Gražina Urbonavičė
Vievio kultūros centro kaimo kapelos „Pylimėlis“ ištakos – Pylimų lopšelyje-darželyje, kai muzikinį kolektyvą subūrė tuo metu ten dirbusios auklėtojos. Taigi nuo pat pradžių „Pylimėlis“ buvo ypatingas tuo, kad jame muzikavo įvairaus amžiaus nariai – nuo darželinukų iki jų senelių.
Kapelos vadovė Ona Nenartavičienė prisipažįsta pati nesitikėjusi, kad kapela gyvuos šitiek metų – šįmet skaičiuojame jau 23 m. Vis tik panašu, kad „Pylimėlis“ stebins ir džiugins mus ir toliau – kol žmonės norės dainuoti, tol ir gyvuos ši muzikuojanti bendruomenė.
Kokios gijos sujungė „Pylimėlį“?
Pylimuose užgimusi kapela vienija įvairaus amžiaus žmones, kolektyvas gali pasididžiuoti jame dalyvaujančiomis šeimomis: mamomis su vaikais, močiute su anūkėmis, sutuoktiniais. Dažnai sakoma, kad skirtingos kartos gyvena skirtingomis vertybėmis, o ką bendro randa šios skirtingos kartos „Pylimėlyje“? Apie tai klausėme Onos Nenartavičienės, vadovaujančios kapelai nuo pat jos pradžios.
„Man atrodo, kad vertybės labiausiai priklauso nuo to, ką skiepijame šeimose. Mus nuo senų laikų vienija bendras muzikavimas, tad šalia mūsų, nuo darželio, lopšelio laikų užaugo dukros, kai kurios narės per tą laiką ir anūkų susilaukė. Taigi vaikai mato pavyzdį, kad mums smagu susieiti, būti kartu, stipriai juntamas bendrumas. Čia tiesiog yra atgaiva sielai – mūsų susitikimai, pasibuvimai kartu, muzikavimas, o didžiausias džiaugsmas – bendrystė. Matyt šios vertybės ir persiduoda iš kartos į kartą“, – pasakoja kapelos vadovė.
Dauguma kolektyvo narių yra seniai pažįstami – pirmiausia susibūrė moterys, vėliau prisijungė ir vyrai. Ko gero, tose šeimose, kurių nariai kartu dalyvauja ir kapeloje, žmones sieja tvirtas, ypatingas ryšys, bendri pomėgiai, o laikas, kartu praleistas muzikuojant repeticijose, koncertuose, keliaujant gastrolėse, tą ryšį tik dar labiau praturtina.
Onutė mini, kad mažųjų klausimas „O kada gi paimsi mane į repeticiją?“ šeimose nuskamba neretai – taip į kapelą įsiliejo narės Irenos Černiukienės anūkė Meida. Beje, „Pylimėlis“ „kaltas“ ir dėl Irenos dukters Adrianos pasirinkto gyvenimo kelio – smuikininkės karjeros. Adriana dar lankydama Pylimų darželį-lopšelį stebėdavo kapelos repeticijas, ypatingai mergaitę sužavėjo smuikas. Adriana griežti mokėsi Vievio meno mokykloje, dalyvavo „Pylimėlyje“, dabar mergina – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė.
Kapeloje smuiku griežia ir Onos dukra Simona, dėl kurios styginių instrumentų žinių pavyksta suderinti turimą kontrabosą, pritaikyti jam partiją, surašyti natas ir sėkmingai koncertuoti – šiuo metu šiuo ritmą atliekamiems kūriniams suteikiančiu instrumentu kapeloje groja Evita Vaitkevičiūtė.
Didžiausia vertybė – muzika
„Pylimėlis“ gyvuoja ir todėl, kad žmonės tiesiog negali be muzikos. Atrodo, kad muzika, daina – taip pat yra labai svarbios vertybės, suvienijančios šiuos žmones šeimomis į vieną kolektyvą, o gal tai – gyvenimo būdas?
Šiuo metu kolektyve muzikuoja 18 žmonių, o vadovė Onutė atskleidžia, kad jokių problemų su repeticijų, vykstančių kartą per savaitę Vievio kultūros centre, lankomumu nėra. Jei kuris nors narys repeticijoje nepasirodo – reiškia, jį sulaikė tik ypatingai svarbios priežastys.
Kas gali prisijungti prie kolektyvo? „Žinokite, narių atrankos nedarau. Iš tikrųjų kapeloje dainuoja tie, kas nori dainuoti. Žinoma, žmonės yra įvairūs, vieni – stipresni dainininkai, tačiau ir kiti šalia jų pritampa. Svarbiausia, kad žmonės nori būti šiam kolektyve“, – sako kapelos vadovė.
Šiuo metu kapeloje muzikuoja Gintaras ir Danutė Jančiauskai, Miroslavas Franckevičius, Gražina Česonytė, Česlovas Česonis, Regina Loibienė, Aldona Mincevičienė, Danguolė Strignatavičienė, Vita ir Vytautė Vaitkevičiūtės, Simona Mikšienė, Irena Černiukienė, Adriana Černiukaitė, Meida Taparauskaitė, Rasa Dzingienė, Janina Jakonienė, Valentina Akulevičienė, Rasa Grinevičienė.
Muzika lydi „Pylimėlį“ visur – ar tai bebūtų kelionė, gastrolės, ar kurio nario gimtadienis, ar bendruomenės šventė. Būtinai reikia dainuoti – visur ir visada.
Įsimintiniausi įvykiai
„Pylimėlis“ iš tiesų daug koncertuoja ir gastroliuoja. Namuose – Pylimų kaime – ko gero, nė viena šventė neapsieina be kapelos dainų, kapelą ir kaimo bendruomenę vienija glaudus bendradarbiavimas.
Kapela taip pat aktyviai koncertuoja Vievio, Elektrėnų kultūros centrų renginiuose, pastaruoju metu su daina keliavo Kaišiadorių rajone: Žiežmariuose, Žasliuose, Pakertuose, taip pat Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro Čiobiškio filiale, Šiaulių kaimo bendruomenės namuose.
Įdomu sužinoti, o koks įvykis per „Pylimėlio“ gyvavimo laikotarpį kapelos vadovei įsiminė labiausiai?
„Sakyčiau, kad įsimintiniausia išvyka buvo pats pirmasis mūsų koncertas 2001 m. Tai buvo koncertas Motinos dienos proga, organizuotas tuomet veikusioje Panerių sanatorinėje mokykloje. Tuomet neturėjome ir drabužių, kaip sugalvojome, taip apsirengėme. Kolektyvas jau buvo didelis, ir labai daug buvo vaikų – mūsų buvo pilna scena. Labai daug jaudulio, pirmasis mūsų repertuaras, o žiūrovai – visi mokiniai ir mokytojai“, – prisimena Ona ir priduria, nepaisant jaudulio, išvykoje juos lydėjo smagi, pakyli nuotaika, įsiminė ir svetingas sutikimas.
„Pylimėlio“ vadovė kaip itin ryškų kapelos istorijos įvykį įvardina ir dalyvavimą „Duokim garo“ – tai buvo pati šio tautinės kultūros tradicijas skatinančio judėjimo pradžia, kai visoje Lietuvoje vyko atrankos į tiesioginiame eteryje vyksiančias laidas.
Atranka vyko ir Vievyje, kultūros centre. „Vievyje laimėjome pirmą vietą. Mums tai buvo nuostabu, kolektyvui – dar pirmi žingsniai, ko ten gali tikėtis… O čia – vis tik televizija atvažiuoja, tokie Lietuvoje žinomi ir gerbiami žmonės kaip a.a. Stanislovas Kavaliauskas su Loreta Sungailiene. Buvo tokia atrakcija!“ – prisimena Ona.
Įveikęs atranką, „Pylimėlio“ kolektyvas 2004 m. dalyvavo „Duokim garo“ laidoje tiesioginiame eteryje. Pasak vadovės, repeticijos vyko visą dieną, nuolat jautėsi jaudulys – juk tiesioginiame eteryje negali suklysti.
Apie ką gi dainuoja „Pylimėlis“?
Daugiau nei du dešimtmečius aktyviai veikiantis ir koncertuojantis muzikinis kolektyvas sukaupė nemenką kraitį kūrinių – Ona namuose saugo tris storus segtuvus dainų žodžių. O kaip sudaromas kapelos repertuaras?
„Man patinka liaudies dainos ir autorinės dainos, kurios liaudžiai patinka – juk svarbiausia, kad žmonėms patiktų, tokias ir stengiamės atlikti. Taigi pati pasiieškau, kadangi groju ir iš natų, ir iš klausos, tai arba susirandu natas, arba nugirstu, pasiklausau kūrinių, įvertinu, kaip kolektyvas sugebės atlikti tokį kūrinį“, – atskleidžia kapelos vadovė.
O „Pylimėlio“ repertuaras išties įvairus ir yra pasirenkamas, anot Onos, atsižvelgiant į progą, šventės pobūdį – ar reikia rimtesnių, ar smagesnių kūrinių. Pavyzdžiui, kolektyvas nemažai padainavęs romansų, dalyvavęs romansų vakaruose. Kapela atlieka ir linksmesnių, humoristinių kūrinių. Nėra taip, kad kūriniai pasensta – bėgant metams keičiasi ir kolektyvo sudėtis, prisijungia naujų narių, tad norisi kai kurias dainas sugrąžinti, prisiminti, išgirsti tarsi suskambant naujai.
O koks mėgstamiausias pačios kapelos vadovės kūrinys? „Labai daug kūrinių sugrota, bet dabar labiausiai mėgstu groti Jurgio Gaižausko valsą. Labai gražiai jis skamba, ypač su smuiku, o jei du smuikai būna… Labai melodingas, kelių dalių, tos dalys kaitaliojasi“, – įvardija pašnekovė.
Pagarba ir vienybė
Kiekvienas kolektyvas – vis kitoks, individualus, tarsi jame dalyvaujančių žmonių atspindys. „Pylimėlio“ vadovės paklausėme, kuo išskirtinė ši kapela?
„Viena iš mūsų kolektyvo stiprybių yra ta, kad mes gerbiame vieni kitus. Nėra kažkokių nesusipratimų, per šitiek daug metų išvengėme pykčių, atvirkščiai – gerbėme ir vertinome vieni kitus. Taip pat ir narių universalumas. Yra kapeloje žmonių, kurie ir padainuoti, ir pakalbėti, ir pašokti gali, prireikus net ir anekdotą suskelia. Aš pati nesu mėgėja pakalbėti, gal tai būtų problema, bet juk ir esame kolektyvas, o kolektyve vieni kitiems juk padedame“, – svarsto Ona.
Kapelos vadovė taip pat sako jaučianti stiprų Pylimų kaimo bendruomenės palaikymą: buvęs bendruomenės pirmininkas Timofejus Rusakovas nuo pat pradžių jautė dėkingumą, kad susibūrė ir kaimą garsina toks kolektyvas.
Palaikymas jaučiamas ir iš dabartinio bendruomenės vadovo Modesto Važnevičiaus. Pandeminiu laikotarpiu, kai kultūrinis gyvenimas ir koncertinė veikla buvo sustojusi, su bendruomenės pagalba „Pylimėlis“ įsigijo tautinius rūbus. „Mes per bendruomenę rašėme projektus ir įsigijome tautinius rūbus, taip per trejus metus susikomplektavome aprangą. Tai didelė parama, tautiniai rūbai – labai brangūs, o įgyvendinus šiuos projektus pasisiuvom 14 ar 15 komplektų“, – sako „Pylimėlio“ vadovė.
Svajonės
Pokalbio pabaigoje – klausimas apie didžiausias su kapelos veikla susijusias svajones, į kurį Ona atsako, kad tai būtų kolektyvo kelionė į užsienį: „Vis pakalbame su kolektyvu, kad galėtume keliauti į Lenkiją, Varšuvą, šiek tiek sieja ryšiai – mūsų nario Miroslavo Franckevičiaus giminaičiai. Tai būtų toks išplaukimas į platesnius vandenis“.
Tačiau „Pylimėlio“ vadovė įvardina ir dar vieną labai gražią svajonę: kad kapela pritrauktų daugiau muzikantų. „Dabar aš viena groju akordeonu, o vis tik kur groja du-trys klavišiniai, daug stipresnis kolektyvas, daug geriau skamba, ir scenoje drąsiau jautiesi. Taip pat norėtųsi, kad prisijungtų bent dar viena smuikininkė – du smuikai labai gražiai skamba. Svajojame apie kokį nors pučiamąjį instrumentą – klarnetą ar birbynę“, – vardija Onutė.
Belieka palinkėti šių gražių svajonių išsipildymo. Kol bus šitaip dainą ir muziką mylinčių žmonių, tol „Pylimėlis“ gyvuos ir augs!
Apie „Pylimėlį“ – iš narių lūpų
Apie tai, kuo „Pylimėlis“ taip traukia žmones, kad dalyvavimas šiame ansamblyje ir kassavaitinės repeticijos tampa prioritetiniu reikalu, paklausėme ir kelių aktyvių kapelos narių.
„Pasakysiu banaliai, bet man gera ir smagu lankyti repeticijas. Mokausi, esu vyresnio amžiaus, bet noriu mokytis“, – sako „Pylimėlio“ narė Danguolė Strignatavičienė. Pasak Danguolės, visi žmonės yra geri, tačiau tie, kurie muzikuoja, jų dvasinis gerumas kitoks, juos supa meilė, supratimas, švelnumas. Linksmumas, gerumas per muziką yra kitokie. Paklausta apie įsimintiniausius su dalyvavimo „Pylimėlyje“ susijusius įvykius, Danguolė sako, kad visi kolektyvo koncertai jai yra įsimintini. „Jei žmonės ploja, linksminasi, mums tai – geriausias įvertinimas“, – pažymi pašnekovė.
Galiausiai, Danguolė pabrėžė ir svarbų „Pylimėlio“ vadovės Onos Nenartavičienės vaidmenį: „Jei paprasti žmonės muzikuodami gali suburti aplink save žmones, kurie yra laimingi, linksmi, tai – jau labai gerai. Turbūt tai – vadovės sugebėjimas vadovauti, atsakingumas prieš kolegas. Linkėčiau vadovei ir toliau mums vadovauti – nepamesti noro mums vadovauti. Bus vadovė – būsime ir mes!“.
Apie „Pylimėlį“ paklausėme ir Gintaro Jančiausko: „Esu „Pylimėlio“ narys, nes tai yra mano gyvenimo dalis. Beje, į kolektyvą atkeliavome kartu su žmona Danute. Tai kitaip nei gyvenimu, šio proceso ir nepavadinsi. Per visą savo sąmoningą gyvenimą dainuoju arba, kitaip sakant, per gyvenimą einu su daina. Tai padeda išbūti ir džiaugsme, ir varge.“
Gintaras sako, kad šį kolektyvą drąsiai gali pavadinti savo šeima, nes jo nariai vieni kitus supranta iš pusės žodžio ir net iš žvilgsnio. „Tai veikia, kai, tarkime, būnant scenoje pradedi dainuoti ne į tą pusę, ir pasižiūrėjęs į kolegą, iš jo žvilgsnio tai supranti“, – pajuokauja pašnekovas ir taip pat pabrėžia, kad „Pylimėlis“ kaip kolektyvas išskirtinis tuo, kad jame žmonės dalyvauja šeimomis: tai ir vyras su žmona, ir dukra su mama, ir tėtis su dukra, ir močiutė su anūkėmis, ir kaimynai, o tai juk kaip giminės.
Be to, svarbios ir žmones jungiančios vertybės – kolektyvas Gintarui patrauklus ir savo tradicijomis, priimtinas kolektyvo narių požiūris į gyvenimą.
Apie įsimintiniausius su dalyvavimu kapeloje susijusius įvykius, Gintaras antrina Danguolei: „Įsimintiniausi būna koncertai ar pasirodymai mažose bendruomenėse, kur žmonės nuoširdžiai ne tik klausosi, bet ir gyvai tame dalyvauja, kartu dainuoja, šoka, o po renginio padėkoja už trumpam sugrąžintas vaikystės, jaunystės, tėviškės vaizdų akimirkas“.
Gintaro palinkėjimas pabaigai: „Yra kažkokio protingo žmogaus pasakyta, kad šiandien yra tas rytojus, kurio tu bijojai dar vakar. Linkiu, kad baimių ir negatyvo mūsų gyvenimuose būtų kuo mažiau, o kiekvieną rytojaus dieną sutiktume su daina, nebūtinai dainuojant garsiai, gražiausiai dainuoja mūsų širdys.“
Truputis istorijos
Kaip rašoma Vievio kultūros centro tinklalapyje, kapela susikūrė 2000 m., o susibūrimo tikslas buvo – Pylimų kaimo darželio-mokyklos patalpose surengti koncertą Advento vakaronėje. Pirmajame koncerte kolektyvą sudarė Pylimų kaimo darželio-mokyklos pedagogai ir auklėtiniai, tuo metu šis ansamblis vadonosi „Jurgučio kapela“. Po pirmojo koncerto kapelos vadovė Ona Nenartavičienė bei jos bendramintės tuometės bendradarbės Svetlana Kunauskienė, Danguolė Strignatavičienė, Janina Jakonienė pasiūlė „Jurgučio kapelos“ dalyvių tėvams prisijungti prie bendros veiklos – jų nuostabai dauguma su dideliu noru sutiko dalyvauti šioje meninėje veikloje.
Po Advento vakaronės kapelos dalyvių skaičius išaugo iki 30 asmenų, kurių amžius buvo nuo 3 iki 50 metų. Šios sudėties kolektyvas pirmą kartą koncertavo tuo metu Panerių kaime veikusioje sanatorinėje mokykloje.
„Jurgučio kapela“ persivadino į Pylimų kaimo kapelą, o pavadinimas, kuriuo šį kolektyvą žinome šiandien – „Pylimėlis“ – gimė dalyvaujant „Duokim garo“ varžytuvėse. Pavadinimo sumanytoja – tuometė Balceriškių bibliotekos bibliotekininkė Jadvyga Grigonienė. Pavadinimo sukūrimą įkvėpė per Pylimų kaimą tekantis Pylimo upelis.
Bėgo metai kapelos sudėtis kito, vaikai užaugę išvykdavo į didžiuosius miestus ar svečias šalis, vyresnieji keitė savo prioritetus, tačiau pagrindinis kapelos branduolys lyg šiol likęs nepakitęs, savo pasiekimų skrynioje „Pylimėlis“ turi užfiksuotus apie 200 koncertų.
Asmeninio albumo nuotr.