Janina Girsė
Mūsų miestas šiemet švęs 65-erių metų sukaktį. „Elektrėnų kronika“, tęsdama projekto „Laikmečių mozaika“ įgyvendinimą, supažindina skaitytojus su organizacijomis ir asmenimis, įprasminusiais miesto istoriją. Naujieji 2025-ieji metai, toliau visuomenę neraminantys klimato kaita ir karo grėsmėmis, šiek tiek džiuginantys susilpnėjusia COVIDO rykšte bei didesnėmis žmonių pastangomis rūpintis sveika gyvensena. Aišku, kad pajutus pirmuosius negalavimus, ieškoma pagalbos. Ir dažniausiai praveriamos vaistinės durys. Naujųjų metų išvakarėse apie tai norėta šnektelti Gintarinėje vaistinėje su viena iš darbuotojų, tačiau laukti teko ilgokai. Durų skambutis ištisai skelbė apie vis ateinančius ir išeinančius asmenis.Sėdint žalumynų oazėje, buvo gera klausytis, kaip maloniai ir neskubėdama Vilija Verbylienė patarinėja žmonėms, ką pasirinkti ir kaip vartoti medikamentus. Jau vien nuo tokio ramaus tono pasveikti gali. Ir tik tuomet, kai atėjo į pagalbą vedėja Gintarė Suslavičienė, ši galėjo skirti pokalbiui keletą minučių. Supažindinta su minėtu projektu apie informacijos skatinimą jungtis bendroms veikloms, įsitraukiant į pilietines iniciatyvas, planingai siekiant kalbinti įvairių organizacijų aktyvistus, kad jų pasakojimai ir darbai padėtų įtraukti ir kitus į savivaldos procesus, plėstų žinias, skatintų kritinį mąstymą, buvo paprašyta pagalbos pasiūlyti žmogų, kuris galėtų išsamiau papasakoti apie farmacijos kelią Elektrėnuose. Kaip ir buvo tikėtasi, nedvejojant paminėta žemaitės, kilusios iš Varnių Nijolės (Ubartaitės) Kleinienės asmenybė. Vilija vaistininkus įsivaizdavusi kaip ramius, melancholiškus žmones. Tik buvusiai vedėjai Nijolei Kleinienei šis apibūdinimas netikęs. Ji temperamentinga, charizmatiška, kūrybinga ir stilinga asmenybė, pasižymėjusi vadovui reikalingomis savybėmis. Visada buvo ryžtinga, dalykiška, sumani ir organizuota. Švenčių ir susibūrimų metu visuomet kolegas nustebindavo savo gražiu balsu ir dainomis. Daug stengėsi, kad Elektrėnuose turėtume vaistinę, iš visų Lietuvos vaistinių išsiskiriančia erdve ir interjeru – raižiniais ant sienų, vitražais.
Užkalbinta Nijolė (Ubartaitė) Kleinienė mielai sutiko pasinerti į praeities labirintus.
Svajonės pildėsi
Varniuose Nijolė Ubartaitė baigė vidurinę mokyklą. Vienoje namo pusėje gyveno jos tėvai, kitoje – žymi vaistininkė Genovaitė Midverienė, labai protinga moteris, ne tik Lietuvoje pripažinta provizorė, bet ir literatė. Ji merginą pakvietė ateiti į vaistinę padirbėti. Sovietmečiu buvo toks valdžios potvarkis, kad dvejus metus reikėjo padirbėti pabaigus mokyklą, kad galėtum mokytis aukščiau. Pas Midverienę jaunoji Nijolė dirbo sąskaitininke, buhaltere, bet ne vaistininke. Ten labai patiko. Nuo vaikystės mėgusi senienas, senovinius baldus. Anksčiau vaistinės būdavo švediško tipo, kaip ir dabar kai kur yra. Spintos, štanglazai (įvairiausi buteliukai ir seni indai, su užrašais lotynų kalba). Vien nuo to vaistinės kvapo ji negalėdavusi atsitraukti – taip mėgo toje vaistinėje darbuotis. Paskui, matyt, tai nulėmė gyvenimo kelio pasirinkimą. Taigi, po vidurinės, dvejus metus atidirbusi čia, vaistinėje, dar šiek tiek – kontoroje, išvažiavo į Kauną. Kelionė dabar atrodytų keistoka – vežė toks sunkvežimis ir ją, ir jau anksčiau įstojusius studentus į Kauną. Šieno pamesta atvirame kėbule, sugulė visi ir taip atriedėjo. Išlipusią mieste, brolio draugė pakvietė pas save pernakvoti, pasakė, kad galės čia ir gyventi. Ta mergina dirbo Kauno miesto centrinėje bibliotekoje. Nijolė prisiminė, kad prieš išvažiuojant tėvas pasakė, kad jis pasikalbėjęs su ten farmacijoje dirbusiu viršininku, kurio žmonos giminė gyvenusi Varniuose, kad pagal pažintis ją priimsią į medicinos mokyklą. Kai draugei pasipasakojusi, kad stosianti į medicinos mokyklą, ši užprotestavo, sakydama, kad taip svajojusi tapti vaistininke, o dabar stosianti tik į medicinos mokyklą? Turinti stoti į institutą. Įtikinta jos laikyti stojamuosius egzaminus į Kauno medicinos institutą, tapo Farmacijos fakulteto studente. Kadangi buvo dvejus metus atidirbusi, nereikėjo tų aukščiausių balų. Paskui metus gyveno bendrabutyje Dainavos gatvėje, vėliau – Jankaus. Institute besimokydama susipažino su vienu jaunuoliu, Politechnikos instituto studentu, gyvenančiu Kaune, nes, kai gyveno Jankaus gatvėje, bendrabutyje būdavo šokiai ir ten ateidavo Politechnikos instituto studentai pašokti. Kadangi pati dalyvavo saviveikloje institute, buvo pakviesta šeštadienio vakarais šokiuose porą dainų sudainuoti. Už tai gaudavo penkis rublius. Prisimindama tą laikmetį, juokėsi, kad buvo turtinga. O kai nuo scenos nulipdavo, tai dėmesys didesnis. Į šokius pažįstamas jaunuolis ateidavo dažniau ir pašokdindavo. Dar pamena, kad jos klasėje mokėsi iš Varnių toks Bartkus Juozas (vėliau – Reginos Bartkienės, muzikės, vyras). Jis, įstojęs į Politechnikos institutą, mokėsi vienoje grupėje su jau paminėtu studentu Algimantu Kleinu ir padraugaudavo. Su Algimantu artimiau Nijolė susipažino ir penktame kurse už jo ištekėjo. Anyta buvusi palanki, kviesdavusi į namus Kaune. Šešuras buvęs architektas, labai nusipelnęs žmogus. Susirinkdavę pas juos žymūs Kauno žmonės. Buvę labai įdomu. O studijas paįvairindavęs dalyvavimas saviveikloje, dėstytojai institute savo oktetą turėję. Kartu važiuodavę koncertuoti į artimesnius rajonus. Tai buvo 1965-ieji metai. Po santuokos pas vyro tėvus pagyveno metus, kol baigė institutą. Vyras Algimantas metais anksčiau baigė Kauno politechnikos institutą ir atvažinėdavo į Elektrėnus, į komandiruotes nuo Kauno energetikos remonto įmonės. Gavusi laisvą diplomą, su vyru nutarė, kad reikia atskirai įsikurti. To labai troško jauni žmonės. Ir atvažiavo į Elektrėnus.
Pirmoji pažintis Elektrėnuose su poliklinikos vaistine
Taigi 1966 metai Elektrėnuose. Vyras čia būna ištisai. Nijolė pirmą kartą ateina į vaistinę. Ši įsikūrusi poliklinikoje. Pirmiausia susipažino su šviesios atminties Darata Noreikiene, ten dirbusia vedėja. Ši papasakojusi, kad kuriantis gyvenvietei, vaistus Elektrėnuose pardavinėdavo Draugystės gatvėje esančiame bute. Gydytojas Leonas Čižas dviejuose kambariuose priimdavęs ligonius, o ji, Darata Noreikienė, trečiame – dėžėse susidėdavusi kokių ten vaistų, ir kažkiek laiko taip buvo dirbama. Kaip šiandien atsimena jaunoji farmacininkė, kaip jai buvę nesmagu su senamadišku lagaminu, skylėtu, pirmąsyk pasirodyti. Kitokiam nebuvo pinigų. Baigusi Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą, dar niekur nedirbo. Išklausiusi vedėjos pasakojimą ir prisistačiusi, kad esanti iš Žemaitijos, iš Varnių, sužino, kad ir vedėja – žemaitė. Tuomet, įsidrąsinusi dar pridėjo, kad ir vyras Algimantas Kleinas čia dirbantis, kad jie planuojantys Elektrėnuose įsikurti. Darata Noreikienė užsirašiusi duomenis, sakydama, kad dabar naujo darbuotojo lyg ir nereikia. Jaujoji pora grįžta į Varnius, ir galvoja, ką toliau daryti. Netikėtai, po savaitės, skambina vaistinės vedėja ir praneša, kad priimsianti į darbą. Vėl sunkvežimis juos grąžina į Elektrėnus.
Gyvenamasis plotas – mažas kambarėlis ir bendra virtuvė
Nežinia, kur gyventi. Kai čia dirbo sutuoktinis vienas, buvo apsistojęs prie elektrinės vagonėlyje. Kur eiti, ką daryti? Vedėja Darata Noreikienė duoda raktus ir pasako, kad Sodų gatvėje su Bartkais bute gauna po kambarį ir bendrą virtuvę. Taigi mokslo draugų (jis – Nijolės klasiokas, o vyro – kursiokas) keliai susitinka, netgi teks gyventi viename bute. Išgyveno Kleinai ten trejus metus. Jaunų žmonių maža erdvė netrikdė. Už sienos gyveno energetikas Vaclovas Spudulis. Visuomet saviveikloje dalyvaudavusi, Nijolė ir namie dainuodavo, tai kaimynas Vaclovas vis sakydavęs: „Kaip gaila, kad jūs išsikeliate, aš prikišdavau ausį prie rozetės ir girdėdavau, kaip gražiai dainuoji – visų tavo dainų žodžius išmokau“. Nėra to blogo, kad neišeitų į gera. Artimai draugavę su Mekų šeima beveik visą gyvenimą. Tai vaikai, tai anūkai, tai mirimai, tai gimimai. Visur buvę kviečiami, šviesios atminties Aldona Mekienė Nijolę ypatingai mėgusi. Labai linksma buvo. Po trejų metų Kleinai pakeitę gyvenamąją vietą, vėliau persikėlę į Šviesos gatvę. O pensijos su vyru sulaukę trijų kambarių bute Pergalės gatvėje. Čia puikiai įsikūrę. Kai dalijo sklypus Geibonyse, labai norėta parinkti gerą vietą prie pušyno. Kad būtų daugiau medžių. Patirta daug džiaugsmo, rūpesčių ir netekties.
Pirmoji darbdavė puikiai išmokė
Poliklinikos vaistinės Taikos gatvėje kolektyvas buvo nedidukas – devyni žmonės: vedėja Darata Noreikienė, buhalterė Stefa Tviragienė, 6 farmacininkės ir dvi sanitarės. Darata Noreikienė buvo pirmoji jaunosios farmacininkės mokytoja. Ji visapusiškai ir kantriai aiškindavo bei pademonstruodavo, kaip kruopščiai reikia atlikti visus darbus. Jos vyrui, elektrinės direktoriui, turėjusiam didžiulį ir atsakingą darbų krūvį, žmona norėjusi skirti daugiau laiko ir po dekretinių atostogų siekė atsisakyti vedėjavimo. Dvejus metus Nijolė dirbo įvairius darbus: gamino, parduodavo vaistus ir kt. Vieną dieną vedėja Darata Noreikienė farmacijos valdybos viršininkui rekomendavo stropią jauną specialistę į savo vietą, konstatuodama, kad ji Elektrėnuose dirbs labai ilgai. Noreikienę visi pažinojo ir jos pasiūlymui buvo pritarta. Taigi tik po dvejų darbo vaistinėje metų, tai buvo maždaug 1968 metais, Nijolė Kleinienė pradėjo vedėjauti poliklinikos vaistinėje ir tapo pagal metus jauniausia vaistinės vedėja Lietuvoje. Pradėjo Elektrėnai augti, gyventojų skaičius didėjo. Ta vaistinė buvo kaip ir laikinai, juk už sienos buvo poliklinika. Vaistinė nebuvo paruošta pagal visus reikalavimus, nors ten ir gamino vaistus, tačiau pagal Valstybinės vaistinės reikalavimus, trūko tam tikrų patalpų.
Kaip Nijolė statybininkus „šokdino“
Buvo pasiūlyta mintis Sodų gatvėje, virš būsimos parduotuvės antrame aukšte, įkurti vaistinę. Mintis įteisinama ir paskiriamas antras aukštas. Vyksta statybos ir vedėja Nijolė Kleinienė rūpinasi statyba. Iki dabar ji prisimena pažįstamų žmonių pastabas, kad pakliuvę niekam tikę darbininkai, kad jiems tik kolūkiuose fermas statyti. Ir iš tiesų, jau brokas ėmė matytis. Reikėjo kažko griebtis. Nijolė pradėjo domėtis vaistinių projektais Vilniuje, klausinėjo specialistų, kas, jų nuomone, yra negerai padaryta. Grįžusi pradėjo tuos statybininkus „šokdinti“. Kaip jie ten bestatytų, bet, kai pabaigė, vis tiek daug kur buvo broko. Ir niekur nedingsi – pastatą reikėjo pateikti sutvarkytą. Ant langų buvo užkabintos portjeros, nes langai buvo labai dideli, buvo per daug saulėta. Pati vedėja pasirinko kabinetą, kur buvo daugiausia broko. Tad nuperkami tokie baldai, kad užtušuotų statybininkų broką. Šiaip taip įsikurta ir pragyventas apie dešimtmetis.
Naujose patalpose kolektyvas dirba visu pajėgumu
Jei 1972 metais įsikurta šiaip taip, tai gražiai susitvarkęs ir kruopščiai dirbdamas vaistinės kolektyvas labai išgarsėjo. Sovietmečiu būdavo tokios soclenktynės: Sveikatos ministerija jas organizuodavo ir vaistinė vis dalyvaudavo. Jei poliklinikos vaistinėje buvo apie 8 žmonės, tai čia jau 34 darbuotojai. Taigi darbų apimtys labai išsiplėtė: gaminami vaistai, sterilūs tirpalai, parduodami gydymo įstaigoms vaistai, aptarnaujami kaimo gyventojai, ir tik ši, vienintelė rajone, vaistinė turėjo galimybę pardavinėti narkotinius vaistus. Papildyta įrangos: autoklavai, destiliatoriai. Virė tikrų tikriausias aukščiausios klasės vaistinės darbas. Gauta daug pagyrimų, pasiekta puikių laimėjimų. Iš senosios poliklinikos vaistinės čia dirbo buhalterė Stefa Tviragienė. O vedėja, pati būdama labai atsakinga, pareiginga ir darbšti, to reikalaudavo ir iš savo pavaldinių. Tačiau jos meniška siela troško sykiu būti ir įdomi bei maloni aplinkai. Mėgo su žmonėmis bendrauti. Jai malonu, kad ir dabar mieste daug kas sveikinasi, užkalbina, nusišypso. Nijolė labai myli žmones, o šie atsidėkoja taip pat.
Kokia ta vedėjos darbo diena?
Triūsė daug darbuotojų: vieni gamino vaistus, kiti juos pardavinėjo, dar kiti juos atrinkinėjo gydymo įstaigoms pagal reikalavimus, valytojos turėjo savo darbo barus. Vedėjos pareiga – darbą organizuoti. Gydymo įstaigose tikrino medikamentų laikymą, o vaistinėje prižiūrėjo, kaip sanitarės dirba, kad būtų tvarka: ar ta, kuri prižiūri autoklavą, gerai susitvarkė, kad vaistinė „neišeitų į orą“, ar surinko visus vaistus gydymo įstaigoms, o dar – vaistų tiekimas. Buvo 8 felčeriniai punktai kaimuose, reikėjo rūpintis jų priežiūra, vaistų tiekimu. Nuolat tekdavo eiti į ligoninės „penkiaminutes“. Dažnai darbo klausimais tekdavo bendrauti su vyriausiaisiais gydytojais. Per Nijolės darbo metus jų aštuonetas pasikeitė. O iš didesnių laimėjimų derėtų paminėti įvykį, kai vaistinės veiklą įvertino Maskva VDNCH parodoje. Vienais metais gautas bronzos, o kitais – sidabro medaliai. O vedėja Maskvoje buvo apdovanota sidabro medaliu. Tokioms lenktynėms reikėdavo deramai pasiruošti: surinkti darbo veiklos medžiagą. Tais laikais reikėjo aprašyti, kas daroma, kokie laimėjimai, koks sergančiųjų skaičius aptarnautas, koks kiekis gyventojų, kuriems suteiktos paslaugos, ir būtinas vaistinės aprašymas su nuotraukomis. Didžiulį darbo krūvį gebėjusi pakelti jaunoji vaistinės vedėja dar 10 metų dalyvavo saviveikloje. Ruoša namuose, repeticijos, koncertai. Bet svarbiausia – darbo vaistinėje organizavimas. Su šypsena dabar prisimena, kad į tą vaistinę virš dabartinio „Ikiuko“ dirbti atėjo farmacininkas Žydrūnas Martinėnas. Viename kambaryje visos darbuotojos ateidavo persirengti. Kai jis užeidavo, tos persirenginėjančios moterys o cypia, o kaukia. Taigi vyras. O jis vienintelis dirbo pas mus, tik neilgai. Paskui jis kilo karjeros laiptais. Užpernai dr. Žydrūnas Martinėnas tapo vyriausiuoju mūsų ligoninės gydytoju. Nijolė labai džiaugėsi šiuo įvykiu, nuėjo su rožių puokšte į gydytojų „penkiaminutę“ savo buvusio darbuotojo pasveikinti. Jis, kaip ir anksčiau, labai taktiškas, visada turi ką nors įdomaus pasakyti. Tokio žmogaus, kuris padaro įspūdį ir kaskart kažką nauja papasakoja, reikia paieškoti. Baigdama pasakojimą apie vaistinę, kurioje dirbta, vedėja tikslina, kad tai buvo iki 1990 metų.
Kodėl reikėjo kitos vaistinės?
Dešimtį metų aktyviai dirbta antrame aukšte Sodų gatvėje. Tada valdžia pabrėždavo, kad Lietuvos vaistinių kūrimasis priklauso nuo gyventojų skaičiaus. Elektrėnuose gyventojų daugėjo. Vaistinės buvo skirstomos į penkias kategorijas. Dėl to kiekviena vaistinė, kur jinai bebūtų, turėjo savo veiklos rodiklius pateikti ir pagal šiuos paskiriama kategorija. Iki šiol visos vaistinės buvo valstybinės ir vėliau, jau perėjus į naują, taip pat dar galiojo valstybinės statusas. Nepriklausomybės laikai atėjo vėliau. Kol baigėsi naujosios vaistinės statyba, kol įsikurta, atėjo krizė, buvo neįmanoma net pigiausių baltarusiškų tapetų gauti. Vienais metais išėjo įstatymas, kad vaistinės privalo būti šalia poliklinikos, viename komplekse. Susidarė tokia situacija – Elektrėnuose polikliniką pastatė, o vaistinės šalia nėra. Taigi atėjo periodas, kai vedėjai reikėjo kažko imtis. Praktikos Nijolė Kleinienė turėjo pakankamai. Juokaudama prisiminė, kaip antrame aukšte broką buvo uždangsčiusi ir tuo išgarsėjusi. Tokių klaidų jau nesinorėjo. Iš pradžių ji sukvietė į susitikimą „Perkūnkiemio“restorane nemažai atsakingų asmenų: farmacijos valdybos viršininką, sveikatos ministrą, elektrinės direktorių šviesios atminties Praną Noreiką, partijos sekretorių ir kt. Pati suorganizavo priėmimą. Taigi, sukvietė visus, kas galėtų turėti įtakos naujos vaistinės statybai. Aprodė Elektrėnus, apsuko ant apžvalgos rato „Vaikų pasaulyje“, skaniai pavaišino. Tas sveikatos ministras, kai Nijolė mokėsi institute, dainavo Kauno dėstytojų gydytojų ansamblyje, ją anksčiau pažinojo iš studijų laikų, nes važinėdavo kartu koncertuoti. Juokais tada jis pasakė: „Nijole, jei tu gražiai padainuosi, duosiu leidimą statybai“. Dainavau. Ir Pranui Noreikai visada patikdavo mūsų „Voltos“ dainos. Todėl su koncertais ansamblis apvažiuodavo įvairių elektrinių koncertų sales.
Penkmečio statybos
Prieš statybą Nijolė vaikščiojo prie poliklinikos su Lietuvos elektrinės direktoriumi Pranu Noreika, ieškojo vaistinės pastatui vietos. Dabar ten, kur nusileidus laiptais einama prie IKI parduotuvės, buvo balų bala – tvenkinys toks. Tai tą vandens telkinį pašalino. Kleinienė siūlė Noreikai, kad paradinis įėjimas būtų šalia gatvės, kur autobusas sustoja, arčiau poliklinikos. Jis siūlė kitą variantą. Pasitariant ieškomas geriausias variantas. Išvis, koks svarbesnis objektas Elektrėnuose buvo bestatomas, gerb. direktorius visur dalyvaudavo. Todėl viskas buvo sukuriama aukščiausios klasės. Vis dėlto jis pasiūlė, kad nereikėtų prie tos gatvės projektuoti vaistinės. O farmacininkės teigimu, vaistinei būdinga 40 procentų komercinė veikla. Jis nesuprato šitų dalykų – jis energetikas. Viskuo besidominti Nijolė dalyvaudavo statybininkų „penkiaminutėse“. Statybas projektavo ir joms vadovavo Vilniaus namų statybos kombinatas. Jo direktorius buvo žemaitis. Kleinienė prisimena: „Kitą kartą jis mane išbara, nes aš daug ką keisdavau, jei kas mums netinka. Bet dažniausiai gražiai bendravo, leisdavo man pasisakyti bei pakeisti. Taigi apie 5 metus užsitęsė ta statyba. Statybininkai iš elektrinės labai stengėsi. Nuo užsakovų nuolat pasitarimuose dalyvaudavo Algimantas Balčiūnas, Jurgis Steponavičius. Nelengvi 1990 metai, artinosi Nepriklausomybė. Ir buvo tas badmetis, krizė. Labai pasisekė, kad iki Nepriklausomybės paskelbimo vaistinės statyba buvo pabaigta. Vaistinės dizainą kūrė Nijolė Vilutytė, ji ir bažnyčioje dirbo, tą meną kūrė. Gerai sutariant, darbai vyko sklandžiai. Iš pradžių naujoje vaistinėje baldai buvo kitokie: viskas buvo balta. Architektas, šviesios atminties Jonas Maciulevičius, buvo vienas geriausių Nijolės draugų, jis Kaune visoms vaistinėms kurdavo interjerą. Daug gerų patarimų vedėja iš jo gaudavo.
Permainų metai
Vadovaujant vedėjai Nijolei Kleinienei, 1991 metais sukurtos patogios darbo vietos. Dar 1991 metais vaistinės buvo valstybinės. Kai 2000 m. atsirado Elektrėnų savivaldybė, nuo centrinės Trakų vaistinės atskyrė, pavadino „Elektrėnų vaistine“. Tapusi visapusiškai aptarnaujančia savivaldybės gyventojus sveikatos įmone, Elektrėnų vaistinė turėjo 4 filialus ir 11 felčerinių punktų. Joje pagal gydytojų receptus gaminami vaistai, matuojamas kraujospūdis, patariama sveikos gyvensenos klausimais, prekiaujama sveikos mitybos, ekologiškais produktais, maisto papildais, organizuojami sveikatingumo renginiai. Jau 2013 metais vedėja tapo savivaldybės įmonės „Elektrėnų vaistinės“ direktore ir sėkmingai dirbo toliau. O mieste gyventojų skaičius vis augo, reikėjo prisitaikyti prie naujovių, jau ir tie baldai netiko, teko nurašyti. Privačių vaistinių tuo metu pristatė daugybę, aštuonios, atrodo, buvo. Konkurencija didžiulė, apyvarta sumažėjo. Reikėdavo direktorei eiti į savivaldybę su ataskaitomis. Dėl mažos apyvartos gaudavo pastabų, todėl ieškojo išeities – sukūrė sveikos gyvensenos erdvę, organizavo darbo vietą. Direktorė užsakinėdavo įvairiausių papildų, net Ustukių malūno produkcijos. Čia, kur dabar parduodami vaistai, visas stalas buvo skirtas sveikos mitybos skyriui. Ant jo darbuotojai sudėdavo sveikuoliškų sausainiukų, pastatydavo „Trejas devynerias“ tam, jeigu kas norėjo, galėjo taurelę išgerti. Ateidavo Elektrėnų šviesuolis Juozas Janonis. Jis nuoširdžiai domėjosi sveikuoliškais produktais, pasiūlydavo radikalių minčių. Nijolė ir dabar su nerimu prisimena: „Jau nežinojome, iš proto ėjome, kaip tą didesnę apyvartą padaryti. Viską darėme, ką galėjome: nuomojome patalpas, kai kurias, savivaldybės nurodymu, ir už dyką. O už elektrą ir visa kita mums reikėjo susimokėti. O paskui išėjo kažkoks įstatymas, buvome paklausti, kam mes norime priklausyti. Ar farmacijos valdybai, ar vietinei valdžiai. Aš pasikviečiau savo pavaduotoją Steponėnienę Irutę, pasitarėme su kolektyvu ir nutarėme, geriau, kad vietoje valdžia būtų. Nuėjome į savivaldybę. Paprašėme, kad jie mūsų viršininkai būtų. Kęstutis Vaitukaitis ir Kristijonas Kameneckas prašymą patenkino.“
„Oranžinės“ vaistinės atsiradimo kelias
Kai atsidarydavo nauja vaistinė, Nijolės vaistinėje likdavo tuštuma ir liūdesys. Jos darbuotojoms pasiūlydavo didesnius atlyginimus, ir šios išeidavo. Liko pačios ištikimiausios. Farmacininkės Vilijos Verbylienės dukra Gintarė dirbo Vilniuje, o mama – Vievyje. Elektrėnuose turėjo tik pusę etato. Paprašyta, kad ji čia dirbtų visą etatą ir pakviestų dukrą, sutiko. Nedaug farmacininkų beliko: Zina, Danguolė, Vilija ir buhalterė Irena Skorupskienė. Prasidėjo miestelyje kalbos, kad mieste uždarys restoraną, savivaldybėje kiekvienas ėmė norėti, kad vaistinėje kažką galėtų įkurti. Su ištikimaisiais darbuotojais nutarta, kad geruoju čia reikalai nesibaigs. Reikia su vaistininkais šnekėtis. Direktorė prisiminė, kad Gintarinės vaistinės tai nėra Elektrėnuose, o ji „Limediką“ mėgstanti, ši tiekdavo vaistus. Ieškodama išeities direktorė pradėjo skambinti į „Limediką“, įmonę iš Kauno, kuri vaistus jiems pristatydavo. Paskambinusi aiškino direktorei, kad čia nieko gero nebūsią – skola auga, nieko padaryti ji negalinti, tų vaistinių Elektrėnai kepa ir kepa. „Limedikos“ generalinė direktorė Rūta Bagdonavičienė atsiunčia savo brolį ir Nijolė jam išdėsto, ką daryti, kad imtų vaistinę ir kurtųsi čia. Susitikimo metu pasakoja jam, kokios bėdos. Nutarusi „Limedika“ suteikia pagalbą – franšizę. Tai toks būdas, kai pagalbininkai patys sutvarko. Netrukus vadovė Rūta Bagdonavičienė atvažiuoja su glėbiu rožių šnekėtis. Kai ji pamatė, kaip čia viskas sutvarkyta, aplink marmuras, tai sutiko vaistinę paimti. Jie esą laimingi, kad galintys padėti. Taigi gauta franšizė ir padengtos visos skolos. Vėliau viešnia mielai pasipasakojusi, kad kažkur netoliese yra jai artimas kraštas. Taigi Gintarinė vaistinė atsirado tais pačiais metais, kai direktorei suėjo 75 metai. Daug Nijolės Kleinienės pastangų buvo įdėta, kad tas vaistinės pavadinimas puikuotųsi iki dabarties. Buhalterė direktorei Nijolei išeinant perdavė archyvus. Išeidama nei Zinos, nei Danguolės, nei Vilijos neatleido ir paliko joms pačioms tvarkytis. Pati niekaip negalėjo atsidžiaugti pirmą kartą pajutusi, kad nė už ką nereikia atsakyti.
Gyvenimo upė teka ir Nijolė dažnokai mintimis sugrįžta ten, kur vadovavo vaistinėms, kur daug pasiekta. Tik svarbiausi jai buvo žmonės, prisimena juos ir nuoširdžiai dėkoja.
Šiandien naujoji Gintarinės vaistinės vedėja – Gintarė Suslavičienė (Verbylaitė). Jai vaistinė – kaip antrieji namai. Vaikystėje joje praleidusi daug laiko, nes čia dirbo mama Vilija. Visuomet žavėjo vaistinės kvapas – žolelių ir gaminamų vaistų kvapų mišinys. Šioje vaistinėje atlikusi praktiką ir tai buvusi pirmoji jos darbovietė. Gintarė čia grįžo dirbti 2017 m. Kai nuo 2016 m. Elektrėnų vaistinė tapo Gintarinių vaistinių grupės nare, čia nuolat stengiamasi išlaikyti senąsias vaistininkystės tradicijas, nors greitai besivystančios technologijos diktuoja naujas madas.