Klausimas, kaip pamatuoti laimę, yra tiek pat senas, kaip ir visas mūsų pasaulis, ir vienodai svarbus visais laikais. Ar laimės sąvoka pasikeitė per tūkstančius metų, kas ji ir kaip ją pamatuoti?
Pirmasis pasaulyje istorikas Herodotas aprašė vieną iš įdomiausių ir, manoma, kad realiai egzistavusią tikrą istoriją apie Soloną ir jo ginčą su Lidijos karaliumi Krezu.
Trumpam reiktų prisiminti, kad veiksmas vyksta VI amžiuje iki mūsų eros ir veikėjai yra įžymios istorinės asmenybės.
Solonas (638–558 m. pr. m. e.) buvo žmogus, kuris pagarsėjo savo darbais, o ypač kuriant įstatymus, kurie leido į valstybės valdymą įtraukti paprastus piliečius, sumažinti oligarchų valdžią. Jis padėjo pamatus demokratijos atsiradimui ir yra laikomas vienu iš septynių iškiliausių Graikijos išminčių. Ne veltui sakoma, kad pirmoji pasaulyje konstitucija yra parašyta Solono.
Apie Krezą, greičiausiai, mes prisimename iš senovinio posakio „turtingas kaip Krezas“. Jis buvo paskutinis Lidijos karalystės valdovas, ir, manoma, kad buvo pirmasis, kuris sugalvojo kaldinti auksines monetas ir mums padovanojo pinigus, kuriuos vis dar naudojame iki šios dienos.
Herodoto istorija prasideda taip: Krezas, būdamas itin galingu ir pasakiškai turtingu valdovu, iš dvariškių sužinojo, kad į Lidiją atkeliavo žymusis Solonas. Nedelsiant Krezas jį pasikvietė pas save į rūmus, visą dieną vedžiojo demonstruodamas neįtikėtinus savo turtus, o paskui tarė:
– Išmintingasis Solone, gal tu žinai, kas yra pats laimingiausias žmogus pasaulyje?
Tokiu būdu norėdamas išgirsti iš Solono bent vieną gerą žodį per visą dieną.
– Taip, žinoma, žinau.
Krezas nekantraudamas išgirsti atsakymą paklausė:
– Kas gi tas žmogus?
– Jų yra daugiau nei vienas, – tarė Solonas. – Pirmasis yra Telas, antrasis ir trečiasis yra broliai Kleobis ir Bitonas.
– O kas jie tokie? – paklausė Krezas.
Telas yra paprastas Atėnų gyventojas, jo miestas buvo klestintis, jis turėjo gerus sūnus ir džiaugėsi matydamas kaip jie auga ir bręsta. Antra, jis buvo pakankamai turtingas pagal mūsų standartus ir mirė garbinga mirtimi. Labai geros širdies, padėdavo visiems, kam tik buvo reikalinga jo pagalba.
Broliai Kleobis ir Bitonas taip mylėjo savo mamą, kad kai jai reikėjo išvykti į deivės Heros šventyklą, jie pasikinkė į vežimą, nes jaučiai buvo pabėgę, ir nuvežė ją į deivės Heros šventę. Motina, norėdama atsidėkoti už tokį rūpestį savo vaikams, per visą šventę meldė deivės, kad ji apdovanotų jos sūnus pačia didžiausia dovana. Hera išgirdo jos prašymą ir kai po šventės pavargę sūnūs užmigo, ji pasirūpino, kad iš sapno jie daugiau nebepabustų, taip dovanodama jiems taurią ir neskausmingą mirtį.
Krezas buvo didžiai nustebęs ir sušuko:
– O tai aš, tavo manymu, nesu laimingas žmogus, turėdamas tiek turtų ir tokią galingą šalį?
Solonas ramiai užbaigė:
-Aš niekuomet nevadinu žmogaus laimingu, kol jis gyvena. Tik baigiantis gyvenimui galime atsakyti į šį klausimą, o gyvenimo viduryje dar per anksti apie tai kalbėti. Mes galime išgyventi laimę ir klestėjimą kaip Telas arba patirti gyvenimą per mirtį, kuri gali būti mums duota kaip dovana.
Solonas išvyko, Krezas liko sau karaliauti, tačiau netrukus prie jo rytinių sienų atsirado nauja galinga valstybė ir jos jaunas, aikštingas valdovas Kyras. Krezas kreipėsi į didįjį Delfų orakulą, kaip jam būti, ar gali jis kariauti su persais. Atsakymas, kurį jis išgirdo, skambėjo taip: „Jei tu pereisi Halio upę, subyrės galinga valstybė“. Jis tai suprato kiek kitaip, nei viskas įvyko. Užpuolė Kyrą, bet buvo sutriuškintas ir paimtas į nelaisvę.
Užgrobęs Lidiją Kyras liepė visas Krezo dukteris paversti vergėmis, visus sūnus nužudyti, o patį Krezą sudeginti ant laužo.
Ir štai tą akimirką, kai jau buvo padegtas laužas, Krezas prisiminė Solono žodžius. Ir pradėjo garsiai verkti ir šaukti:
– O Solone, o protingasis Solone!
Išgirdęs tai Kyras susidomėjo ir tarė Krezui:
– Tu matei, kaip aš tavo dukras paverčiau vergėmis, kaip buvo nužudyti tavo sūnūs, bet tu neverkei, o dabar tu verki ir kalbi apie kažkokį Soloną?
Krezas papasakojo jo ir Solono pokalbį, apie tai, kas yra laimingas žmogus. Ši istorija nustebino Kyrą ir jis liepė užgesinti laužą. Krezas tapo jo patarėju, nes kaip sako Herodotas, jis savo gyvenime matė ir didžiausius turtus, ir baisiausias nelaimes, kurios leido jam tapti išmintingu žmogumi.
Jei staiga šiandien dieną Solonas atklystų pas mus į svečius, ką jis išgirstų ir pamatytų?
Šių dienų krezus? Kurie giriasi ir visiems demonstruoja savo panegirikos ataskaitas už darbus. Čia aš barstau smėlį. Čia aš atėjau į darbą ir labai pavargau. Čia aš ir naujas garažų bendrijos asfaltas. Čia aš grūmoju ir trepsiu kojele, kodėl nėra karšto vandens ar kažkas panašaus.
O gal mes jam rodytume namus ar gatves, kur jau neliko skurstančių senolių, demonstruotume naujas mokyklas ir jaunus mokytojus su pilnomis klasėmis vaikų, kurie nežino, kas yra nuobodu. O gal rodytume jam laiptines, kur jau seniai kiekvienas kaimynas rūpinasi vienas kitu ir visi gyvena kaip viena didelė šeima, rūpinasi, kad visi būtų sotūs, laimingi ir neužmiršti. Tikriausiai būtų smagu nuvesti Soloną į poliklinikas ir ligonines, kur nėra eilių, kur gydytojai nesikankina ir nesižudo, kur vaistai yra nemokami, o aptarnavimas ir net maistas verti Oliverio ar kieno ten pagyrų.
Deja, bet tai yra tik keli klausimai iš daugybės, kaip mes galėtume pasirodyti Solonui, tikėdamiesi iš jo palankaus įvertinimo. Bet labai abejoju, ar jo atsakymas skirtųsi nuo to, kurį išgirdo Krezas.
Kęstutis Cvetkovas