Rudens šventės
Lietuvių liaudies buityje paskutinioji lapkričio diena – Šv. Andriejus – nuo seno daugiausia susijusi su jaunimo, ypač merginų, vedybinės laimės spėjimais, analogiškais Kūčių-Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarių būrimams.
Kai kurie jų yra bendri su kitų Europos tautų tikėjimais. Kadangi nuo Šv. Andriejaus prasideda prieškalėdinis susilaikymo, arba advento, laikotarpis, tad ir Andriejaus diena tapo lyg slenksčiu į naują metų laikotarpį, o vedybiniai būrimai kaip tik ir siejasi su pradžia, virsmu. Iš XIX a. Mažosios Lietuvos lietuvininkų papročių: „Endrėjinės vakarą merginos ir vaikinai nueina tylomis į sodą, nusilaužia vyšnios šakelę ir pamerkia vandens stiklinėje šiltame kambaryje. Jeigu ji tarp Kalėdų ir Trijų karalių sužaliuos ir pražydės, tai tais metais prireiks marčios vainiko“. Šį paprotį buvus visoje Lietuvoje paliudija vėlesni tautosakos šaltiniai. Tik kai kur šakelę mirkydavo tamsioje patalpoje, kitur pastatydavo ant palangės. Linkmeniškiai manė, kad šakelė būtinai turi būti iš svetimo sodo pasivogta. Būrimas buvo tarsi dar labiau sustiprinamas vogto daikto magijos principu.
Daug reikšmės buvo skiriama Šv. Andriejaus nakties sapnams. Tačiau, kad norimą dalyką susapnuotum, reikėjo tinkamai pasirengti. Pavyzdžiui, ištisą dieną išpasninkavusi mergina prieš atsiguldama suvalgo iškart 1-3 nemirkytas silkes ar gerai užsūdytos, dar su apyniais sumaišytos avižinių miltų tešlos bandelę (kai kur 9 dienas keptą!), paskui atsigula prie slenksčio, sukalbėjusi 9 poterius ir rožančių. Tada būtinai susapnuos, kad mylimas vaikinas atneša vandens atsigerti. Už to ir ištekėsianti. Jeigu sapne pamatys pro langą kišamą lopšį, vadinasi, mergaudama pavainikio kūdikio susilauks. Kai kurios prie lovos pasidėdavo vandens stiklinę, kad prisisapnuotasis turėtų ką paduoti gerti. Arba pasikišdavo po lova balanėle uždengtą dubenį su vandeniu. Tada manė susapnuosiančios tą, kuris per lieptelį perves. Varėniškės burdavo, pasiėmusios rankšluostį, puodelį su vandeniu ir porą veidrodžių – žiūri veidrodin, atgalia ranka prausiasi ir kalba: „Dievuli, kad aš pamatytau savo berną“. Tad ir pamato jį už nugaros pastatytame veidrodyje. Šiaulių apylinkių merginos po lova pasistatydavo geldą su vandeniu, įmetusios plaukioti rūtų vainikėlį. Kas sapne ateis vainiko paimti, tas ir bus likimo skirtasis.
Nemaža būrimų siejama su aguonomis ir kanapėmis. Pavyzdžiui, Šv. Andriejaus naktį prieš eidama miegoti mergina atgalia ranka (būrimui tai būtina sąlyga!) aplink savo lovą pabarsto kanapių kalbėdama: „Šventas Andriejau, kanapes sėju. Kas nori mane imti, tegu ateina kanapių rauti“. Arba per patį šventės vidurnaktį pasėja kanapių nuo savo lovos iki šulinio, vis taip prašydama šventą Andriejų, kad būsimąjį vyrą parodytų. Kitos dar kanapių triskart atgalia ranka aplink šulinį apibarsto ir žiupsnį šulinin įberia. Tada klausosi, bene muziką išgirs. Jeigu išgirs – kitais metais ištekės.
Įdomu tai, kad buriant daugiausia naudotos kanapės. Kanapė – tai vyriškas augalas, priešingai linams – moteriškam. Linus rovė tik moterys, o kanapes – vyrai. Iš jų vijo virves, pančius, vadeles, botagus. Tai daugiausia vyrų naudoti reikmenys. Būrimuose veiksmas atliekamas ne tik neįprastu būdu – atgalia ranka, – bet ir išsirengus nuogai. Nuogumas – betarpiškas susilietimas su gamta – yra burtų išsipildymo sąlyga.
Būrimams, kadangi jie susiję su rizika (laimė ar mirtis), viena iš sąlygų – būti vienam, su niekuo nesikalbėti, neišsigąsti. Keleto asmenų grupinis būrimas jau rodo jo pramoginį pobūdį.
Šio metų laiko pagrindinė šventė yra Vėlinės, kurios pasižymi, tarsi bendra malda už mirusiuosius. Kalendoriuje ši diena pažymima lapkričio 1-2 dienomis. Ji pirmą kartą minima VII a. – X a. pab. Pagoniškoje Lietuvoje mirusiųjų pagerbimo apeigos pagrįstos tikėjimu, esą mirusiųjų artimųjų vėlės ir toliau gyvena šalia gyvųjų ir gali jiems padėti arba pakenkti, priklausomai nuo to, kaip su jomis elgiamasi. Nuo to kilo daug papročių, magiškų veiksmų bei tariamų apsisaugojimo priemonių, kurios turėjo nukreipti mirusiojo pyktį. Gyvieji apsirengdavo neįprastai, kad mirusieji jų neatpažintų (vėliau tai tapo gedulo drabužiais). O laidodami mirusįjį mesdavo ant jo akmenis arba berdavo tris saujas žemės, geisdami, kad jis neužsirūstintų. Vėliau tuo tikslu užritindavo ant palaidotojo akmenis, dabar statomi paminklai. Kad mirusysis nepyktų, jam į karstą dėdavo įvairių namų apyvokos daiktų, papuošalų, o prie kapo kūreno ugnį. Patys puotaudavo, o tuos indus sudaužydavo. Visos šios apeigos buvo atliekamos kapinėse, kurios vadinamos – alkomis. Kiekvienas prie savo kapavietės aukojo dievams, o ypač Perkūnui, kad jis pasiimtų mirusiųjų vėles. Taip pat maisto palikdavo ir vėlėms, dažniausiai sūrį ir midų. Panašų paprotį iki mūsų dienų dar išlaikę sentikiai.
Iš žmonių pasakojimų
Andriejus
Pasakojo Veronika Vėželienė iš Kakliniškių k.
Kai paaugam, jau mergos, tai per Andriejų statim vyšnios šakas. Katros graičiau pražydės, toj pirma ir ištekės.
Pasakojo Stefanija Deržkutė Sabonienė iš Aliniškių k.
Mama pasakoja, kad per Andriejų tai akėčias bernai an stoga užtempia, jei pas ką lauke paliktas randa, kaminą užkiša. Ryte kuria pečių,- dūmų pilna pirkia. (Juokiasi.)
Pasakojo Veronika Lankaitė-Sabonienė iš Kareivonių k.
Per Andriejų, aja an trijų rubežių, saka, kur randa akėčias gaspadoriaus nepadėtas vieton, ir tysia an trijų kaimų rubežiaus. Ty sudegina. Saka, viena merga tysė, tysė tas akėčias degyt’ ir nugriuva. Tai ir sugriuva – vaiku mergose turieja. O jei sėkmingai nutysi, tai ištekiesi.
Pasakojo Ona Antanavičienė iš Jagėlonių k.
Per Andriejų statim vyšnios šakas vandenin kad pražydėt, katros graičiau pražydės, toj ir ištekės. Advente jaunimas rinkasi, vakaroja, žaidim visokius žaidimus. Sekmadieniais ryte namie giedodavam giesmes.
Pasakojo Vladislava Burevičiūtė Klimienė iš Malavolės k.
Andriejų būrė. Draugė prirašė vardų ir po pagalve. Ryte ištraukė Julių. O buvo toks Julius iš labai biednos šeimos, nenorėjo, ji – ūkininko dukra, bet paskui tikrai išėjo už Juliaus, tik visai už kito.
Pasakojo Zofija Bujūtė Pinelienė iš Peliūnų k.
Per Andriejų deginam akėčias. Jei koks gaspadorius palika savo akėčias gale lauka iki Andriejaus, tai gali jų ir nerast’, ainam per kaimu ir ieškam, gal kas palika, jei randam, tai kad ir naujas, vistiek sudeginam, reiškia , kad visos kaima mergos ištekėt’. Padėdava ir bernai, kartais jiej atvelka kokias senas. Smagu buva.
Pasakojo Levosė Pinelytė-Kananavičienė iš Kareivonių k.
Per Kūčias mergos būri, per Andrieju irgi. Tai buva tokia maldełė:
Andriejau, Andriejau, kanapes sieju, duok man susapnuoti, su kuom reiks an šliūba stoti.
Pasakojo Marcelė Korsakienė iš Jagėlonių k.
Per Andriejų – vakarielis, per adventą – giesmis šventus, jaunimas rinkasi, vakaroja, žaidi daug.
Pasakojo Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė iš Semeliškių
Miglinuose buvo panelių, tai per Kūčias, per Andriejų būrė. Buva toks Špokų šulinys, tai jos kanapes sėjo. Geras vanduo tenai, tai eina panelės ir mes, kaip beždžionės iš paskui. Buvo šventės.
Vėlinės
Pasakojo Ona Kazlauskienė iš Abromiškių k.
Per Visų šventes veždava ubagam prie bažnyčios. Papjaudava baronu, tai dėdava ir mėsos, ir sūria, ir sviesta, duonos, pyraga, visko pilnu kraiteli, visko, ir dalina ubagam prieš mišias.
Pasakojo Marijona Suslavičiūtė-Markevičienė iš Gudbalio k.
An Visų švenčių ir Vėlinių mama visada kepdava pyragus – ir duoninius, ir baltus, vakare visi suveina vakarienės. Ait kapinėsna didelės mados nebuva, davi vakarieni. Išverda kavos, paruošia sviesta, sūria, prikepa kūgelia.
Per Visų šventes kepė pyragus, šventė, eidavo bažnyčion. Antrudien iš ryto eidavo an kapinių, degė žvakes, ale jau popiet jau galima dainuot’. Tai kaimo moterys rinkdavosi būrin ir eidavo miškan lapų rinkt’. Pasiimam didelius maišus ir renkam didelius nukritusius ąžuolo lapus, renkam ir labai garsiai visos dainuojam, net miškas skamba. Labai gražu buvo. Paskui an tų lapų visą žiemą kepa duoną. Eidavom vis per Vėlines, kaip šventė.
Pasakojo Veronika Vėželienė iš Kakliniškių k.
Diedai. Vakare prieš Vėlines eidava an kapinių. Ryte – bažnyčion. Per Vėlines vakarais irgi eidava giedot’ ant kapinių.
Pasakojo Stefanija Deržkutė Sabonienė iš Aliniškių k.
Vėlinės. Buvo tikima, kad per Vėlines artimųjų ir užmirštų žmonių vėlės ateidavo arčiau namų, išgirdę beldimą į langą ar sieną, žmonės klausdavo: „Ko dūšele nori, ko reikalauji?“. Ir po to nešdavo auką į Kazokiškes elgetoms. Prieš Vėlines būdavo pjaunamas avinas, o užpakalinis kumpis būdavo skiriamas aukai. Kepdavo duoną vėlėms, tai buvo bandelės atskirai pagal šeimos mirusiųjų skaičių. Kartais kepdavo vieną didelį kepalą ir jį suraikydavo į tiek gabalų, kiek mirusiųjų. Kazokiškių šventoriuje tą dieną rinkdavosi ubagai, daugybė elgetų iš visos apylinkės. Susėdę šventoriuje jie balsu skaitydavo litanijas, giedodavo. Duodant jiems būdavo pasakomi mirusiųjų vardai – už ką melstis. Išlikę daugybė pasakojimų apie šiuo laikotarpiu į namus grįžtančias vėles.
Pasakojo Danutė Sedlevičiūtė Šumskienė iš Streipūnų k.
Labai bijodavau eit’ keliu pro kapines. Buva visokių šnekų apie numirėlius, apie dūšias, tai vaidenosi, tai vaikšto, tai leki, kvapo neatgaudama, neatsigrįždama. Per Vėlines eidavom melstis, uždegam žvakutes. Uždegam žvakutę ir ant seno neprižiūrėto kapelio.
Pasakojo Ona Grybauskaitė Kulbokienė iš Gilūšio k.
Visūšventėse pagrindinis dalykas – maldos ir ramybė, prisimindavo prosenelius, mama mėgdavo žiūrinėti senas nuotraukas. Lankė kapines, meldėsi.
Pasakojo Ona Antanavičienė iš Jagėlonių k.
Per Vėlines eidava giedot’ an kapinių. Per laidotuves, pakasynas, kaip pas mumį saka, rauda dar ir dabar, ale jau ne visi moka, gal jau sarmatinasi.
Pasakojo Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė iš Klikūnų k.
Vėlinės. Kalbėjo maldas, suvažiuodavo artimi, kapinėse degino žvakes, meldėsi. Vaikam duoda sukrautą didelį krepšį, nešėm prie bažnyčios, dalinom ubagam. Po karo buvo daug ubagų.
Pasakojo Stasė Pranckevičienė iš Mustenių k.
Per Vėlines tai neša ubagam prie bažnyčios. Būtinai. Kiek yra šeimoj mirusių, tiek padalina mėsos gabaliukų, pyraga, nuneša, padalina ubagam ir pasaka už ką melstis, vardą mirusia. To maista nešventina, tik ubagam padalina. An kapinių neja.
Pasakojo Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė iš Mustenių k.
Per Vėlines tai neša ubagam, visą krepšį ir mėsos, ir duonelės iškeptos gabalais dalina. Per Vėlines antrą dieną an kapų giedojo visi kaimo žmonės, rinkosi.
Pasakojo Stasė Grigonytė Tamkevičienė iš Pakalniškių k.
An Vėlinių virė šaltienu, pyragus kepi, aja kapinėsna. Giedoja. Vienu vakaru per Vėlines. Žvakes neši. Kryžius kai supūna, tai degina an kapų, būdava, dar prakasa duobutėn ar sudegina.
Pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių
Vėlinės. Seniau nebuvo lankomasi kapuose taip dažnai, kaip dabar, nebuvo puošiami kapai, kryželis stovėjo tol, kol nupūdavo, o pagarbą mirusiesiems atiduodavo aukodami elgetoms ir melsdamiesi.
Visūšventėse ėjom į kapines, giedojom. Šventas, žėlabnas giesmes. Kryžius senus degino per Vėlines, antrą dieną.
Pasakojo Antanina Antanavičiūtė Bliujienė iš Jagėlonių k.
Per Vėlines suveina an kapinių, pagieda, pasimeldžia. Daugiausiai aja bažnyčion, namie kepė pyragus, dari vakarieni šeimynai, neši ubagam palei bažnyčiu. Už dūšias. Ubagai vaikščioja po kaimu, būdava ateis, meldžiasi, poteriauna, jiem duoda ką ir išeina.
Informaciją surinko ir paruošė
Ona Rasutė Šakienė