Projektą vainikavo pažintis su orkestru

Virginija Jacinavičiūtė

Kam reikalingas dirigentas? Kokie instrumentai sudaro simfoninį orkestrą ir kaip jie skamba? Kokia instrumentų kilmė? Į šiuos ir kitus muzikinius klausimus atsakymus išgirdo susirinkusieji į atvirą orkestro muzikos pamoką-koncertą. Artimiau susipažinti su klasikine muzika galimybę suteikė Vievio kultūros centro įgyvendinamas projektas „Instrumentas mano rankose“. Finalinis šio projekto renginys, simfoninės muzikos koncertas-edukacija „Planeta orkestras“ lapkričio 24 d. vyko Vievio kultūros centre.
Pagrindinės koncerto-edukacijos misijos – pristatyti visas keturias orkestro instrumentų šeimas – ėmėsi projekto partneris Lietuvos nacionalinė filharmonija. Renginio pradžiai artėjant nuo scenos pasigirdo garsų chaosas – Lietuvos nacio­nalinis simfoninis orkestras derino instrumentus. „Šis chaosas man pats maloniausiais, nes žinau, kad po šito garsų kratinio stojus tylai prasidės nuostabiausia ir harmoningiausia muzika“, – kalbėjo renginio vedėja Jomantė Šležaitė-Paukštė.
„Visi susėda į savo vietas, pamiklina pirštukus, prapučia pūstukus ir instrumentas obojus paduoda garsą la. Šį garsą pasigavęs pirmasis smuikas pradeda viso orkestro derinimą ir, kai orkestras jau yra pasiruo­šęs susitikti su jumis derėdamas, į sceną ateina dirigentas, pakelia orkestrą ir orkestras pasisveikina tiek su klausytojais, tiek su dirigentu, susėdus įsivyrauja visiška tyla ir prasideda nuostabi muzika“, – pasakojo vedėja kviesdama dirigentą Modestą Barkauską.
Skambant Georges Bizet siui­toms Nr. 1 ir Nr. 2 iš operos „Karmen“, dirigentas pristatė visas keturias orkestro instrumentų grupes. Klausytojai galėjo išgirsti kiekvieno instrumento skambesį, sužinojo įvairių faktų apie instrumentus. Pradėjo dirigentas nuo medinių pučiamųjų. Aukščiausiu garsu grojantis medinis instrumentas yra flei­ta. Jos švelnus ir sodrus garsas skirtas išreikšti lyrikai. Mažoji fleita, kitaip vadinama pikolo fleita, tris kartus mažesnė nei fleita, bet skamba oktava aukščiau. Obojus koncerte naudojamas pačioje pradžioje, kad suderintų orkestrą. Iš prancūzų kalbos išvertus jo pavadinimas reiškia aukštas medis. Dirigentas spėja, kad gal ir nuo to pavadinimo jam suteikta garbė plonu garseliu suteikti stipriausią ir patį tiksliausią toną. Simfoniniame orkestre obojus turi ir brolį – anglų ragą. Jis didesnis, kriaušelė stambesnė ir tembras kitoks. Kitas medinis instrumentas – klarnetas – simfoniniame orkestre atsirado nelabai seniai. Pasak dirigento, už klarnetą dėkoti reikia kompozitoriui W. A. Mocartui, kuris keliaudamas po Europą apsilankė Manheime ir išgirdęs šį nuostabų instrumentą iškart įtraukė į savo kūrinių partitūras.
Pristačius visus medinius instrumentus, nuskambėjo operos „Karmen“ dalis, kur mediniai pučiamieji nuskamba gražiausiai.
Orkestrui nutilus, M. Barkauskas pažintį su orkestru tęsė pristatydamas varinius pučiamuosius. Publika sužinojo, kad kiekvienas medinis instrumentas turi medinį liežuvėlį, o variniai pučiamieji – skirtingo dydžio pūstukus. Įdomu tai, kad varinis instrumentas saksofonas, kuris kartais naudojamas orkestre, priskiriamas medinių instrumentų grupei vien dėl to, kad turi medinį liežuvėlį.
Kitas varinis pučiamasis instrumentas – valtorna, kuri iš vokiečių kalbos išvertus reiškia miško ragas. Pasak dirigento, valtorna mėgstamas ir šiais laikais labai ištobulintas instrumentas.
Publika susipažino ir su trimitu, kuris dėl ypatingai stipraus garso naudojamas nuo seniausių laikų. Jis ypač tiko pakviesti į karaliaus iškilmes, groti šventėse ar pranešti žinią. O trombonas išskirtinis tuo, kad turi slankiklį, kuris padeda išgroti įdomius ir efektingus garsus. Žemiausiai grojantis varinis pučiamasis instrumentas – tūba.

Pati garsiausia orkestro instru­mentų šeima, pasak M. Barkausko, yra mušamieji – timpanas, didysis ir mažasis būgnai, lėkštės, trikampis ir daug smulkių instrumentų. Įdomu, kad timpanas turi pedalus ir gali groti keisdamas garsą. Perkusinių instrumentų spalvos ir sprendimai priklauso nuo kompozitoriaus išmonės. Renginio vedėja Jomantė Šležaitė-Paukštė atkreipė dėmesį, kad kiekvienas žmogus savyje taip pat turi mušamuosius instrumentus – tai rankos, kojos, o pats subtiliausias instrumentas yra žmogaus širdis, kuri kiekvieną sekundę muša gyvenimo ritmą. Pristačius mušamuosius instrumentus trys vaikai iš salės buvo pakviesti tapti orkestro dalimi. Ieva, Benas ir Simonas orkestrui pritarė mažaisiais perkusiniais instrumentais.
Didžiausia orkestro instrumentų šeima yra styginiai instrumentai. Mylimiausia kompozitoriaus dalis yra pirmieji smuikai. Būtent jiems skirtos nuostabiausios melodijos ir temos. Kiek pirmųjų smuikų griežia, sprendžia kompozitorius. Kuo smuikų daugiau, tuo stipresnis garsas. Antrųjų smuikų orkestre mažiau, bet jų misija taip pat svarbi ir atsakinga. Jie jungiamoji grandis su altais, kurie suteikia orkestrui žemesnių, sodresnių spalvų einant žemyn violončelių link. Violončelė ypatingai subtilus ir išraiškingas instrumentas, dažnai lyginamas su žmogaus balsu. Anksčiau buvo griežiama violončelę įspraudus tarp kelių, dabar, kad instrumentas laikytųsi, jis atremiamas strypu į grindis. Žemiausiai griežiantis ir didžiausias styginis instrumentas yra kontrabosas. Pasak dirigento, šis instrumentas orkestrui svarbus kaip pamatai namui. M. Barkauskas pasidalino muziejuje matęs dar didesnį instrumentą – oktabosą. 4,5 metrų aukščio instrumentu grieždavo du žmonės. Vienas stovėdavo ant kėdutės ir grodavo stryku, o kitas laikydavo instrumentą. Oktabosą savo kūryboje naudoti mėgo Hektoras Berliozas.
Pasakojimas apie styginius ins­trumentus užbaigtas arfa, be kurios neįsivaizduojamas simfoninis orkestras. Pasak J.Šležaitės-Paukštės, arfa lyg orkestro karalienė. Instrumento garsas trapus, bet arfininkai negali būti trapūs – instrumentas sunkus, jis turi 7 pedalus, kuriuos reikia junginėti, kad garsas būtų gražus ir tikslus. Įdomus faktas, kad arfininkai negroja mažyliu. Šis pirštas per silpnas, kad užkabintų stygą.
Pristačius instrumentus, vedė­ja klausė publikos, be ko dar neįsivaizduojamas orkestras. Puikias muzikos žinias pademonstravo trejų metų Jokūbas Kizla. Koncerto metu ne į vieną klausimą teisingai atsakęs jaunasis vieviškis netruko įvardinti, kad tai dirigentas. Savo žiniomis Jokūbas nustebino ne tik publiką, bet ir visą orkestrą. „Šis mažas žmogus ateityje tikrai bus muzikantas“, – neabejojo J. Šležaitė-Paukštė. Jo­kūbo močiutė Jadzė pasakojo, kad berniukas užaugo muzikantų šei­moje, apsilankė visuose projekto „Instrumentas mano rankose“ renginiuose ir tai leido jam dar labiau praplėsti muzikines žinias. Jokūbui teko garbė atsistoti ant dirigento pakylos ir batuta diriguoti visam simfoniniam orkestrui. Muzikalus berniukas sulaukė audringų ovacijų, o meras Gediminas Ratkevičius jam įteikė dovanėlę.

M. Barkauskas pasakojo, kad orkestras gali groti be dirigento, bet kuo sudėtingesnis kūrinys, tuo sunkiau orkestrui groti be dirigento pagalbos. Dirigentas organizuo­ja darbo procesą, ateina įsigilinęs į partitūrą, į kompozitoriaus mintis, kurias jis bando per partitūrą per­duoti atlikėjams. Jei orkestras dirigentu patiki, tai rezultatas grįžta klausytojui, bet pasitaiko atvejų, kuo­met orkestras nesutinka su dirigento mintimis, tada rezultatas būna labai šaltas. Dirigento užduotis – kuo tiksliau atkurti partitūroje esančius ženklus, kurių yra aibė: dinamika, išraiškos, tembrų suvedimas. Repeticijų proceso metu link galutinio koncerto siekiama kuo paveikiau atspindėti partitūroje užrašytas gaidas.
Kaip pasakojo M. Barkauskas, anksčiau orkestras grodavo be dirigento, nes jo tiesiog nebuvo. Dažniausiai kompozitorius sėdėdavo prie klavesino centre ir būdavo užimtas vokalistais, o pirmasis smuikas – koncertmeisteris – valdydavo ansamblėlį. Bet kūriniai sudėtingėjo, ir groti, ir diriguoti tapo nebeįmanoma. Taip, maždaug prieš 200 metų, atsirado dirigento profesija.
Įgyvendinant projektą „Instrumentas mano rankose“ kelis mė­nesius savivaldybėje buvo organizuojami koncertai, kurių metu kultūros mėgėjai galėjo nuodugniai susipažinti su instrumentais – fortepijonu, pučiamaisiais, styginiais, mušamaisiais ir kt. Su instrumentų istorija ir jų galimybėmis įvairaus amžiaus klausytojus supažindino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai ir dėstytojai.
Projektą finansavo Lietu­vos kultūros taryba ir Elektrėnų savivaldybė. Parėmė savivaldybės įmonės „Groward Group“, „Finėjas“, „Plastiksė“.

Liudmilos Felčinskajos nuotr.