Pianistė Eglė Vosyliūtė apie gyvenimą Vievyje ir kūrybingumo, muzikos svarbą gyvenime

Pianistė Eglė Vosyliūtė apie gyvenimą Vievyje ir kūrybingumo, muzikos svarbą gyvenime

Sutuoktiniai – pianistė, Vievio meno mokyklos koncertmeisterė Eglė Vosyliūtė ir aktorius bei režisierius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas Darius – jau aštuonerius metus gyvena Vievyje, tame pačiame name, kuriame keliolika metų gyveno kino ir teatro žvaigždė aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis. Kadangi Darius yra labai užimtas, jo gyvenimas strimgalviais sukasi Vilniuje, apie menininkų sprendimą apsigyventi Vievyje ir kūrybingumą žmogaus gyvenime kalbėjomės su Egle Vosyliūte.

Gal pradėkime nuo klausimo, kaip prasidėjo Jūsų kelias į muzikos pasaulį. Juo labiau, kad juo žengiate kartu su se­serimi Rasa.
Mūsų tėvai nebuvo muzikai: tė­velis fizikas, mama inžinierė, tačiau tėtis vaikystėje šiek tiek bandė griežti smuiku, mėgo klausytis muzikos, ypač operos, simfonijų. Vaikystėje buvau labai judri, „gyvas sidabras“, kaip sakydavo mano močiutė, daug laiko praleisdavau kieme su draugais, žaisdavom įvairiausius sportinius-intelektinius žaidimus, bet, kadangi energijos dar likdavo, tėveliai mane užrašė į meninės gimnastikos būrelį. O ma­no kiemo ir darželio draugę Ind­rę tėvai nuvedė į meno mokyklą ir pietų miego metu ji man pasakodavo, kokiais stebuklais jie ten užsiiminėja, kaip ten smagu. (Vėliau sužinojau, kad tai buvo ritmikos pamokos ikimokyklinukams, o mano draugė Indrė – dabar puiki chirurgė). Tad ir aš išsikaulinau, kad mane nuvestų į meno mokyklą, priėmė. Taip pradėjau groti fortepijonu. Taigi, pradžia buvo visiškas atsitiktinumas, nulėmęs tolesnį mano, o vėliau ir Rasos kelią. Tik ji labai sąmoningai ir ryžtingai pati pasirinko ne fortepijoną, o smuiką. Jai labai gerai sekėsi ir Kaune, o nuo ketvirtos klasės – Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vė­liau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dešimtmetis su legendine Grammy laureate „Kremerata Baltica“, aspirantūra Lietuvoje ir Londone pas profesorius Raimondą Ka­tilių ir Yfrą Nimaną. Dabar ji yra Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisterė.

O kaip klostėsi Jūsų gy­veni­mo kelias?
Aš taip pat išvažiavau mokytis į Vilnių, baigiau fortepijono studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ištekėjau, likau gyventi Vilniuje, ten gimė sūnus. Rasai jau baigiant aspirantūrą, Raimondas Katilius mane pakvietė dirbti koncertmeistere jo klasėje. Aš labai apsidžiaugiau, nes buvau mačiusi jo fantastiškas pamokas, kai akompanuodavau Rasai. R. Katiliaus klasėje visada būdavo labai daug studentų (iki 18), o tai reiškė daugybę darbo valandų, atsiskaitymų, egzaminų, koncertų, rečitalių, įrašų – juodas, menkai apmokamas darbas, mano kolegė juokaudavo, kad „toj akademijoj mes užsiimam labdara“, bet man labai patiko. Žavėjo be galo charizmatiška profesoriaus R. Katiliaus asmenybė, gyvenimo nuostatos, santykiai su studentais, neišsenkantis humoro jausmas ir fantazija, kuriami vis nauji vaizdiniai, poezijos citatos, autoritetas, pasiaukojamas darbas. Po jo mirties aš dirbau R. Vosyliūtės, prof. I. Armonaitės-Galinienės, M. Švėgždos fon Bekerio smuiko klasėse.

O kaip prasidėjo Jūsų pa­žintis su Vieviu?
Ji prasidėjo nuo mano vyro Dariaus pažinties su Valentinu Masalskiu. Jie susipažino filmuodamiesi Algimanto Puipos režisuotame filme „Dievų miškas“. Valentinas jame vaidino Profesorių, pagrindinį herojų. Filmavimo aikštelėje, trei­leryje, aktoriai turėjo daug laiko pasikalbėti – apie kiną, teatrą, filmus, knygas, įvairiausiomis temomis. Ten jie artimai susibendravo, V. Masalskis pakvietė mudu pas save į svečius Vievyje. Tada ten rinkdavosi menininkų – aktorių, dailininkų, muzikantų ir poetų – būriai, buvo nežmoniškai įdomu. Atsimenu, kai atvažiavome čia pirmąkart, buvo ankstyvas pavasaris, labai lijo, sėdėjom legendiniame svetaine tapusiame garaže, valgėm rūgštynių sriubą ir kalbėjome apie viską. Grįžtant namo pasakiau Dariui: „Jei kada norėčiau namo, tai va šito“. Norėti reikia labai atsargiai. Praėjo gal ketvertas metų – ir mano noras, kažkaip susiklosčius aplinkybėms, išsipildė.

Tai šeimininkas Jums pa­siūlė tą namą pirkti?
Ne, mes norėjome išsikraustyti iš ankšto butėko Karoliniškėse, ieškojome variantų ir sužinojome, kad Valentinas ir jo draugė Gundi parduoda tą namuką Vievyje. Oi, kaip jo norėjosi… Buvo vasara, labai karštas rugpjūtis, mūsų butas – devintame aukšte, langai į pietvakarius, saulė taip prikaitindavo, kad ištverti būdavo įmanoma tik prie ventiliatoriaus įmerkus kojas į dubenį su šaltu vandeniu. Tad apsisprendėme kone akimirksniu. Te­ko skubėti, nes Gundi norėjo rudenį išvykti atgal į Austriją, o ir norinčių pirkti tą namą buvo atsiradę. Kažkaip stebuklingai greitai pavyko butą parduoti ir nusipirkti tą namelį Vievyje. Jame vos du maži tikri kambariai, bet yra verandos – kambariai, vonia su langu, didžiulis geras rūsys, kiemas, sodas, daržas, jau minėtas „garažas“, kuriame joks automobilis nėra stovėjęs, atvirkščiai, ten buvo Valentino dirbtuvės, o vėlyvą rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį ir lietingomis dienomis – svečių kambarys.

Tad apsigyvenimas Vievyje buvo tarsi pirmojo Jūsų noro po viešnagės pas V. Masalskį išsipildymas?
Mes keletą metų vis važinėjom į Vievį pas V. Masalskį į svečius – ten susipažinau su nuostabiais žmonėmis, ten gimė daug sumanymų ir tvyrojo puiki aura. Kartais Valentinas nupirkdavo bilietus į teatrą, kiną ar koncertą, ir didėlė kompanija eidavome, paskui pas juos susirinkę aptardavome, nagrinėdavome. Valentinui ir Gundei buvo labai svarbu žmones pavaišinti, tad po kriauše vykdavo tikrų tikriausios puotos ir įdomiausios diskusijos su įvairiausiais žmonėmis; fantastiškos sriubos, austriški patiekalai, vasarą – kepsniai, kepami ant Valentino sumūryto mangalo, nuostabūs desertai ir pokalbiai apie meną, gyvenimą, įvairiausios improvizacijos, vynas, ir, žinoma, juo­kai. Kartais nuo juoko tikrai ilgai skaudėdavo raumenis. Valentinas sakydavo, kad jam Vievyje gerai dėl to, kad šalia greitkelis, kuris visada nuvalytas, atstumas į Kauną ar Vilnių (tada jis turėjo minty teatrus) beveik vienodas, žinai, per kiek laiko ten būsi. Nuo mūsų namo iki, pavyzdžiui, Lazdynų, kur gyvena mano mama – 20 minučių kelio, pats tas susidėlioti mintis. O kai važiuoji su kitu žmogumi, gera proga pasikalbėti, telefonus pasidėjus į šoną.
Dabar, žvelgdama atgal, suprantu – tie žmonės ir tie susitikimai ir sukūrė tą erdvę.

O ta kriaušė ir garažas tebėra?
Taip, jie tebėra, tik kitaip naudojami. Garaže dabar savotiška muzikos studija. Kriaušę teko šiek tiek apgenėti, nes jau buvo išaugus iki debesų ir ėmė gąsdinti kaimynus, o prie stalo po ja mėgstame išeiti su vyru išgerti kavos ar pasėdėti su draugais, ta vieta liko, norisi sėdėt ir plepėt visiems, daug sumanymų ten gimė ir vis gimsta, daug problemų išsprendžiama.

Ar daug kas pasikeitė šioje sodyboje nuo to laiko, kai joje gyveno V. Masalskis?
Sodyba to nepavadinsi, tiesiog – namukas tarp kitų namų mažame miestelyje. Tačiau yra kiemas, sodas, šuniui rojus… O pasikeitė, aišku, daug kas. Nes mes – kitokio charakterio šeimininkai, nei buvo Masalskis ar Gundi. Kai tik atsikraustėm, padarėm nedidelį remontą, perdažėm sienas, bet išliko Valentino grindinys, akmenys sode, daržas, ąžuoliniai stalai sode.
Žodžiu, nėra visai taip, kaip buvo tada. Ir nereikia, negali taip būti. Nes čia dabar kitokie šeimininkai, kitoks gyvenimas.

Susidarė įspūdis, kad V. Masalskiui išsikėlus iš Vievio, name ir aplinkui liko daug jo rankas menančių daiktų ir dalykų?
Daugybė. Mes galėjom čia atvažiuoti gyventi beveik be daiktų, tik su pianinu. Valentinas ir Gundi išsivežė tik knygas ir paveikslus, pasiėmė gal vieną stalą iš vadinamojo garažo. O viską, visus instrumentus, įrankius, net daugelį baldų paliko. Aišku, kai neliko nuotraukų ir paveikslų ant sienų, labai aiškiai pajutome, kad čia jau kitaip, kitokia atmosfera… O va šaldytuvas, viryklė, lova – viskas liko. Vievyje pasiliko ir jų vilkšunė Nota – didžiulė, tačiau romiausio būdo. Gundi norėjo ją pasiimti į Austriją, tačiau gyvena tokiam name, kur taisyklės neleidžia laikyti gyvūnų. O Darius tiesiog dievina šunis, kaip ir jie jį, su Nota jie draugavo nuo jos atsiradimo, jis veždavo ją pas veterinarą, kai prireikdavo, taigi nekilo jokių klausimų. Jautėm, kad jai bus gerai ten, kur ji gyveno. Taip ir buvo.

Ryšiai su V. Masalskiu iš­liko?
V. Masalskis dabar labai už­siėmęs Klaipėdoje ir Kuliuose, kur gyvena. Jis labai veikli asmenybė, kuria ten meninę bendruomenę, inicijuoja visokius festivalius, parkus, renginius, turi studentų Universitete, Klaipėdos jaunimo teatrą, dar pats vaidina įvairiuose teatruo­se ir kine. Bendravimas su senąja kompanija, kuri čia rinkdavosi, pasibaigė, tiesiog dabar kitas jo gyvenimo etapas. Kartais dar pasimatom teatre, po jo spektaklių. O su Gundi bendraujam iki šiol: gaunu daug laiškų nuo jos, ir tikrų, ir elektroninių, ji laiminga, kad gyveno Lietuvoj, išsivežė pačius gražiausius atsiminimus, sutiko daugybę draugų. Ji mano mamos amžiaus, bet mes labai geros draugės – ji viską priima atvirai, laisvai, yra labai gyvybinga, jaunatviška ir aristokratiška raudonplaukė, be galo mėgstanti muziką, per kurią iš dalies mes ir susidraugavome.

O ar išliko susiėjimų, su­sitikimų šiame name tradicijos?
Ne, šios tradicijos neišsaugojome. Darius labiau intravertiško būdo. Aš – labai daug bendraujanti ir gyvenime, ir mokykloje, todėl namuose norisi pailsėti. Mes jau labai gerai pažįstame vienas kitą, todėl esam susikūrę patogias erdves, jei kažkuriam reikia namie padirbėti, netrukdom vienas kitam. Čia ne tiek namų, kiek charakterio, gyvenimo būdo dalykas.

Grįžkime prie Jūsų. Ar daug kuo pasikeitė Jūsų gyvenimas išsikrausčius iš Vilniaus?
Pasikeitė tik į gera. Mano, kaip koncertmeisterės Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kantrybė krūvio ir atlyginimo atžvilgiu pa­siekė ribą, tad ramia širdimi su tuo darbu atsisveikinau. Labai greitai Vievyje apsipratau. Draugai, bendradarbiai ir šiaip pažįstami žmonės sakė, kad ilgiau pagyvenus mažame miestelyje bus sunku – per daug ramybės ir laiko su savimi, kas žmonėms, visą gyvenimą pragyvenusiems didmiestyje, dažnai kelia nemenkų psichologinių problemų. Man nekelia: galiu daug skaityti, rašyti, versti, žiūrėti filmus, filosofuoti, skambinti pianinu naktį ir t.t. – kaifuoju. Kita gyvenimo kokybė – laisvą minutę mieste girdi triukšmą ir stovi kamščiuo­se, o čia gali nueiti prie ežero ir įmerkti kojas į vandenį. Meno mokykloje pradėjau dirbti ne iš karto, ilgai nesiryžau, nes gatvėje sutikta sena pažįstama, dirbusi meno mokykloje, pasakė, kad ten laisvų etatų nėra. O po kelerių metų sužinojau apie skelbiamą konkursą koncertmeisterio pareigoms užimti, tad nuėjau. Vievyje turiu kelias nuostabias drauges – koleges, su kuriomis geriam kavą, juokaujam, dalinamės įvairiausiomis patirtimis, kartais važiuojam į klasikinės muzikos koncertus. Dar viena mano draugė Vievyje – vaikščiojanti augalų ir visko apie juos enciklopedija, jos gyvenimas visai kitoks nei mano, bet mes puikia sutariam, padedam viena kitai įvairiais buitiniais klausimais.

Atsirado naujų įpročių, tra­dicijų, ritualų?
Atsirado naujų darbų ir prie­volių – nukasti sniegą, sugrėbti lapus, genėti medžius, paskaldyt malkų, rūpintis daržu, nors jau kelerius metus svarstome, ar jo mums reikia. Bet mėgstam nuvežti mamoms pomidorų, agurkų, šparaginių pupelių, cukinijų, žalumynų. Kai žiemą pasninga – visos tvoros, medžiai balti, kaip pasakoj. O nuvažiuojam į Vilnių, ir visas grožis pavirsta į pilką purvyną. Tik 20 minučių kelio – ir toks skirtumas. Štai Vievyje va­žiuojam į turgų, ir jei sankryžoje stovi dvi mašinos – jau kamštis, kas Vilniuje, žinoma, neįsivaizduojama … Ir sesė mėgsta ištrūkti iš Vilniaus ir čia atvažiuoti parepetuoti ar tiesiog pailsėti nuo Vilniaus. Nueiti į Vievio turgų jai – vienas malonumas.

O ar netapo sunkiau realizuoti save kaip menininkus?
Oi ne, tik lengviau. Nes nėra triukšmo. Menininkui, o ir bet kuriam žmogui, žiūrėti šiek tiek iš toliau, kaip nuo kalvos, labai nau­dinga, viskas lyg geriau „matosi“. Labiau įsiklausai, ko tau reikia, ko tu norėtum. Tiesiog „užkniso“ klausimai pirmus trejus metus, kaip mes čia gyvenam, ar nepasiilgstam Vilniaus. Net pavargom apie tai kalbėti, atrodo, lyg būtume už 1000 kilometrų išsikėlę. Vos 20 minučių ir Vilnius, tad jį galima lankyti ir vartoti, kada tik nori. Vilniaus mes jau prisisotinom, dabar tai – labai jaunų žmonių miestas. Darius sako, kad tai labai jaučiasi iš vairavimo, ypač rugsėjį. Senamiesčio gatvėse, baruose, klubuose ir koncertuose jau prisibuvom, prisitūsinom. Ten vyko vienoks gyvenimas, o dabar į jį žiūrim kitaip, dabar įdomiau stebėti, kiek lapų nuo kriaušės, slyvų nukrito, kaip sninga, klausyt, kaip ežeras „šneka“ užšaldamas…

Supratau, kad užsiimate ne viena veikla. Gal papasakokite apie tai plačiau.
Dirbu koncertmeistere Vievio meno mokykloje, tai ne pats lengviausias ir maloniausias užsiėmimas, nepalyginsi su darbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sunkumai skirtingi – LMTA būdavo gerokai sunkesnės programos ir teksto, ir išraiškos prasme, o vaikai – labai nenusakomi, niekad nežinai, kas jiems šaus į galvą koncerto metu, reikia būti pasiruošus kiekvieną sekundę reaguoti, paguosti, jei nepasisekė, bei visada pagirti. Grodama su vaikais matau prasmę, noriu, kad jie pasijustų tikrais atlikėjais, vieninteliais ir nepakartojamais, kai kuriems iš jų labai reikia palaikymo. Smagu, kai sutikę pribėga, apsikabina, klausia, kada vėl grosim. Anksčiau labai svarbu buvo koncertai ir rečitaliai, o dabar prioritetai keičiasi, be to, ir Rasa dabar labai užsiėmusi, o dažniausiai koncertuodavau su ja. Aišku, visai to neatsisakysim, visai neseniai koncertavome su Rasa Vievio kultūros centre ir Kauno filharmonijoje. Tad dabar man labai ramus periodas. Stengiuosi padėti vyrui, kuris ir dėsto, ir režisuoja, kuria vaizdo klipus, tačiau tik tada, kai paprašo. Pabūnu jo asistentė, padedu rašyti scenarijus – kas man irgi labai įdomu. Mėgstu, kai tenka redaguo­ti jau išverstą tekstą. Dabar, kai vėl įsigijom šunį, atsirado daug visiems suprantamos papildomos veiklos…

Skirtingoms veikloms rei­­­kia kiek skirtingų kompeten­cijų. Kaip tai įveikiate?
Čia man labai įdomu ir mįslinga. Kai kam nors pasakau, kad išverčiau knygą, nustemba. Būtent provincija leidžia atsipalaiduoti ir pradėti daryti tai, kas tikrai įdomu. Anks­čiau labai mėgau spręsti kryžiažodžius, o Vievyje atėjo mintis, kad galiu paimti mane iš pirmų sakinių sudominusį kūrinį ir jį išversti. Šiaip sau, be jokio užsakymo. Tokiu įdomiu būdu perskaičiau knygą. Atradau hobių, kuriems reikia laiko ir erdvės.

Kaip nusakytumėte kūry­bingumą?
Kūrybingumas – tai laisvė, smalsumas, atvirumas aplinkai, žvilgs­nis į viską be išankstinio nusistatymo, gebėjimas išlaikyti savyje vaiką. Kūryboje kiekviena patirtis yra nau­ja, svarbu tą patirtį pritaikyti. Bet svarbiausia – gyvybė, kad kvėpuotų, būtų kažko naujo. Prisiminsiu darbą prof. R. Katiliaus klasėje – kai jo mokiniai ruošdavosi konkursams, būdavo privalomas kūrinys, dažnai ne itin įdomus, tačiau Maestro savo studentus ragindavo iš jo ką nors išspausti. Nes žmogaus nuostata labai svarbi: vienas mosteli ranka – čia nieko gero, o kitas stengiasi kažką įžvelgti ir parodyti tame kūrinyje, padaryti tai įtikinamai.

Kokios dedamosios kūry­bingumo dalys?
Manau, kad atviras protas ir vaikiškas smalsumas: „Kas bus kitą sekundę“, o ne nuostata: „Ai, mes jau viską žinome“. Ir intelektas, kuris yra pamatas. Gerai, kai žinai, ko nori ir sieki. Muzikantas nori, kad kūrinys skambėtų būtent taip – sėdi prie instrumento, kol to pasiekia. Kūrybingumas – tai ir žaidimas, kuriame negali turėti štampų ir esi pažeidžiamas.
Į teatrą ar filharmoniją žmonės ateina emocijų. Ne informacijos apie natas ar siužetą (jų kiekis ribotas), o emocijų, pakylėtų ar žemiau dugno – pasiekti katarsio. O kad galėtum tai duoti, reikia tam tikrų savybių, pirmiausia – drąsos. Tikra kūryba – išėjimas iš komforto zonos, drąsa būti tarsi be odos, kad matytųsi, girdėtųsi plika dūšia – aktoriaus ar muzikanto. Kartais žmonės išeina iš koncerto nieko nepajutę – natas sugrojo, o emocijų nebuvo, joks raumuo nevirptelėjo. Tai klausytojas supranta, nors kalbėti apie tai gana sunku.

Kaip manote, kas lemia, kad vienas žmogus yra kūrybingas, o kitas – ne?
Manau, kad prigimtis. Daug kas galvoja, kad auklėjimas. Yra taisyklės, jų gali išmokyti žmogų, o kūrybingumo, kaip jas pritaikyti vis naujai ir kitur – jau sunkiau. Groju, pavyzdžiui, su vienu vaiku, kuris neturi klausos, jis labai tvarkingas, nedūksta, mokosi, stengiasi groti, o muzikos jutimo nėra kraujyje – nieko negaliu padaryti. Yra ir muzikantų, kurie švariai atlieka natas, o tos ribos į tikrą muziką neperžengia, girdisi saugumo skydelis.

Ką Jūsų galva duoda muzika žmogui?
Viską. Klausimas – kokia muzika ir kaip vartojama. Žmonės klauso įvairios muzikos. Ką duoda muzikos mokymasis vaikui? Tikrai ne vien muzikinį išsilavinimą. Jis turi pažinti natas – ženklų, kodų kalbą, koordinuoti kairės ir dešinės rankų pirštų judesius (jie dirba skirtingai), atmintinai išmokti tekstą. O dar yra dinamikos ženklai – garsiau, tyliau, greičiau, lėčiau ir reikia įdėti save, nugalėti scenos baimę, skambinti, tarsi tą muziką sukūrei tu pats ir kad jį girdėtų iki paskutinės eilės. Grojant dirba daugybė vaiko smegenų sričių. Kai kas mano, kad muzikantas – ne profesija. Ne, tai labai sudėtinga profesija! O klausytojas patiria malonumą, kito žmogaus daugybės darbo valandų ir galvojimo medų.

Kokių savybių reikalauja darbas su vaikais? Turbūt kiek kitokių, negu darbas su žinomais atlikėjais?
Svarbiausia – meilė vaikams. Reikia ir beprotiškos kantrybės. Ne visi turi gabumų. Atėjau čia dirbti iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, kur kitokia atranka ir motyvacija. Vievyje daug šeimų sprendžia dilemą, kur leisti vaiką lavintis – ar į fleitą, ar į futbolą. Tad meno mokykloje muštro negali būti. Ma­no tikslas – kad grodamas vaikas pasijaustų menininku, kūrėju, nors pagrojo tik kelias gaideles.

Ar norite, kad Jūsų moki­niai pasirinktų muzikanto kelią?
Suprantu, kad daug atlikėjų ne­išauginsim, bet gerų klausytojų – galim. Kad suprastų muziką, kaifuotų gerame koncerte, gerbtų kolegas, kad jiems paplotų. O mokantis groti, svarbiausia, kad vaikai grodami jaustų malonumą, ne tik prievolę. Man, kaip koncertmeisterei, smagu girdėti, kai vaikai užgroja iš tikrųjų, ne tik sukala natas, o „užskamba“, pradeda girdėti partnerį, jei tai ansamblis. Kiekvienam sakau, kad mes esam komanda, kad grodamas jis tampa kūrėju, turi stengtis išreikšti natų autorių ir save.

Nesigailite, kad nesate di­džiosiose scenose?
Ne, kažkaip per daug į jas ir nesiveržiau. Man patinka ir kitas gyvenimas, ne tik prie instrumento. O didžiosios scenos pareikalauja iš atlikėjo visko. Arba beveik visko. Kai buvau nuvykusi į garsųjį Lockenhauzo (Austrija) festivalį, kur susirenka tikrų tikriausios didžiųjų scenų žvaigždės, vyksta kartais po tris koncertus per dieną kelio­se salėse, bendraujant su viena iš jų, išgirdau nuoširdų prisipažinimą: „Man rytoj pirma visiškai laisva diena šiais metais!“. Aš nuoširdžiai lenkiuosi ir keliu kepurę prieš juos… Buvo liepos vidurys…

Kokie pagrindiniai Jūsų rūpesčiai Vievio meno mokykloje artėjant didžiosioms metų šventėms?
Prieš šventes meno mokykloje gyvenimas verda – reikia gerai pasiruošti Kalėdiniams koncertams. Visi Vievio meno mokyklos mokytojai rengia savo mokinių koncertus (kas LMTA vadintųsi „klasės vakaru“). Tai daug triukšmo, daug judesio, repeticijų salėje, pasipuošusių vaikučių, susijaudinusių tėvelių, saldainių, šokolado, dovanėlių ir, aišku, aplodismentų.

Gal pabaikime pokalbį klausimu, kas Jums tapo Vievis ir ar nekyla minčių grįžti gyventi į Vilnių.
Vievis man – savotiškas ramybės uostas. Man viskas čia gerai, minčių grįžti gyventi į miestą nekyla. Bent jau šiandien.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė
Sauliaus Červoko ir Vievio meno mokyklos nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69