Tautosakos rinkimas, publikavimas ir tyrinėjimas – vienas iš šaltinių praeitį išsaugoti ir praeitį pažinti. Norėtųsi gerbiamam skaitytojui priminti, kiek daug energijos ir pastangų savo laiku įdėjo J.Basanavičius, kad ano meto lietuviškos pasakos, kurias ir šiandien skaito mūsų vaikai, būtų iš žmonių užrašytos. (video 1) _(video 2)
Net gyvendamas toli nuo tėvynės, jis aktyviai palaikė ryšius su daugybe jo suburtų tautosakos rinkėjų, parašė šimtus laiškų su prašymais, paraginimais, padėkomis. Vienas iš jo pagalbininkų buvo brolis Vincas. J.Basanavičius jį rėmė materialiai, jo naudai atsisakė savo dalies tėviškėje. „Užsirašyk tad mano dalį ant savęs dėl vaiko, kad nesakytum kitąkart turįs negerą brolį… Ale neužsimiršk, kad ir aš nog tavęs atlyginimo lauksu, atlyginimo – pasakomis! Turėsi rinkt, rinkt ir rinkt, ir tavo darbas, kaip žinai, ais ant naudos mūsų tėviškei”,- J.Basanavičius rašė broliui iš Varnos 1902 metais. O Lietuvoje likęs brolis, įsiklausęs į tokius raginimus, dirbo kiek galėdamas.
Ilgus metus kalbėdami apie Elektrėnus, sakydavome, kad tai jaunas miestas, susikūręs tik tuomet, kai prasidėjo elektrinės statybos. Dėl naujo miesto, matyt, buvome teisūs – šiemet švenčiame jo susikūrimo 50-metį. Tik retai pagalvojame, kad miestas nesusikūrė tuščioje vietoje. ir šiose apylinkėse gyventa žmonių – dirbta, švęsta, kurtos šeimos, statyti namai, auginti vaikai… Būta savų tradicijų, savitų papročių, įpročių, tik šiam kraštui būdingų dainų, tikėjimų, užkalbėjimų… Dabar jau galime sakyti – didžiulį darbą atliko Ona Rasutė Šakienė, savo knygoje „Ar meni tų ažerų” paskelbusi Elektrėnų krašto pasakojimus, sakmes, dainas, surinktas 2003-2007 metais, keliaujant po kaimus, ieškant žmonių, dar menančių buvusius laikus, dvarus, žmonių gyvenseną, buitį, kultūrą.
Sausio 20 d. vakarą Elektrėnų Viešosios bibliotekos salėje laisvų vietų nebuvo. Elektrėniečiai, kitų savivaldybės apylinkių gyventojai rinkosi susitikti su knygos „Ar meni tų ažerų” sudarytoja Ona Rasute Šakiene. Vakarą pradėjo Viešosios bibliotekos direktorė Genovaitė Dapkevičienė, pasidžiaugusi ne tik nauja knyga, bet į vakarą susirinkusiųjų gausa. Graži vakaro pradžia iš karto nuteikė maloniai – knygos autorė Ona Rasutė uždegė žvakę – kaip šviesos, šilumos, gyvybingumo simbolį – skambinant pianinu anūkei Austėjai. Pati autorė labai kukliai kalbėjo apie savo nuveiktą darbą. Ji sakė, kad labiausiai dėkoti reikia tiems žmonėms, kurie atsivėrė – pasakojo, dainavo, rodė…ir su liūdesiu priminė, kad gera dešimtis pateikėjų jau tebėra šviesios atminties.
Apie knygą „Ar meni tų ažerų” ir jos sudarytoją daug gražių žodžių pasakė vakaro svečiai. Štai Elektrėnų miesto meras Arvydas Vyšniauskas džiaugėsi, kad pagaliau Elektrėnų kraštas turi rimtą, nemenką istorinę reikšmę turinčią knygą ir linkėjo tęsti darbą, parapijos vikaras Marius Talutis pavadino knygą šventa, nes joje gyva mūsų krašo žmonių atmintis. Kalbėjo ir prisidėję prie knygos parengimo spaudai ir išleidimo humanitarinių mokslų daktaras archeologas Vykintas Vaitkevičius bei Asta Leskauskaitė, humanitarinių mokslų daktarė, kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus mokslo darbuotoja Lietuvių kalbos institute. Pranešėjai akcentavo ne tik minimo leidinio svarbą, bet ir Onutės pasiryžimą dirbti šį darbą, didžiulį jos altruizmą ir kantrybę renkant medžiagą, ją tvarkant; žavėjosi Onutės noru pažinti, tobulėti ir dalintis savo patirtimi su kitais.
Vakarą tęsė pačių tekstų pateikėjų pasakojimai apie susitikimus su Onute.
Džiugiai apie savo praeities išgyvenimus, užrašytus knygos „Ar meni tų ažerų” puslapiuose kalbėjo Ona Trakimienė, buvusi partizanų ryšininkė Snieguolė, Laima Tidikienė, Marytė Gedminienė – Loibaitė. Autentiškas šio krašto dainas atliko Elektrėnų folkloro ansamblis „Runga” ir Gilučių folkloro ansamblio „Obelėlė” dainininkės. Buvo skaitomos ištraukos iš knygos, linksmai prisimenama apie kokorų – mūsų senelių gamintą patiekalo – gamybą, užkalbėjimus, ar tiesiog linksmus nutikimus.
Gražiai praėjo vakaras, žmonės neskubėjo skirstytis. Visų gražių žodžių, skirtų knygos tekstų pateikėjams, Onai Rasutei Šakienei, svečiams jau nebepakartosi. Baigiant norėtųsi prisiminti Kaišiadorių muziejaus direktoriaus Olijardo Lukoševičiaus kaimynišką palinkėjimą nesustoti, dirbti, ieškoti ir gerąja patirtimi draugiškai dalintis ir gerb. Janavičiaus pasakojimą apie jau vaikystėje Rungos upelyje atrastas senąsias baltiškas kūlgrindas. Žinoma, girdintint tokius pasakojimus, nevalia pamiršti – dar yra ką nuveikti, tereikia veikti.
Ilgus metus kalbėdami apie Elektrėnus, sakydavome, kad tai jaunas miestas, susikūręs tik tuomet, kai prasidėjo elektrinės statybos. Dėl naujo miesto, matyt, buvome teisūs – šiemet švenčiame jo susikūrimo 50-metį. Tik retai pagalvojame, kad miestas nesusikūrė tuščioje vietoje. ir šiose apylinkėse gyventa žmonių – dirbta, švęsta, kurtos šeimos, statyti namai, auginti vaikai… Būta savų tradicijų, savitų papročių, įpročių, tik šiam kraštui būdingų dainų, tikėjimų, užkalbėjimų… Dabar jau galime sakyti – didžiulį darbą atliko Ona Rasutė Šakienė, savo knygoje „Ar meni tų ažerų” paskelbusi Elektrėnų krašto pasakojimus, sakmes, dainas, surinktas 2003-2007 metais, keliaujant po kaimus, ieškant žmonių, dar menančių buvusius laikus, dvarus, žmonių gyvenseną, buitį, kultūrą.
Sausio 20 d. vakarą Elektrėnų Viešosios bibliotekos salėje laisvų vietų nebuvo. Elektrėniečiai, kitų savivaldybės apylinkių gyventojai rinkosi susitikti su knygos „Ar meni tų ažerų” sudarytoja Ona Rasute Šakiene. Vakarą pradėjo Viešosios bibliotekos direktorė Genovaitė Dapkevičienė, pasidžiaugusi ne tik nauja knyga, bet į vakarą susirinkusiųjų gausa. Graži vakaro pradžia iš karto nuteikė maloniai – knygos autorė Ona Rasutė uždegė žvakę – kaip šviesos, šilumos, gyvybingumo simbolį – skambinant pianinu anūkei Austėjai. Pati autorė labai kukliai kalbėjo apie savo nuveiktą darbą. Ji sakė, kad labiausiai dėkoti reikia tiems žmonėms, kurie atsivėrė – pasakojo, dainavo, rodė…ir su liūdesiu priminė, kad gera dešimtis pateikėjų jau tebėra šviesios atminties.
Apie knygą „Ar meni tų ažerų” ir jos sudarytoją daug gražių žodžių pasakė vakaro svečiai. Štai Elektrėnų miesto meras Arvydas Vyšniauskas džiaugėsi, kad pagaliau Elektrėnų kraštas turi rimtą, nemenką istorinę reikšmę turinčią knygą ir linkėjo tęsti darbą, parapijos vikaras Marius Talutis pavadino knygą šventa, nes joje gyva mūsų krašo žmonių atmintis. Kalbėjo ir prisidėję prie knygos parengimo spaudai ir išleidimo humanitarinių mokslų daktaras archeologas Vykintas Vaitkevičius bei Asta Leskauskaitė, humanitarinių mokslų daktarė, kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus mokslo darbuotoja Lietuvių kalbos institute. Pranešėjai akcentavo ne tik minimo leidinio svarbą, bet ir Onutės pasiryžimą dirbti šį darbą, didžiulį jos altruizmą ir kantrybę renkant medžiagą, ją tvarkant; žavėjosi Onutės noru pažinti, tobulėti ir dalintis savo patirtimi su kitais.
Vakarą tęsė pačių tekstų pateikėjų pasakojimai apie susitikimus su Onute.
Džiugiai apie savo praeities išgyvenimus, užrašytus knygos „Ar meni tų ažerų” puslapiuose kalbėjo Ona Trakimienė, buvusi partizanų ryšininkė Snieguolė, Laima Tidikienė, Marytė Gedminienė – Loibaitė. Autentiškas šio krašto dainas atliko Elektrėnų folkloro ansamblis „Runga” ir Gilučių folkloro ansamblio „Obelėlė” dainininkės. Buvo skaitomos ištraukos iš knygos, linksmai prisimenama apie kokorų – mūsų senelių gamintą patiekalo – gamybą, užkalbėjimus, ar tiesiog linksmus nutikimus.
Gražiai praėjo vakaras, žmonės neskubėjo skirstytis. Visų gražių žodžių, skirtų knygos tekstų pateikėjams, Onai Rasutei Šakienei, svečiams jau nebepakartosi. Baigiant norėtųsi prisiminti Kaišiadorių muziejaus direktoriaus Olijardo Lukoševičiaus kaimynišką palinkėjimą nesustoti, dirbti, ieškoti ir gerąja patirtimi draugiškai dalintis ir gerb. Janavičiaus pasakojimą apie jau vaikystėje Rungos upelyje atrastas senąsias baltiškas kūlgrindas. Žinoma, girdintint tokius pasakojimus, nevalia pamiršti – dar yra ką nuveikti, tereikia veikti.
Daiva Balčėnienė