Silvija Čaplinskytė,
VU komunikacijos fakulteto
studentė praktikantė
Zigmas Mažeika yra žmogus, gebantis jungti meną, amato meistriškumą, meilę muzikai su mokytojo talentu. Menininkas hobį derina su darbu, vaikams parodydamas unikalų pasaulį, kuriame medis tampa ne tik natūraliu žaliavos šaltiniu, bet ir meninės išraiškos būdu. Jo pamokos ne tik moko techninių drožimo įgūdžių, bet ir skatina vaikus būti kūrybingiems, ugdyti kantrybę ir atidumą darbui. Zigmas padeda ne tik atgaivinti praeities amatą, bet ir motyvuoja vaikus, parodo, kad viską gali pasidaryti patys – reikia tik noro.
Kokia buvo Jūsų ankstyvoji drožinėjimo patirtis?
Mano galva buvo sulig stalo viršumi, kai senelis gimtadienio proga padovanojo lenktinį peiliuką. Kažkas pamokino ir pradėjau iš karklų drožti birbynes, lazdeles. Tokie buvo tie pirmi žingsniai drožyboje. Mano tėvas buvo stalius iš didžiosios raidės, tikras meistras, bet pats drožimu nesidomėjo. Gal tos meistrystės genų ir man atiteko, nes tėvelis tikrai buvo nagingas.
Turbūt augant birbynių jau nepakako. Kaip toliau klostėsi Jūsų polinkis į medžio darbus?
Paaugus tėvas vis prašydavo kažką padėt statybose. Jo dirbtuvėje pilna pjūklų, kirvių, oblių… Rasdavau kokią žemėtą lentą lauke ir droždavau ją su tais įrankiais. Galite pagalvoti, kas iš tų įrankių likdavo. Tėvas matė, kad man patinka medžio darbai, nebarė, bet įrankius užrakino spintoj. Paliko man vieną kirvuką, pjūklą, plaktuką, vinių. Žiemą sukaldavau lesyklėlę, pavasarį inkilėlį. Po kiek laiko atradau, kur tėvas raktą nuo spintos slepia. Bet tada jau buvau protingesnis, žinojau, kad gausiu lupt, jei įrankius sugadinsiu. Iš kur paimdavau įrankį, ten ir padėdavau. Ilgai tėvas nesuprato. Jau tik kai mokiausi pasakė, kad pastebėjo, jog įrankiais buvo naudotasi, bet pagyrė, kad jau moku įrankiais tinkamai naudotis, nebepjaunu per vinį. Ir dabar, kai mokiniams aiškinu apie medžio apdirbimo įrankius, visada pabrėžiu, kiek reikia dirbti, kad įrankį tinkamai pagaląstum. Kaip mano senelis ir tėvas sakydavo, kirvis turi būti išgaląstas taip, kad juo vyras galėtų barzdą nusiskusti.
Vis dėlto statybininku netapote. Jūsų darbai kur kas mažesni ir reikalaujantys didelio kruopštumo. Dirbate verpstes, rankšluostines, kitus senuosius lietuvių rakandus. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
Kai gavau paskyrimą į Telšius apsigyvenau pas žmogų, kurio tėvas buvo tautodailininkas. Per jį įlindau į meistrų ratą. Žemaičiai labai geri meistrai. Vienas tą parodė, antras kitą, taip ir užsivedžiau, prisiminiau, kas tas peilis, kaip jį valdyti. Jie padovanojo man ir kaltelį, ir peiliuką, tik užsiimk. Niekas per daug nemokė. Prisipirkau literatūros ir pradėjau pats mokytis ir praktikuotis.
Ar esate surengęs asmeninių parodų?
Pernai turėjau parodas Kietaviškėse ir Jagėlonyse. Taip pat pristačiau savo darbus – rankšluostines, verpstes, tušinukų kolekciją – Lietuvos liaudies dailės konkursinei parodai „Aukso vainikas“.
Koks yra Jūsų drožinėjimo stilius?
Savo drožiniuose naudoju geometrinę drožybą. Pats pavadinimas pasako, kad ji paremta geometrinėmis figūromis: trikampiai, kvadratai, stačiakampiai. Drožiant verpstes neapsieinama be saulučių. Geometrinė drožyba gali būti dvibriaunė ar tribriaunė.
Savo darbus kolekcionuojate, dovanojate ar parduodate?
Gyvenu viršutiniame daugiabučio namo aukšte, virš mūsų yra palėpė. Ten ir sudėta darbas ant darbo. Pardavinėti jų nebandžiau. Jei kam patinka, padovanoju.
Kas gyvena Kietaviškių ir Kareivonių krašte žino, kad Jūs turite įsirengęs gražią sodybą. Ten tikrai yra kur akis paganyti, viskas išpuoselėta, papuošta gražiais medžio darbais. Turbūt Jūsų sodas tinkama vieta kūrybinių idėjų įgyvendinimui?
Sodyboje dabar meistrauju su metalu: virinu, dažau. Man labai patinka kūryba, o iš ko kurti – pasirinkimas labai platus. Dabar raunu vaismedžių kelmus, jau turiu idėją, ką iš jų padaryti. Ir kaimynai žino, kad man medienos reikia, tai neseniai atnešė seną tują. Jau esu numatęs, ką iš jos padaryti. Ir vaikams mokykloje per pavyzdžius stengiuosi parodyti, kad panaudoti kūrybai galima ne tik galutinę žaliavą.
Kaip nusprendėte mokytojauti?
Per savo vaikus. Mano vyresnis sūnus Mindaugas buvo gal antroj klasėj. Parėjo vieną kartą, sako „tėte, mokytoja prašė lesyklėlę padaryti“, padariau. Pavasaris, reikia inkilo, pareina vyresniokas, ir vėl „auklėtoja prašė padaryt inkilą“, padariau. Ir paskiau kviečiasi pavaduotoja mane, jau dabar ji daug metų išėjus į pensiją, bet kartais dar susitinkam Elektrėnuose. Na, ir viskas, ateinu, pavaduotoja sako, tu rankas turi ir medį myli, o tada drožiau jau, stipriai, pasiūlė man technologijų mokytoju būti, drožyba ir gražiais darbais užkrėsti ir mokinius. Aš pagal specialybę esu mechanikas, sakiau jai, kad mano ne toks išsilavinimas, bet tais laikais dar nereikėjo. Tai išdirbau gal kokius 5–6 metus ir pasikeitė įstatymai – visi mokytojai turėjo baigti pedagoginį ir įgyti dalyko specialybę. Planavau išeiti iš mokyklos, tada man jau apie 30 buvo, bet labai nenorėjo manęs paleisti. Na ir įkalbėjo, įstojau į pedagoginį, baigiau, gavau dalyko specialybę ir dabar dirbu jau beveik 30 metų…
Ko stengiatės išmokyti vaikus per technologijų pamokas?
Tai priklauso nuo mokinių amžiaus. Penktoje klasėje vaikų rankos dar silpnos, tai daug kalbame apie konstrukcines medžiagas ir jų įvairovę. Pasakoju vaikams, iš ko gaminama fanera. Mokomės ją pjaustinėti pjūkleliu. Klausiu vaikų, kokius jie žino medžius. Jei pamini ąžuolą, galima pasidomėti, kiek ąžuolas gali gyventi, ir pan. Aštuntoje klasėje mokiniai jau drožinėja šaukštus, virtuvines menteles, mokosi dildyti, šlifuoti. Mano tikslas suteikti pagrindus apie įrankius ir darbą su mediena.
Sunku tikėtis, kad po mokyklos jaunuoliai dar kada panorės išdrožti šaukštą. Tad įdomu sužinoti, kokia, Jūsų manymu, šių laikų technologijų pamokos prasmė?
Švietimo ministras Algirdas Monkevičius kartą buvo pasakęs, kad Lietuvoje amatininkai nereikalingi, reikia mokslininkų ir išradėjų. Negaliu sutikti su šia mintimi. Jei vaikas negabus mokslams, visada gali rinktis profesinę mokyklą ir būti geru suvirintoju, šaltkalviu, apdailininku ar staliumi. Tokios profesijos labai reikalingos. Dažnai nutinka, kad mokslams negabus mokinys vis tiek eina į gimnaziją, nelabai sėkmingai baigia mokslus ir jau baigęs vidurinę grįžta į profesinę mokyklą. Galima laiko nešvaistyti. Jei mokinys dar progimnazijoje atranda pomėgį meistravimui, jis gali anksčiau pradėti mokytis profesijos ir dirbti tai, kas sekasi.
Buvo mokinių, kurie pabaigė mokslus ir pasirinko toliau medžio drožinėjimu užsiimti?
Mes su žmona kartais patys į Rumšiškes, Elektrėnus, Vilnių patraukiam, su tais drožėjais pasišneku, vieni sako, kad čia tik hobis, iš to neuždirba, negyvena, bet daugelis atsako, kad čia jų darbas. Kažkokios statistikos aš nevedu. Darbas drožėjo yra sunkus, sveikatos reikia daug, o patys žinom, jaunimas fizinio sunkaus darbo nelabai mėgsta. Taip ir būna, kad, kol mokykloj, tol gražu. O baigė ir viskas.
Iš kokio medžio labiausiai mėgstate drožinėti?
Daugiausia drožiam iš liepos, Lietuvoj pati minkščiausia. Kai minkštas medis, tai mokiniai ir krapštosi, aštuntokai, pavyzdžiui, drožia šaukštą. Aš medienos galiu gauti kokios noriu, turiu draugų: ūkininkų, pažįstamų, kurie miške gyvena. Daugiausia drožiau ir pats iš liepos, ir vaikam duodu liepą.
Atrodo, kad dirbti su aštriais įrankiais rizikinga. Ar pavyksta išvengti susižalojimų?
Su pjūklais, pavyzdžiui, niekas nėra įsipjovęs į pirštą ar į ranką, jeigu nestipriai ir susižaloja, tai aš visą laiką kartoju, „per galvą kenčia rankos ir kojos“, „kol ženysies, užgis“ – visada remiuosi patarlėmis. Kiekvienais metais pravedu saugaus elgesio instruktažą, primenu dėl mokyklos turto saugojimo. Už piktybišką gadinimą aš rašau mokiniui vienetą. Šitas vienetas praktiškai neištaisomas, nebent nuperka naują įrankį, tada tą padovanosiu. Sakau vaikams, dirbkim saugiai, taupiai, ekonomiškai.
Kaip pavyksta sudominti mokinius?
Kaip bebūtų keista, tai mergaitės yra kruopštesnės, aš kartais bandau sugėdyt berniukus, sakau „žiūrėkit, panos dirba, o jūs?“, bet trūksta jiems motyvacijos. Aišku, būna klasėj bent po vieną mokinį, kuriam nesiseka, bet stengiasi, suprakaitavęs, tai aš jam dar pridedu porą balų už pastangas.
Ar rengiate parodas mokykloje?
Kiekvienais metais būna technologijų olimpiada, kaip matematikos, chemijos, fizikos. Būna įvairios parodėlės, pavyzdžiui, Kaziuko mugė. Kiek mokyklai metų, kiek aš dirbu. Mes, mokytojai, irgi susirenkam iš anksto, auklėtojos mokinius supažindina, jie apsisprendžia, ką norėtų Kaziuko mugei ruošti. Kas linkęs dirbt su medžiu ateina čia, kas dirbt su mityba, eina pas mergaičių mokytoją, ten jie kepa, gamina.
Daugiausiai dirbinių iš medžio sukaupta medžio dirbtuvėse, čia įrengta nuolat veikianti darbelių paroda.
Ar dar turite kažkokių veiklų mokykloje be mokymo?
Anksčiau turėjau būrelius, tačiau paskutinius keletą metų, mokykla valandų neskiria, per savaitę duoda 30 minučių. Seniau, nemažai metų, turėjau skautų, turistų, šaulių būrelius. Baigiasi mokslo metai, tai važiuojam su mokiniais savaitei prie ežero, su palapinėm, dviračiais, kuprinėm, miegmaišiais, tada laikai buvo kitokie… Dabar pasakyk vaikui, kad maisto reikės įsidėt, su nakvyne, palapinę pasiimti, tai jau ne… Ir mano amžius jau ne tas, bet kiek yra būrelių, tiek turbūt aš jų ir turėjau. Jei atsiras bent 1 valanda mokykloje, tai tikrai pasiimsiu dar drožinėjimo…
Kietaviškių progimnazijoje veikia Kraštotyros muziejus. Jį įrengiant panaudota daug medienos, visa troba įrengta apatiniame mokyklos aukšte. Kadangi medis –
Jūsų materija, turbūt nemažai prisidėjote įrengiant muziejų?
Taip teko prisidėti. Kartu su mokiniais gaminome šio namo langines. Pačią klėtelę gamino kitas meistras, o aš padirbau gonkas, tvorelę ir visą apdailą. Į edukacijas atvykę moksleiviai gali pamatyti, kaip atrodė senieji lietuvių buities rakandai. Mano medžio dirbinių yra visoje mokykloje: iš medienos išdrožtas Vytis, bibliotekoje – pažinimo medis, mediniai stendai mokyklos fojė ir kt.
O kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika?
Pradėjau grot nuo 3 metų ir dar dabar groju ansamblyje. Tėvas mano labai norėjo, kad aš būčiau muzikantas, aš toks netapau. Tų instrumentų pasaulyje yra daug, bet man akordeonas visada buvo gražiausias. Mano tėvo svainis netoliese gyveno, buvo savamokslis muzikantas, viskuo grojo: armonika, akordeonu, turėjo tų instrumentų. Jis sakydavo tėvui, kad aš klausausi muzikos ne ausimis, o burna. Bet tėvas instrumento nepirko, sakė, kad jam pirmiausia reikia vaikus išmaitinti. Tėvo svainis padovanojo man armoniką, kad aš išmokčiau groti. Aš sakiau tėvui, kad man armonika ne prie širdies, o jis, atsimenu, sugalvojo, jei išmoksiu labai gerai groti armonika, surinks pusė kaimo, paklausys, jeigu patiks žmonėms, nupirks man akordeoną, taip prasidėjo viskas. Paskui tėvai nusprendė mane leisti į muzikos mokyklą vidurinėje. Pradėjau ją lankyti, 2 metus išsikankinau ir net šiandien natų nepažįstu. Bet už tai klausą velnišką turiu. Po to ir gitara, kontrabosu išmokau groti, skambinu ir ansamblyje, ir mokykloje, kai būna romansų vakaras. Kažkuriais metais buvau susižeidęs pirštus, tai nelabai galėjau groti gitara, bet būgnais galėjau, tai išmokau groti jais.
Kaip įsiliejote į Kietaviškių vokalinį ansamblį „Volungė“?
Aš gimiau ir užaugau Suvalkijoje, Kudirkos Naumiestyje. Gimtinėje buvau sukūręs kaimo kapelą. Mano supratimu, muzika turi būti tokia, kad kaimo žmogus užmirštų visus rūpesčius, kad kojos pačios kilnotųsi. Atvykus į Kietaviškes norėjosi kažką panašaus sukurti. Taip ėmėm burti „Volungę“. Pirma prisijungė Aldona Leonavičienė. Ji padėjo prikviesti ir kitų narių, prisijungė Genė Jankauskienė, Jeronimas Aleknavičius, Jadvyga Bukinienė, Laima Pluščauskienė ir kt. Aš buvau pirmasis kolektyvo vadovas.
Ačiū už įdomų pokalbį, kurį artimiausiu metu planuojame pratęsti… Juk skaitytojams visada įdomu pažinti šalia gyvenančius žmones, dažnai po kuklumu slepiančius savo talentą ir menišką prigimtį.
Nuotraukos iš asmeninio fotoalbumo