Eglė Butkutė
Vievio Šv. Onos bažnyčia saugo gilią ir daugybę metų skaičiuojančią istoriją – bažnyčia ne kartą buvo perstatinėjama dėl įvairių priežasčių, čia kunigavo skirtingi ir įdomūs žmonės. Ankstesniuose „Elektrėnų kronikos“ numeriuose skaitytojus supažindinome su Vievio Šv. Onos bažnyčios istorija, pradėjome pažintį su šios bažnyčios kunigais. Šiame straipsnyje pratęsime pažintis ir geriau skaitytojus supažindinsime su Vievio Šv. Onos bažnyčios vikaru Povilu Tekoriumi. Taip pat skaitytojai bus supažindinti su bažnyčios interjeru bei maldos namuose esančiais meno kūriniais.
Vievio Šv. Onos bažnyčios vikaras Povilas Tekorius ragina kiekvieną savyje atrasti drąsos ir klausyti savo širdies
Ankstesniuose „Elektrėnų kronikos“ numeriuose pradėjome pažintį su svarbiais Vievio Šv. Onos bažnyčiai ir visai parapijai žmonėmis – čia klebonavusiais kunigais bei tais kunigais, kurie yra palaidoti Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje. Šiandien tęsiame pažintį su žmonėmis, kurie Vievio parapijiečius veda tikėjimo keliu ir Vievio Šv. Onos bažnyčios parapijos tikinčiuosius geriau supažindinsime su dabartiniu Vievio parapijos vikaru Povilu Tekoriumi.
Povilas Tekorius gimė 1981 metais balandžio 5 dieną. Vikaras gimė ir augo Elektrėnuose, ten baigė „Ąžuolyno“ vidurinę mokyklą, todėl elektrėniečiams kunigas yra pažįstamas nuo jaunų dienų. Į kunigus P. Tekorius buvo įšventintas 2006 metų spalio 7 dieną, tačiau tapti kunigu Povilas Tekorius nusprendė ne iš karto po mokyklos baigimo. „Baigęs mokyklą įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą studijuoti statybos inžineriją. Tai buvo laikas, skirtas savęs paieškoms, susigaudymui. Pačioje pradžioje man atrodė, kad gaištu gyvenimo laiką, kad esu ne savo vietoje, bet dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos ir atsigręžiant atgal, aš galiu pasakyti, kad tai buvo labai prasmingi metai. Tada atrodė, kad nelabai kas vyksta, o iš tikrųjų vyko vidinis virsmas, sprendimas, širdies troškimas ieškoti kažko daugiau nei išskaičiavimas ar sugebėjimas. Tie metai, praleisti Vilniaus Gedimino technikos universitete, buvo skirti paieškai“,- pasakoja Vievio Šv. Onos bažnyčios vikaras P. Tekorius. Nors baigęs mokyklą nesvajojo tapti kunigu, P. Tekorius sako, kad visą laiką melsdavosi ir buvo šalia Dievo. „Aš visą laiką meldžiausi. Nuo vaikystės augau katalikiškai auklėjamas ir taip formavosi tam tikri įpročiai. Kiekvienas maldą priimame skirtingai, bet man tas laikas buvo skirtas grįžti prie savęs, brandinti savo vietos, savęs atradimo klausimą, padėti sau. Dabar aš matau, kad ir kitų gyvenimuose yra nemažai įtampos, jie nori vieno, tačiau gyvenime daro kita. Aišku, kad ne viskas yra taip paprasta. Bet aš kažkaip išdrįsau melstis ir klausyti savo širdies. Aš tuo metu rašiau dienoraštį ir tai taip pat buvo lyg priemonė pažvelgti į save“,- pasakoja kunigas. Tapęs kunigu, P. Tekorius ne vienus metus praleido ne Vievio, o kitose parapijose. Savo tarnystę pradėjo ten pat, kur ir buvo įšventintas į kunigus – Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje – ten taip pat turėjo pareigas ir jaunimo centre. Kaišiadoryse P. Tekorius praleido dešimt mėnesių, o vėliau tarnauti išvyko į Molėtų parapiją, kurioje praleido penkerius metus. Vievio Šv. Onos bažnyčioje P. Tekorius tarnauja jau dešimt metų.
Tačiau P. Tekorius prisipažįsta, kad sprendimas tapti kunigu buvo netikėtas ir jam pačiam, ir jo artimiesiems. „Kunigystės pradžia man buvo ir pačiam netikėtas dalykas, nes aš negalvojau apie kunigystę, aš tiesiog buvau atviras įvairioms paieškoms. Bet vieną savaitgalį mano vienas draugas paprašė jį palydėti į Kunigų seminariją, nes tada vyko atvirų durų diena, o jam vienam eiti buvo nedrąsu. Aš sutikau jam palaikyti kompaniją ir pats sudalyvavau seminarijos gyvenimo pristatyme. Man labiausiai įsiminė viena mintis: „Į seminariją ateinama ne tapti kunigais, bet surasti savo pašaukimą“. Jei man būtų pasakę kažkaip kitaip, aš galbūt net nebūčiau pasirinkęs šio kelio. Bet ši mintis mane labai palietė. Aš niekam nieko nesakiau ir į Kunigų seminariją įstojau slapta. Nei tėvai, nei draugai apie mano tokį apsisprendimą nežinojo“,- prisipažįsta iš Elektrėnų kilęs kunigas P. Tekorius. Paklaustas, kaip apie kunigystės kelio pasirinkimą sužinojo ir sureagavo kunigo artimieji, P. Tekorius prisipažįsta, kad ne visiems tokį jo pasirinkimą priimti buvo lengva. „Tėvai tuo metu galvojo, kad aš vis dar studijuoju statybos inžineriją Vilniaus Gedimino technikos universitete. Aš su jais pasiskambindavau, bet buvau atsargus ir nieko nesakiau, pasakydavau, kad yra daug darbų, dėl kurių negaliu grįžti namo. Kai prasideda gyvenimas seminarijoje, kada panorėjęs išvažiuoti negali. Namo grįžti buvo galima per Visų Šventųjų dieną ir per Kalėdas. Na, o kai aš namo ilgą laiką negrįžau, o ir tėvų į svečius negalėjau pakviesti, tai teko prisipažinti. Mamai šią žinią priimti buvo lengviau, tėčiui tai buvo labai sudėtinga. Po kurio laiko jie vis tiek turėjo mane suprasti ir tai priimti. Aš labai norėjau, kad tai būtų mano paties sprendimas. Aš nebuvau tikras dėl savęs, todėl labai nenorėjau, kad kiti darytų man įtaką, kad atkalbinėtų ar spaustų. Žinoma, vėliau keitėsi ir draugai arba santykis su jais. Su vienais palaikome ryšį iki dabar, o su kai kuriais ryšys nutrūko visai. Bet tai yra natūralu, nes keitėsi požiūris, keitėsi prioritetai“,- pasakoja vikaras. Kalbėdamas apie savo gyvenimo istoriją, apie tai, kaip pasirinko savo gyvenimo kelią, P. Tekorius sako, kad kiekvieno žmogaus istorija yra savita, tačiau labai svarbu yra daryti tai, ko trokšta širdis. „Reikia savyje atrasti drąsos nebūti nešamam pasroviui. Tik tas, kuris yra negyvas, yra nešamas, o kol esi gyvas, kol nori būti gyvas, turi eiti ten, kur šaukia širdis, reikia atsiverti širdies troškimui ir patirti gyvenimo nuotykį, nueiti prasmingą, gražią gyvenimo kelionę. Aš manau, kad nei vienas žmogus nesigaili to, ką gyvenime yra padaręs širdimi“,- linkėdamas visiems drąsos sako Vievio Šv. Onos bažnyčios vikaras Povilas Tekorius.
Vievio Šv. Onos bažnyčios interjeras
Vievio Šv. Onos bažnyčios altoriai yra kur kas jaunesni nei pati bažnyčia. Jie pastatyti jau po 1979 metų, kuomet buvo nurodyta Šv. Mišias aukoti atsisukus į parapijiečius. Priėmus tokį sprendimą, buvo išardyti senieji Šv. Onos bažnyčios neoklasicistiniai altoriai.
Bažnyčios sakykla skaičiuoja tiek pat metų, kiek ir pati bažnyčia. Sakyklos architektas buvo tas pats, kuris ir suprojektavo visą bažnyčią, – Vaclovas Michnevičius. Sakykla yra suderinta su visu bažnyčios interjeru, tiek spalvomis, tiek savo forma. Tačiau svarbu paminėti ir tai, kad Vievio Šv. Onos bažnyčios sakykla nebeatlieka savo paskirties, ji yra nebenaudojama. O taip yra dėl to, kad po Vatikano II susirinkimo vis dažniau sakyklos buvo pakeičiamos pulpitais, statomais presbiterijoje. Šiuos pokyčius įsivedė ir Vievio Šv. Onos bažnyčia.
Vienas iš pagrindinių akcentų – vargonai, kurių gaudesį pamaldų metu girdi visi parapijiečiai. Vievio Šv. Onos bažnyčios vargonai pagaminti iš šviesaus medžio. Bažnyčios vargonai nėra autentiški, juos 7 dešimtmetyje iš skirtingų dalių surinko meistras A. Šauklys. Bažnyčios interjeras – svarbi dalis, siekiant sukurti jaukumą, todėl ir vargonai buvo derinami prie bažnyčios dydžio, vaizdo. Bažnyčia nebuvo labai turtinga, pradžioje ji neturėjo net suolų, todėl vargonai buvo įsigyti tik prabėgus ne vienai dešimčiai metų, kuomet pavyko surinkti reikiamą sumą pinigų. Vievio Šv. Onos bažnyčios vargonai yra mechaniniai, 11 balsų. Vargonai minimalistiniai, tačiau puikiai dera prie bendro bažnyčios interjero.
Vievio Šv. Onos bažnyčia turi keturias klausyklas, išsidėsčiusias prie bažnyčios šoninių sienų. Klausyklos medinės ir savo forma primena vargonų prospektą. Klausyklos, kaip ir vargonai, minimalistinio stiliaus, neiššaukiančios ir derančios prie interjero.
Bažnyčios suolai taip pat puikiai dera prie viso bažnyčios interjero. Vievio Šv. Onos bažnyčia iš viso turi dvidešimt šešis suolus, sustatytus po trylika dviem eilėmis. Suolai yra pagaminti taip pat iš šviesaus medžio, dažyti. Suolai neturi griežtų elementų, jų šonai užapvalinti, dekoruoti kryžiais.
Vievio Šv. Onos bažnyčioje saugomi paveikslai
Vievio Šv. Onos bažnyčia greičiausiai kiekvieną parapijietį žavi savo išpuoselėtu vidumi ir meno kūriniais, kabančiais ant bažnyčios sienų. Kaip ir buvo minėta ankstesniame straipsnyje apie Vievio Šv. Onos bažnyčią, šie maldos namai ne kartą patyrė didelių sunkumų – gaisrų, apiplėšimų, tačiau tiek ankstesniems bažnyčios vadovams, tiek patiems parapijiečiams pavyko išsaugoti meno vertybes ir dabartinėms kartoms. Tiesa, paveikslai, puošiantys Vievio Šv. Onos bažnyčią, yra ne tik išsaugoti iš praeitų amžių, tačiau ir atkeliavę iš kitų parapijų ar nutapyti šiuolaikinių menininkų.
Vievio Šv. Onos bažnyčią puošia du vienodi Šv. Marijos Škaplierinės paveikslai, o vienas iš jų, anot klebono Alfonso Kelmelio, yra seniausias paveikslas iš Vievyje surinktų meno vertybių. „Šis paveikslas yra maždaug 1770 metų. Tiksli data yra parašyta kitoje paveikslo pusėje. Ir vienas iš šių dviejų vienodų paveikslų Vievio bažnyčioje atsidūrė iš Aukštadvario dominikonų vienuolyno. Caro valdžia po sukilimo uždarinėjo vienuolynus. Ir tada daiktai atsidurdavo neuždarytose bažnyčiose. Tik dabar neaišku, kuris iš šių dviejų vienodų paveikslų yra atkeliavęs iš Aukštadvario. Vienas iš jų yra saugomas valstybės, yra įtrauktas į Valstybės registrą. Manau, kad valstybė turėtų saugoti abu paveikslus“,- pasakoja Vievio Šv. Onos bažnyčios klebonas Alfonsas Kelmelis.
Kitas saugomas valstybės paveikslas – Šv. Cecilijos. Šis paveikslas yra išlikęs iš prieš tai Vievyje stovėjusios bažnyčios, kuri sudegė 1909 metais, o meno vertybes iš tuo metu degančios bažnyčios išnešė patys parapijiečiai. Šv. Cecilijos paveikslas, remiantis rašytiniais šaltiniais, buvo vienas iš didžiausių paveikslų tuometinėje bažnyčioje. Inventoriniame apraše apie šį paveikslą buvo rašoma: „ …tie paveikslai visai seni, senuose rėmuose, buvę kada auksuotais, dabar mažos vertės ir nevartojami niekur, išskyrus paveikslą Šv. Cecilijos…“. Paveikslas yra minimas ir tuometinės koplyčios aprašyme: „Viduje koplyčios iš abiejų šonų kabo ant sienos du dideli paveikslai, gan seni, ant drobulės, gero darbo mediniuose paauksuotuose rėmuose Šv. Panelės Marijos Nekaltai pradėtos ir Šv. Cecilijos su arfa rankose“. Anuomet paveikslas nebuvo labai vertinamas, tačiau šių dienų pasaulyje tai – kultūros paminklas. Šv. Cecilijos paveikslo autorius nėra žinomas.
Bažnyčią puošia ir šiuolaikinių menininkų darbai
Bažnyčioje kabo ir šiuolaikinių menininkų darbai. Vienas iš jų – dailininko Svajūno Armono nutapytas paveikslas, vaizduojantis Šv. Juozapą. „Šie metai yra paskelbti Šv. Juozapo metais. Buvau pastebėjęs, kad Vievio Šv. Onos bažnyčioje nebuvo Šv. Juozapo paveikslo, todėl užsakiau jį pas dailininką S. Armoną. Paveikslas ikonos tipo, prie jo buvo labai ilgai dirbama. Matosi, kad tai yra modernaus autoriaus darbas, bet kartu yra išlaikyta ir tam tikra ikonografijos stilistika“,- pasakoja šio paveikslo atsiradimo bažnyčioje iniciatorius klebonas Alfonsas Kelmelis.
Bažnyčioje saugoma archyvinė medžiaga atskleidžia ne tik bažnyčios, bet ir tautos istoriją
Vievio Šv. Onos bažnyčioje esantys paveikslai tikrai yra verti dėmesio, kiekvieno jų istorija yra labai įdomi ir savita. Tačiau be meninių vertybių bažnyčia turi ir savo archyvą, kuriame saugomos istorinės nuotraukos, vaizduojančios ir bažnyčios istoriją, ir čia tarnavusius asmenis. „Turime senų nuotraukų, po truputį, ką randame, saugome, rėminame, analizuojame. Nuotraukos atskleidžia įdomių dalykų apie bažnyčios istoriją. Bažnyčioje saugomos nuotraukos puikiai parodo, kaip kūrėsi valstybė, kaip keitėsi žmonės“,- sako klebonas.
Kalbėdamas apie archyvus, klebonas Alfonsas Kelmelis pastebi, kad juose saugoma medžiaga ne tik parodo bažnyčios istoriją, tačiau leidžia geriau įsigilinti ir į istorinius dalykus. „Archyvai kartais atskleidžia netikėtų, įdomių duomenų. Pavyzdžiui, skaitai 19 amžiaus laikų mirčių knygas ir kieno mirčių randi daugiausiai? Vaikų ir gimdyvių. Moterys gimdydavo tiek, kiek Dievas duodavo. Jos ištekėdavo anksti, dažnai turėdavo net iki 14 gimdymų ir užtekdavo vos vienos komplikacijos, po kurios dažnai moterys neišgyvendavo. Vyras tapdavo našlys. Tada reikėdavo šeimininkės, nes vyras likdavo su vaikais. Nors ir būdavo pakankamai turtingi, jų lygio moterys už jų jau netekėdavo, nes našliai būdavo „žemesnės kvalifikacijos“ jaunikiai. Kadangi jaunikis būdavo pasiturintis, jis ieškodavo naujos nuotakos iš neturtingos šeimos“,- istorinėmis įžvalgomis dalinasi kunigas.
Bažnyčios archyve taip pat yra saugoma ir seniausia išlikusi knyga, kurioje buvo registruojamas parapijos gyvenimas – gimimai, vedybos, mirtys. Visa knyga yra pildyta ranka, dauguma įrašų yra palikti lotynų kalba. „Čia yra išsaugoti krikštų įrašai dar nuo 1792 metų. Viskas rašyta ranka. Ši knyga daug visko mačiusi, ir vandeniu užlieta buvo… Įrašai lotynų kalba, aš šiek tiek moku šią kalbą, čia būdavo nurodyta vietovė, bajorystė, kuri tais laikais buvo labai svarbi. Visi įrašai yra tik apie Vievio parapiją. Greičiausiai, įrašai buvo daromi, naudojant žąsies plunksną, dar nuo Abiejų Tautų Respublikos laikų“,- pasakoja klebonas Alfonsas Kelmelis.