Ankstyvą balandžio 11 dienos rytą išvykome į Vilnių. Oras buvo puikus, nuotaika pakili. Prie Seimo rūmų mūsų laukė gidė Teodora, kuri lydėjo mus visos ekskursijos metu. Ekskursija prasidėjo Seimo lankytojų centre. Tai edukacinė erdvė, draugiška šeimoms, vaikams, bendruomenėms, mokiniams, užsienio svečiams, siūlanti įvairias veiklas. Seimo lankytojų centre apžiūrėjome parodą NATO dvidešimtmečiui, ekspoziciją „Kelias į laisvę“, Seimo dovanas.
Seimo rūmai buvo pradėti statyti buvusio Jaunimo stadiono vietoje. 1976–1980 m. vyko pirmojo pastato statyba (jai vadovavo architektai Algimantas Nasvytis ir Vytautas Nasvytis). 1991 m. sausio 13 d. įvyko nepriklausomybės siekis. Prisiminėme tos dienos įvykius.
Iš Seimo lankytojų centro keliavome Žvėryno tilto link. 1902 m. Žvėryne jau stovėjo 5 mūriniai ir 285 mediniai namai, todėl atsirado poreikis pakeisti dar 1892 m. statytą medinį Žvėryno tiltą per Nerį. 1905–1907 m. abu upės krantus sujungė naujas metalinis tiltas, caro garbei pavadintas Nikolajaus vardu (pats Žvėrynas tuo metu vadintas Aleksandrija). Tilto konstrukcijos buvo užsakytos Varšuvoje.
2006 m. tiltas rekonstruotas. Tai vienintelis veikiantis Vilniaus tiltas per Nerį su atramomis vandenyje. Beveik 400 metų Vilniuje per Nerį stovėjo tik vienas – Žaliasis tiltas (nuo 1536 m.), antrojo teko laukti labai ilgai, bet jis atsirado būtent Žvėryne. Naujausių laikų istorijai ši vieta svarbi tuo, kad 1991–1992 m. prie tilto ir ant jo stov
ėjo Seimo gynėjų barikados.
Grožimės Neries upės pakrante. Gidė pasakoja apie Žvėryno akmenį su Gediminaičių stulpų ženklais. Šis akmuo guli dešiniajame Neries krante už Liubarto tilto ties upės posūkiu į vakarus. Ligi šiol nėra vieningo šio akmens reikšmės vertinimo. Tai galėjo būti riboženklis ar pagonių šventvietė.
Prieiname Eduardo Balsio skverą, tai vienas jaukiausių skverų mieste, jame daug žalumos. Skvere stovi skulptūra „Paukščių lizdas“.
Žvėrynas – tai daugybė medinių namų. Šią vietą nuo senų senovės mėgo elitas. XVI a. ši teritorija priklausė didikams Radviloms: jie čia rengdavo medžiokles, įveisė žvėrių (iš čia atsirado vietovės pavadinimas). Didžiausi pokyčiai įvyko 1892 m. jo savininku tapus Vasilijui Martinsonui. Jis, suvokęs vietovės vertę, ėmė pardavinėti sklypus viloms statyti. Žvėryne labai paspartėjo statybos, dygo daugybė įspūdingų medinės architektūros perlų. 1899 m. Žvėryno plėtotojas Vasilijus Martinsonas sklypą prie tilto padovanojo stačiatikių Šv. Dvasios brolijai, kuri ėmėsi naujos cerkvės statybos. Cerkvei buvo suteiktas Dievo motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ pavadinimas, tačiau vietiniai ją vadina tiesiog „Znamenskaja“. Cerkvė iškilo kaip atsvara kitame Gedimino prospekto gale jau stovėjusiai katalikų Katedrai. Kartu su cerkve buvo įsteigta ir parapinė mokykla, vaikų prieglauda. Žvėryno įkūrėjas Vasilijus Martinsonas amžinojo poilsio atgulė šios cerkvės šventoriuje. Jo kapas labai kuklus, nes toks buvo jo noras. Vytauto, Malonioji, Traidenio gatvės tai muziejus po atviru dangumi su 19–20 amžiaus sandūros medinės architektūros namais, tavernomis. Atminimo lentos ant daugelio šių namų primena, kad čia gyveno žinomi žmonės. Vienas iš seniausių namų skaičiuoja 105 metus, jame yra 14 butų, dalis namo jau renovuota.
1938 metais medinė statyba Žvėryne sustojo, prasidėjo vien mūro etapas. Vis tik atsiranda senosios architektūros gerbėjų, kurie unikalų medinį paveldą prikelia antram gyvenimui.
Didelį įspūdį paliko Vilniaus širdyje, ant Neries vingio, įsikūręs Green Hall (Žaliasis slėnis). Mus pasitikusi Viktorija, kuri administruoja visą Verslo slėnį, papasakojo, jog tai verslo centrų kompleksas – gamtos ir moderniausių technologijų polių samplaikos taškas. Žalias ir funkcionalus energetinis laukas užtikrina produktyvią darbo aplinką. Ypatingai skaidraus stiklo lenktas „Green Hall 2“ fasadas pagamintas pagal užsakymą Vokietijoje, tai investicija, skirta čia dirbančių žmonių komfortui ir gerai savijautai. Verslo centrų tikslas – palikti kuo mažesnį poveikį aplinkai. Tai atvira erdvė gamtai ir saulei: natūrali šviesa, geoterminis šildymas, tykusis vėdinimas (nėra triukšmo, kondicionierių). Pastatai pastatyti 2009–2020 metais. Po pastatais yra parkingas, automobilių įkrovimo stotelės, poilsio-laisvalaikio erdvė, ant pastato stogo yra aviliai. Po įdomaus pasakojimo, apžiūrėjus pastato erdves, papietavome verslo centro kavinėje.
Trumpam užsukome į Medardo Čobato III amžiaus universitetą, susitikome su rektore Dr. Zita Žebrauskiene.
Kelionę tęsėme Latvių gatve, užsukome į Dudajevo skverą, kuriame yra paminklinis akmuo Čečėnijos prezidentui Džocharui Dudajevui, pastatytas 1999 metais. Dionizo Poškos gatvėje stovi išskirtinės mauritaniškos architektūros „Popų namas“ su įmantria drožyba, kuris yra pripažintas geriausiu rekonstrukcijos pavyzdžiu. Šv. Jekaterinos cerkvė pastatyta Vilniaus generalgubernatoriaus Potapovo lėšomis, jo mirusios žmonos, garsėjusios labdaringa veikla, atminimui.
Dekoratyvinė skulptūra „Čiulbantis kryžius“ pastatyta 2000 metais (skulptorius Gitenis Umbrasas). Tai labai originali idėja. Jame įtaisyta keliasdešimt inkilų. Pavasarį, kai iš šiltų kraštų tėvynėn grįš sparnuočiai, šiame kryžiuje jų lauks namai. Paukščių migracijos kelias atitiktų piligrimų kelią į Šventąją žemę ir simbolizuotų bevizę Europą, kurios gyventojai jaučiasi laisvi kaip paukščiai.
Kompozitorių namuose vyko muzikinė popietė kompozitoriui Antanui Belazarui atminti. Skambėjo kamerinio ansamblio „Ave muzika“ atliekamos harmonizuotos lietuvių liaudies dainos.
Ši kelionė – tai puikiai praleistas laikas, buvimas kartu.
Lilija Alimienė