Pokalbiai su kandidatais į Seimą

Pokalbiai su kandidatais į Seimą

adomenasSpalį vyks rinkimai į Seimą. Įvairių politinių skandalų įkarštyje mūsų redakcija jaučia pilietinę pareigą padėti žmonėms apsispręsti, kokį Seimo narį išsirinkti vienmandatėse apygardose. Geriausia pažinti žmogų galima su juo pasikalbėjus. Šį kartą kalbinsime Kaišiadorių–Elektrėnų rinkiminės apygardos kandidatus, aktyviai prisistatančius visuomenei. Tai Mantas Adomėnas,Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir Seimo narys, bei Marius Muižinikas, Socialdemokratų partijos narys, kandidatas į Seimo narius. Abiems kandidatams pateikėme tuos pačius klausimus:

1. Apklausos duomenimis, Seimu pasitiki tik apie 11 proc. apklaustųjų. Ką, Jūsų manymu, reikia padaryti Seime, kad augtų žmonių pasitikėjimas?

2. Dabartinė svarbi aktualija – švietimo įstaigų darbuotojų streikai. Vienas iš streikų organizatorių yra ir elektrėniškis mokytojas Audrius Jurgelevičius, kuris yra Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas, Elektrėnų savivaldybės tarybos narys, į politiką atėjęs su Socialdemokratų partija. Skaitytojams įdomu, kokius sprendimo projektus inicijuotumėte Seime dėl švietimo sistemos pertvarkos ir mokytojų atlyginimo didinimo?

3. Buvęs Seimo narys Bronius Bradauskas dėl savo rinkėjų buvo geras lobistas Valstybės įstaigose. O ką per ateinančią kadenciją savo rinkėjams planuojate nuveikti Jūs?

4. Žurnalisto Romo Sakadolskio netektis, naujo Žurnalistų etikos kodekso priėmimas, „Lietuvos ryto“ akcininkui ir redaktoriui Gedvydui Vainauskui STT pareikšti įtarimai korupcija sukėlė diskusijas apie žiniasklaidos reikšmę demokratinėje visuomenėje. Vietiniais laikraščiais visuomenė vis dar pasitiki, nes žurnalistai, būdami arti skaitytojų, negali meluoti, negali dėl reitingų prigalvoti nebūtų dalykų. Bet politikai vis dar mėgina papirkti net vietinės žiniasklaidos žurnalistus. Vienas toks paprasčiausias būdas raginti žurnalistus apgaudinėti savo skaitytojus – straipsnių nepažymėti užsakymų numeriais. Politikų ir didžiųjų leidinių arba reklaminių agentūrų sandėriai – mokamą viešinimo informaciją spausdinti tik respublikiniuose laikraščiuose, nors rajonuose gyvenantys žmonės jų neskaito, diskredituoja rajoninius laikraščius, sumažina jų pajamas. Žiniasklaidos rinką ir sąžiningą konkurenciją taip pat išbalansuoja politikams priklausantys leidiniai.

Ką Jūs manote apie žiniasklaidos laisvę? Kokius įstatymų pakeitimus galėtumėte inicijuoti, kad žiniasklaidos rinka būtų sąžininga?

5. Žmonės, kurdami verslą, rašo verslo planus. O kokiais įstatymais Jūs ketinate pagerinti gyvenimą Lietuvoje?

6. Trumpai skaitytojams papasakokite savo biografiją.

Ačiū už atsakymus.

Kandidatus kalbino Julija Kirkilienė

M. Muižiniko atsakymai

1.       Žmonės pasitiki tik tuo, ką supranta. Ir kas nekelia neigiamų emocijų. Todėl pirmas dalykas, kurį planuoju daryti laimėjęs Seimo rinkimus – labai aiškiai ir paprastai rinkėjams pateikti ne tik planuojamus darbus, bet ir sprendimus. Skaidrumas – štai, kas reikalinga. Nes galime prisiminti, kaip gyventojai reagavo į konservatorių naktinę reformą – žmonėms niekas neaiškino, kodėl priimami tokie sprendimai, ir tada natūralu, kad buvo tokia pasipriešinimo banga.

Antras labai svarbus dalykas – tai skaidrumas. Tai susiję ir su nuolatiniu aiškinimu, kas, ką ir kaip daro. Beje, nereikia būti naiviems – žmonės pavargo nuo biudžeto pinigų skyrimų neaiškiems projektams. Taip pat – nuo Seimo narių keistų išlaidų. Esu apsirūpinęs žmogus, todėl tikrai nesigviešiu pinigų automobilių nuomai, atvirukams ar gėlėms. Na, o gėlių ir taip išdalinu šimtus per kiekvieną šventę. Man, gėlių įmonės vadovui, tai – ne problema (šypsosi – red. pastaba).

2. Pirmiausia, ką daryčiau, tai užtikrinčiau, kad švietimo srityje būtų priimami sąžiningi ir ilgalaikiai sprendimai. Jei valstybė deklaruoja mažų kaimo mokyklų reikalingumą, tai privaloma užtikrinti visavertį jų finansavimą, nepaisant to, kiek jose mokosi mokinių.

Tai padaryti galima aiškiai nustačius tokių mokyklų finansavimo kriterijus. Ir nekaitalioti nuomonės kasmet. Dėl pedagogų darbo sąlygų (atlyginimų, kvalifikacinių reikalavimų, socialinių garantijų ir pan.) turi būti sutarta su jiems atstovaujančiomis profesinėmis sąjungomis. Šitie susitarimai turi būti fiksuoti švietimo šakos kolektyvinėje sutartyje. Tai – pirmi žingsniai. Ką taip pat labai svarbu padaryti, tai pradėti atsakingai ruošti tuos pedagogus, kurių dabar labiausiai trūksta ir trūks ateityje – tai tiksliųjų mokslų mokytojai (fizikai, chemikai, matematikai). Jeigu turime valstybės liniją dėl studijų, visų pirma turime pradėti rūpintis, kad tiksliųjų mokslų pagrindai būtų tvirti mokyklose.

3. Kadangi keičiu B. Bradauską kaip kandidatas, tai puikiai suprantu jo įdirbį. Dar daugiau – aš Kaišiadorių taryboje dirbu jau antrą kadenciją. Tad daug projektų mes su B. Bradausku vykdėme kartu. Nes iniciatyva Seime ir ministerijose labai reikalinga, tačiau ir savivaldybė turi mokėti priimti finansavimą, kad jis būtų panaudojamas efektyviai ir žmonių naudai.

Yra pora Broniaus pradėtų iniciatyvų, jas pirmiausia ir planuoju užbaigti, kad būtų darbų tęstinumas – tai finansavimas mokykloms, finansavimas rajono keliams. Labai svarbu –sporto objektų finansavimas abiejuose rajonuose. Kaišiadorims reikia sporto centro, Rumšiškėse reikia pabaigti tvarkyti sporto salę. Elektrėnuose būtina pabaigti antrą ledo arenos aukštą ir pradėti renovuoti baseiną.

Taigi, kaip matote, darbo – į valias. Kadangi žinau, kaip turi dirbti efektyvus Seimo narys, kaip jis turi sutarti su savivaldybėmis, net neabejoju, kad šiuos darbus pavyks realizuoti labai sėkmingai ir pradėti naujus projektus.

4. Žiniasklaidos rinkos sąžiningumą ir laisvę visų pirma užtikrina leidinių savininkai. Ir jų moralinės nuostatos. Nejaugi norite, kad viskas būtų reglamentuota įstatymais? Kad būtumėte apkrauti draudimais? Rinkos sąžiningumas – jūsų rankose. Lietuva pagal laisvės indeksą šiuo metu yra viena aukščiausių pasaulyje. Tad bet koks įstatyminis rėmas ją tik mažins. Žiniasklaida turi būti teisinga ir objektyvi. Neklaidinti nepatikrintais faktais, nepūsti burbulų pagal anonimų pagiežą ir nenuteisinėti žmonių anksčiau nei tai daro teismai. Neformuoti nuomonės neatsakingais garsiais pareiškimais. Štai pagrindiniai sąžiningumo kriterijai.

5. Pirma – suteikti galimybes norintiems. Padėti negalintiems. Tai – visada buvo mano gyvenimo moto. Jeigu dabar pradėsiu vardinti įstatyminę bazę, mažai kam bus įdomu. Ko mes iš tiesų kiekvienas norime? Gauti išsilavinimą, bet pirma – turėti gerą mokyklą savo vaikui. Baigęs mokyklą jaunuolis turi ne klaidžioti nežinodamas kur stoti, o eiti ten, kam esi gabiausias – būtina atgaivinti profesinio konsultavimo programas mokyklose.

Kai baigiame mokslus, įgyjame specialybę, turime gauti darbą. O už jį – adekvatų atlyginimą, leidžiantį sukurti šeimą, auginti vaikus, turėti galimybių ilsėtis.

Ir ramiai laukti senatvės, kad galėtume ne krapštyti centus kruopoms, o gyventi taip, kaip gyvena Vakarų Europos senjorai.

Štai mano, kaip politiko, verslo planas – dėmesys švietimui. Visų grandžių. Galimybės darbui ir verslui (ypač – regionuose). Pakaks atiminėti iš savivaldybių lėšas, gautas iš naujų darbo vietų, – tai neskatina naujų įmonių, naujų gamyklų kūrimosi. Savivaldybės tapo apatiškomis. Daug turiu daryti, kad pažadinčiau kitų partijų atstovus dirbti. Tačiau aš jaunas, man ir jėgų, ir kantrybės užteks. Patirties turiu taryboje, turiu versle. „Žiežmarių gėles“ per 10 metų pakėliau iš neefektyvios ir apgriuvusios iki normalios europietiškos įmonės. Tą galime padaryti su daugeliu sričių. Žinau, ką galiu ir kaip tas žinias pritaikyti.

6. Gimiau 1987 m. sausio 8 d. Kaune. Kur ir pradėjau lankyti darželį bei pradinę mokyklą. Kadangi tėveliai ieškojo vis geresnio darbo, tai 5 klasėje persikėlėme gyventi į Vilnių. Tiksliau į Grigiškes. Kur ir toliau mokiausi bei baigiau Grigiškių „Šviesos“ pagrindinę mokyklą. 2005 metais įstojau į Vilniaus kooperacijos kolegiją, studijavau verslo vadybą. Kolegiją baigiau jau kartu su žmona Milda 2009 m. O nuo 2006 metų gyvename Kaišiadoryse. Šiais metais baigsim išlyginamąsias studijas VU (vadyba ir verslo administravimas). Su žmona auginame sūnų Luką.

M. Adomėno atsakymai

1. Seimas yra visuomenės lūkesčių atspindys. Todėl pirmiausia žmonėms reikia teisingai pasirinkti. Manau, kad žmonės, kuriems rūpi Lietuvos ateitis, neturėtų būti pakantūs tiems, kurie perka balsus ir kurie savo balsą parduoda. Balsuoti rinkėjas turėtų ne už kruopas ir silkes, pinigus ar pažadus, bet pasidomėti kandidatų išsilavinimu, supratimu apie valstybės valdymą, kaip gerai jie pažįsta tą valdymo sritį, kuriai kandidatas planuoja atstovauti. Jeigu nerinksime besmegenių, kurie nesugeba nė žodžio viešai išlementi, kurie net į interviu klausimus nesugeba patys atsakyti – atsako samdyti „pijarščikai“, – tokių, kurie laužo įstatymus dar neatėję į Seimą, – tuomet nebebus gėda dėl Seimo narių ir pasitikėjimas Seimu išaugs.

2. Nors mokytojų streikai jau praėjo ir pasimiršo, švietimo problemas reikia spręsti pirmiausia. Mokytojų atlyginimai akis bado ES kontekste, bet šalia mokytojų atlyginimų lentelės padėta būtų ir moksleivių pasiekimų lentelė – deja, ugdymo kokybe mes esame atsidūrę šalia Rusijos ir Turkijos, išsivysčiusio pasaulio uodegoje. Tai labai opi problema – leisdami švietimo sistemai degraduoti, atimame orios, pasiturinčios ateities perspektyvą iš tūkstančių Lietuvos jaunuolių, galų gale, pakertame valstybės ateitį.

Todėl šitą skaudulį reikia spręsti pirmiausia. O kokybė į mokyklas neateis tol, kol mokytojo profesija netaps prestižine. Taigi būtina gerinti mokytojų darbo sąlygas, kelti algas ir jaunus žmones skatinti rinktis mokytojų profesiją. Tik matydami, kad mokytojo profesija tampa prestižine, ją rinksis gabiausi abiturientai. Mokytojas turi būti ir asmenybė, ir autoritetas jaunajai kartai. Atlyginimų neužtenka – reikia ir kitų skatinimo priemonių. Aš siūlau mokytojams įvesti „tobulėjimo atostogas“, kad pedagogai, šešerius metus išdirbę, septintaisiais gaudami atlyginimą, metus paskirtų tobulėjimui, naujų žinių įgijimui ir įgūdžių atnaujinimui. Taip daroma kai kuriose Vakarų valstybių mokyklose ir visiškai įprasta akademinėje visuomenėje.

Tačiau labai svarbu šio klausimo nepolitizuoti, kad jis nepasimestų partijų rietenose. Pradėti reikėtų nuo bendro partijų susitarimo, kaip pasiekti geros ugdymo kokybės ir pagarbos mokytojo profesijai.

Esu susipažinęs ir su kitomis opiomis problemomis, pavyzdžiui, dėl mažų mokyklų naikinimo. Tai savivaldos ir švietimo sistemos galvos skausmas. Aš prieš mažų mokyklų uždarinėjimą, kai regionams tuštėjant, nyksta ir mokyklos, ir tai dar labiau skatina žmones išvykti iš regionų. Seime inicijuosiu įstatymus, kad būtų derinami švietimo poreikiai ir regionų plėtra. Regionuose turėtų būti sudarytos sąlygos jaunoms šeimoms dirbti ir auginti vaikus. Kitaip regione žmonių neišlaikysime.

Švietimas apskritai yra viena pagrindinių mano veiklos sričių, turiu čia didelę patirtį. Tik atėjęs į Seimą 2008 metais pradėjau dirbti švietimo srityje – Švietimo, mokslo ir kultūros komitete. Dalyvavau darbo grupėje, ruošusioje Aukštojo mokslo ir studijų įstatymą. Nors reformos atėjus kitai valdančiajai daugumai šiek tiek įstrigo, bet reformos rezultatai – dinamiški, aukštumų siekiantys universitetai. Tai, kad KTU ir VU stato pažangiausius mokslo centrus, yra matomas ir mano darbo rezultatas. Taip pat prisidėjau ruošiant dabartinį Švietimo įstatymą. Nors šis įstatymas nepagerino mokytojų padėties tiek, kiek norėtųsi, bet pagerėjo ugdymo pasirinkimo laisvė, mokytojų teisinė apsauga, nors šioje srityje dar daug reikia padaryti.

Man taip pat svarbu lituanistika, lietuviškos tapatybės ugdymas. Rengiau šios srities kertines nuostatas. Apie kokią lietuvišką tapatybę, bendrą kultūrą galima kalbėti, jei paaiškėjo, kad dviejų skirtingų mokyklų abiturientai nėra skaitę nė vieno bendro kūrinio?

3. Pažadu tikrai nemažiau rūpintis Kaišiadorių ir Elektrėnų žmonių interesais, negu mano pirmtakai. Ir čia nereikia apsiriboti vien tik valstybinių – kitaip tariant, mūsų visų – pinigėlių „išmušimu“ turgeliui ar keliukui išasfaltuoti. Reikia galvoti plačiai – kaip kurti darbo vietas, kaip atvesti verslus, kaip iš tiesų, ilgalaikiai kelti gyvenimo kokybę.

Laisvai kalbu ir galiu tiesiogiai susikalbėti užsienio kalbomis, tarptautinėje erdvėje turiu asmeninių kontaktų, todėl, manau, tiek į Elektrėnus, tiek į Kaišiadoris sugebėčiau pritraukti investuotojų. Jei rinkėjai pasitikės manimi, jie turės atstovą, ginantį žmonių interesus visuose frontuose.

Tačiau labai svarbu pažinti, kokios tikrosios žmonių problemos, kas jiems rūpi. Kad sužinočiau, kuo Elektrėnų žmonės gyvena, nelaukdamas, kol išrinks, atidariau savo biurą. Kalbėdamasis su žmonėmis aiškinuosi jų ir viso regiono problemas, žiūrime, kaip ir ką reikia pakeisti.

Viena opi problema, kuriai nebuvo skirta dėmesio – Lietuvos elektrinė. Pradėjau domėtis, kaip prasmingai, kūrybingai ir naudingai išnaudoti Lietuvos elektrinės infrastruktūrą. Nesu energetikas, tačiau pasistengsiu suburti specialistus, kurie galėtų nuspręsti, kaip jėgainei surasti prasmingą vietą Lietuvos ir regiono ekonomikoje. Galbūt bus galima Lietuvos energijos infrastruktūrą pritaikyti naujų technologijų, pažangių verslų vystymui. Lietuvos energija ir Elektrėnai turi atgauti svarią vietą plėtojant Lietuvos ūkį.

4. Lietuvoje visur yra tokia problema: įstatymai tarsi ir geri, bet svarbu, kaip tų įstatymų laikomasi. Nesu giliau nagrinėjęs žiniasklaidos įstatymų, tik žinau apie Druskininkų atvejį. Pasiaiškinsiu, ką galima padaryti, kad užsibaigtų politikų protekcijos ir kad žiniasklaida taptų skaidresnė. Tam reikalingas kalbėjimasis ir su visuomeninėmis jėgomis, ir su politikais. Mano nuomone, reikėtų padirbėti, kad visų mūsų skirtos lėšos viešinimui būtų taip padalintos, kad informacija kuo skaidriau ir greičiau pasiektų konkretų adresatą, tikslinę grupę, kad neliktų nuskriausti regionų laikraščiai ir žiniasklaidos kanalai. Dirbdamas Elektrėnuose ir Kaišiadoryse pradedu geriau matyti žiniasklaidos problemą ir pasistengsiu, kad atsirastų politinės valios tuos trūkumus ištaisyti.

5. Jau daug apkalbėjome. Mano viena iš dominuojančių sričių yra švietimas. Ir Elektrėnuose aš pasiruošęs dirbti su mokyklomis, kad jos taptų išskirtinės ugdymo kokybės vieta. Antra – investicijos. Jų reikia pritraukti kaip galima daugiau, ir čia esu pasiryžęs aktyviai prisidėti savo įgūdžiais ir kontaktais. Trečia – žemdirbystė. Nesu specialistas, apie ją žinau nedaug, mokėjau tik senelio karvei šieną paruošti. Bet suprantu, kad žemės ūkiui reikia ir šiuolaikinių technologijų, kad produkcijos kainomis galėtume konkuruoti su Lenkija, ir mokestinių paskatų gamintojams. Ketvirta – išeivija. Negalime leisti Lietuvai toliau tuštėti. Turiu aiškų planą, kaip pradėti susigrąžinti migrantus, sudarant jiems sąlygas investuoti savo šalyje, perkelti verslus, skatinant grįžtamąją migraciją. Valstybėje turi vyrauti atviras, kviečiantis požiūris į išeivius: sugrįžkite, mums jūsų reikia!

Yra dar ką veikti šalyje. Reikia dar daug įstatymų analizuoti, turėti aiškią viziją – kokioje šalyje norime gyventi – ir turėti politinės valios keisti viską, ką reikia, kad šalis suklestėtų. Aš noriu gyventi didžioje šalyje. O Lietuva tikrai gali tokia tapti.

6. Gimiau 1972 m., kai su nauja jėga pakilo kovos už laisvę sąjūdis. Tėvai – Vilniaus universitete dirbantys ir dėstantys chemikai, kurių dėka esu toks, koks esu. Iš tėčio pusės priklausau senai vilniečių šeimai – mano proseneliai tuokėsi Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje 1897 m. Iš mamos pusės giminės šaknys driekiasi į Lašinių kaimą Kaišiadorių rajone. Sąžinės ir tvirtumo mokiausi iš senelio Vinco – rašytojo, už partizanišką veiklą apdovanoto Vyčio Kryžiumi, sovietų nuteisto kasti anglį Intoje.

Chemijos olimpiadose Lietuvoje esu laimėjęs porą aukso medalių, taip pat – sidabro medalį Sovietų Sąjungoje. Ją ir ketinau studijuoti – tačiau prasidėjęs Sąjūdis nukreipė prie politinių idėjų, o galiausiai atvedė į humanitarinius mokslus.

Be gimtosios, kalbu ir skaitau dar aštuoniomis kalbomis. Iš daugelio jų esu vertęs knygas ir tekstus. Studijavau Vilniuje, Vokietijoje, doktoratą rašiau ir apgyniau Kembridžo universitete, vėliau ten ir dėsčiau – filosofiją, klasikines kalbas. Pažinau tenykštį gyvenimą.

Po aštuonerių metų Anglijoje grįžau dirbti Lietuvoje. Universitete dėsčiau filosofiją ir klasikinius dalykus.

2008 m. buvau išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. Jame Lietuvos valstybei ir jos žmonėms tarnauju iki šiol. Darbuojuosi švietimo, užsienio reikalų, žmogaus teisių ir reformų srityse. Už indėlį ginant Gruzijos laisvę ir teritorinį vientisumą buvau apdovanotas vienu aukščiausių Gruzijos apdovanojimų – Prezidentiniu prakilnumo ordinu.

Kartu su žmona Viktorija išauginome dukrą Sofiją. Dabar ji studijuoja skulptūrą. Mano laisvalaikio pomėgiai – knygos, kelionės, architektūra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų