. Jos vardu, jos įvaizdžiu noriu padėkoti visoms moterims. Jūs esat nuostabios“, – šiais žodžiais dėkojo ir renginio organizatorėms, Vilniaus „Saulėtekio“ mokyklos-daugiafunkcio centro darbuotojoms, ir visoms renginyje dalyvavusioms moterims.
R. Dichavičius prisiminė ir 1990-uosius, kai eidamas Gedimino pro­spekte pamatė stovintį Algirdą Brazauską (dar ne prezidentą). Pakvietęs prieiti šis padėkojo Rimantui… už indėlį Lietuvos ekonomikai. Labai nustebo. Išgirdo, kad A. Brazauskas su delegacija ką tik grįžo iš Austrijos. Buvo susitikimas – lietuviai sėdėjo vienoj pusėj, austrai – kitoj, po prisistatymo jų veidai – akmeniniai, jokio ryšio, tyla. Per kavos pertrauką išdalino keliolika fotoalbumų „Žiedai tarp žiedų“ – austrai pavartė, atšilo, pradėjo juokauti, komentuoti – pasirašė gerą sutartį.
„Kas įvyko? Jie patikėjo, kad buvę komunistai – taip pat žmonės, įvyko dialogas“, – tada apibendrino A. Brazauskas.

Dailininkai atkurtai valstybei

R. Dichavičius namuose prie albumo „Laisvės paženklinti“ atspaudų
R. Dichavičius namuose prie albumo „Laisvės paženklinti“ atspaudų

Pagerbiant Santarvės ordino laureatą daug kartų nuskambėjo mintis, kad R. Dichavičiui labai rūpi garsinti Lietuvą. Per kone dešimtį ­kruopštaus ir įtempto darbo metų R. Dichavičius parengė spaudai tritomį albumą „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“ (2012, 2013, 2016), skirtą Lietuvos nepriklausomybės simbolikai, ženklams bei juos kūrusiems menininkams įamžinti. Jame pristatomi įvairių kartų šalies dailininkai, tapytojai, grafikai, keramikai, dizaineriai ir jų Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui sukurti darbai. Visa tai sutelkus į vieną vietą aiškiau matoma, kokį didžiulį indėlį  atkuriant Lietuvos pamatus jie įnešė. Beje, R. Dichavičius albumus „Laisvės paženklinti“ leido savo lėšomis, pardavęs dalį susigrąžintos tėvų žemės.
Tad apdovanojimo Santarvės ordinu proga dailininko paprašėme prisiminti šio albumo kūrimą.

Kaip kilo sumanymas surinkti įvairių sričių dailininkų sukurtus valstybingumo ženk­lus į fotoalbumą?
Apie sumanymą išleisti tokį fotoalbumą skelbiau dviejuose Lietuvos dailininkų suvažiavimuose, medžiagą pirmajam albumui rinkau ir su aprašomais autoriais bendravau beveik penkerius metus. O pats sumanymas kilo iš baisios nevilties. Anksčiau Komunistų partija, Glavlitas mokė, ką daryti, kaip gyventi, dabar eilinis žmogus taip pat jaučiasi nieko neišmanantis, mulkinamas, tik iš jo šaiposi naujieji milijonieriai ir įvairūs valdžios pasiekę perėjūnai. O dailininkai – tarp tų mulkinamųjų, nepastebimų, negerbiamų. Niekas tarsi nė nepastebi, nemato, juo labiau nemini, kiek daug jie padarė. Kiekviena valstybė turi savo simboliką, istorija yra užrašoma ne tik žodžiu, bet ir vizualiai įtvirtinama. Mūsų dailininkai tai padarė ir kasdien daro. Šalies atpažinimo ženklai pasikeitė, neliko raudonos vėliavos su pjautuvu ir kūju, sukurti nauji ordinai, medaliai, banknotai ir monetos, pašto, kariuomenės, kitų tarnybų ženklai, paminklai, plakatai, kiti valstybingumo simboliai. Be tų istorinių atpažinimo ženklų valstybė – ne valstybė, o avinų banda – nežinia kas.
Šis nepasitenkinimas, noras atkreipti dėmesį į mūsų atkurtos valstybės nepriklausomybės ženklus ir jų kūrėjus ragino imtis neįprasto darbo, tautiečiams papasakoti, kas kūrė mūsų atgimusios valstybės valstybingumo simbolius. Tai darė daug žmonių. Kiek herbų sukūrė Arvydas Stanislovas Každailis, kokių monumentalių istorinių paveikslų – Giedrius Kazimierėnas, kiek skulptūrų, antkapinių paminklų, memorialų, medalių – šviesaus atminimo Stanislovas Kuzma, Antanas Kmieliauskas, palikęs Lietuvai apie 2000 kv. m freskų, 120 granito skulptūrų, 800 grafikos darbų.

O kaip atrinkote įvairių sri­čių dailininkus fotoalbumams?
Labai griežtos atrankos nebuvo. Puikiai žinojau, kas turi būti keli pirmieji: pirmasis – valstybės herbo autorius, toliau – sukūręs memorialą kritusiems už valstybės laisvę ir mūsų dabartinių pinigų autorius, o toliau – daug atsitiktinumo. Pirmasis fotoalbumo tomas pristato 58 įvairių kartų šalies dailininkus: tapytojus, grafikus, monumentalistus, keramikus, dizainerius, kurie yra tarsi mūsų laiko dokumentacijos klasikai, ir jų darbus. Šie dailininkai – tai tik pradžia. Į antrą ir trečią albumo tomą gula daugiau negu 100 valstybingumo įtvirtinimui kūrusių autorių ir jų darbų. Tiesa, sumanęs išleisti fotoalbumą, galvojau, kad yra 20–30 įvairių sričių dailininkų, dirbančių tam, kad mes šiandien žinotume, kas tokie esame ir daugiau mąstytume apie savo identitetą. O kai pradėjau daugiau gilintis, tokių dailininkų radau dešimteriopai daugiau, tapo aišku, kad vieno fotoalbumo bus maža, teks išleisti dar du.

Kaip šį sumanymą sutiko dailininkai, tapytojai, grafikai ir kiti valstybingumo simbolių kūrėjai?
Pasakyčiau, labai nevienareikšmiai. Iš pradžių su nepasitikėjimu, ironijos gaidele: „Ką tu čia sumanei?..“ Daugelį tų kūrėjų pažįstu: su vienais mokiausi, kitus pats mokiau, tad savo požiūrį jie man reiškė gana atvirai. Kai darbas įsisiūbavo, kai parodžiau pradinį albumo maketą, ­nuostatos pasikeitė. Tada jau ragino skubėti.

Ar pavyko ko nors pasimo­kyti iš šio fotoalbumo herojų?

Su anūke Ula ir sūnumi Aru
Su anūke Ula ir sūnumi Aru

Man pavyzdys buvo šviesaus atminimo Stanislovas Kuzma. Jo namuose mačiau lapelių su lentelėmis, kurias skulptorius kasdien užpildydavo tam tikrais ženklais, nusakančiais, kiek prasminga buvo ta diena. Tai kasdienė menininko ataskaita sau, Tautai, Dievui. Tokios lentelės nepildau, bet atsiguldamas miegoti stengiuosi pagalvoti, ką tądien nuveikiau, ar ne per mažai padariau.

Ar ta moralinė atsakomybė – ką tu padarei, kam buvau naudingas, koks tavo naudingumo koeficientas – neapsunkina žmogaus gyvenimo?
Manau, kad ne, tai tarsi švytuoklė, kuri nukreipia reikiama kryptimi, jeigu ne ten eini. Metams bėgant dauguma žmonių supranta, kad tokia vidinė disciplina yra būtina. Jaunystėje gali žavėtis bohema, bet palaipsniui supranti, kad joje nieko gero.

Ką laikote svarbiausio­mis­­­ tautos gyvybingumo­ ir žmo­gaus gyvenimo verty­bė­mis?
Pirmoje vietoje yra laisvė, antroje – atsakomybė. Kiekvienas turime suprasti, kad mano laisvė ribojasi ties kitu žmogumi, nes kito negali užgauti, sužeisti ar įskaudinti. Prisimenu kažkada rusų kalba skaitytą Margaret Tečer dienoraštį, kurį ji rašė nuo 12 metų. 15-metė paauglė ryte pagalvodavo, ką turi tądien padaryti ir įvertindavo, kaip tai atsilieps jos kraštui. Tai matas, kuriuo gali matuoti save ir kitus.

Dar truputėlį papasakokite apie save. Kas Jus labiausiai džiugina ir skaudina, liūdina?
Daugiausia džiaugsmo teikia kūryba – tiek savo paties, tiek draugų. Paimi gražiai bičiulio išleistą knygą ar nusibeldi į draugų dirbtuves pasižiūrėti jų paveikslų ar eskizų – ir jautiesi laimingas. Perskaičiau Rusijos rašytojo, politinio kalinio Varlamo Šalamovo knygą, tai knygų knyga, jo mintį, kad menas – ne gyvenimo atspindys, bet pats gyvenimas, ne technika, bet dvasia, – plėtojau ir savo albumuose. Turime ir mes Lietuvoje gerų autorių. Tačiau ir kūryboje daug standartinių žodžių, frazių, nors kūryba savo esme – tai išsiveržimas iš visų standartų ir stereoti­pų. Viskas nuvalkiota. O labiausiai liūdina ir gąsdina dažnai ir daug kur jaučiama nuostata – po manęs nors ir tvanas. Nėra mąstymo, kad gamta, miestai – mūsų visų turtas, kad mes jais ne tik naudojamės, bet ir saugome, puoselėjame, rūpinamės. Labai erzina televizorius ir jame rodoma banalybių virtinė. Vis tie patys žmonės kalba, šoka, pakalbink bet kokį kaimietį – įdomiau pakalbės, daugiau pasakys. O jeigu žiūri filmą, tai gaudo ir šaudo, žudo. Per valandą ekrane krenta keliolika lavonų.
Kokias vertybes propaguojame? Nėra žinios, kad žmogus – didžiausia vertybė, kad užauginti jį – didžiausias darbas, tik pach – nėra, nužudyti – tolygu nusičiaudėti… Pasaulyje kasdien padaroma šimtai atradimų įvairiose sferose, ieškokim tų žmonių, jaunų kūrėjų, suteikim jiems eterį, tegul pasakoja apie savo atradimus, sunkumus, kuriuos įveikė – žadins atradimų, kūrybinio džiaugsmo ilgesį, poreikį.

O kas Jums yra Sausio 13-oji, Kovo 11-oji?
Man tai – stebuklas. Ilgai protu pilnai net nesuvoktas. Buvo ledynas, atrodė, jis neištirps, nesitrauks, o pajudėjo, pasitraukė. Manau, tik vyresnioji karta supranta šį stebuklą, o jaunimas nė nesuvokia – jiems viskas buvo paduota ant lėkštelės. Ir švietimo sistema turėtų skirti daug dėmesio, kad tai parodytų.

Autorės ir R. Dichavičiaus nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas