Prie Kūčių stalo, po tradicijų ir angelo sparnu

Prie Kūčių stalo, po tradicijų ir angelo sparnu

Daiva Červokienė

Artėja didžiosios metų san­­­dūros šventės, per kurias sku­bėsime į Piemenėlių mišias, susirinkę su artimaisiais laušime ir dalinsimės kalėdaičius, valgysime grucę, žuvį ar silkę, aguonpienį, gersime spanguolių ar avižinį kisielių, teiksime ir išpakuosime gautas dovanas.
Apie didžiųjų žiemos švenčių tradicijas ir jų prasmę kalbėjomės su Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčios klebonu Jonu Sabaliausku ir vikaru, policijos kapelionu Gintu Petkevičiumi bei etnologe Nijole Marcinkevičiene, nes Kūčių vakarienė, kaip išskirtinė šventė lietuvių namuose, dar 2017-aisiais, tarp pačių pirmųjų, įrašyta į šalies Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Su Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekos vedėja Irena Senuliene prisiminėme ir kalėdinių bei naujametinių atvirukų, žaisliukų istorijas.

Svarbiausia – mišios ir išpažintis
Kokia svarbiausia kataliko prie­dermė per adventą? Kaip pa­stebėjo Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčios vikaras, policijos kapelionas Gintas Petkevičius, Katalikų bažnyčioje tikintieji Kalėdoms ruošiasi 4 savaites, šiuo pasiruošimo laikotarpiu svarbiausia yra širdies, dūšios paruo­šimas šventei. Kad ši šventė būtų prasminga, svarbu atlikti išpažintį ir susitaikyti su Dievu, nes tada švęsdami Kristaus gimimą, galime priimti Jį ne tik simboliškai, perkeltine prasme, bet ir Eucharistijoje Jo kūną priimti į save, į savo širdį, vienytis su juo, parsinešti į savo šeimą.
„Manau, tai svarbiausias dalykas. Be to prarandama Kalėdų prasmė, belieka tik puošmenos ir blizgučiai, žiemos saulėgrįža. Jei žmonės nespėjo atlikti išpažinties, dar galima pasistengti tai padaryti, nors ir nerekomenduotina to atidėti paskutinėms priešventinėms dienoms. Nes pastarosios dienos būna labai užimtos“, – kalbėjo vikaras po trečiojo Advento sekmadienio šventųjų mišių.
O penktadienį ir šeštadienį Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčioje išpažinčių bus klausoma? Vikaras G. Petkevičius patikino, kad visus metus be jokių išimčių prieš šventąsias mišias klausoma išpažinčių, tik prieš pat šventes prie klausyklų išsirikiuo­ja daug ilgesnės eilės, tad visi norintieji paprasčiausiai nespėja.

Šeimos laikas
Vikaras ir policijos kapelionas atkreipė dėmesį, kad žmonės dažnai tapatina gavėnios ir advento laukimą. Bet per gavėnią daugiau apmąstome Kristaus kančią, liūdną, krauju nudažytą kryžiaus kelią, o adventinis laukimas yra tylus ir džiaugsmingas. „Bažnyčia, kaip Kristaus, Dievo šei­ma, laukia didelio stebuklo – Išganytojo gimimo. Advento metas – Marijos nėštumo devintas mėnuo. Dažnai kalbėdamas su vaikais apie adventą patariu jiems paklausti savo mamos, kaip ji jautėsi, kai jų laukėsi. Ji džiaugėsi. Gyveno lėtesniu tempu, buvo daugiau namuose, ramiau, daugiau su šeima, ruošė buitį ir aplinką, nes ateina kažkas, kas pakeis visą jos ir šeimos gyvenimą. Tas pamąstymas apie Marijos nėštumą, jos būseną dažnai pažadina teisingesnį advento suvokimą. Ji laukia kūdikio, kuris pakeis visą jos, o ir viso pasaulio gyvenimą. Nes Kristaus gimimas – tai įvykis, kuris iki šiol drebina mus, mūsų realybę, mūsų kasdienybę“, –- kalbėjo vikaras.
Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje vykusiame asociacijos „Ištiesk gerumo ranką“ adventiniame renginyje kunigas G. Petkevičius akcentavo, kad bene svarbiausia per adventą yra bendrystė: prisiminti artimuosius ir rasti laiko pabūti kartu, susėsti prie arbatos puodelio. Nebūtinai laukti Kūčių vakarienės, esmė – kuo daugiau būti kartu.
„Biblijoje teisu ir teisinga yra tai, kas atveda žmogų į susitikimą su Dievu arba kitu asmeniu“, – pabrėžė kun. G. Petkevičius.

Įvairiaprasmis pasninkas
Tradiciškai per adventą ir Kūčių dieną laikomasi pasninko. Kaip Bažnyčia nusako pasninką, regis jo samprata yra labai įvairi? G. Petkevičius pastebėjo, kad pasninkas yra praradęs savo teologinę prasmę, dauguma žmonių, ir kunigų, ir eilinių katalikų, pasninką supranta gana skirtingai. Pasak jo, nevalgyti mė­sos tada yra per maža, pasninkas – ne tik apie tai, bent jau visų pirma ne apie tai.
„Anksčiau, kai maisto dažnai stigo, susilaikyti nuo sotumo, pajusti ir nepriteklių, alkį – tai buvo ir solidarumo ženklas, vienijimasis su vargstančiais. Ir tuo pačiu maldos iš­raiška. Evangelijoje teigiama, kad stipriausias maldos būdas yra malda pasninkaujant. Biblijoje pastebėta, kad kai mokiniai klausė, kodėl jiems nepavyko išvaryti tos piktosios dvasios, Kristus atsakė: „Šita veislė neišvaroma niekuo kitu kaip pasninku ir malda“. Tai turi labai gilią dvasinę reikšmė“, – sakė vikaras, policijos kapelionas. Ir pabrėžė, kad pasninkaujant labai svarbu nepamiršti, kad pasninkas turėtų vesti į artumą su kitais žmonėmis. Tad geriau, pasak vikaro, advento penktadieniais ne tik nevalgyti mėsos, bet ir skirti bent valandą laiko artimo meilės darbams.
„Jaunimui dažnai sakau, kad pats esu turėjęs įvairių pasninkų. Svarbiausia, kad Dievas ir artimas man brangesnis už … . O į šį daugtaškį reikia įstatyti tai, kas žmogui trukdo rasti laiko Dievui ir artimui. Ir žiūrėti, kas jus labiausiai atitolina nuo Dievo ir pašalinti tuos trukdžius advento dienas aukoti Dievui. Galbūt tai priklausomybė nuo visokiausių socialinių tinklų, kompiuterinių žaidimų, galbūt aš labai tingiu daryti įvairius namų ruo­šos darbus… Gerai, mano pasninkas – dienos be interneto, kompiuterio ir mobiliojo telefono arba grįžus namo niekieno neprašytam suplauti indus po vakarienės. Ar susitvarkysiu kambarį ir virtuvę, nudžiuginsiu mamą ir tėtį, brolius ar seserį, kad padariau kažkokį meilės darbą, kuriuo džiaugiasi visa šeima. Berods, šv. Augustinas yra sakęs, geriau jau tu valgyk mėsą, bet nesuėsk brolio“, – kalbėjo kunigas, pabrėždamas, kad adventas ir žadina, ragina užduoti klausimus, o kas yra svarbiau negu sotumas, materialinė gerovė.

10 tūkstančių kalėdaičių
Tradiciškai Kūčių vakarienė pradedama kalėdaičių, liaudiškai dažniau vadinamų plotkelėmis, laužymu ir dalinimusi. Gal ta proga praverkim paslaptį, o kaip kunigai pasirūpina tais kalėdaičiais, kad jų užtektų visiems norintiems. Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažny­čios klebonas Jonas Sabaliauskas pa­stebėjo, kad jo kunigystės pradžioje kalėdaičius kepdavo vienuolynai, dabar ir juose nedažai tai daroma – dauguma kalėdaičių Lietuvą pasiekia iš Lenkijos. Daug jų atveža religiniais reikmenimis prekiaujančių parduotuvių atstovai, kai kas ir patys važiuoja į Lenkiją jų pirkti. Tiesa, kai kuriuose vienuolynuose ir Lietuvoje kalėdaičiai dar tebekepami, tačiau ne visuose, nes išlaikyti visas sanitarijos normas nėra lengva.
Kad Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės parapijos tinkintieji nepritrūktų ka­lėdaičių, kasmet jų klebonas užsako 8–10 tūkst. vienetų. Šiemet Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčią pasiekė 10 tūkst. kalėdaičių, tad parapijiečiams jų tikrai užteks.

Tas primirštas kalėdojimas
Prasidėjus adventui, tradiciškai kunigai lankydavo parapijiečių namus – kalėdodavo. Ar ši tradicija gyva Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažny­čios parapijoje? To pasiteirautas klebonas Jonas Sabaliauskas sakė, kad ji vos gyva, nes nelabai kas to nori ir pageidauja, negi siūlysies per prievartą.
Vikaras, policijos kapelionas G. Petkevičius teigė, kad žmonės nelabai supranta, kokia yra kalėdojimo prasmė. Tai labai didelė galimybė kunigui. Dvasingumo knygose, Bažnyčios dokumentuose yra daug patarimų, raginimų eiti į žmones.
„Man labai brangi darbo dalis yra eiti pas ligonius, pas tuos žmones, kurie neateina į Bažnyčią. Ir pas tuos, kurie ateina – susipažinti su jų buitimi, namiškiais, situacija. Manau, tada gerėja ir pamokslai, nes žinai, kaip parapijiečiai gyvena, matai jų kasdienybę, gali kalbėti jiems aktualiais ir suprantamais palyginimais, metaforomis, įvaizdžiais. Juk Jėzus su mokiniais ir valgė, ir meldėsi, vaikščiojo – tai yra labai svarbu ir mums. Kalėdojimas tuo pačiu yra ir galimybė pašventinti namus, pasimelsti su ta šeima. Ir būti stalo bendrystėje“, – sakė kun. G. Petkevičius.

Ta stalo bendrystė
Jis atkreipė dėmesį, kad tikintiesiems labai svarbu kartu susirinkti ne tik prie altoriaus (kuris irgi yra vakarienės stalas), bet ir prie paprasto stalo. Dabar to labai trūksta. Šeimos nevalgo kartu, skuba, skirtingu laiku išeina į darbą, į mokslus, vieni pavalgo darbe, kiti mokyklose, grįžta skirtingu laiku.
„Kiek šeimų dabar kasdien skiria laiko ir dėmesio stalo bendrystei? Ar nebūtų geriau, jei laikytumėmės tokios nuostatos. Nesvarbu, kad šiandien susipykom, mes – šeima ir sėdam kartu valgyti. Nesvarbu, kad šiandien kažkas nemalonaus nutiko, mes – šeima ir sėdam kartu valgyti. Tai vienas esminių dalykų, kurį mūsų tauta yra pametusi. Adventas – puikus metas šią tradiciją gaivinti, daugiau laiko būti namuose, su šei­ma, kartu valgyti. Kodėl nepasi­kviesti ir kunigo į stalo bendrystę“, – tęsė vikaras, policijos kapelionas.

Ir kunigų šventinis stalas
Kokie yra kunigų luomo atstovų Kūčių vakarienė ir Kalėdų stalas? Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčios ganytojai pastebėjo, kad dažnai visą parapiją aptarnauja vienas kunigas ar net vienas kunigas aptarnauja kelias parapijas, tada dažnai jis sėda per šventes prie stalo su vienišais, stokojančiais parapijiečiais.
Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčios ganytojai kartu valgys Kalėdų pus­ryčius arba pietus. Kūčių vakarienei vikaras G. Petkevičius su savo šeima prie stalo susės Kaišiadoryse.

Nematerialaus kultūros paveldo vertybė
„Kūčios – Kalėdų išvakarės, gruodžio 24-ąją – viena seniausių lietuvių švenčių pagal Saulės ka­lendorių. Pirmiausia tai – žiemos saulėgrįžos šventė, nuo šios dienos vėl pradės ilgėti. Šios šventės apeigos, papročiai, tikėjimai buvo skirti paveikti aukščiausias gamtos, tamsos ir šviesos galias, pažymėti ūkinių metų užbaigas ir pasitikti naujuo­sius. Taip pat paminėti protėvius, mirusiuosius ir užsitikrinti savo šei­mos, derliaus gerovę, susitaikyti su artimaisiais ir kaimynais. Tačiau tradicijoje baltiškieji šventės ženklai puikiai dera ir su krikščioniškaisiais – Jėzaus Kristaus gimimo – akcentais“, – teigė tuometinė Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) Papročių poskyrio vadovė etnologė, dzūkė nuo Puvočių kaimo (Varėnos r.) Nijolė Marcinkevičienė, rengusi paraišką, kad ši Lietuvoje bene visuotiniausia šeimos tradicija būtų įrašyta į šalies Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Pasak jos, lietuviškų Kalėdų išvakarių iškilmė Vakarų pasaulyje neturi atitikmens, panašūs papročiai iš dalies dar gyvi tik rytinėje Lenkijos ir vakarinėje Baltarusijos dalyje. Šventės struktūra, pagrindinės apeigos ir tikėjimai iki XXI a. mažai kito.
Svarbi pateikėja ir talkininkė rengiant šią paraišką etnologei Nijolei buvo jos šviesaus atminimo mama Marija Bingelienė, gimusi ir visą amžių pragyvenusi Puvočių kaime.

Pastovūs šventės dėmenys
Etnologė N. Marcinkevičienė akcentavo, kad Kūčias minėjo ir tebemini Lietuvoje gyvenantys, iš jos ištremti ar savo noru išvykę tautiečiai. Tai šeimos šventė – šią dieną į tėvų namus stengiasi sugrįžti vaikai. Iki Kūčių vakarienės sutvarkomi namai, kiemas, nusiprausiama, puošiama eglutė. Vaišės, kurioms dabar stengiamasi pagaminti ne mažiau kaip 12 patiekalų, kiekviename šalies etnografiniame regio­ne savaip ruošiamų iš grūdų, miško, daržo ir sodo gėrybių, žuvies, be mėsos, gyvulinių riebalų, pieno ar jo produktų.
Tą vakarą stalas dengiamas gerajame kambaryje, valgyti sėdama patekėjus Vakarinei žvaigždei. Jei šeimoje yra neseniai miręs žmogus, toje vietoje, kur sėdėdavo, dedama tuščia lėkštutė.
Vakarienė pradedama kalėdaičio (plotkelės) – specialaus bažnyčioje pašventinto paplotėlio – laužymo, dalijimosi ir laimės linkėjimo apei­ga. Būtina paragauti visų patiekalų, kad ateinantys metai būtų sotūs ir turtingi, o po vakarienės nors po truputį visų valgių stengiamasi palikti ant stalo vėlėms.
„Nepaisant to, kad Kūčių va­karienė švenčiama tik šeimoje, tarp artimiausių giminaičių, ji išlieka bene visuotiniausia lietuviška tradicija, laukiamiausia švente – visa Lietuva ir nemaža dalis emigrantų sėda prie apeiginio stalo“, – pabrėžė etnologė.

Ir regioniniai ypatumai
N. Marcinkevičienė teigė, kad Kūčių patiekalai Lietuvoje visur labai panašūs, nors yra ir regioninių skirtumų. Dzūkijoje, kur daug grybų, šeimininkės virdavo (ir tebeverda) grybų rasalą – džiovintus baravykus su prieskoniais, kuriuos valgo su karštomis virtomis bulvėmis, kepdavo (ir tebekepa) pyragėlių su džiovintais grybais.
Ant žemaičių Kūčių vakarienės stalo labai svarbus patiekalas yra kanapių spirginys su karštomis bulvėmis ir sriubalynė – šalta sriuba iš silkės galvos ir svogūnų bei kiunkė – javų, žirnių ir bulvių mišinys.
Vidurio aukštaičiai būtinai verda barščius su grybais, į kuriuos kartais ir silkės įmesdavo. Šių barščių net pasilikdavo – kai eidavo arti, jais rankas išsitrindavo, plūgą palaistydavo, kad kenkėjai javų nepultų.
Suvalkiečiai pasidalinę kalė­daičius neretai valgydavo obuolius. Juos padalindavo panašiai kaip kalėdaičius – į tiek dalių, kiek yra šei­mos narių arba vyras su žmona po pusę obuolio suvalgydavo, kad šeima gyventų meiliai ir darniai. Juk obuo­lys – tai ir rojaus simbolis. Suvalkiečiai iš javų kepdavo ir plonų papločių, kuriuos valgydavo su aguonų pienu, avižiniu kisieliumi.

Tik savo užauginti ar surinkti produktai
Kokie patys svarbiausi Kūčių vakarienės valgiai? Pasak N. Mar­cinkevičienės, tai – kūčia, grūdų, kuriuos šeima užsiaugino, mišinys, kūčiukai, kurie buvo kepami labai paprastai: vanduo, miltai aguonos, žiupsnelis druskos, taip pat aguon­pienis, kisielius, silkė, grybai.
Pašnekovė pastebėjo, kad vaišės neturėtų tapti svarbiausia šventės dalimi. Nors nuo senovės tą vakarą maistas buvo įvairus, indai būdavo mažesni, iš kiekvieno dubenėlio ragaudavo visa gausi šeimyna, be to, kiekviename inde maisto palikdavo ir vėlėms – persivalgyti nebuvo galimybių. Neturėtume to daryti ir dabar. Juo labiau, kad katalikui persivalgyti – nuodėmė.
Etnologė pabrėžė, kad Kūčių stalo valgiai yra apeiginiai, labai kuklūs ir kažką simbolizuoja, tarsi skirti užprogramuoti geresnę ateitį. Esą jei valgysi žuvį, būsi sveikas ir turtingas, nes žuvis vandenyje žiemą vasarą nardo ir neperšąla, sveika, o jų žvynai kaip auksas blizga. Aguonos, aguonpienis simbolizavo gausumą, ramybę – kiek daug grūdelių vienoje galvutėje, gal tiek, kiek protėvių šioje žemėje gyveno, kiek norima įvairių daržovių užsiauginti, be to, jos padeda ir nusiraminti geriau miegoti.
„Gal jau užmiršom Kūčių valgių simboliką, bet pasąmonėje ją dar jaučiame. Turbūt todėl apeiginiai valgiai metams bėgant mažai kinta, labiausiai išlaiko pastovumą. Žodžiu, per Kūčias ragausime tokius pačius valgius kaip ir mūsų seneliai ir proseneliai, nors kasdienis mūsų maistas jau stipriai skiriasi“, – tarsi reziumavo etnologė.

This slideshow requires JavaScript.

Ir kalėdiniai atvirukai
Dar neseniai kone privalomas Kalėdų ir Naujųjų metų atributas buvo ir šventinis atvirukas – jų paroda pernai vyko Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekoje.
„Atvirukas – istorinis, kultūrinis žmonių tarpusavio ryšius atspindintis ženklas. Pirmasis šiuolaikinis komercinis kalėdinis atvirukas pasirodė Anglijoje 1843 m. Atvirukuose vaizduoti ir šiandien populiarūs siužetai: prieš Kalėdas išpuošti namai, liepsnelėmis spindinčios kalėdinės eglutės, žiemos peizažai. Vidurio ir Rytų Europoje atvirukai ėmė plisti antrojoje XIX a. pusėje, pirmasis pašto atvirukas buvo atspausdintas 1862 metais Austrijos-Vengrijos imperijos sostinėje Vienoje. Netrukus atvirukų mada pasiekė ir Rusijos imperiją, kurios sudėtyje tuo metu buvo ir Lietuva. Tarpukario Lietuvoje buvo populiaru šventų Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse kitoje vietovėje ar mieste gyvenantiems artimiesiems, draugams, giminėms siųsti atvirukus su sveikinimais. Kalėdiniai atvirukai atspindėjo krikščionišką Kalėdų dvasią, vaizduodavo Betliejaus žvaigždę, prakartėlę su Kūdikėliu, angelus. Naujamečių atvirukų turinys buvo labiau pasaulietiškas. Lietuvos leidyklos įsi­gydavo dažniausiai iš Vokietijos, Prancūzijos atvirukų vaizdų ir užrašydavo lietuviškus užrašus: „Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų!“, „Laimingų Naujųjų metų!“. 1940 metais Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, re­liginių temų atvirukai išnyko. Prasidėjo Senio Šalčio su snieguo­le, kosmonautų ir kitų sovietinių pasiekimų vaizdavimas Naujųjų metų atvirukuose“, – pasakojo Vievio miesto Lazdynų Pelėdos biblio­tekos vedėja Irena Senulienė.

Saugojo kaip šeimos nuo traukas
Pasak jos, šventinių atvirukų albumus turėjo beveik kiekviena prieš­kario šeima Lietuvoje. Juose originalūs sveikinimai buvo kaupiami kaip ir šeimos nuotraukos. Deja, karas, emigracija, tremtis, vienkiemių naikinimas daugelį šeimų išblaškė ir retas išsaugojo tas šeimos relikvijas, albumėlius. Todėl didžioji XX a. 2–4 dešimtmečių atvirukų dalis negrįžtamai prarasta.
„Ypač vertinami tarpukario atvirukai, iš kurių galima sužinoti apie ankstesnių kartų gyvenimą. Tai svarbi mūsų emocinės kultūros ir gyvensenos dalis, žinių šaltinis istorikams, menotyrininkams“, – sakė I. Senulienė. Ir pastebėjo vis dar rašanti sveikinimus draugams ir giminai­čiams ant popierinių atvirukų. Pati užrašo kasmet apie dešimt atvirukų, o nuo šeimos išsiunčia dar mažiausiai dvidešimt atvirukų Lietuvoje ir kitose valstybėse gyvenantiems adresatams. Jai tai yra malonus emocinis procesas – atviruko, teksto išrinkimas, galvojant apie asmenį, kuriam rašysiu sveikinimą artėjančių švenčių proga. Ir, žinoma, džiugina grįžtamasis ryšys, gavus atviruką.

Iš Kalėdų eglutės žaisliukų istorijos
Norėdami sukurti šventės ir linksmybių šurmulį, tradiciškai puo­šiame Kalėdų eglutę. Kabindami žaisliuką ant žaliaskarės šakos, retai susimąstome, iš kur ši graži tradicija atkeliavo į mūsų kraštą.
Nors žaisliukams gaminti iki šiol tebenaudojamas stiklas, tačiau daugiausia žaisliukų – iš plastiko. Kuriami kalėdiniai papuošimai iš vilnos, karoliukų, siūlų ir kitų medžiagų.
Šiandien kalėdines eglutes puo­šia dažniausiai spalvoto stiklo burbulai. O I. Senulienei patinka Kalėdų Senelio, mažos įvairių veikėjų figūrėlės, paukščiai, grybai, kankorėžiai, varvekliai. Tokie kalėdiniai žaisliukai primena vaikystę, bet jų išlikę yra labai mažai, todėl jai kilo mintis paieškoti senųjų eglutės papuošimų. Dar iki karo Ukrainoje, lankydamasi darbo reikalais Lvove, ji užėjo į mažą antikvariatą, kur pamatė pilnas dėžes, prikrautas įvairių formų ir dydžių, spalvų stiklinių žaisliukų. Tuomet ir prasidėjo senųjų žaisliukų rinkimas. Dabar gaminama daug žaisliukų pagal senųjų pavyzdį. I. Senulienė nusiperka ir tokių, būtent saulėgrąžų ar pelėdų. Ji nusprendė papuošti Kalėdų eglutę pelėdų figūrėlėmis. Juk paukščių figūrėlės simbolizuo­ja išmintį ir ramybę. Šiemet Vievio Lazdynų Pelėdos bibliotekoje ant kalėdinės eglutės darbuotojos pabandė sukurti miško pasaulį.
Na, o kas nori daugiau sužinoti apie spindinčio Kalėdų eglutės žaisliuko istoriją, gali užsukti į Vievio biblioteką ir pavartyti knygą „Iš Kalėdų eglutės žaisliukų istorijos“, 2019.

Kalėdiniai atvirukai iš asmeninės Irenos Senulienės kolekcijos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69