Prisiminimus apie žydų gyvenimą išsaugojo vaizdo įraše

Prisiminimus apie žydų gyvenimą išsaugojo vaizdo įraše

Virginija Jacinavičiūtė

Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2020 metais minėsime didžiojo Lietuvos rabino, litvakų misnagdų religinės minties lyderio, iškiliausio litvakų kultūros atstovo Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines, nusprendė 2020-uosius paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Dokumente pabrėžiama, kad Lietuvos žydai yra neatskiriama mūsų visuomenės dalis dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų ir jų visuomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo, istorijos, kultūros ir mokslo raidos.
Elektrėnų savivaldybėje ypač didelė žydų bendruomenė gyveno Semeliškėse ir jų apylinkėse. Buvusi Semeliškių gimnazijos direktorė, istorijos mokytoja Irena Adomėnienė su moksleiviais rinko Semeliškių žydų istorijas iš čia gyvenusių žmonių prisiminimų ir tai užfiksa­vo bei išsaugojo vaizdo įraše.

Kur gyveno ir kuo vertėsi žydai, papasakojo semeliškietės Ona Kanapickienė ir Petronėlė Karasevičienė

Svarbi atmintis
Iki Antrojo pasaulinio karo Se­meliškės buvo daugybės žydų namais. Miestelio gyventojai pasakoja, kad žydai gyveno kone kiekviename name. Jie buvo veiklūs, vystė miestelio ūkį, plėtojo amatus ir verslus, sutarė su lietuviais. Tačiau ramaus gyvenimo idilė buvo sujaukta Antrojo pasaulinio karo metais, kai ­nuožmus diktatorius Adolfas Hitleris nutarė, kad gali spręsti, kas vertas gyventi, o kas privalo mirti. 1933–1945 metais nacistinė Vokietija ir jos šalininkai kitose šalyse vykdė masines Euro­pos žydų žudynes, vadinamas holokaustu. Antrojo pasaulinio karo baisumai neaplenkė ir dabartinės Elektrėnų savivaldybės. Žiauri lemtis žydus ištiko Semeliškėse – 1941 m. rudenį šimtai žydų tautybės vyrų, moterų ir vaikų amžiams atgulė Dergionių miške, kur negailestingai buvo sušaudyti.
Aštuoniasdešimt metų praėjus nuo karo pradžios, holokaustas vis dar yra negyjanti žaizda Europoje. Profesorė Irena Veisaitė sako, kad pravartu būtų skirti du holokausto atminties aspektus: žydiškąjį, ką holokaustas reiškia žydų tautai; ir ką holokaustas reiškia ne žydams, ypač toms tautoms, kurių teritorijoje vyko žudynės.
Profesorė taip pat akcentuoja, kad šiandien apie holokaustą kalbama su karta, kuri nedalyvavo holokauste, kuriai visas Antrasis pasaulinis karas yra tolima istorinė praeitis, bei kelia klausimus, ką šiandien mūsų dabarčiai, mūsų jaunimui reiškia holokaustas, kodėl reikėtų apie jį kalbėti, kai tai nėra pati maloniausia tema. Lenkijoje gimęs žydų kilmės JAV istorikas Jan Gross yra teigęs, kad holokaustas yra universali tema, ji liečia visus, ją studijuos dar ilgai kaip pavyzdį, ką gali padaryti žmogus, už­sikrėtęs neapykanta ar tapęs ko­kios nors ideologijos fanatiku. Su profesoriaus mintimis sutinka I. Veisaitė, sakydama: „Mes turime žinoti savo istoriją, įvertinti ją ir tuo būdu gal išvengti šiurpių klaidų ateityje.“

Žydus išsaugojo tėvų mokykla
Norėdami sužinoti apie Seme­liškių miestelio istoriją, kurią rašė Semeliškėse gyvenantys žydai, 2001 metų spalio 30 dieną buvusios Semeliškių vidurinės mokyklos mokiniai pasibeldė į Semeliškių klebonijos duris. Mokinius su direktore Irena Adomėniene priėmė klebonas Romualdas Šalčiūnas ir pasidalino savo įžvalgomis apie žydų tautą. Šis ir kiti pokalbiai užfiksuoti mokinių darytame įraše, kurį gali­ma rasti „Youtube“ įrašų kloduose.
Prieš 19 metų darytas įrašas nė­ra profesionalus, daug kur mintis nu­trūksta įdomioje vietoje, tačiau ­čia užfiksuota daugybė faktų, kurie liks ateities kartoms.
Mokiniai pas dabar jau amži­natilsį kleboną R. Šalčiūną at­vyko norėdami daugiau sužinoti­ apie žydus, tarpukariu gyvenusius Se­meliškių apylinkėse. Esą vienuo­liktokai pradėjo mokytis apie žydų civilizaciją, bet daug ko nesuprantą. Mokinių žinias klebonas papildė savo įžvalgomis apie žydų tautą. R. Šalčiūnas akcentavo, kad žydų tauta vienintelė, kuri turi tėvo ir mamos pedagogiką. „Per Pirmąjį pasaulinį karą apie 12 tūkst. lietuvių išvažinėjo po pasaulį ieškoti darbo. Rask tu jį nors vieną. O žydai iki šios dienos yra žydai. Vieną kartą Amerikoje žydo milijardieriaus paklausė, kaip jūs išlikote po pasaulį išsibarstę? Koks gi čia klausimas,- nustebo jie. Kodėl neklausi manęs, kodėl aš vyras? Jeigu aš vyras – aš vyras, jeigu aš žydas – aš žydas. Štai kokia pas juos pedagogika. Kristus pasakė: Jeruzale, Jeruzale, aš norėjau surinkti tavo vaikus kaip višta viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai, todėl neliks iš jūsų akmens ant akmens. Ir 73 mūsų eros metais Jeruzalė buvo užkariauta, o žydai išvaikyti po visą pasaulį. Iki šios dienos praėjo kone 2000 metų ir kur jie yra? Jie labai daug ko pasiekę“, – įraše kalbėjo R. Šalčiūnas.

Verslai ir amatai
Užvėrę klebono duris, mokiniai Viktorija Bukinaitė, Mykolas Krasnickas, Artūras Drungila, Juo­zas Podrezas su I. Adomėniene nuvyko į 1917 m. gimusios, iš Strėvos kaimo kilusios, semeliškietės Marijonos Zaleckaitės-Kopūstienės namus. Svečius senolė sutiko gulėdama patale, nes buvo jau silpnos sveikatos, tačiau sutiko su mokiniais pasidalinti savo prisiminimais. Senolei talkino kita semeliškietė Vanda Gaičiauskienė, kilusi iš Vėjų kaime gyvenusios 11 vaikų šeimos. Šiandien abi semeliškietės jau atgulė amžinojo poilsio, bet prisiminimai vis dar gyvi. Senolės pasakojo, kad Semeliškėse buvę labai daug žydų. Beveik visas miestelis. Dažniausiai su žydais M. Kopūstienė susitikdavusi krautuvėje. Žydai buvę kultūringi, duodavę prekių skolai arba, kaip sakė senolė, „bargan“, t.y. skolon. Be užmokesčio produktų duodavo tik pažįstamiems, nes esą buvę gudrūs. Senolė M.Kopūstienė prisiminė, kad Kęsto Kovalsko mamai Uršulei pradėjus duoną kepti, visi inteligentai jau ne pas žydus, o pas katalikus žmones pradėjo eit pirkti. Iki to Semeliškėse duoną kepę tik žydai. Žydai nevalgė kiaulienos ir užpakalinės gyvulio dalies, tik priekinę.

Nuoroda į Holokausto aukų kapines Dergionių miške

Nuo seno vyrauja manymas, kad visi žydai yra turtingi. Gal todėl I. Adomėnienė įraše klausia, ar tekę pas žydus pinigų skolintis. M. Kopūstienei skolintis neteko, bet žinojusi, kad žydas bėdoj visada padės ir pinigų paskolins. Banko miestely nebuvo, žmonės skolindavosi pas žmones, dažniausiai pas žydus.
Paklausta, kuo užsiimdavo žydai, močiutė atsakė, kad žydės moterys buvo geros siuvėjos ir mezgėjos, žydai laikė gyvulius. Marijona pasakojo: „Vietinės moterys mūsų kaime buvo tokios neudalos, kad pančiakos nemokėjo numegzt. Jei reikdavo kokios pirštinės ar švedario, nešdavo žydaukams padaryt“. Svarbu pabrėžti, kad žodis žydelka nėra vartojamas siekiant įžeisti ar sumenkinti moterį.
Dialektologė ir sociolingvistė Lai­ma Kalėdienė sako, kad lietuvių tarmėse nėra žodžio žydė, yra tik žydauka, žydelka. „Žydė yra dirbtinis bendrinės kalbos žodis, pasidarytas iš žydo siekiant išvengti slaviškų priesagų -auka, -elka, bet dabar jau prigijęs, kaip ne vienas nukaltas ­naujadaras“, – teigia L. Kalėdienė.

Šventės
Irena Adomėnienė domėjosi, ar lietuviai tarnaudavo žydų namuo­se. Močiutės pasakojo, kad pas žydus tarnaudavę ir lenkai, ir lietuviai, kurie turėjo macą kočiot, kas šeštadienį žvakutes uždegt, nes šeštadienis žydams šventa diena. Buvo semeliškiečių, kurie puikiai pramoko kalbėti žydiškai. Žydai savo maldos namus vadino škala. Žydės moterys melstis eidavo tik kartą per metus. Žydai vyrai kas rytą keliaudavo į škalą. Šeštadieniais žydai ne­prekiaudavo, žmonės tai žinojo ir į parduotuves nevaikščiojo. Marijona pasakoja, žydas neparduos, jeigu jis sau žvakutės neuždegs. Katalikams tarnams žydai leisdavo švęsti savo šventą dieną – sekmadienį ­duodavo laisvadienį.
Didžiausia šventė žydams bū­davusios Velykos. Tuomet ant stalo nelikdavę duonos. Valgydavo viską su macais – į vaflius panašiais paplotėliais. Tešlą tarnai minkydavo. Jie daug jų prikepdavo, vaišindavo, kas tik namo užeidavo. Kur dabar Randamanskai gyvena ir ilgas namas, ten kočiodavo macą, jei užeini tuo tarpu, tai būtinai pavaišins.
Žydų kūčkos (žydų religinė šventė) būdavo rudenį. Močiutės pasakojo, kad iš šakų ir medžių žydai darydavo būdas. Jei pro jas koks žmogus praeidavo ir pasakydavo„Padėk Dieve“, žydai kūčkas išardydavo ir iš naujo darydavo. Pasak pašnekovių, žydai savo šventes labai gerbdavo, švęsdami visada naudodavo nekasdienius indus. Marijona Kopūstienė pasakojo, kad ji ir žydas Kronikas buvo kilę iš Strėvos kaimo, vieni šalia kitų gyvenę. Vėliau žydų Kronikų šeima įsikūrė ten, kur gyveno Černiauskai. M. Kopūstienė mokėsi siuvėjos amato, jos mokytoja buvo rusė siuvėja Chvackienė. Marijona pasakoja, kad pramokus siūti į namus užeidavo žydaukos. Kronikaitės įkalbėjo tėvą, kad iš jų nupirktų siuvimo mašiną „Singer“. Mašina buvo pirkta pas žydą Kroniką, iš tos gryčios, kur Černiauskai gyveno. Jos girdavo Marijonos mamą, kad namuose galima atsigerti, nes skardinio puodelio apačia ir kraštai buvę švarūs. Kronikienė sakydavo: „Zaleckiene, pas jumi tai galima ir atsigert, ir pavalgyt“.
Pasak Vandos, žydai nelabai­ užsiimdavo draugauti su lietuviais. Buvęs toks žydas Ginsburgas. (vėliau tame name gyveno a. a. B. Buividavičius). Jo sūnus vedė žmoną iš Pastrėvio, pavarde Stampareckaitė, bet šeima tuo buvo nepatenkinta. Marijona pasakojo, kad pas Ginsburgus vietiniai eidavo net po šliūbo. Esą buvo tokia mada. „Aš buvau pamergė tokiai Simonavičiūtei, o Vycia – policininkas pasienietis ją ėmė, tai visi pabroliai, svotas buvo policininkai. Tos vestuvės buvo 2 val. nakties, o paskui pas giedorką užėjo, praaušus buvo tokios vaišės“, – pasakojo M. Kopūstienė.
Pasak O. Kanapickienės, itin skyrėsi žydų laidotuvės. „Matėme kaip laidojo Jackų Bagdanonių. Pas mus laidoja gražiai, o pas juos velio­nis ant žemės visokiais skarmalais užkrautas. Paskui atveža skrynią, į tą skrynią įdeda. Semeliškiečius ­žydus laidoti veždavo į Aukštadvarį“, – prisiminė O. Kanapickienė.

Nuo namo prie namo
Po pokalbio M. Kopūstienės namuose žydų pėdsakais mokiniai sekė miestelio gatvėse. Nuo namo prie namo mokinius lydėjo semeliškietės Ona Kanapickienė ir Petronėlė Karasevičienė bei pasidalino prisiminimais, kuriuose namuose žydai gyvenę ir kuo vertęsi. Toje vietoje, kur dabar statoma nauja parduotuvė, Semeliškėse gyveno Stražai, kurie avalyne prekiavo. Lansmanų (vėliau a.a. E. Suchockienės) namuose buvo restoranas. Semeliškėse nemažai restoranų būta, kelis kartus ten lankėsi ir pašnekovės. Viename iš namų (a.a. M.Matonienės) žydai skanią duoną kepė. Gretimame (dabar A. Klimienės) name ratus gamino visų taip vadinamas račius. Kur vėliau Vyšniauskai gyveno, Šliomkės namai buvo. Jis vertėsi skaruliais – drabužius pardavinėjo. Kur dabar Randamanskienė gyvena, anksčiau Šimelis gyveno, Lapciai (pavardė Bespalovai) buvo namus pasistatę. Arčiau Kultūros klubo gyveno Kavoliai, kurių dukros buvo siuvėjos.

Minint Holokausto aukų atminimo dieną, vyksta atminimo renginys, padedantis
Semeliškių jaunimui nepamiršti skaudžios miestelio istorijos

Priėjus Kultūros klubą, seme­liškietės pasakojo, kad 1941 m. čia buvo suvaryti žydai, kita dalis buvo laikomi žydų škaloje, pastate prie dabartinės seniūnijos.
Toliau paėjus stovi žalias namas, kuris priklausė Berkei Patašnikui, kuris, kiek pamena močiutės, duoną kepė bei važinėjo po kaimus ir pardavinėjo „marožienus“ (ledus). Pas Lansmaną kepė macus. Viena iš močiučių (a.a. O. Kanapickienė) pasakojo tarnavusi pas žydus. Jie buvę geri ir nereiklūs žmonės. Toliau močiutės rodo namą, kuriame prekiauta auksu. Raudoname name (dabar parduotuvė) gyveno Golduktas, turėjęs vaistinę. Gretimame name jau manufaktūra prekiauta. Močiutės pasakojo, kad žydų namai nesimaišė su kitų, namas sekė paskui namą ir žydų miestelyje buvo daugiau nei lietuvių. Žydų namai pasibaigė maždaug ties seniūnija. Viename paskutiniųjų namų gyveno žydas pavarde Zelmanas.

Išsigelbėjo vos keli
1941 metais Lietuvoje pradėtas nacių vykdytas masinis žydų persekiojimas ir žudynės, deja, neaplenkė ir Semeliškių. Tas metas kaip baisus košmaras įsirėžė M. Kopūstienei į atmintį. Marijona pasakojo, kad žydai buvo sušaudyti spalį. Prieš tai žydai iš Semeliškių, Žaslių bei Žiežmarių buvo suvaryti į getus. M. Kopūstienė gyveno netoli Kultūros klubo, kuriame žydai laikyti. Pasak senolės, žydės beldės į namus, verkė, valgyt prašė. Tuo metu M. Kopūstienė laukėsi, dukra Ramutė gimė sausio 14 d. Išgyvenimų būta tiek, kad senolė stebėjosi, kaip jos dukra sveika gimė ir išaugo.
Daugiau liudijimų apie žydų patirtas kančias istorijai paliko se­meliškietė Stanislava Sadauskaitė- Nasutavičienė, gimusi 1929 m. gegužės 6 d. Strėvos kaime.
2001 m. lapkričio 16 d. savo prisiminimais su mokiniais ji pasidalino prie žydų sušaudymo vietos Dergionių miške. Stanislavą kalbino Viktorija Bukinaitė, filmavo Mykolas Krasnickas. Semeliškietė pasakojo: „Baisu buvo žiūrėti, kai žydus varė, visi buvo pažįstami. Varė juos tai šluot, tai dar kokius darbus daryt. Paskui juos uždarė į getus. Tėtis nešdavo žydams valgyti. Iš ten keli pabėgo, kurie Semeliškėse liko ir rusų okupacijos metais buvo partizanai. Prie sovietų žydai nebuvo pasmerkti, viskas pasikeitė prie vokiečių. Jie ir plėšė, ir mušė, ką norėjo, tą darė, turto prisigrobė. Niekas neklausė. Vienas atvežė žydus, prašė paslėpti. Atvežė miškan į senus apkasus, tankumyne. Vyras su žmona buvo jauni ir du vaikai maži. Atėjo viską sugriebė, visus daiktus, apsirengimą. Paskui nuvežė juos pas vieną tokį žmogų, kluone palaikė, bet paskui juos išdavė vokiečiams, suėmė juos. Čia iš vietinių žmonių.
Kultūrnamyje laikytus žydus SS lydėdavo iki tualeto. Bet būdavo ir pabėgdavo. Daugiausiai saugodavo lietuviai. Maitindavo draugai, savi, artimi.
Kelias iki miško buvo krauju pralietas, kas negalėjo paeiti vežė vežimais. Kai kurie ėjo su apatiniais drabužiais – baltom kelnėm ir marškiniais, nes žydų drabužius pasisavino.
Po to, kai žydai buvo sušaudyti, jų daiktais buvo prekiaujama aukcione. Dar dabar miestelyje gyvena žmonės, kurie plėšė žydų namus. Mačiau, kaip iš namų nešė vazoną su fikuso gėle. Mes su pusbroliu matėm per langą vieni įlėkė ir puolė spintoj ieškoti, matyt žinojo, kur kas padėta. Iš tolo mačiau gražių vaikiškų daikčiukų, tai juos greitai susikrovė.
Žydų namuose apsigyveno istrebytėliai, čia buvo valsčius, tai daug viršininkijos buvo“.
Stanislava Nasutavičienė pasakoja, kad po žydų žudynių miestelis pasikeitė. Pradėjo lietuviai savarankiškai verstis, kaip mokėjo. Kur dabar prekybos aikštė, buvo namas, vietiniai ten muilą virė, pardavinėdavo. Vieni malė miltus, kepė duoną, pardavinėjo ir vietoje, ir į turgus vežė. Anksčiau visa buvo užpildę žydai. Parduotuvių daug buvo ir jos buvo specializuotos.
Tėvas turėjęs draugą žydą – jo graži šeima ir pats gražus buvęs, šei­ma maloni, gerai gyveno. Daug kartų pas juos svečiuose buvo. Kur vėliau Černiauskai apsigyveno, gyveno žydas Kronikas – labai malonus, senas žydas.

Išsigelbėjusiųjų likimai
Stanislavos Nasutavičienės prisiminimai: „Vienas iš geto pabėgusių žydų buvo Berka Patašnikovas. Kai užėjo sovietai, jis buvo kooperatyvo viršininkas. Jį slapstė Ūbiškėse, Beižionyse. Sako žmonės, kad slapstėsi pas skirtingas šeimas. Jie pasirodė, kai atėjo sovietai. Tas pats Alpertas Altukas iš miško atėjo. Jis pas Čepanonienę slapstėsi, paskui jos pusseserė už jo ištekėjo. Buvo toks Henakas, biednas žydas su dviem mergaitėm. Jie slapstėsi kažkur už Daugirdiškių miško. Savo mergaites buvo atidavęs žmonėms skirtingiems. Jie jas išsaugojo. Pakrikštijo jas krikščioniškai – Stasė ir Elena, ir dabar gyvena su tais vardais. Kai tėvai grįžo iš miško šiaip taip tas mergaites prisijaukino. Bet jos tėvais laikė jas užauginusius žmones. Mano dėdė, kuris šalia mūsų gyveno, taip pat priėmė dvi mergaites, kurioms buvo po 16-18 metų. Beizaraitės – Musė ir Sara. Pusę metų buvo pas mano dėdę, per žiemą. Kasdien ateidavom pas dėdę, bet nieko nežinojom, kad yra šitos žydelkaitės. Tai nebuvo dviejų galų namas, neturėjo jos atskiro kambario. Pečius ten buvo, ir dabar yra. Užuolaidos pakabintos. Kai žmogus ateina, jos už užuolaidų sėdėdavo, o kai nieko nebūdavo, tai už stalo sėsdavo valgyti. Dabojo, kad kas neužeitų. Pavasarį jau buvo sunku išsilaikyti. Išgabeno pas mano tėvo seserį Vaitkevičienę, į Seimonis. Jos ten ilgai gyveno, iki sovietų atėjimo. Dabar gyvena Vilniuje.
Beizaras, Altukas Alpertas ir Naike paėmė lenkaites žmonas. Jie mėsą supirkinėdavo, gyvulius skersdavo. Ir skerdykla stovi ant Černiausko daržo. Visi pas juos užsakydavom ir pirkdavom mėsos. Vėliau, tvarkai pasikeitus, jau tą mėsą pridavinėdavo valstybei. Iš jo supirkinėdavo, atlyginimą mokėdavo. Paruošėjai jie buvo tinkami. Ginsburgas parduotuvėj dirbo. Jo žmoną sušaudė pirmą, jis pabėgo. Jau partizanaudamas vedė antrą, ji irgi buvo paruošėja. Ji pardavinėjo smulkmenas, supirkinėjo drabužius. Alperto vaikai atvažiuoja į Semeliškes. O dukra jo su mano dukra Meilute yra vienmetės. Buvo ir yra draugės.“
„Juos čia sušaudė,- kalbėjo Stanislava Nasutavičienė, rodydama į kapu virtusį miško plotą, – kalkėm tuo pačiu momentu tik užpylė, kad epidemija nepakiltų, ir iki vakaro net neužkasdinėjo. Diena buvo saulėta, bulves kasėm. Tuos, kurie dar krutėjo – šaudė.“
Per trejus metus trukusią nacistinę Lietuvos okupaciją nužudyta bene 200 tūkstančių – per 90 proc. – Lietuvoje gyvenusių žydų.
Už suteiktą informaciją dė­kojame buvusiai Semeliškių gim­nazijos direktorei Irenai Ado­mėnienei bei tikybos mokytojai Nijolei Ustilienei.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų