Kaip ilgėjaus, sugrįžti
širdis…
(A.Aleknienė)
Birželio 14-oji – tremties į nežinią diena… Diena, kai aptemo gyvenimo saulė, kai sudužo svajonės.
Praeitos Sibiro golgotos liko atmintyje iškentusiųjų badą, šaltį, bet sugrįžusiųjų namo, į Lietuvą. Ne vieno iš jų čia laukė nauji išbandymai. Deja, ne visi sugrįžo į tėviškę, kurios taip ilgėjosi, kur per Sekmines berželiais apkaišytos kvepėjo trobos, geltonu vėsiu smėliu buvo molio aslos išbarstytos. Ne visi sugrįžo, mokę savo vaikus dainuoti lietuviškas dainas, mokę saugoti savo istorinę ir tautinę prigimtį. Tikėję, vylęsi, svajoję… Amžiną atilsį jiems… Buvę tremtiniai žinojo ir žino, kas yra pasiaukojimas, pareiga, garbė. Jie kūrė ir kuria pagal galimybes, materialines bei dvasines vertybes. Savo sukauptą gyvenimišką patirtį perduoda vaikams ir vaikaičiams, kartodami Tautiškos giesmės žodžius:
Ir tiesa, ir šviesa mūs žingsnius telydi. Sulaukę Nepriklausomos Lietuvos, vyresnės ir jaunesnės kartos tremtiniai (buvę ištremti vaikai) yra neabejingi mūsų naujo gyvenimo kūrimo problemoms, dalyvauja savo bendruomenių veikloje, buvusių tremtinių klubuose, darbo veteranų susibūrimuose.
Sveikatos, gyvenimo pilnatvės linkime. Tegul gerumo, atjautos medaus būna pilni jų dienų koriai.
Ona MALERAVIČIENĖ