Netikęs „Akcento“ pokštas

Dėl spalio 11 dieną vyksiančių rinkimų į Seimą per galvą ver­čiasi ne tik kandidatai į Seimo ­narius, bet ir įvairūs visuomeniniai veikėjai, bandantys įvairiausiais būdais užsidirbti iš interneto laidų kūrimo. Vienas toks visuomenininkas – laidų kūrėjas Olegas Šurajevas blogais kėslais apsilankė ir mūsų redakcijoje.
Rugsėjo 4 d. (Nr. 36) paskelbėme rinkiminę reklamą, politinį užsakymą, straipsnį „Nebegaliu stebėti to, kas ­vyksta mūsų šalyje“, kuriame buvo kalbinamas tariamos „Darnios Lietuvos partijos“ lyderis Valdas Kazlauskas. Tačiau šią savaitę paaiškėjo, kad toks kandidatas neegzistuoja. Apie tai sužinojome interneto garsenybės Olego Šurajevo internetiniame vaizdo įrašų kanale. Tame įraše dėmesio skirta ir mūsų redakcijai, kurioje buvo filmuojama slaptai. Bet apie viską nuo pradžių…
Rugpjūčio 31 d. redakcija gavo elektroninį laišką, kurį pasirašė „Darnios Lietuvos partijos“ atstovas spaudai Gediminas Karosas. Jis parašė, kad nori išspausdinti kandidato į Sei­mo narius politinę reklamą ir paprašė atsiųsti įkainius. Toks laiškas redakcijos nenustebino, nes iki rinkimų liko tik mėnuo, tad politinės reklamos spaudoje yra įprastas dalykas. Užsakovams reklamos įkainiai tiko, todėl jie atsiuntė užsakomojo straipsnio nuotrauką ir tekstą, paprašė sumaketuoti ir paskaičiuoti kainą. Taip ir padarėme – nu­siuntėme paruoštą publikaciją suderinti, o atstovas spaudai patvirtino, kad viskas tinka. Tekste nebuvo nurodytas autorius, todėl paskambinome nurodytu numeriu ir paklausėme, kas teksto autorius. Paaiškino, kad Gediminas Karosas. Redaktorė Julija Kirkilienė su minėtu atstovu spaudai bendravo ir ­telefonu, ir elektroniniais laiškais. Atstovas spaudai už reklamą sumokėti pageidavo redakcijoje grynaisiais. Redakcijos darbuotojams toks atsiskaitymo būdas yra retas, bet pasitaiko. Tai yra politinės partijos apsisprendimas, nes jie už reklamos apmokėjimą atsiskaito Vyriausiajai rinkimų komisijai. Tiesa, reklaminis tekstas pasirodė ­keistokas, bet naujai sukurtai partijai viskas tinka, o redakcija už reklamų turinį neatsako ir tai viešai skelbia kiekviename numeryje. Kiekviena partija turi savo komandą, kuri atsakinga už reklamą rinkiminiu laikotarpiu, o redakcija jokios korektūros reklamoms taikyti negali ir neturi to daryti, nebent tekste šmeižiamas kitas asmuo, kurstoma nesantaika ar pan. Keista pasirodė, kad kandidatas iš Kupiškio rekla­muojasi Elektrėnuose, tačiau padarėme išvadą, kad kandidatas į Seimą balotiruojasi pagal sąrašą ir reklamuojasi, nes nori būti išreitinguotas.
Sumokėti už reklamą du jaunuo­liai atėjo penktadienį. Abu buvo su kaukėmis. Vienas jų atsisėdo ant minkštasuolio ir slapta įsijungė filmavimo kamerą, o kitas vaikinas bendravo su redaktore. Kelis kartus vaikinai pabrėžė, kad jiems nereikia sąskaitos faktūros, o redaktorė, pašiepusi, kad vaikinai į politiką bando pasukti korumpuotai, įtikinėjo, kad sąskaita reikalinga ir bendraudama pildė rekvizitų duomenis sąskaitoje faktūroje. Vaikinai klausinėjo apie savivaldybės politines aktualijas, dalinosi išmintimi, ko sieks jų partija Sei­me. Vaikinai vis minėjo pinigus, bet redaktorė juos vėl stengėsi įtikinti, kad norint laimėti rinkimuose, jų idėjomis turi patikėti daug žmonių, ir pagyrė jaunus žmones, besidominčius politika. Vaikinai, sumokėję pinigus, pasirašę ant sąskaitų ir pinigų priėmimo kvito, mandagiai atsisveikino. Reklama išėjo penktadienį, o antradienį socialinėje erdvėje paplito įrašas pavadinimu „Kaip prastumti netikrą žmogų į Seimą?“. Jame pateikta informacija, kad 7 redakcijos sutiko spausdinti neegzistuojančio kandidato reklamą, tarp jų ir vienas didžiausių internetinių portalų „Delfi“ bei Žinių radijas. Komentatoriai tuoj pat pradėjo pliekti redakcijas, kad jos tokios žioplos, netikrina kandidato asmenybės. Kritiškiausiai komentavo ir labiausiai į teisėjų vaidmenį įsijautė tie, kurie turi menką supratimą apie Visuomenės informavimo, Reklamos, Rinkimų įs­tatymus, žiniasklaidos verslą. Taip sprendžiame iš to, kad neatskiria žurnalistikos ir žiniasklaidos sąvokų. Žodžiai panašūs, bet reikšmė kitokia. Žiniasklaida yra verslas. Žurnalistika yra profesinė veikla, kurią „Elektrėnų kronikos“ žurnalistai vykdo įgiję išsilavinimą Vilniaus universitete. Galima ilgai plėtoti šią temą, bet užtenka pasakyti, kad politinis užsakymas, kurį parengė užsakovas, nėra žurnalistinė veikla.
Šiuo atveju reikėtų plačiau kalbėti apie žiniasklaidą, nes tiek „Elektrėnų kronika“, tiek Olego Šurajevo in­ter­netinė laida „Akcentas“ yra žiniasklaidos priemonės. Mūsų redakcija – se­nosios spausdintinės spaudos atstovai, Olego Šurajevo laida – naujos kartos žiniasklaida, už kurią taip pat gaunamas uždarbis. Kuo daugiau reakcijų, kuo daugiau peržiūrų, tuo didesnis uždarbis. Galima numanyti, kad šis uždarbis yra nemažas, logiškai mąstant, turėtų bent padengti išlaidas – atsiskaitymą tekstą publikavusioms žiniasklaidos priemonėms. Žurnalistiniais principais parengtas žinias skelbdamas portale nepraturtėsi, todėl suprantama, kad Olegas Šurajevas sekėjus renka neįprastais būdais. Kokie tie būdai, trumpai nepapasakosi, reikia pamatyti. Nepaisant to, kad O. Šurajevo komunikacijoje pasitaiko keiksmažodžių, jo puslapis sulaukia daug peržiūrų. Man asmeniškai atrodydavo, kad šis kūrėjas-saviveiklininkas neša kažkokią prasmingą socialinę žinutę. Dažnai jo įrašus apdovanoju patiktukais, tačiau atrodo, kad šį kartą autorius pranoko pats save. Minimo įrašo pradžioje Olegas Šurajevas slepiasi už medžio ir sako: „Bandau slėptis, nes man biškį gėda dėl to, ką mes padarėme“. Manome, kad tikrai turėtų būti gėda. Redakcijos manymu, nėra normalu pasisavinti, kaip jie mini, „atsitiktinio lenkų parlamentaro Mieczysław Kasprzak“ nuotrauką, suteikti jam Valdo Kazlausko vardą ir paversti kandidatu į Lietuvos Seimą. Beje, tokiu vardu ir pavarde politikas praėjusią kadenciją tikrai kandidatavo į Seimą. Abejoju, ar kaimyninės šalies parlamentarui toks nuotraukos panaudojimas patiktų.
Įraše klausiama: „Kaip prastumti netikrą žmogų į Seimą?“. Atsakymas: redakcija į Seimą kandidatų nestumia, ji tik atlieka viešinimo paslaugą. O netikras žmogus į Seimą nepateks nei redakcijos, nei ko kito stumiamas, nes niekas neturi galimybės balsuoti už tą, kurio nėra rinkimų sąraše.
Manome, kad gyvename sveikame pasaulyje, kuriame žmonių santykiai vis dar grindžiami pasitikėjimu ir sveiku protu. Po šios patirties vis tiek nemanome, kad kaip kokie KGB’istai turime po siūlelį tikrinti reklamdavius. Nemanome, nes gyvename pasaulyje, kuriame niekas nesireklamuoja tik tam, kad pasireklamuotų. Reklama turi paskirtį, o šiuo atveju reklama generuoja O. ­Šurajevo žinomumą ir pajamas.
Garantuoju, kad O. Šurajevas nežino, kaip gyvena regionų redakcijos. Tą savaitę, kai gavome melagingą užsakymą, redakcijoje dirbome dviese, nes trečia darbuotoja atostogavo. Su keletu bendradarbių leidome 16 puslapių laikraštį. Tik tie, kas dirba šį darbą, žino, kaip tai nelengva. Kiekvieną savaitę nuoširdžiai stengiamės, kad skaitytoją pasiektų kokybiškas leidinys. Bet Olego Šurajevo dėka ir žmonių, nesuprantančių žiniasklaidos peripetijų, nežinančių Visuomenės informavimo, Reklamos įstatymų, norėta redakciją pavaizduoti kaip amoralią, už pinigus parsidavusią, žurnalistikos principus pamynusią redakciją. Tiems, kas mano, kad redakcija turėtų tikrinti kandidatų sąrašus, pavardes ir dar kitokią melagingą informaciją, galime at­sakyti: socialiniame tinkle „Facebook“ yra 26 asmenys, turintys Valdo Kazlausko pavardes, vienas Valdas Kazlauskas yra Lietuvos politikas, vienas – sportininkas, keletas verslininkų. Kiekvie­nas jų galėtų kandidatuoti į Seimą ir kiekvieną jų saugo toks Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Tad redakcija, ir labai norėdama, duomenų apie išgalvotą Valdą Kazlauską niekur daugiau, nei pateikė pats apsimetėlis, gauti negalėjo. O kaip kiti Valdai Kazlauskai ir Lenkijos politikas pažiūrės į Olego reklamą, ateities klausimas, kuris po šio įvykio dažnai bus nagrinėjamas žiniasklaidos mokymuose.

Virginija Jacinavičiūtė,
Redaktorės pavaduotoja