Ona Rasutė Šakienė: „Tenai, kur grybų tuntai nubarstydavo takus…“

Ona Rasutė Šakienė: „Tenai, kur grybų tuntai nubarstydavo takus…“

Janina Girsė

Startuoja laikraščio „Elek­trėnų kronika“ projektas „Laik­mečių mozaika“, kurio devizas – pilietiški žmonės savo šaliai, miestui, bendruomenei duoda daugiau, skatina burtis bendroms veikloms, inicijuoja pokyčius, ieško būdų, kaip spręsti įvairias problemas, puoselėja kultūros tradicijas. Pilietiškumo stiprinimas per istorinę atmintį, tradicijų sklaida ir perteikimas ateities kartoms padės suvokti kultūros ir meno raidą, perspektyvas. Ir čia ypač svarbi aktyvių pilietiškos visuomenės asmenų veikla, jų suvokimas, kad per savo patirtį ir veiklą, supratingumą, išgyvenimus projektas „Laikmečių mozaika“ pasipildys naujomis žiniomis apie savo valstybę, gyvenamąją vietą, bendruomenes, skatins aktyviau dalyvauti pilietinėse iniciatyvose.
Elektrėnų savivaldybės įvairių renginių metu gali sutikti niekada nenuilstančią, daugybės meno amatų meistrę Oną Rasutę Šakienę. Šią asmenybę daug kas pažįsta kaip etnologę, muzikos mokytoją, buvusią „Rungos“ ansamblio vadovę, įvairių menų kūrėją: poetę, rašytoją, dailininkę. Jos kasdienybę dažnai persmelkdavo mintys apie savo protėvių gyvenimų istorijas, todėl, kai jau iš archyvų buvo surinkta kiek įmanoma daugiau informacijos ir suformuotas giminės genealoginis medis, vaikams bei vaikaičiams paliktas neįkainojamas turtas. Onai Rasutei Šakienei jau seniai rūpėjo aplink gimtinę gyvenusių bei gyvenančių šeimų istorijas atpasakoti, kadangi šias riša tam tikros sąsajos. Gimė knyga, autorės pastangomis atspausdinta. Ir būtų neviešinta, jei ją redagavusioji ne­būtų „prikišusi savo nagų“. Knygos tiražas nedidelis, tačiau matydama, kaip brangina ir skaito aprašytas protėvių istorijas šiandienos artimieji, susimąstai, ne kiekvienam Dievas duoda supratimą dovanoti tai žemei, kurioje gimei, atgaivą. Ir jei Ona Rasutė Šakienė sakanti, kad tai paskutinis jos darbas, niekada taip nebus. Kūrybingas asmuo nekurti negali. Susidomėjusius šiomis istorijomis, o galbūt užsidegusius kažką panašaus sukurti, Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje jus, gerbiamieji skaitytojai, kviečia keletas autorės knygos „Protėvių gyvensenos vingiuo­se“ egzempliorių.
Iki ašarų Oną Rasutę Šakienę graudino aplink Girelės kaimą iškirsti ąžuolai. Tai neužgyjanti žaizda iki šiolei. Paminklas jiems – knygos viršelis – ant abiejų knygos pusių amžinai žaliuojantis didžiulis ąžuolas. Medžio gyvenimas knygos autorei ypač svarbus, nes jos protėvių gyvenimai buvo susiję su mišku. Knyga „Protėvių gyvensenos vingiuose“ skirta Senolių atminčiai. Tituliniame puslapyje yra padėka visų trijų kaimo įkūrėjų palikuonims, giminaičiams, raginusiems imtis šios veiklos ir tei­kusiems visokeriopą pagalbą. Girelės kaimo gyventojams brangintina ši knyga, pateikianti įdomių faktų iš miškininkystės istorijos, pasakojanti apie miškininkus eigulius Kliukus, Kertenius, Liupševičius, supažindinanti su minėtų šeimų palikuonimis ir jų likimais, Girelės kaimo vaizdais, švenčių, gyvenvietės aplinkos šiandien ir anksčiau aprašymais. Knygoje įdėtos nuotraukos primena apie čia atkastus buvusios senovinės gyvenvietės iš Akmens amžiaus radinius, dabar saugomus Kaišiadorių ir Kietaviškių pagrindinės mokyklos muziejuose. Knygos autorė net leidžia skaitytojui pasklaidyti savo giminės geneologinį medį. Brangus etnologei Onai Rasutei Šakienei jos tėviškėje stūksantis Gomantos piliakalnis, apipintas jo paslaptis atskleidžiančiais pasakojimais.

Lietuvos miškininkų likimai po 1863 m. sukilimo
Trijų šeimų (Kliukų, Kertenių ir Liupševičių) ir jų giminių gyvenimai bei jų priešistorė atskleidžiama nuo 1740 metų iki šių laikų. Kadangi jų protėviai buvę miškininkai, knygos autorė pateikia keliolika faktų iš miškininkystės istorijos. XI–XIIa. miškai dengė 55% Lietuvos teritorijos, vėliau miškų plotai mažėjo. Lietuvai esant Rusijos imperijos valdžioje (1795–1915) miškus nualino dideli netvarkingi kirtimai. Už medieną gautos lėšos būdavo pagrindinės miškininkų pajamos, o darbus atlikdavo girininkijų samdyti darbininkai. Mediena buvo plačiai nau­dojama buityje: šildydavo namus, balanomis pasišviesdavo, iš karnų pynė vyžas. Išlikęs toks posakis apie poras: „Bagotas su bagotu, važiuotas su važiuotu, o vyžuotas su vyžuotu“. 1825 m. Žiežmariuose jau veikė popieriaus fabrikėliai. Nuo seno ne tik miško gėrybės, bet ir žvėrys teikė maistą, taigi, laikui bėgant, plito įvairūs medžioklės būdai. Drausta gaudyti žvėris su žabangais, kilpomis, nuodyti. Trakų girininkija nuo 1871 m. carinės Rusijos okupacijos periodu archyvo dokumentuose vadinama Vievio ir Žaslių girininkijomis. Girininkai ir jų padėjėjai buvo svetimtaučiai, pavyzdžiui, Trakų – A. Baranovas. Jie miškų atkūrimui skyrė mažai dėmesio, o kirto daug. Miškų departamentas 1845 m. siuntė raštus į gubernijų apygardas ir ragino ieškoti šeimų, kuriose yra daug sūnų, galinčių eiti girių prievaizdų, eigulių pareigas. Šalia gausių Kaišiadorių miškų prasideda Kliukų giminės protėvių takas, atėjęs iki mūsų laikų. Minimi Beištrakiai. Pagal vietovardį – iškirsto miško vieta, nes senosio­se giriose kirtimai buvo vadinami trakais. Nuo 1869 m. šiose teritorijose plytėjo didžiuliai valdiški miškai, link Vilijos (Neries) upės vingiuodama tekėjo Šešuva, prie jos ir kūrėsi senasis Beištrakių kaimas, o miško užusienyje nuolat gyveno miško sargas Matas Kliukas, gimęs 1740 m., kilęs nuo Biržų. Šeimyna gausi, kas neišgyveno, kas paliko namus. Tėvams susenus, naujų miško prižiūrėtojų nerinko, sūnus Juozapas jau vietoj tėvo perima miško gyvenimą. Kai per Lietuvą keliavo Napoleonas, žygiavo pagrindiniais keliais, į miškus neužsuko, grįždami taip pat praėjo pro šalį. Kai 1863 m. įvyko sukilimas, jo dalyviams miškai tapo prieglobsčiu. Sukilimą numalšinus, Vilniaus gubernatorius 1863 m. rugsėjo 19 d. išleido įsakymą Trakų apskrities kariniam viršininkui iškeldinti miškų vienkiemiuose gyvenančius. Žaslių apylinkėse iš miškų sodybų buvo iškeldinta nemažai žmonių, tarp jų ir Laurynas Kliukas.

This slideshow requires JavaScript.

Naujakuriai
Kartu su likimo draugais karališkaisiais eiguliais nuo Paparčių – Jokūbu Liupševičium, nuo Cineikių – Andrium Kerteniu įsakyta kurti naują Girelės vardu pavadintą kaimą. Taigi, Girelės kaimas, įkurtas po 1863 m. sukilimo, iškirtus ąžuolyno masyvus. Prieš tai pietvakariniame pakraštyje buvo įsikūręs Lūžiškių užusienis, sodyba su 14 gyventojų, Skromovų ir Jurijaus Lukaševičiaus šeimos. Šioje nuošalioje vietovėje, tarp minėto Lūžiškių vienkiemio ir Gomantų piliakalnio, buvo kuriamas Girelės kaimas. Po sukilimo iškeldinti nau­jakuriai statėsi būstus, augino vaikus ir sodus. Gyvenimas virė.

Girelės kaimas
Nuplukdys laiko upė vandenis ir Lauryno Kliuko anūkė Emilija, Antano duktė, prisimins, kaip atrodė Girelė: „Dar menu buvusio gatvinio Girelės kaimo vietą. Einant nuo vakarų, pirmoji sodyba buvo mano senelio Antano Kliuko, toliau – jo brolio Jokūbo, vadinamo Kubo vardu. Dar toliau, abiem gatvės pusėm stovėjo Kertenių sodybos liekanos, mano vaikystėje tenai augo tik alyvos ir špireikos. Dešinėje dar stovėjo senos kriaušės, jos nokindavo gana saldžias kriaušes, tačiau nukrisdamos jos visai sutrūkinėdavo ir jose sukdavosi begalė širšių. Dešinėje, kiek atokiau nuo gatvės, stovėjo dar viena sodyba, rodos, Lipševičių, vadindavom „Lepšia sodeliu“, nes tenai augo keturios gražios obelys, kasmet jos buvo pilnos obuolių. Keliukas sukosi į dešinę ir kilo į kalniuką, tenai, kairėje, dar prisimenu didelių pamatinių akmenų eiles. Matyt, namų būta didelių. Dešinėje pusėje – sodelis su didelėmis duobėmis, gal buvusiais rūsiais. Va, ir visas kaimas. Už jo ėjo kelias į Kietaviškes“. Apie XX a. pabaigą kaimą kūrusių trijų karališkųjų eigulių pavardės visai išnykusios, kaime tokiomis pavardėmis čia negyvena nė vienas žmogus. O dauguma sodybų išlikusios. Sunyko tik Juo­zo ir Jono Liupševičių, Miko sūnų sodybos. Juozas su šeima išvažiavo gyventi kitur, sodyba buvo nukelta, Jono sodyba sunyko žuvus abiem sūnums, dukroms ištekėjus, tėvams Jonui ir Antaninai mirus. Sako, liko tik senas šulinys su labai geru vandeniu. O Stepo sodyba išlaikyta, jo sūnus Vaclovas atvažiuoja vasaroti, apsodina daržą, prižiūri sodą. Išlikusi Kertenio Jono sūnaus Stasio sodyba. Jo sūnus, taip pat Jonas, atvažiuoja vasaroti, pastatus ir aplinką prižiūri, čia svečiuojasi ir dukterų Stasės ir Malvinos vaikai. Kertenio Juozo sūnūs Aleksas ir Ignas savo namus pardavę, dabar ten kitų gyvenama, o sūnaus Vlado sodyba išlikusi, anūkas Virginijus, nuo vaikystės augęs pas senelius, irgi vasaroja, turi daržus, sodą, prižiūri pastatus. Kertenio Miko sūnaus sodyba šalia piliakalnio vaikų parduota, vasaromis gyvenama, prižiūrima. Kliukų Antano sūnų namai prižiūrimi: Kazimiero sodyba po sūnaus Jono mirties irgi buvo parduota, ėjo iš rankų į rankas, tačiau savininkai atvažiuo­ja. O Prano sodyba ilgokai stovėjo tuščia, vėliau irgi parduota, tačiau nesėkmingai – sodybą sudegino šeimininkė, prikūrenusi neišvalytus dūmtraukius. Po gais­ro kieme, netoli buvusio namo, pastatyta nauja troba, vasarą gyenama. Kliuko Jokūbo dukters Marijonos Janavičienės anūkė Irena Kazakevičiūtė Janavičienė įsikūrė prosenelių gyventoje vietoje, pa­sistatė namus, sutvarkė aplinką. Parduotose sodybose įsikūrę jau ne Girelės gyventojai, o įvairaus likimo žmonės, daugelis iš jų atėjusieji dirbti į Kareivonių kaime įsikūrusius šiltnamius ar medžio apdirbimo įmones.

Miško trauka
Pasak autorės, kai neliko kam gyventi tėviškėje, kai darbai ir veikla bei šeima susiejo ją su miestu, norėjosi pamąstyti apie prosenelių, senelių gyvenimus, jų vargus ir auką, atiduotą šiam, toli nuo kelių, raistais ir molynais apdovanotam žemės kampeliui. Čia protėvių pėdos įmintos, čia jų rankomis iškedenti kelmynai ir raistai, čia, kur molynų dir­vonuose pavasariais suka lizdus vieversiai, o galulaukėje tebeguli amžių kryželiu pažymėtas akmuo, senelės vadintas kapčiuku, o šalimais dunkso kalneliai, apaugę šimtamečiais ąžuolais, vadinti Gomantos piliakalnio vardu. O žemė? Miškininkų kartai ji niekada nebuvo arti širdies. Kai neliko kam jos dirbti, kai buvo pradėti kirsti, pjauti Gomantos piliakalnio šimtamečiai ąžuolynai, vis dėlto nutarėme grąžinti jai skolą – auginti savaiminius miškus. Palikti jai pirmapradę ramybę, tikrąją jos būseną. Sodinome, o šernai irgi darbavosi. Tik berželiai ir karklai patys pasipylė tokia gausa…

Žmonių pasakojimai apie Gomantos piliakalnį
Ona Stankevičiūtė – Ganu­sauskienė iš Piktakiemio pasakoja, kad piliakalnio teritorijoje esama įvairių kalnų, pietinėje pusėje nusileidžiančių į pelkes, yra įvairių balų, griovių, krantų, šlapių raistelių. Yra nemažas grio­vys, kurio šiaurinė pusė gerokai nuolaidesnė už pietinę, į ją vaikai negalėdavo lengvai įkopti. Didžio­sios pelkės link Kareivonių buvo maitinamos daugybės šaltinių, nes iš jų tekėjo upelis link Krasnasėlio. Iš Kareivonių kaimo Onos Ka­nanevičiūtės-Pukalskienės senelio, kuris gyveno prie Piliakalnio, prisiminimuose pasigirsdavo gąsdinimai, kad vaikai ant kalno neitų, o jo sūnus vis kalbėjo, kad ten rasdavo plytų. Tokios stiprios jos buvo, kažkas lyg mūryta. O žiemą nuo to kalno su rogutėmis važinėdavo. Tarp ąžuolų išvažinėja kelius ir lei­žiasi. Eleonoros Kralikauskaitės-Rumšinienės iš Kareivonių gyva jos tėvo šneka, kai suėję Kareivonių vyrai šnekėjo, kad tenai (kur piliakalnis) kažkas buvo, kažkokie pastatai buvę. Kas juos užpylė, nežinia. Ilgiausias pasakojimas apie piliakalnį yra Prano Lanko, kilusio iš Kareivonių, kad gale Piliakalnio senovėje buvo kokie tai pastatai, sklepai. Gal auksas užkastas… Bet pasakotojas ten kasinėjęs ir nieko neradęs. Gale miško ant dir­vono matėsi kažkokie kapai, kapčiai, bet po melioracijos buvo užlyginti. Taigi žmonių pasakojimais, kaip ir sakmėmis, galėtume tikėti ar netikėti, tačiau iškasenos rodo, kad gyvenvietė buvusi.

Akmens amžiaus radiniai Gomantų piliakalnio senojoje gyvenvietėje ir apylinkėse
Kaip buvo minėta, Girelės kaimas už trijų kilometrų į vakarus nuo Kietaviškių. Šiaurėje ribojasi su Girelės mišku. Kaimo pakraštyje, prie Kareivonių kaimo ribos, netoli Lanko Prano sodybos, rasta senosios akmens amžiaus gyvenvietės likučių. Radiniai – kirvis, titnaginiai rėžtukai, gremžtukai, skaldytinės dalys, ašmenėliai, nuoskalos, datuojami V–VIII a. prieš m. e. Gyvenvietė buvusi dabar užpelkėjusio ežero pakrantėje, smėlėtame lauke, klonyje, tarp dviejų kalvelių. Kaip teigiama D. Gudelienės knygoje „Kietaviškės“, kad iš piliakalnio aptiktų akmeninių kirvių ir kitų radinių galima spręsti, kad jo apylinkėse žmonės gyveno naujojo žalvario amžiuje iki geležies amžiaus. Senesnių laikotarpių piliakalniams būdingų įtvirtinimų neaptinkama. Manoma, kad seniausi gyventojai čia gyvenę VIII tūkstantmetyje prieš Kristų. Tai buvo Madleno kultūros žmonės: čia medžioję, žvejoję pelkių aplink Piliakalnį telkšojusiuose ežeruose.

Miškininkystė šiandien
Nuo miškų istorijos pasakojimo pradėta knyga ja ir baigiama. Tik pasikeitus valdžioms, keitėsi ir miškų priklausomybė. Dabar trečią dalį Lietuvos užimantys miškų plotai priklauso valstybei – 49%, privatiems asmenims – 38% ir 13% yra rezerviniai. Didesnę miškų dalį sudaro nederlingų augimviečių medžiai, nes nuo seno Lietuvoje, kaip ir Europoje, miškas auga ten, kur neapsimoka užsiimti žemės ūkiu. O mūsų pasididžiavimas – ąžuolai – auga tik derlingose žemėse, todėl ir užima tik 2% viso miško ploto.

Post skriptum
Praėjo Motinos diena. Su didžiule meile Onos Rasutės sūnūs ir artimieji sveikino brangų žmogų, kiekvienas savaip suprasdamas, kokį nepakeičiamą indėlį į jų gyvenimą įaudžia motina, senelė savo patarimais, pamokymais, istorijomis, eilėmis, dailės darbais ir skanumynais. Ir kaskart sugrįždami patiria didžiulę šilumą ir džiaugsmą atrasdami vis kažką netikėta ir nauja. Šįkart knygą „Protėvių gyvensenos vingiuose“.

Komentarai:

  1. Korespondentė Janina Girsė puikiai pristatė Elektrėnų savivaldybės pilietišką asmenybę Oną Rasutę Šakienę ir jos nuveiktus darbus. Daugybės meno amatų meistrės, etnologės parengtas giminės genealoginis medis ir knyga ,,Protėvių gyvensenos vingiai“ iš tikrųjų yra neįkainojamas turtas palikuoniams ir priminimas mums visiems, kad atėjo laikas papildyti žinias apie gyvenamąją vietą, išsiaiškinti savo giminės istoriją. Manau, kad šis straipsnis paskatins ir kitus šio laikraščio korespondentus parengti straipsnių apie pilietines iniciatyvas ir pilietiškus žmones.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų