Gamta – stipri jėga, valdanti pasaulį, nuo jos viskas priklauso. Senovėje gamtos jėgų apsuptyje daug kas buvo aiškiau ir suprantamiau: vyravo tikėjimai ir įvairūs draudimai nepagarbiai elgtis su gamta, ypač su žeme, ugnimi, su vandeniu, kaip labiausiai žmogaus poreikius tenkinančia substancija.
Raganos sakmėse vertinamos gerai, kai išsklaidydavo audros debesį, prišaukdavo lietų, magiškais užkeikimais gydydavo žmones ir gyvulius, atkerėdavo užburtus gyvius. Raganomis laikomų moterų veiksmai (jos renka rasą per Jonines, joja ant pagaikščio, šluotos, karties ar avilio, melžia akėtvirbius, maudosi suloje prieš Jurgines ir pan.) analogiški realiems papročiams.
Lietuvių mitologinis pasaulis paslaptingas ir nepaprastai įdomus. Jis parodo, kokie dideli kultūros lobiai slypi mūsų tautoje, kuriuos būtina išsaugoti ir išlaikyti.
Pasakojo Ona Urbonaitė Kazlauskienė iš Abromiškių k.
Pagal mėnulį spėja, kada ką sodyt’, kada sėt’, kiaułi pjaut’ kad mėsa nekirmyt, kada kopūstus žiemai statyt’, kada sodyt’, jei šiaurės vėjas pučia, nesodina, bulvėm sodyt’ žiūri kad būt debesų.
Pasakojo Veronika Lankaitė-Sabonienė iš Geibonių k.
Kap pirmukart išeina art’, tai grįžtantį aplieja vandeniu. Vasaru, kap parveža pirmu vežimu rugių, tai vyras nusirengia marškinius ir perłanda po vežimu. Dar klojiman neša duonos ir druskos an lėkštutis ir galan pada padeda. Skaitosi, kad pełės nekapot grūdų, duonu su duona pasitinka.
Pasakojo Bronius Levickas iš Lubakos k.
Kai pirmą dieną ėjo arti, tai grįžus apliedavo vandeniu.
Pasakojo Ona Antanavičienė
Visokių stebūklų buva. Nuo akių nužiūrėjima plovi stala kampus, paskui tuom vandeniu reikia nusipraust’. Kai vyrai aina sėt’, tai javus šlaksta švęstu vandeniu, o javuosna dėja kiaušinių lukštų, likusių nuog Velykų.
Pasakojo Domicelė Burokaitė Brazinskienė iš Beižionių k.
Duoną kai kepė, tai bakanus iš šonų pirštais subrauko, viršuj užpaišo kryžiuką, ale tik an pirmo, paskui jau ne. Arba tik peržegnoja. Kryžiaus ženklu, skaitosi.
Pasakojo Stasė Pranckevičienė iš Mustenių k.
Kuriant pečių mama kasdien ugnełi peržegnodava. Kai kepi duonu, tai an pirma kepala visadu dėdava kryželį. Su pirštu išpaiša, paskui dar šonus subrauka su pirštais. Visadu.
Pasakojo Elena Černiauskaitė Rapčinskienė iš Burokų k.
Sakė, per kryžiavas dienas reikia sodyt’ bulves, tai labai gerai užauga.
Duonos šv. Agotos visada buvo namuose. Su ja, jei gaisras, reikia apibėgt’ aplinkui, tai ugnis nesiplės. Kap reikia gyvulius iš gaisro išvest’, tai jiej labai neina, saka padeda šv. Agotos duona. Dar sakė, kad reikia išmest’ an šakių mėšla iš tvarta, tada gyvuliai išeina.
Pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių k.
Mėnulis, saulė, iš praktikos žinojo kada permaina bus, kada sėt’, kada kiaulę pjaut’, kada kopūstus raugt’.
Seniau meldėsi žemei, apeidavo laukus su maldom.
Visokių nužiūrėjimų buvo, tikėjo, sako jei nemokėsi ko padaryt’, tai gyvuliai gaiša, vaikas sirga labai. Seniau ir nėščios savo vaikus slėpė, niekam nerodė, prijuostes nešiojo.
Pasakojo Adelė Šimonytė Vėželienė iš Kakliniškių k.
Buva žmonių seniau, žinoja kada ką sėt’. Raulas, saki, sėja palei kapines žirnius. Keliu važiava koks tai žmogus, sustoja ir saka Raului: „Žmogeli, nesėk tu žirnių, neturėsi, ateik po pietų ir pasėsi. Raulas paklausi jo, nuvėja namo, atėja popiet ir baigi sėt’. Tai, saka, pusi šniūra žirniai apsikorį ankštim, gražiausi, o kur ryte sėti – nieka nebuva, visai nereikėja pjaut’.
Žmonės gyvena pagal saułi, laikrodžių nebuva ir žinoja. Kopūstus kai sodina, tai gale ažios dėja akmenu, kad galvos kietos būt. Dilgėlių krūmeli viršūnėm inkasa an gala ažios, kad gerai augt. Jeigu tik pasėjai javius, o kaimynas irgi atėja sėt’, tai saka, užsėja, neaugs. Dėja kirvelius. Galan lauka. Kad neužsėt.
Pasakojo Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė iš Klikūnų k.
Buvo visokių madų – gyvulius ginė pavasarį, tai mano bobutė visada švęstu vandeniu apšlaksto, duodavo suėst’ kokių tai žolelių.
Darban einant’ pavasarį laukan buvo kokios tai apeigos – bobutė šventu vandeniu apšlakstydavo, peržegnodavo, šventas maldas kalbėjo, sakė, kad derlius geras būt. Dar eidavom pjautuvais rugių pjaut’, tai persižegnoja ir sako: „Padėk dieve“. Rudenį irgi buvo kokios tai maldos, tokios, kaip dėkojo dievui, kad derlius užderėjo.
Pasakojo Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė iš Liaukiškių k.
Mama visada ugnį uždegant’, peržegnodavo.
Buvo gaisras. Kaime trobos viena palei kitą, baisu. Atnešė Agotos duonos, 3 kart apibėgo su jai aplinkui degantį namą ir duoną inmetė ugnin, tai sako, ugnis ir nevejo viršun, aukštyn, kiti namai neužsidegi. Per griausmą, kai smarkiai griaudėja, degindavo verbą. Draudimų vaikam buvo daug, – kad nepadegtų, kad vandenio neterštų.
Per vestuves, kap jau pastinka nuotaką iš šliūbo, tai užmeta kailinius an galvos, skaito, kad turtinga būt. Venskienė pildavo an galvos avižom.
Pasakojo Lionginas Pranckevičius iš Mustenių
Kai reikėja siet’ javus, tai kaimynai seki vienas kitu, jeigu tik vienas išeina siet’, kitas tuoj lakia iš paskui užsiet’, saka, gerai deries, skaitos užsieja. Tų pačių dien. Pilnina. Kas paskui – pas tą augs. Jau laikas siet’, gražus oras, menu, buva toks Makarevičius, kaimynas, tai jis vis vaikščioja, vis dairasi. Tėvas saka, va reikia… insipila kratełėn kokia smėlia ir dui siet’. Kad ir tas iš paskui. Nu ir sieja. Tada ir tėvas atsineša rugių ir kvatoja: „Va ir užsiejau Makarevičių”
Rugius visadu prieš siejant neša pašventyt’ bažnyčion. Bulves tai sodina vėlai, jau obuoliukai paaugį, turieja būt graži saulėta diena ir debesys kamuoliais, tai bus gražūs krūmai. Iš ryta veža mėšlu, iškrata, tų pačių dien po piet turi ir pasodyt’.
Kap veža rugius namo, tai šalinėn deda pelūna, saka, pełės nekirs.
Jeigu kokį patiekalu pirmą kart valgai pavasarį ar vasaru, nu šviežiu, tai duodava kakton su šaukštu ir sakydava:,,Šviežienos”.
Pasakojo Stasė Pranckevičienė iš Mustenių k.
Kaip ir javus siejant’, taip ir bulves buva galima „užsodyt’”. Tik sodina, tai ir kaimynai iš paskui. Tada, mama mokina, reikia pasikelt’ andaroku ir nuoga subine atsisiest’ an žemis, tai neužsodys.
Burtai buva. Jei nori išskyrt’’ poru, tai reikia paimt juodos katės plaukų, juos degyt’ ir papūst’ tais plaukais tarp jų, tai jiej tikrai isiskirs. Saka, buva pora, jau ir veselei rūbus turėja susipirkį, tai ateja kas tai, saka, uždegi dūmus, 3 kart papūti ir saka, viskas, vestuvių nebuva.
Buva toks stebūklas.
Atsikeliam ryte, ainam jau sėt’, žiūrim – mūs javai visi sumaišyti kartu ir rugiai, ir kviečiai, ir avižos, nu visi. Sakam: „Kas dabar bus, koks nelabasis, koks velnias čia pridyrba”, kad tik šast’ viskas ir atsiskyri, in sava vietas atsistoja. Tikrai.
Draudimai vaikam. Valgant’ draudi supt’ kojas, saki: „Velnia vaikus supi”.
Vaikam nełaida šulnin žiūriet’, saki, ty siedi diedas, intrauks. Nelaida an takelia šlapintis, saki ty vilku sutiksi.
Pasakojo Lionginas Sakalinskas iš Pakalniškių k.
Svečią išleidžiant reikia palydėt’, kad neišneštų dienos. Kai nėščia ateina ir jei neturi ko jai duoti, tai jai išeinant’ seni žmonės meta iš paskui duonos, kad pełės neužgraužt’, o vaikas kai gims, tai valgys duonu.
Pasakojo Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė iš Natokų k.
Svečio išlydėjimas. Svečią išleidžiant’ reikia palydėti, kad neišneštų dienos. Kai nėščia ateina ir jei neturi ką duoti, jai išeinant seni žmonės meta iš paskos duonos, kad pelės neužgraužtų, o tas vaikas, kai gims, tai valgys duonu.
Papečky žiemą buva laikomos vištos, vaikai linda kiaušinių ištraukt’. Ant priepečkia virė vakarienę, ugnį užkuriant’ mokėja maldelių.
Pas visus buva girnos. Małė ir duonai, ir blynam, ir gyvuliam. Mūs, krašte buva daug žalčių ir gyvačių.
Pasakojo Veronika Venskutonytė Nasutavičienė iš Noškūnų k.
Mano diedukas buvo žiniuonis. Mokėjo viską atspėt’ pagal orą. Mum visada sakydavo ką kada daryt’. Jau sako: „Neikit’ bulvių sodyt’“. Tėvas eis jau žirnių sėt’, jau susiruošia, o diedukas išeis laukan, pasižiūrės, apsidairys ir sako jam: „Neisi dabar, nesėsi“, tėvas pyksta. Jis ką tai matydavo an dangaus. O tėvas barasi: ,,Neturi darbo, tai manį muštravoji“ o jis pabus, pabus kokių pora valandų ir sako: „Dabar jau eik, gali jau sėt’“. Saka, dabar pievos nešienauk, ba lis. Ir tikrai, jei tik nepaklausei, nušienavai, tai ir užėja lietus ir sulijo tą šieną.
Pasakojo Domicelė Kumeliauskaitė-Apanavičienė iš Lekavičių k.
Kartą sėja žmogus rugius. Žiūri, aina per lauku seneliukas, lyg ubagas būt. Priaja ir saka: „Labai gerai išdirbta žemi, turėtų geri rugiai išaugt’.“ Žmogus kad supyka: „Aš ir be tavį žinau.“ Rugiai išauga tik ty, kur senuka pereita, pėdos inmintos. Visa kita visai sunyka.
Inkepi šeimininkė pečiun duonu, žiūri – ubagas ateja. Ir praša: „Duok duonos.“ – „Kad dar žalia“, – saka šeiminyki. O tas neatstoja: „rauk, ji jau iškepus.“ – „Dar ne, dar tik inkepiau“– aiškina šeiminyki. Senukas išeja. Šeimininki žiūri – pečius rūksta, dūmais virsta. Ištrauki duonu, kaip nuodėgulį sudegusiu.
Pasakojo Veronika Lankaitė-Sabonienė iš Geibonių k.
Mana vyras našlys buva. Su kaimynu Mikaliūkščiu arklius gani palei ažeru, an pievus. Palei upeli buva visi mūsų budinkai. Tai kap užeja koks vėjas, štormas, baltas stulpas kap aja, tai isiganda visi, net arkliai išbėgioja. Potam, trečion dienon, perkūnas trenki, visus namus sudegina.
Saka, prieš smertį jo boba keiki, saki kad negyvensi su kita šituose namuose, aš tau nieka nepaliksiu, kad ženysies. Tai gal ir sudegina, ką žinai. Daug varga buva, kol’ pasistatim kitus. Ir klojime gyvent’ prisiaja, ir an kampa.
Pasakojo Pranas Černiauskas iš Žydiškių k.
Mama pasakojo, kad anksčiau Varkalėse gyveno vienas keistas žmogus. Sako, jei su juo gražiai, tai viskas gerai. Ale jei jį užpykdai, lauk bėdos, pridaris negerų dalykų. Sako, mergos nenorėjo su juo šokt’. Tai kap užpyks, tai mergom sijonai tik plumpt’ ir guli an žemės, o jos stovi vienais apatiniais. Sijonus seniau nešiojo parištus an pynełės, an šniūro, ale jis gi nei arti nebuvo, o sijonai kokiu tai būdu atsiriša. Tada bernai kvatoja. Arba ką tai padaro, kad nesulaikysi oro – šoka ir pumpsi visi, tai jau sarmata.
Sako, jei važiuoja vestuvės ir jį sutinka an kelio, tai skuba jaunajai an akių užmest’ skarytę ar nosinę, ba, sako, pavers vilkolakiu. Jaunikiui nieko. Lyg koks raganius, su juo reikėjo vis gražiai, taikiai, jo neužrūstint’.
Pasakojo Stefanija Deržkutė Sabonienė iš Aliniškių k.
Ant slenksčia neleida kapot’. Sakė pełės sukapos rūbus. Draudė.
Kai trankėsi Perkūnas, poteriava, kad netrenkt, rūkė švęstom žołėm, an langa statė.
Informaciją surinko ir paruošė Ona Rasutė Šakienė