Pabaiga, pradžia Nr. 27
Visai kitaip prancūzų armija atrodė po pusmečio, kai reikėjo trauktis šaltą 1812 metų gruodį. Pralaimėjusi Rusijai, alkana, apiplyšusi ir sušalusi Europos užkariautojų armija traukėsi iš Lietuvos. Tūkstančiai „didvyrių“ palaidota Rusijos platybėse, nemažai jų palaidoata ir Vilniuje. 2002 metų vasarą, tvarkant sostinės vieną iš rajonų – Šiaurės miestelį, buvo rasta ir perlaidota daugybė prancūzų armijos kareivių palaikų.
Besitraukiant gruodį užėjo baisūs šalčiai, temperatūra krito žemiau 30 laipsnių šalčio. Vievį užplūdo prancūzų kariuomenė, suvargusi, išsekusi. Gudai iš miško būreliais puldavo ją ir šimtais nukaudavo. Visur būta rusų šnipų.
1812 metų gruodžio 6 dieną prie klebonijos sustojusios kelerios rogės, pakinkytos trimis arkliais. Visokiausiomis drapanomis apsigaubę vyrai suėjo į vidų apšilti. Viduje kūrenosi krosnis, prie kurios šnekučiavosi klebono bernai. Arčiau ugnies ėjo keleiviai, bet vienas atrodė labiausiai sušalęs ir pavargęs. Kur jis ėjęs, kiti pasitraukdavę, praleisdavę. Tik klebono bernai atstūmę įkyrųjį pavargėlį. Jis nieko nesakė, kiti irgi tylėjo. Sušilę jie vėl sulipo į plačias roges ir viesulu nulėkė Kauno link. Sakoma, kad tai buvo nuliūdęs, netenkantis valdžios pats Napoleonas su persirengusiais generolais. Žinoma, kad 1812 metų gruodžio 10 dieną Vievyje buvo sustojęs bei nakvojo vienas iš Napoleono vadų, Neapolio karalius Joachimas Muratas. Paskui jį slinko sutriuškintos armijos likučiai, apsisiautę skudurais, nugalėti bado ir žiemos. Dešimt kilometrų nuo Vievio, Abromiškių dvare buvo palaidota apie 500 sušalusių prancūzų.
Po pusmečio savo dienoraštyje maršalas de Kasteliano rašo: „Štabas perkeltas į Vievį už 44 km nuo Vilniaus. Gruodžio 10 dieną atėjau čia penktą valandą vakaro, baisiai iškankintas nušalusios rankos skausmo. Miriau iš bado, visą parą nieko nevalgiau. Kojose prasidėjo traukuliai, pargriuvau… Mano ištikimas tarnas nušalo rankas ir kojas, pateko į nelaisvę. Vievyje nakvojom labai prastomis sąlygomis – kažkokioje lūšnoje. Buvau taip prispaustas, kad skaudančią ranką turėjau laikyti iškėlęs į viršų per visą naktį. Vienam Imperatoriaus arklių prižiūrėtojui daviau napoleoną (pinigą) už glėbį šiaudų. Jais pasidalinau su Šabo ir dviem kitais savo draugais. Mūsų vakarienė buvo menka, gabalėlis juodos duonos, truputis mėsos, neturėjome net vandens. Gruodžio 11 d. karalius nuvyko į Kauną. Vievyje pasirodė ariergardas – Luasono divizija, prieš tris dienas į Vilnių atžygiavo šeši tūkstančiai, dabar likę tik šeši šimtai kareivių ir nė vienos patrankos (jos liko ant neįveikiamo Panerių kalno, kuris virto ledo kalnu)“.
Apie Panerių kalną pasakoja generolas Marseleno de Marbo: „Sumaiščiai apėmus miestą, maršalas Neji viską, ką tik buvo įmanoma, pasiuntė į Kauno kelią. Nuvažiavus apie vieną lje, jis atsidūrė prie Panerių aukštumos. Kitomis aplinkybėmis kolona per šį kalniuką būtų perėjusi jo net nepastebėjusi, bet tada jis tapo didele kliūtimi, nes jį dengė toks slidus ledas, kad arkliai visiškai negalėjo užtempti vežimų ir furgonų. Ariergardas sustojo Vievyje. Ten laukiau iki dešimtos valandos ryto, tikėdamasis pamatyti savo generolą. Visą tą laiką pro šalį vis ėjo savanorių minia. Nuo Imperatoriaus išvykimo Senosios gvardijos karių skaičius sumažėjo nuo tūkstančio keturių šimtų iki aštuonių šimtų. Ruošėmės važiuoti. Generolo rogėse įsitaisėme mudu su Šabo ir virėjas, vienintelis, kuris nieko nenušalo. Kentėdamas baisų rankos skausmą nejučiomis sau pasakiau: „Mes regime didingo siaubo spektaklį. Daugiau nieko panašaus nematysime“. Vos spėjome nuvažiuoti dvi lje, kai pasigirdo patrankos trenksmas, tai kazokai persekiojo mūsų ariergardą“.
Kapitonas Jean-Roch Coignet savo prisiminimuose rašo: „Vilnių palikom gruodžio 11 dieną. Palikom daug mirusiųjų, mirštančių ir belaisvių. Ant Panerių kalno liko daug artilerijos pabūklų, Imperatoriau iždas. Patraukėme Kauno link, šaltis iki minus 30 laipsnių. Nuo šalčio vyrai krenta, miršta pakelėse. Galų gale pasiekėme Vievį (Eve). Mažą miestelį, pro kurį žygiavome vasarą. Kaip viskas pasikeitė. Apleistas, palaidotas po storu sniego sluoksniu žydų miestelis. Rusijos žiema, badas, daugeliui kareivių šis miestelis tapo paskutiniu pasiektu miesteliu, jie čia liko amžiams“.
Prancūzmetis neatnešė Lietuvai žadėtos laisvės, o paliko daug skaudžių žaizdų – ištuštėjo aruodai, išpjauta tūkstančiai gyvulių, sudeginta nemažai kaimų, sugriauti pastatai. Vievis taip pat patyrė nuostolių. Buvo sudeginta bažnyčia ir cerkvė.
Jau du amžiai praėjo nuo to laiko, kai šis iškilus prancūzas Napoleonas Bonapartas pražygiavo Lietuvos žeme. Įžygiavimas buvo orus, galingas, tačiau pasitraukimas – kuklus ir pažemintas. Svarbu priminti, kad retas svetimšalio žygis iki šiol yra dengiamas tokia paslapties skraiste. Piliakalniai yra vadinami Napoleono kepure, o patys paslaptingiausi dalykai irgi siejami su jo vardu. Žinoma, kad Vievio ežere buvo paskandinta prancūzų armijos lauko spaustuvė. Šis faktas tarsi ir leidžia daryti prielaidą, kad čia galėjo būti paskandinti ir lobiai. Galbūt aukso monetos ir šiandien guli minėto ežero dugne…
Pagal E. Petrausko surinktą medžiagą parengė I.Senulienė, Elektrėnų SVB filialo Vievio miesto bibliotekos vedėja