Lietuvių kalbos mokytoja Danutė Liutkevičienė: net nesvajojau apie geresnį darbą

Eglė Butkutė

Tiems, kas baigė Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją, Danutės Liut­kevičienės vardas yra puikiai žinomas. D. Liutkevičienė – lietuvių kalbos mokytoja, gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, ji taip pat padeda mokiniams pasirinkti ir tolimesnį karjeros kelią. Ne vieną dešimtį metų dirbdama mokykloje D. Liutkevičienė prisimena savo vaikystės autoritetus – savo mokytojus, kurie ir lėmė dar jaunos mergaitės pasirinkimą tapti mokytoja. „Vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje mokykloje aš sutikau daugybę profesionalių mokytojų, asmenybių, iš kurių gavau dalykinių ir gyvenimiškų žinių. Jie padėjo man užaugti, subręsti. Universitetai išplėtė mano akiratį, sustiprino ideologinį pamatą, suformavo filosofinį požiūrį. Dabar aš vėl mokykloje, kur kas dieną pasisemiu energijos, gyvenu tikrą gyvenimą, surandu prasmę ne tik šimtukuose, bet ir ketvertu­kuose“,- sako lietuvių kalbos mo­kytoja D. Liutkevičienė.

Danute, papasakokite, kaip nusprendėte, kad norite būti mokytoja?
Atrodo, kad aš visai ir nesprendžiau. Mokytojo kelią man parodė sutikti žmonės. Labai dėkoju už šį klausimą, kuris yra puiki galimybė prisiminti savo pedagogus ir jiems padėkoti, kad suradau savo kelią.
Kuo nuoširdžiausius sveikinimus skiriu darželio „Nykštukas“ (to darželio vietoje dabar Elektrė­nų socialinės globos namai) pedago­gėms D. Jakonienei, D. Suchockienei, O. Petronienei (buv. Maknevičienė). Jų dėka iš darželio laikų prisimenu ne tik krėną – plėvelę, susidariusią ant kaitinamo pieno, pieniškos sriubos, bet nuostabias šventes, kurioms paruošdavo auklėtojos D. Jakonienė, D. Suchockienė ir muzikos vadovė O. Petronienė.
Apkabinu ir savo pirmąją mokytoją Ramutę Liepinienę. Daugiau nei prieš 30 metų visos mano klasės draugės norėjo būti panašios­ į ją. Kaip mes didžiavomės, kad mū­sų mokytoja gražiausia, geriau­sia, kūrybingiausia.
Pagarba klasės auklėtojai Valiai Žvirblienei! Ši mokytoja mus ugdė ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Šiais laikais kalbama apie individualizuotą ir personalizuotą mokymą, o jau tada, prieš 30 metų, mokytoja V. Žvirblienė, tikėtina, ignoruodama normas, leido man išlikti oriai. Pati sudėtingiausia užduo­tis fizinio ugdymo pamokose man buvo sliuogimas virve į sporto salės palubę. Aš užšokdavau ant mazgo ir stop! Baisu prisiminti, kai stovi visa klasė, laukia jiems malonaus sliuogimo į palubę, o aš negaliu, nes tikrai negaliu… Ir kai mokytojas pakeičia pamokos eigą, pasiūlo išsigandusiai mergaičiukei atlikti tiek kūlversčių, kiek tilptų į virvės ilgį, košmaras ant virvės mazgo baigiasi. Tokių sprendimo būdų nerasi aprašytų, jie eina iš širdies. Galvoju, kad mokytojos V.Žvirblienės pedagoginė išmintis leido pamatyti, kaip aš pertraukų metu per visą salę kūlversčiu ridendavausi ir pirmyn, ir atgal. Tai buvo mano stiprioji pusė. Tą mano stiprybę ir panaudojo. Mano gelbėtoja mokytoja ir auklėtoja V.Žvirblienė!
Vyresnėse klasėse sutikau daugybę mokytojų autoritetų. Reikli auklėtoja (oi, kaip pykome už kontrolę!) ir užsidegusi biologė Janina Vėželienė! Jaunatviškai drąsios, kūrybingos, mielos Vilija Narvydienė (buv. Milkamanavičienė), Daiva Bal­čėnienė, Rima Mažeikaitė. Idealistas, romantikas, slaptų pasibuvimų organizatorius Henrikas Vaišvila, kuris įsivesdavo per šonines duris mus, savo auklėtinius, į šalia aktų salės buvusią patalpą. Netradicinėje aplinkoje vyko netradicinės klasės valandėlės: gitara, žvakės, eilėraščiai ir diskoteka, tokia pritildyta, kad pašaliniai neišgirstų. Žinau, kad negavo pagyrimo rašto už šias veiklas mokytojas H.Vaišvila, oi, negavo…

Istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius istorijos mokė ne tik iš vadovėlių. Įdomiausios istorijos pamokos vyko ekologiniuose žygiuose po Bražuolės apylinkes. Būtent istorijos mokytojas leido suprasti, kad ateitis priklauso ne nuo politinių dogmų, o nuo jaunų žmonių. Puikiai prisimenu neįprastai užrašytą žodį „komJaunimas“ ir sekusias diskusijas. O mūsų mažoji mokytoja Julija Janonienė! Pas ją turėdavome eiti į nulines pamokas (7.30!). Daugybę kartų vietoj technologijų, menų ar fizinio ugdymo pamokų vyko matematika. Tik nuskambėjus skambučiui, kartais net nenusivilkusi palto, ji kreida rašydavo skaičių kombinacijas. Gauti 4+ didžiulis pasiekimas! Dėl 5– susigraudindavau iki ašarų! Tikrai labai daug sprendėme! O svarbiausia, kad tarp tų formulių kartas nuo karto suskambėdavo poezija. Per matematikos, o ne per literatūros, pamokas sovietinėje Lietuvoje išgirdau Bernardą Brazdžionį. Dabar suprantu, kaip rizikinga buvo deklamuoti patriotinius B. Brazdžionio tekstus XX amžiaus 8 dešimtmetyje. Labiausiai bijojau braižybos pamokų dėl griežtos mokytojos a.a. Virginijos Bajerkevičienės. Kai norėjau pasitaisyti pažymį, visi atkalbinėjo, sakė, kad neįmanoma. Kai nuėjau pas mokytoją po pamokų, gavau neįkainojamą patirtį: 5 minutes žiū­rėjau į brėžinį ir nervinausi, valandą kalbėjome apie gyvenimo prasmę ir gavau daugybę išgrynintų patyrusio žmogaus patarimų. Klasės draugai negalėjo patikėti, kad pažymį išsitaisiau, nors detalės nebraižiau. Noriu pabrėžti, kad neprisimenu iš mokyklos laikų formulių, dėsnių, aksiomų, bet jaučiu žmones. Gyvenu šiltais prisiminimais apie pedagogus, kurie mokė būti žmogumi, ugdė asmenybę. Štai čia yra tikrieji mano autoritetai, mano patarėjai karjeros klausimais.

Kodėl būtent lietuvių kalba?

Pačios geriausios buvo lietuvių kalbos pamokos. Geriausios, nes nereikia mokytis. Paklausai moky­tojo gražios ir turiningos kalbos, paskaitinėji šį bei tą, parašinėji kažką… Lietuvių kalbos mokytoja Virginija Kuliešienė pastebėjo mano humanitarinius gabumus. Būtent ji parodė „Galvės“ straipsnį, kuriame buvo pristatyta nauja specialybė Klaipėdos konservatorijoje. Moky­toja V. Kuliešienė laiku ir vietoje parodė tinkamą kelią ir aš pasirinkau lietuvių kalbos, literatūros ir etnologijos studijas. Dvidešimt penkerius metus tuo labai džiaugiuosi!

Kaip tėvai reagavo į tokį Jūsų pasirinkimą?
Žinau, kad tėvai nereguliavo. Patinka man toks apibūdinimas. Jie nereguliavo nei kaip elgtis, nei kuo būti. Jie man leido pasirinkti pačiai. Kokie šiuolaikiški anais laikais buvo mano tėvai! Prisimenu, kad jiems neramu buvo dėl Klaipėdos – juk Klaipėda toli, o Vilniaus pedagoginis čia pat. Tėvai norėjo, kad būčiau gydytoja, bet palaikė, kad norėjau tapti mokytoja. Taigi rinkausi pati, o tėvai pritarė, palaikė.

Kokie buvo studijų metai?
Studijas pradėjau Klaipėdos konservatorijoje, o baigiau jau Klaipėdos universitetą. Prieš 30 metų viena svarbiausių švietimo idėjų buvo jaunų žmonių ugdymas, aukštojo mokslo prieinamumas. Taip paprasta ir aišku: kuo daugiau išsilavinusių žmonių, tuo geresnė jaunos valstybės ateitis. Liūdna, kad šiais laikais menkinama aukštojo išsilavinimo vertė. Baigusi Klaipėdos universitetą, įgijusi bakalauro laipsnį, nesustojau. Įstojau į magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete. Septyneri metai studijų buvo nerealūs: studentauti gera, linksma, studijuoti įdomu, nors ir sunku. Klaipėdos dėstytojai buvo idealistai. Atrodė, kad mes kartu su dėstytojais kuriame ateitį, kuriame Nepriklausomą Lietuvą. Kaune susipažinau su rimtais, išmintingais profesoriais, kurie atskleidė, kokie mes, lietuviai, maži ir kartu dideli globaliame pasaulyje. Labai vertinu universitetinį išsilavinimą.

Ko tikėjotės prieš eidama dirbti į mokyklą? Ar tie lūkes­čiai išsipildė?
1995 metų rugpjūtį man svarbiausia buvo dukters gimimas ir motinystės rūpesčiai. Jokių minčių apie darbą neturėjau. Buvusios moky­tojos V. Kuliešienės skambutis viską pakeitė taip, kad praėjau dirbti Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje. Viskas buvo taip netikėta ir taip greitai, kad net nesuspėjau išsikelti kokių nors lūkesčių. Pokalbis su direktoriumi Egidijumi Kontrimu, direktoriaus pavaduotojomis Vilija Dobrovolskiene, Aldona Suslavičiene – rankose pamokų tvarkaraštis, kuriame sudėliotos dvi penktokų klasės ir viena vienuoliktokų. Buvo sunkus pirmas pusmetis. Kaip sakė mano pirmieji mokiniai – tie vienuo­liktokai, – galvojo, kad aš mokykloje neužsibūsiu. „Versmėje“ aš 26 m. ir tuo labai džiaugiuosi! Žinau, kad yra mokinių, kurie irgi džiaugiasi, kad aš jų mokytoja. Galiu sakyti, kad net ir nesvajojau apie geresnį darbą.

Mokykloje dirbate jau daug metų. Kaip bėgant metams keičiasi požiūris į pedagogą?
Man labai patinka dirbti mokytoja. Atrodo, kad mokytojo darbe vieni pliusai. Pavyzdžiui, kokiame darbe darbuotojas kiekvieną dieną yra apsuptas daugiau nei 400 jaunų žmonių? Aš nežinau, o gal net ir nenoriu žinoti. Nepakartojamas jausmas kiekvieną dieną bendrauti su jaunais žmonėmis, pasisemti iš jų energijos, pamatyti su jais daugybę gyvenimo spalvų, dalyvauti iššūkiuose. Darbe jokios rutinos! Ir dar… Kokiame darbe yra galimybė stovėti vienai protingai prieš būrį klausančių ir net sunerimusių, kad tuoj tuoj paklaus, kur reikia kabinti nosinę ir kodėl? Aš viską žinau, o jie ne visada. Čia sutirštinau situaciją, nes nesu mokytoja „kirvis“. Man patinka, kai mokiniai klasėje drąsūs, aktyvūs, aš net bijau tos mirtinos tylos, kai būna užduotas klausimas. Aš mėgstu išprovokuoti darbinį šurmulį. Kartais sau papriekaištauju, kad esu per minkšta mokytoja.
Man visai nerūpi, kas, kada ir kaip pakels mokytojo profesijos prestižą. Aš jau dirbu prestižinį darbą! Aš taip jaučiuosi! Ar norėčiau daugiau uždirbti? Taip! Ar norėčiau sulaukti daugiau palaikymo ir supratimo iš aplinkinių? Aišku, kad taip! Džiaugiuosi tuo, ką turiu, bet, suprantama, neprieštaraučiau, kad viskas sektųsi dar geriau.

Ar pastebite pokyčių tarp mokinių kartų? Kokie vaikai buvo anksčiau ir dabar?
Tikrai kiekviena karta yra iš­skirtinė. Negaliu įvardinti, per kiek metų pasikeičia karta, bet tikrai mokiniai keičiasi. Kai pradėjau dirbti, mokiniai buvo santūresni, paklusnesni. Tik vienas kitas maištaudavo prieš netinkamą metodą ar pateiktą teiginį. Vėliau susidūriau su mokiniais lyderiais. Kartais buvo net baugu, kad mokiniams kyla toks didžiulis noras lyderiauti, kuris kartais atrodė panašus į lipimą per galvas. Prieš 15 metų vaikai buvo tarsi uraganas! Prieš kokius šešerius metus išleidome iš gimnazijos kartą, kurio­je buvo daug aktyvių, kūrybingų, veiklių jaunuolių, kurie sugebėjo kurti tokias situacijas, kuriose buvo gera ir jam pačiam, ir šalia esančiam. Tuo metu renginiuose dalyvaudavo 80–90 proc. mokinių. Įvairiose veiklose jie buvo ne tik dalyviai, bet ir organizatoriai. Karta – banga! Dabar jaunimas daug ramesnis, santūresnis, labai nuoširdus, empatiškas. Veikia labiau po vieną, bet giliai ir prasmingai. Tokie sraunūs ir gilūs upeliai. Manau, kad jie susibėgs į ežerus, marias, vandenyną. Gražus mūsų jaunimas!

Mokykloje mokinius konsultuojate ir karjeros klausimais. Kas yra svarbiausia, renkantis savo tolimesnį kelią?
Pirmiausia reikia pažinti save. Tai sunku, bet būtina. Sėdėdamas pas konsultantą ar prie kompiuterio save per mažai pažinsi. Reikia veikti: dalyvauti renginiuose, susitikinėti su bendraamžiais, savanoriauti, keliauti, kad įvairiose aplinkose turėtum galimybę išsibandyti. Labai svarbu analizuoti šeimos narių ir artimų žmonių patirtis. Būtina kalbėtis su tėvais, mokytojais, giminaičiais. Kai nuo mažens vaikai dirba kartu su tėvais, kai kartu praleidžia laisvalaikį, atsiranda pasitikėjimas, žinojimas, suvokimas, kurį mokydamasis ar studijuo­damas gali pagilinti. Labai svarbu mokėti atsirinkti. Nežinau, kaip to išmokyti. Kur dingsta kritinis mąstymas, kai patikima, kad sėkmė ateina savaime, kad reikia daryti tik tai, kas tau patinka. Taip nebūna. Kiekvienoje situacijoje, kiekviename darbe būtinos žmogaus pastangos. Labai svarbu ir gabumai. Galite mane kritikuoti, bet aš manau, kad žmogus, biologiją ir matematiką mokantis tik ketvertui, neįstos į mediciną. Pasakau tai mokiniams, jų tėvams, yra supykusių. Pateikiu ir savo pavyzdį, kad negaliu būti balerina, nors man labai patinka baletas.

Kokia dalis mokinių nori pasirinkti mokytojo pro­fesiją? Kaip manote, kas lemia­ tokį susidomėjimą ar nesusidomėjimą šia profesija?
Kiekvienais metais mūsų gimnazijoje yra mokinių, pasirinkusių pedagogines studijas. Aš palaikau, padrąsinu, paskatinu. Labai džiaugiuosi, kad buvę mokiniai sugrįžta dirbti į mūsų gimnaziją. Jei patinka būti mokykliniame šurmulyje, tai mokytojo profesija labai geras pasirinkimas. Gaila tik dėl to, kad mokykloje sunku daryti karjerą, neįmanoma net labai daug ir gerai dirbant pakankamai uždirbti. Kol kas mokytojas, ypač jaunas, negali oriai gyventi, drąsiai pasiimti paskolą, daug keliauti ir pramogauti. Jaunas mokytojas turės ieškoti tėvų ar­ba sutuoktinio finansinės paramos.
Mokyklose trūksta mokytojų. Šiemet studentams, pasirinkusiems pedagogines studijas, net piniginės dovanėlės skiriamos. Nesutinku, visiškai nesutinku su tokia tvarka. Net galvoju, ko tyli teisę, ekonomiką studijuojantys studentai? Toks sprendimas neteisingas nei idėjine, ne materialine prasme.

Kokia turi būti mokykla, kurioje būtų gera ne tik mokytis, bet ir dirbti?
Dar vis naiviai tikiu, kad būtų galima sukurti patrauklią mokyklą:
jei vienoje mokykloje mokytųsi 1–12 klasių mokiniai ir juos ugdytų atsakomybės prisiimti nebijantys mokytojai, o ne dešimtys kažkurios mokyklos mokytojų;
jei 1–4 klasėse būtų iki dešimties, 5–8 iki dvidešimties, 9–12 iki trisdešimties mokinių. Aš manau, kad net nusikalstama pradinėje mokykloje susodinti 25 unikalius vaikus ir juos mokyti;
jei būtų realios dalykų programos. Programos yra nesuvokiamai perkrautos. Gerai, kai atsiranda kūrybingų mokytojų ir jas lanksčiai pakoreguoja. Man gėda dėl imitacijos, kad įgyvendiname esamas programas, kad įgyvendinsime atnaujintas programas;
jei būtų atsisakyta baigiamųjų egzaminų. Kiek dirbu mokykloje, tiek planuojama pereiti prie kaupiamojo vertinimo. Laukiu, kad būtų kasmetinis (arba kas dvejus metus) pasiekimų patikrinimas. Tie metiniai įvertinimai nuo pradinės mokyklos būtų kaupiami iki baigiamosios klasės. Jie puikiai atskleistų mokinio brandą. Per dvylika metų sukaupti duomenys būtų puiki medžiaga, pasakanti apie mokinio pasiekimus ir padarytą pažangą. Dabar dalyvaujame įvairiausiuose tes­tavimuose, bandome atitikti kažkokius standartus. Tai šiandieninei mokyklai netinka, nes vaikai nebėra standartiniai vienetai, nebeužmausi jų ant vieno kurpalio.

Norėčiau, kad Elektrėnų gimnazijai būtų leista dalyvauti eksperimente. Visus skirtus pinigus patikėtų gimnazijos direktoriui ir komandai. Gimnazijoje atsirastų 10 aktyvių ir atsakingų žmonių, kurie sukurtų mokyklos viziją, turėdami aiškią pinigų sumą. Ne popierinę viziją ar strategiją, bet realią. Po 12 metų (švietime greitai ir kokybiškai nieko nebūna) mokykla šiek tiek pasikeistų. Dabar mes kuriame, planuojame, imituojame, ruošiame ataskaitas, pateikiame kažkokias skaičių kombinacijas, bet kaip stovime vietoje, taip stovime. Ne mes vieni „Versmėje“ stovime. Stovi visa Lietuva. Yra taip, kad programos sako, jog reikia personalizuoti ugdymą, bet klasėje yra 30 skirtingų gebėjimų mokinių ir vienas besiplėšantis mokytojas. Pasidaro taip, kad atsiranda iš fondų pinigų stogui, o mums reikia pamatų. Sakoma, kad reikia ugdyti brandžią asmenybę, o per brandos egzaminus patikrina, žinai ar nežinai, kas yra rašinio struktūra, nubaudžia, jei rašai šiandienine gyva kalba, o ne praėjusio amžiaus klišėmis.

Ką jums, kaip asmenybei, davė mokykla?
Vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje mokykloje aš sutikau daugybę profe­sionalių mokytojų, asmenybių, iš kurių gavau dalykinių ir gyvenimiškų žinių. Jie padėjo man užaugti, subręsti. Universitetai išplėtė mano akiratį, sustiprino ideologinį pamatą, suformavo filosofinį požiūrį. Dabar aš vėl mokykloje, kur kas dieną pasisemiu energijos, gyvenu tikrą gyvenimą, surandu prasmę ne tik šimtukuose, bet ir ketvertukuose. Beveik pusę savo gyvenimo aš Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje, kur šalia manęs kiekvieną dieną didžiulis būrys jaunimo ir pusšimtis išsilavinusių, charizmatiškų kolegų. Mokykloje aš buvau, esu ir, tikiuosi, būsiu laiminga!

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo