Radiniai (tęsinys)

Radiniai (tęsinys)

Nagrinėjamuose piliakalniuose, prie jų esančiose papėdės gyvenvietėse, stovyklavietėse ir senovės gyvenvietėse archeologinių radinių rasta gana nemažai, todėl visus radinius turėtume suskirstyti į tam tikras kategorijas, kurios padėtų lengviau orientuotis ir nepasimesti tarp jų.

Čia minėtume tik tas kategorijas, kurios bus tiesiogiai susijusios su nagrinėjamos teritorijos radinius.

Ūkinės veiklos radiniai. Šie archeologiniai radiniai, kaip ir buities daiktų radiniai yra vieni iš gausiau randamų archeologinių radinių Strėvos vidurupio teritorijoje. Nemažai rasta titnaginių skelčių (Pugainių–Papiškės stovyklavietė, Vievio sen., vėlyvasis paleolitas, apie 45 tūkst. m., Kareivonių stovyklavietė, Kietaviškių sen., VIII–V tūkst. pr. Kr., ir Zabarijos stovyklavietė Kazokiškių sen., VIII–V tūkst. pr. Kr.). Skeltė – tai ilgos ir taisyklingos formos, lygiagrečiais šonais ir briaunomis titnaginė plokštelė, nuskelta nuo skaldytinio netiesioginio mušimo ar nuspaudimo technika. Paprastai skelte laikoma tokia plokštelė, kurios ilgis yra dvigubai didesnis už jos plotį. Skeltė naudojama kaip dirbinys (peilis) arba ruošinys įvairių dirbinių gamybai[1].

Pasitaikė aptikti ir retušuotų skelčių (Kareivonių stovyklavietė, Kietaviškių sen., VIII–V tūkst. pr. Kr., Kloninių Mijaugonių gyvenvietė, Kietaviškių sen., pagal vienus radinius galime datuoti III tūkst. pr. Kr. pab – II tūkst. pr. Kr. pradžia, pagal kitus – X–XII a.). Tai skeltės, kurios jau turi paviršiaus apdailą (retušavimas, gludinimas)[2].

Ne ką mažiau aptinkama ir įvairių skaldytinio dalių (Kareivonių stovyklavietė, Kietaviškių sen., VIII–V tūkst. pr. Kr., ir Kloninių Mijaugonių gyvenvietė, Kietaviškių sen., III tūkst. pr. Kr. pab – II tūkst. pr. Kr. pradžia). Šie skaldytiniai – tai titnago ar akmens žaliavos gabalai, apdoroti nuskėlimais taip, kad nuo jų būtų galima skelti reikalingo tipo ruošinius: skeltes, nuoskalas. Pagal skaldytinio aikštelių skaičių jie skirstomi į vienagalius, dvigalius, pakeistos orientacijos ir amorfinius. Pagal gaunamo ruošinio tipus skaldytiniai skirstomi į skaldytinius skeltėms ir nuoskaloms skelti. Pagal formą – į prizminius, kūginius, piramidinius ir su rankenėle[3].

Gausu ir įvairaus dydžio titnaginių nuoskalų (Pugainių–Papiškės stovyklavietė, Vievio sen., vėlyvasis paleolitas, apie 45 tūkst. m., Kareivonių stovyklavietė, Kietaviškių sen., VIII–V tūkst. pr. Kr., Zabarijos stovyklavietė, Kazokiškių sen., VIII–V tūkst. pr. Kr., Kloninių Mijaugonių gyvenvietė, Kietaviškių sen., pagal vienus radinius šią gyvenvietę galime datuoti III tūkst. pr. Kr. pab – II tūkst. pr. Kr. pr., pagal kitus – X–XII a., ir Gojaus senovės gyvenvietė, Kietaviškių sen., I tūkst. vid. – II pusė). Tai netaisyklingos formos plokštelė, nuskelta nuo skaldytinio, kuri gali būti skaldytinio paruošimo šalutiniu produktu arba ruošiniu dirbinio gamybai. Nuoskalos plotis yra didesnis už ilgį[4].

Iš Gojaus (Kloninių Mijaugonių, Kietaviškių sen., I tūkst. vidurio II pusė) senovės gyvenvietės turime geležinį šlako gabalėlį. Tai jau akivaizdi gamybos atlieka, kuriai susidaryti reikalinga aukšta temperatūra. Šis metalurgijos procesų produktas – skystis, kuris susirenka ant išlydyto metalo paviršiaus, o kietėdamas virsta medžiaga, panašia į stiklą arba akmenį[5].

Minėtinas ir gana dažnas radinys – sudegę angliukai, kurie rasti vos ne kiekviename nagrinėjamos teritorijos archeologiniame paminkle.

Darbo įrankiai. Manytume, kad tai vieni iš svarbiausių nagrinėjamos teritorijos archeologinių radinių. Dėl jų įmanoma susipažinti su kasdienine žmonių veikla, pragyvenimo šaltiniais. Pavyzdžiui, nagrinėjamoje teritorijoje yra rasti titnaginiai rėžtukai (Kareivonių stovyklavietė, Kietaviškių sen., VIII–V tūkst. pr. Kr., Kloninių Mijaugonių gyvenvietė, Kietaviškių sen., pagal vienus radinius galime datuoti III tūkst. pr. Kr. pab – II tūkst. pr. Kr. pr., pagal kitus – X– XII a.). Tai titnaginis įrankis, skirtas medžio, kaulo, rago, gintaro rėžimui ir raižymui. Ašmenys suformuoti nuskėlimu arba retušu ir nuskėlimu. Galime teigti, kad rėžtuko pagalba žmonės galėjo (o svarbiausia mokėjo) apdirbti odą. Sugebėjo susimedžioti laukinius gyvūnus, kas įrodo, jog tam, kad išgyventų, žmonės užsiiminėjo medžiokle[6].

Labai įdomus radinys yra titnaginis gremžtukas–grandukas (Kareivonių, Kietaviškių sen., VIII–V tūkst. pr. Kr., stovyklavietė). Jis įdomus tuo, kad turi dviejų ir daugiau kategorijų esminius požymius – šiuo atveju gali ir gremžti, ir grandyti (pavyzdžiui, mėsą nuo kaulo).

Taip pat pasitaikė rasti ir paprastų titnaginių gremžtukų (Kloninių Mijaugonių gyvenvietė, Kietaviškių sen., kuri pagal vienus radinius datuojama III tūkst. pr. Kr. pab – II tūkst. pr. Kr. pr., pagal kitus – X–XII a., Priedas Nr. 36. 1 pav.). Pagaminti iš skeltės ar nuoskalos, turintis išgaubtą, tiesų, retušuotą arba gludintą ašmenį, jie yra skirti odos apdirbimui. Pagal ašmenų padėtį gremžtukai skirstomi į galinius, pusiau šoninius, šoninius, apskritus bei daugiaašmenius. Jei skirstytume pagal proporcijas, tai būtų: ilgi, pailgi ir trumpi. Galima skirstyti ir pagal įtvėrimo būdą: su įtvara, be įtvaros arba net pagal šoninius kraštus: simetriškus, asimetriškus, retušuotais ir neretušuotais šonais[7].

Iš rastų titnaginių ašmenėlių (mikrolitas, Kareivonių, Kietaviškių sen., VIII–V tūkst. pr. Kr., stovyklavietė ir Kloninių Mijaugonių, Kietaviškių sen., pagal vienus radinius galime datuoti III tūkst. pr. Kr. pab – II tūkst. pr. Kr. pr., pagal kitus – X–XII a., gyvenvietė), kurie savo forma primena segmentus, trikampius, rombus, lygiagrečias skeltes be galų (skirti kauliniams, raginiams dirbiniams, turintiems ašmenėliams skirtus griovelius), galime teigti, kad vietos gyventojai gana sėkmingai vertėsi medžiokle ir žvejyba[8].

Galime teigti, kad piliakalnių bendruomenės nebuvo uždaros. Jos intensyviai bendravo ne tik su aplinkinių vietovių gyventojais, bet ir tolimesniais kraštais, iš kurių perėmė ar importavo daugelį darbo įrankių, ginklų ir t.t.. Tą paliudija Pipiriškių piliakalnyje (Pastrėvio sen., I tūkst. pr. Kr. II pusė – I tūkst. vid.) rastas Djakovo tipo svarelis, (pagalbinis įrankis, tinklo pasvaras). Tačiau tai nebūtinai importinis darbo įrankis. Neatmeskime galimybės, kad šio svarelio gamintojai galėjo ir laikinai apsigyventi Pastrėvio seniūnijos teritorijoje, Pipiriškių piliakalnyje, I tūkst. pr. Kr. II pusėje – I tūkst. vid. Juolab, kad šio tipo svareliai – būdingas rytinio baltų ploto dirbinys. Tokių svarelių aptinkama nuo Volgos–Okos baseino iki pat Rytų Lietuvos. Pirmieji šio tipo svareliai aptikti Djakovo piliakalnyje (dab. Maskvos miesto teritorija) XIX a. pabaigoje. Djakovo archeologinė kultūra, pasižyminti baltiškais bruožais, gyvavo I tūkst., pr. Kr. 2 – ojoje pusėje – I tūkst. 1 – ojoje pusėje prie Volgos, Okos aukštupių ir Valdajaus aukštumoje. Baltiški bruožai ypač ryškūs vakarinėje Djakovo kultūros dalyje. Rytinėje šios kultūros ploto dalyje beveik nėra baltiškų vietovardžių ir neaptinkama Djakovo svarelių[9].

Tame pačiame Pipiriškių piliakalnyje (Pastrėvio sen., I tūkst. pr. Kr. II pusė – I tūkst. vid.) aptinkame ir trinamąsias girnas. Girnos buvo skirtos grūdų malimui. Trinamosios girnos Lietuvos teritorijoje pradėtos naudoti nuo neolito. Labiausiai išplito 1 tūkstantmetyje. Tokias girnas sudarė du akmenys (vienas turėjo įdubimą, į kurį buvo supilami grūdai, su kitu buvo trinama). Sukamosios girnos Lietuvoje atsirado X a. Jas sudarė du skritulio formos akmenys, sujungti vertikalia ašimi. Tokios girnos Lietuvoje naudotos iki pat XX a. Galime teigti, kad trinamosios girnos yra puikus įrodymas, kad šiame piliakalnyje buvo gyvenama gana sėsliai ir ilgai[10].

Atrandama ir universalių darbo įrankių – titnaginių kirvių (Kareivonių, Kietaviškių sen., VIII–V tūkst. pr. Kr., stovyklavietė) ir peilių (Kloninių Mijaugonių, Kietaviškių sen., pagal vienus radinius galime datuoti III tūkst. pr. Kr. pab – II tūkst. pr. Kr. pr., pagal kitus – X–XII a., gyvenvietė), kurie gali būti panaudojami ir kaip ginklai[11].

Balandiškių piliakalnio papėdės gyvenvietėje (Beižionių sen., I tūkst. pr. Kr. II pusė – I tūkst.) rasta universalių archeologinių radinių – geležinis pentinis siauraašmenis kirvis bei akmeninis kirvis su skyle kotui. Siauraašmenis kirvis buvo kertamasis darbo įrankis, turintis pentį ir siaurus ašmenis. Baltų genčių vyrų kapuose pentiniai siauraašmeniai kirviai randami nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Neišnyksta iki pat krikščionybės laikų. Labiausiai paplitę Vidurio ir Rytų Lietuvoje. Akmeninis kirvis su skyle kotui labiau tinkamas ar skirtas skaldyti, kapoti, tašyti. Šie kirviai su skyle kotui Lietuvos teritorijoje žinomi jau nuo neolito pabaigos[12].

Ginkluotė – ginklų, kovos priemonių ir karo atributų visuma (komplektas). Iš ginkluotės turime tik vieną radinį – ietigalį lauro lapo plunksna (Gojaus (Kietaviškių sen., I tūkst. vid. – II pusė., senovės gyvenvietė, Priedas Nr. 36. 1 pav.). Ar šis ietigalis yra įmovinis ar įtveriamasis – pasakyti negalima, nes radinys yra gana smarkiai paveiktas rūdžių, o pats ietigalio galas – neišlikęs[13].

Apžvelgę piliakalnių, prie jų esančių papėdžių gyvenviečių bei senovės gyvenviečių archeologinius radinius, galime teigti, kad pirmieji gyventojai į Strėvos vidurupio teritoriją atsikraustė apie IX tūkst. pr. Kr. Greičiausiai tai buvo žmonės, kurie atėjo į šias vietas paskui šiaurės elnių bandas, o sprendžiant iš titnaginių skelčių bei nuoskalų, tikėtina, kad tai ankstyvosios Arensburgo ar Svidrų kultūros atstovai. Tik apie I tūkst. mūsų nagrinėjamoje teritorijoje žmonių gyvenimas tapo kiek sėslesnis. Ant piliakalnių kūrėsi gyvenvietės, o visai netrukus, jų papėdėse pagausėjus gyventojų, – visai nemažos papėdės gyvenvietės. Jose žmonės iki šių dienų paliko gana daug įvairių savo veiklą liudijančių pėdsakų – nuo įvairios rūšies keramikos iki darbo įrankių. Tik dėl šių paliktų radinių mes galime sužinoti apie ikirašytinės žmonių bendruomenės gyvenimą, nustatyti jų naudojimo laiką bei įvertinti pasiektą raidos lygį.

Giedrius Kazlauskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų