Mitologija – mokslas, tiriantis mitų kilmę, esmę, reikšmę kultūrai. Tai yra sisteminis mitų rinkimas, tyrimas ir interpretacija. Mitologija vadinama tam tikros tautos, kultūros, religinės, socialinės ar etninės grupės mitų visuma. Vienas pagrindinių jos principų yra tas, jog dieviškasis pasaulis yra žmogiškojo pasaulio lūkesčių, troškimų, santvarkos idealas. Visi žmogiškieji konfliktai, tarpusavio santykiai yra suabsoliutinami dieviškame plane. Mitai, pasakos, legendos ir sakmės neaiškina pasaulio reiškinių kilmės, o sprendžia etikos ir egzistencijos problemas.
Mitai yra pasakojimai apie dievus arba didvyrius, susieti į nuoseklią sistemą, perduodamą iš kartos į kartą kaip tradicija. Mitai susiejami su dvasiniu arba religiniu bendruomenės gyvenimu.Tai yra šventieji pasakojimai apie tolimą praeitį, pasaulio sukūrimą. Pagrindinis dėmesys skiriamas dievams. Toks yra ir pasakojimas apie Perkūnakiemio kaime gyvenusius dievaičius, palikusius savo vardus šiai vietovei ir žmonėms iki mūsų dienų.
Teritorijoje esama piliakalnių, prie jų visada surasi senuosius pilkapius, jais labai turtingas kraštas. Kraštas gausiai apipintas įvairiomis legendomis, mitais apie vykusius karus, apie šventvietes, apie protėvių vėles, klajojančias naktimis. Čia vakarais prie piliakalnių ir pilkapių dar vaikšto mitinės būtybės, jos pasirodo žmonėms kario pavidalu, tarsi ragindamos neužmiršti čia vykusių kovų.
Mūsų žmonių atminty dar gyva senųjų deivių atmintis, jos virsta laumėmis, išburia žmogui jo lemtį, jos dar gyvenančios, dar saugojančios gamtą. Šie tikėjimai atsiradę dar matriarchato laikais, bet jų nuotrupų dar randama senolių atmintyje. Viena įdomiausių sakmių apie Lazdoną (Medeinę) gyvenančią miško tankmėje po lazdynų krūmu užrašyta Žuvyčių kaime.
Iš žmonių
pasakojimų.
Perkūnakiemis
Pasakojo Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė iš Gojaus k.
Perkūnas, atgaivinęs iš sąstingio žemę, kai ji visa pražydėjo ir sužaliavo Anykštos ežero krantai, lėkdamas iš debesų pabalnotu žirgu didžiuliais šuoliais pamatė kažką nepaprastai gražaus ir nusileidęs iš dangaus, paleidęs žirgą ganytis, užėjo į savo šventyklą ant ežero kranto, į Perkūno šventyklą. Joje jis rado vaidilą ir daug vaidilučių. Viena jų jam iš karto krito akysna – ji buvo nepaprasto grožio mergaitė. Akys – kaip žydras ežeras. „Kuo tu vardu?“ klausia Perkūnas. Jinai atsakė: „Vaidilutė Laima.“ „Na, o kuo užsiimi, tarnauji dievui Perkūnui?“ Ji atsakė: „Aš verpiu gyvenimo laimės siūlą, audžiu laimės taką, padedu moterims gimdyti.“
Jis nustebo, kiek joje gerumo, ir paklausė: „Ar tu galėtum būti mano žmona?“ Perkūnas buvo didelis, stiprus vyras, didele barzda ir atrodė jau senas. Ji lyg ir norėjo jam atsakyti, tačiau pasijuto nepatogiai ir tyliai tarė: „Taip.“
Ir vienoje iš ežero salų atsirado nepaprasto grožio rūmai, ir jiedu apsigyveno juose. Turėjo daug tarnų ir tarnaičių, juos supo prabanga. O tie rūmai buvo, kur Puikino sala. Po kiek laiko jiems gimė sūnus. Laimos vyras dažnai iš namų kažkur pradingdavo, paskui sugrįždavo ir ją nepaprastai mylėjo, ji net nežinojo, kad jis ir yra žmogumi pavirtęs Perkūnas.
Kai ji pagimdė sūnų, jos garbei ir sūnų pavadino Laimučio vardu. Auga vaikas ne dienom, o valandom, užauga gražus, tvirtas. Tada tėvas nutaria, kad jo sūnus turi būti karys. Vyriausias žemės vadas. Bet Laima tarė: „Tavo sūnus nebus karo vadas, nebus karalius. Jis tarnaus dievui Perkūnui, jis bus vaidila.“ Perkūnui nepatiko. Jis visaip bandė ją perkalbėti. Sako, turi kažkas būti stiprus, tvirtas, ginti gimtą žemę, už ją kovoti, o dievui tarnauja daugelis žmonių. Taip jie susipyko. Perkūnas labai užsirūstino, sugriaudėjo visa savo galybe ir pakilo didelė audra ,ir išlėkė perkūnas, ir sugriuvo rūmai…
Vieną akimirką Laima su Laimučiu atsiranda ant Anykštos ežero kranto. Neliko nei rūmų, nei vyro. Tada ji suprato, kad gyveno su dievaičiu Perkūnu, ir toje vietoje po šiai dienai liko tik kaimo vardas – Perkūnakiemis.
Laima su sūneliu nuėjo į šventyklą, bet ten pasijuto niekam nereikalingi. Tada išėjo ir nuėjo pavėjui į vakarus, nes pūtė rytys vėjas. Jie nežinojo, kur eiti, bet ėjo, ėjo per mišką, per pelkę ir priėjo kalnelį. Ant to kalnelio stovėjo nuostabaus grožio ąžuolas, o už jo – septyni maži šiaudais dengti nameliai. Artėjo naktis, tačiau jie nedrįso prašytis nakvynės, o įlipę į ąžuolą permiegojo ant jo šakų.
Išaušo rytas. Kai jie nubudo, po ąžuolu pamatė seną baltą senelį. Senelis ir klausia: „Iš kur jūs?“ Laima atsako: „Nežinom, ar čia sapnas, ar tikrovė, bet mes nieko neturime, tik rankas, galime pas jus dirbti.“ „O kas jūs? Ką jūs mokate dirbti?“, – klausia senelis ir taria „Šis jaunas gražus vyras, matau, galės mane pavaduoti, galiu jį priimti, o ką moki tu?“ Laima atsako: „Aš – Laima, o čia mano sūnus Laimutis. Aš moku verpti likimo siūlą, austi laimės taką žmogui.“ „Gerai“, – sutinka senelis ir duoda jiems vieną namelį.
Čia jie ir apsigyvena. Laima padeda gimdyvėms, Laimutis tarnauja pas vaidilą. O pas vaidilą – visas būrys vaidilučių. Jaunas gražuolis Laimutis taip įsimyli vieną vaidilutę Vidą, kad to neslepia ir papasakoja mamai ir vaidilai. Tada senelis vaidila neprieštarauja jauniems ir leidžia Laimučiui išeiti iš šventyklos tarnystės ir parsivesti į namus žmoną. Taip jiedu apsivedė, ilgai ir laimingai gyveno, ir atsirado daug vaikų. Visi jie buvo Laimučiai. Nuo to laiko atsirado Laimučių giminė. Per ilgus amžius iš Gojaus, kuriame stovėjo tas šventas ąžuolas, jų giminė pasklido aplink visą Ilgio ežerą ir gyvena iki šiandien.
Pateikėjos pastaba: vaikystėje girdėta iš šimtametės Mortos Laimutytės.
Rengėjų pastaba: Skelbiama iš A. Ričkienės rankraščio. Pavardė Laimutis užfiksuota keliose Lietuvos vietose, vienas iš jos epicentrų – apie Elektrėnus, Žaslius, Žiežmarius
Čia buvo Anykštos, Dumbliuko, Puikino, Jagudžio ežerai. Netoli Dumbliuko, kuris buvo su klampiais krantais, apaugusiais meldais, nendrėmis, Anykštos ežero pakrantėje augo gražus ąžuolynas, kuris buvo pagonių dievo Perkūno šventovė. Čia stovėjo auksinė Perkūno statula ir aukuras. Kai lietuviai jau tapo krikščionimis, šventovė buvo sunaikinta, pagoniškas tikėjimas jų sąmonėje buvo likęs dar keliems šimtmečiams, daugelis jų išpažino dvigubą tikėjimą – meldėsi savaip ir laikėsi pagoniškų papročių, bet lankė katalikų bažnyčią, krikštijo vaikus, laidojo numirusius krikščioniškai.
Mano močiutė Stefanija Koricinska, katalikė, lenkė, 1896 metais ištekėjo už bajoro Petro Pacevičiaus į Perkūnakiemio kaimą, vadinamą bajorkaimiu, Anykštos ežero saloje turėjusio dvarą. Ji pasakojo mums, savo anūkėms, jog iš senelių bajorų ir šlėktų girdėjusi apie lietuvių tikėjimą Perkūnu, kurio skulptūrą nuskandino Dumbliuko ežere, bajorai sunaikino aukurą ir uždraudė melstis ąžuolyne. Bet bajorkaimis vadinamas Perkūnakiemiu.
Pasakojo Janina Šeštokaitė Rusakovienė iš Perkūnakiemio kaimo
Perkūnakiemy buvo taip: ant Rungos kranto iš Perkūnakiemio pusės stovėjo medis, statula Perkūno, o iš kitos pusės, ant kito kranto – stovėjo Liūtas. Paskui, kaip priėmė krikštą, panaikino tas pamaldas, tai viską nuskandino ežeran. Mama pasakojo. Sako, kad ieškojo kur, bet nerado, labai giliai buvo. Sako, vienąkart prieš Sekmines nuėjo jaunimas maudytis ežeran, tai tik inbridus pamatė iš ežero kylant didžiausią bangą, tokią kaip liūtas. Tai išsigandę pabėgo ir toj vietoj niekas daugiau nesimaudė. Sako, kaip užkerėta buvus ta vieta. Visi žinojom ir nesimaudėm.
Pasakojo Bronius Levickas iš Lubakos k.
Čia Perkūnakiemis, čia Gojus, čia Lubaka. Perkūnakiemyje pagonių laikais gyveno vyriausias dievas Perkūnas, jo vardu pavadintas ir kaimas. Šventyklos su vaidilutėmis buvo Lubakoj. Čia gyveno vaidilutė Lubaka, tai kaimas ir pavadintas jos vardu.
Pasakojo Pranas Česonis iš Gojaus k.
Lietuvą valdant kunigaikščiui Kęstučiui Perkūnakiemis buvo jo Romuva. Paslėpta.
Senose Kietaviškėse, tarp daugelio pelkių ir ežerų senovėje buvo miestelis. Pasakodavo senoji Loibienė.
Deivės,
paslaptingos būtybės
aplink Perkūnakiemį
Pasakojo Aleksandra Janavičiūtė Ričkienė iš Gojaus k.
Buvo ir ant Perkūnakiemio kurganų. Pasakojo senelis Jonas. Jis su kaimynu ganė arklius, tenai miško dar nebuvo. Jie kūreno ugnį, šildėsi ir staiga pamatė, kad už kalnelio kyla balta žmogaus figūros šviesa. Ji buvo labai panaši į kareivį. Truputį pastovėjusi, figūra ištiesė rankas į šonus, žengė žingsnį pirmyn ir ėmė kilti aukštyn. Naktigoniai virpėjo iš baimės, paskui greitai išsivarė iš tos vietos arklius, parjojo namo ir visiems pasakodavo ką matę.
Pasakojo Anelė Pašvenckaitė iš Varkalių k.
Skrebutės raiste vieną kart tėvas nuėjo medžiot’, nakčia jau mėnesiena, gražu, šviesu. Atsisėdo jis an akmeno ir laukia kiškio. Kad žiūri palei koją pradėjo voliotis koks baltas, lyg kepurė. Paskui augo augo, išaugo, sako, aukšta moteris, rankos raudonos, apsisupus balta skara, tai tėvas kai pradėjo rėkt’:,,Jėzus Marija, ratavok“ ir dingo toj’ boba, tai sako, łėkiau namo, o jis ne melagis buvo, labai jau teisingas. Tai sakė, parłėkiau namo isigandis, nežinia kaip.
Pasakojo Jurgis Pašvenckas iš Varkalių k.
An kalno, kur dabar žvirgždynėlis matytis, tai ty akmuo stovėjo. Ty kadaise kiemavietė buvo ir kełalis ajo. Vyrai kartą, vakare jau, mato – šalia akmeno stovi diedas, žmogus koks tai. Tai vyrai an arklių, joja žiūrėt’, kas ty stovi. Kaip tik arčiau – nieko nėr, kaip tik grįžo, žiūri – vėl’ stovi. Tai ir praminė ,,Diediškė“. Taip buvį ir ne kartą.
Informaciją surinko ir
paruošė
Ona Rasutė Šakienė