Rašyti įkvėpė gamta ir žmonės

Rašyti įkvėpė gamta ir žmonės

Gimiau Jiezno rajone (dabar Prienų), Padriežiškių kaime. Pradinę mokyklą baigiau ten pat, septynmetę – Vėžionių kaime. Po septynmetės baigimo pabėgau iš kolūkio į Elektrėnus. Čia dirbau ir mokiausi neakivaizdiniu būdu. Baigusi Kauno technologijos technikumą, įsigijau techniko – technologo specialybę, dirbau visuomeninio maitinimo įstaigose.
Rašyti įkvėpė gamta ir žmonės. Mano kūryba buvo publikuota laikraštyje „Elektrėnų kronika“, Lietuvos rašytojų sąjungos laikraštyje „Literatūra ir menas“. Kviečiu skaitytojus įvertinti mano naujausią kūrybą.

Albina Ulčickaitė – Mizerienė

 

Ji nelaikė rūstybės širdyje

Vasaros rytas. Saulė dar neprasiskverbė pro miškų tankumynus. Angelė nuginusi karvytes į miško pusę, užkopė ant kalvelės. Tolumoje matėsi vien miškai, kaip ir čia pat, nes dėdės sodyba, pas kurį gyveno našlaitė Angelė, buvo gūdžių miškų apsuptyje lyg geldoje be vieno galo, suspausta medžių tankmės. Senkelis vinguriavo miško pakraščiu į vieškelį.
Tvyrojo rūkas. Nuo ryto vėsos Angelei papilkėjo veidas. Karvutės žiaumodamos išstypusius žolynus, savo išmintu taku pradingo tarp tankiai suaugusių eglių.
Sukleketavo kurtinys, sučiulbo paukšteliai. Iš tankmės karvutės išniro į laukymę. Dabar nereikėjo Angelei bėgti per brūzgynus, dilgėles, kurios raižydavo, degindavo pėdas, blauzdas. Mergaitė atsirėmė į kerpėtą medį, uždėjo basą koją ant kitos – taip šildėsi. Rankas kišo po palaidine, bet nuo ankstyvos ryto vėsos Angelei papilkėjo veidas, stingo kūnas.
Nuraškiusios laukymę, karvutės traukė gilyn, ir vėl mergaitė sekė išmintom jų pėdom, per miško slėnius, skardžius, jaunuolynus.
Jaunuolynų piemenaitė vengė, nes jie buvo tankūs ir baugino. Ji įprato visą matyti akiplotu. Tada jautėsi saugesnė. Angelę baugino ir sausi medžiai. Jų šakos plakėsi viena į kitą ir skleidė keistus garsus. Kartą sausų eglių tankmėje mergaitę išgąsdino didelis juodas paukštis, todėl mergaitė ir vengė sausuolių. Ypač keistai mergaitei atrodė sausi alksniai. Jų šakos iškeltos į aukštį, tarsi rankos šaukėsi pagalbos.
Lietaus metu piemenaitė glaudėsi po plačiašakiais medžiais ir laukdavo saulės spindulėlio, atslystančio po lietaus atšokusia medžio žieve.
Dėdės šeimoje „galva“ buvo dėdienė Agnė, kurią dėl plaukų spalvos ir strazdanoto kūno kaime vadindavo vovere. Moters charakteris atitiko išvaizdą. Ji buvo lyg ta piktoji pamotė: Angelei nedavė šiltesnio rūbo ar geresnio apavo.
Vasaros vidurdienio karštyje gyvulius gindavo į vartus. Tuo metu Angelei tekdavo atlikti ne pagal metus tarnaitės darbus. Reikėjo prirauti žolės kiaulėms iš miško ir daržų. Pritempusi žolės, vos spėdavo pasrėbti barščių, likusių nuo šeimynos pietų, ir vėl su karvutėmis į mišką.
Vieną rytą karvytės užtiko laukymę sodrios žolės. Angelė atsisėdo po medžiu, kur saulė pasiekė jos veidą. Apėmė saldus silpnumas. Sulipo akys. Ji net susapnavo takelį į mokyklą. Pabudusi nuo šarkos čiauškėjimo, mergaitė apsidžiaugė, pamačiusi žolėje sugulusias karvutes.
Šis sapnas mergaitei pabudino skaudžius prisiminimus, kaip ji viduržiemyje iš tokios tarpmiškių gūdumos ėjo į antrą klasę. Ankstyvas rytas. Apšarmoję stogai, o rytuose vos spindi aušra. Iš kaminų virsta dūmai ir tirpsta virš beržyno.
Praėjus pro eglynus suko į vakarus, kur reikėjo bristi sniego vėpūtiniais ir kopti į kalnelį, ten nupustytas sniegas. Kalne vėjo laužomi siūbavo kiečiai. Nusileidus pakalnėn vėl sniegu užklotos lygumos ir duburiai. Tai žiema skrupulingai dirbo savo darbą: siunčia pūgas, verčia sniegą. Angelė su knygų skrynele yrėsi į priekį. Klonyje užpustytas šaltinio upeliukas. Pro properšas kyla garai.
Angelė turi turėti lanką, kur upelis susiaurėjęs. Čia didysis jos jėgų išbandymas. Peršokti slystant ledokšniams ir nenugriūti. Ji žinojo keliuką, esantį po sniegu.
Pakilo šaltas vėjas. Plėšte plėšė iš rankų knygų skrynelę. Stiprus vėjo gūsis tėškė sniegą į akis. Iškart pajuto šaltį senuose veltiniuose, o rankos tiesiog suragėjo, nors pirštinės buvo sulopytos.
Praslinkus debesims, išlindo saulė – atrodė šerkšnuota, trapi, tarsi stiklo diskas. Užpustytas kelias vėl vedė į mišką. Angelei buvo baisu ir įdomu. Linksma, kai kiškelis iššoka iš po sniegu užklotų eglaičių, ar voveraitė drevėje lukštena žiemos atsargas. Kur kelias suspaustas tankmės, bijojo sutikti vilką.
Kol išklampojo per mišką – iškyšulį, nuo gilaus sniego ir baimės sušlapo nugara ir į dėdienės senus veltinius prikrito sniego. Tai beveik pusantro kilometro kelio. Tada atsiveria kito kaimo platūs laukai ir kelias, užklotas sniegu, suka į priešingą pusę. Ji turėjo vėl eiti per užpustytus laukus, griovius mokyklos link…
Gerai prisimena tą rytą, kai per tokį gilų sniegą nespėjo į pamoką – vėlavo. Priėjus mokyklą, bijojo atidaryti duris. Bet geroji mokytoja žinojo, kad Angelė – našlaitė ir skriaudžiama, todėl ją užjautė.
Mokytoja puolė purtyti sniegą iš Angelės veltinių ir sodino į suolą, net paglostė galvelę… Po pusvalandžio mokytoja stovėdama prie lango pastebėjo artėjant važelį, o jame sėdėjo Angelės dėdė su Laima. Važelis sustojo atokiau. Laima atpėdino į klasę. Mokytoja paklausė:
– Kodėl palikot Angelę?
Pasipūtėlė atrėžė:
– Ji užsigrūdinusi!
Angelės krūtinėj telkėsi skriauda, našlaitė sukūkčiojo…
Baisu buvo laukti rugsėjo, nes dėdienė nenorėjo leisti į penktą klasę. Ji negalėjo suprasti, kodėl jos nenori leisti į penktą klasę, o pasiliko tarnaite. Jos dukra Laima lankė mokyklą. Našlaitei skausmas sukaustė širdelę prisiminus, kaip dėdienė jau ,,kalte kalė“, įsakinėjo, ką sakyti, kai bus nuvesta į mokyklą rugsėjo pirmąją. Tada mokslas buvo privalomas ir nemokamas. Dėdienė kiekvieną dieną vis tą pačią ,,dainą“ kartojo: ,,Sakysi nenoriu mokytis, nenoriu mokytis!“.
Angelė išdrįso dėdienei prabilti : ,,Dėdiene, bet aš noriu mokytis…“
Po tokių žodžių dėdienę pagavo įniršis: Angelę net tampė už ausų ir plaukų. Mergaitė daugiau neprasitarė, kad nori mokytis. Tik kartojo, ką liepdavo šnypščiantis gyvatiškas balsas: ,,Nenoriu mokytis“. Nuo moters balso mergaitė net sudrebėdavo.
Atėjus rugsėjo pirmajai dėdienė turėjo vesti Angelę į mokyklą, penktą klasę. Lyg areštantę sugriebus už rankelės tempdama vis timpčiojo, kad našlaitė greičiau vilktųsi. Pagaliau lemtinga minutė, mokyklos vedėjas paglostęs Angelei galvelę paklausė: ,,Mokysies?“ Dėdienė taip suspaudė Angelei rankelę, kad ši iš skausmo suvaitojo ir iš baimės surėkė: ,,Ne, ne!” Dėdienė paleido rankelę ir išstūmė Angelę pro duris. Už durų mergaitei atrodė, kad plyš širdelė iš skausmo, ir ji tyliai sukūkčiojo. Likusi viena dėdienė mokytoją kažkaip įtikino, tik našlaitė negirdėjo kaip. Lyg skersvėjo išpūsta iš vedėjo kabineto, dėdienė mergaitei nusuko ausį ir pakratė pastvėrus už petukų, net dangus ir žemė vaikui sukosi. Mergaitė pargriuvo. Išsigandusi dėdienė tempte nutempė ją už krūmo. Parvesta iš mokyklos Angelė išsprūdo pro duris. Bėgo prie karvyčių.
Atskirumas mergaitę skaudžiai slėgė. Piemenės dalia baigėsi, kai buvo uždrausta miške ganyti gyvulius. Liko tarnaitės dalia. Ir taip lig šešiolikos metų…
Praėjus penkiasdešimt metų per Vėlines kapinėse pamačiau Angelės dėdienę. Labai nustebau, kai Angelė sutikusi ją pasibučiavo ir pabučiavo dėdienei ranką. Kai sutikau Angelę – paklausiau jos: ,,Kodėl bučiavai dėdienei ranką?“. Ji man atsakė: ,,Tegul apie jos elgesį sprendžia Aukščiausiasis, aš nesinešioju skriaudos, nes nepajėgčiau gyventi, jei laikyčiau rūstybę širdyje…“

Atgimusi vaikystė skriauda

Birželio dvidešimt devintoji. Švento Petro atlaidai Nemaniūnų bažnyčioje. Į atlaidus išsiruošė kaimynas dėdė Pranas su teta Marcele. Man buvo šešeri. Mano motina paprašė Marcelę, kad į atlaidus vežtųsi ir mane.
Dėdė Pranas buvo aštrialiežuvis, nepamaldus ir netikėjo nei Dievu, nei Velniu. Gal, kad vaikystės neturėjo. Nuo mažens tarnavo pas ūkininkus ir jokių mokslų nebuvo ragavęs. Ką išgirdo, ką pamatė, o išvados – kaip pats suprato… Tikras pajotžarga.
Diena buvo labai karšta ir dėdė Pranas mane nusivedė į šventorių po liepomis. Teta įsigrūdo į bažnyčią, nors žmonių buvo lyg silkių statinėje. Stovėjome po liepomis, bet karštis alino. Ir dėdė netekęs kantrybės išsivedė mane iš šventoriaus prie vežimo. Pamaldų metas, bet vyrai būriavosi prie vežimų ir savaip ruošėsi ,,pagerbti“ šventą Petrą.
Atsigavau ištiesus kojeles vežime. Bet dingo dėdė Pranas. Sugrįžo po pusvalandžio su draugu. Mat, samagono butelaičiu buvo pasirūpinęs iš namų, o prie jo tiko ir tetulės džiovintas sūris.
Vežime, po medžiais įkaitęs oras ir geriančių kalbos – tikra kančia. Dėdė apsvaigęs nuo samagono pradėjo kalbas apie kunigus ir klausė draugo:
– Kodėl kunigo padirbtas vaikas vadinamas kunigo, o ne benkartu ar pavainikiu?
Matyt, sugėrovas ne iš kelmo spirtas, tai garsiai išporino:
– Kvaily, tu, gi kunigą įšventina, tai visas jo kūnas šventas!
O dėdė paikšai kvatojosi, lyg mėšlungio tampomas.
Aš laukiau tetulės žadėto ilgojo saldainio.
Kai jų kalbų skrynelė išseko, kažkodėl dėdės sugėrovas atkreipė dėmesį į mane ir užklausė:
– Kieno tą mergaitę atsivežei?
Dėdė pradėjo mikčioti, dairytis į visas puses, lyg didžiausią paslaptį norėtų išduoti. Visaip kreipė lūpas ir pro dantis leptelėjo:
– Na, kaip čia pasakius, čia Mikadamo anūkė, man rodos, kad kažkas čia ne taip, lyg ir per anksti atsirado po veselijos… Nutuokiu, kad bus benkarčiukė…
Mano krūtinėlė atrodė sprogs nuo šių žodžių. Iškart pajutau didžiulę neapykantą dėdei Pranui. Pradėjau verkti, o toliau verksmas išsiveržė į klyksmą. Nenuramino nei tetulės ilgasis saldainis. Visą kelią į namus raudojau.
Naktį pakilo temperatūra ir net kliedėjau. Nors buvau apsupta artimųjų, vis tiek norėjau mirti. Niekas nežinojo mano šio išgyvenimo kančios. Tik nekenčiau dėdės Prano – sutikus bėgdavau į šoną.
Senovėje net zakristijonas metrikų knygoje tokį vaiką įrašydavo mergvaikiu, tik vėlesniais laikais pervadino nesantuokiniu. Jei šeimoje moteris susigaudavo vaikelį su svetimu vyru, žmonių tokia motina ir jos vaikelis būdavo niekinami.
Todėl su šiuo akmenėliu krūtinėje išgyvenau ligi aštuonerių metukų.
Atsitiktinai išgirstas tetos Marcelės pokalbis su kaimyne, netoli bežaidžiančią mane nuramino.
Teta Marcelė aiškino kaimynei, kad aš iki trijų metukų beveik nekalbėjau. Kaime tokius vaikus vadindavo ,,gimusiu su prisegtu liežuviu“. Tetulė aiškino, kad senelis gavęs protekciją per Butrimonių bažnyčios kleboną vežti mane į Alytų pas garsų Lietuvos chirurgą Stasį Kudirką. Chirurgas Stasys Kudirka mane apžiūrėjęs, jokio prisegto liežuvio nerado ir neoperavo, tik iškamantinėjęs motiną, kokiom ligom sirgo paskutiniais nėštumo mėnesiais. Motina prisiminė, kad visas jos kūnas buvo geltonas, ir ji vemdavo. Chirurgas Stasys Kudirka paaiškino, kad tai buvo gelta ir iššaukė priešlaikinį gimdymą, o mergaitė greit kalbės.
Niekada negalvojau, jog aš po keturiasdešimt metų šį žodį tėkšiu šešiolikmetei, kuri susigavo vaikelį.
Penkiolikmetė giminaitė neklausė savo tėvų. Skrajodavo per naktis lyg plaštakė. Į perspėjimus jai buvo – nusispjauti. Tad ir susigavo vaikelį. Net jos tėvas kartą prasitarė:
– Nesuvaldoma, tikra gatvės merga…
Tokio aikštingo, įnoringo charakterio šešiolikmetei vaikelis buvo tikra kančia. Lyg plaštakė pakirptais sparnais negalėjo skraidyti.
Vasarą jos tėvai atvežė pas mus į sodybą ją su mergyte, kad aprimtų.
Dviem savaitėm sodyboje likau aš viena su ja ir mergyte. Rūpestingai globojau, bet niekaip įtikti negalėjau. Kiekviename žingsnyje jaunoji motina ieškojo priekabių. Galvojau – nebeištversiu. Pradėjo mane kamantinėti, kodėl aš išsiskyrusi su vyru, aiškino, kad tai amoralu, ir kai pavadino mane paleistuve, man aptemo akys, nesusivokiau kaip tėškiau:
– Ne tau mane teisti, prisidirbusiai benkartų!
Tai lyg nesutramdomam gyvūnui buvo suleista raminamųjų. Ji net atsisėdo ant žemės. Tada griebė mergytę ir užsidariusi verkė.
Aš atsipeikėjus galvojau, kodėl ji taip ieškojo priekabių prie manęs. Gal kas ją buvo anksčiau įskaudinęs? Gal manydama, kad aš ją žeminsiu, ruošėsi gynybai?
Išsprūdo man vaikystėje patirta skriauda, užsilikusi smegenų kertelėje ir tik tada supratau, kaip viešnią įskaudinau.
Kai prisimenu tą įvykį, labai gailiuosi dėl išsprūdusio baisaus žodžio. Kad išvalyčiau sielą, neužteko išpažinties, reikės viso likusio gyvenimo atgailos…
Nieko nėra aukščiau už gyvybės pradą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų