Mijaugonių kaimas žmonių pasakojimuose

Mijaugonių kaimas žmonių pasakojimuose

Mijaugonys
Kalninių Mijaugonių piliakalnis įrengtas kranto kyšulyje, kurį iš šiaurės vakarų, vakarų, pietų ir pietryčių supa griovos. Šlaitai nuo griovų 6–10 m aukščio, buvę pastatinti, vakariniame šlaite pastatinimas tebėra gana ryškus. Iš šiaurės rytų prieina gretima aukštuma, nuo kurios piliakalnį skiria tik 2–2,5 m aukščio šlaitas, prieš kurį anksčiau buvo griovys; dabar pastebimas tik nežymus įdubimas. Viršuje yra 55 m ilgio šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi ir 43 m pločio šiaurės rytų gale aikštelė, žemėjanti ir smailėjanti pietvakarių kryptimi. Jos šiaurės rytų gale anksčiau buvo pylimas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

0,75 km į šiaurės vakarus nuo Kalninių Mijaugonių piliakalnio, 1 km į šiaurę nuo kelio Vilnius – Kaunas, Strošiūnų miške yra Kalninių Mijaugonių pilkapynas.
Kloniniuose Mijaugonyse ant Ilgės ežero kranto yra senoji akmens amžiaus gyvenvietė, Gojaus miške – pilkapynai.
Mijaugonių dvaras nuo 1860 m. iki 1920 m. priklausė grafams Pliateriams iš Abromiškių. Lietuvai tapus laisvai, dalis dvaro žemių buvo nacionalizuota, išdalinta savanoriams, o dalį nupirko Jonas ir Teresė Grybauskai, sugrįžę iš Amerikos. Grybauskas, dirbdamas Amerikoje, buvo sužeistas darbe, gavęs didelius pinigus, nusipirko Mijaugonių dvarą. Perstatė dalį pastatų, gyvenamą namą.
Po 1945 m. dvare buvo įkurta mokykla, gyveno žmonės, dabar Grybauskų giminaičiai dvarą atsiėmė.

Piliakalnis
Pasakojo Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė
Mijaugonių piliakalnis yra. Seniau kaime buva visokių baikų, tai vaidenosi, ale man tai nieka nebuva, mes jau netikėjam, tik kiti dar šnekėja, kad kadaise rodėsi. Mijaugonių piliakalnij, saka, yra užkasti senobiniai pinigai. Buva tokių mėgėjų, vaikščioja, kasinėja, badi žemi, ale kad kas rast ką, tai negirdėjau. Šnekėja, kad buva koki tai plenikai, tai jiej an pečių suneši šitu piliakalni, dari kalnu.
Pasakojo Andrius Petkevičius
Mana tėva žemi buva palei Mijaugonių piliakalni ir miškas už piliakalnia priklausi mum. Tėvas dar dyrba ir kalnu, ale Smetonos laikais atvažiava iš Kauna koki tai ponai ir uždraudi tėvui dyrbt’, art’ an piliakalnia, saki sumokės, ale tėvas turėja virš 30 hektarų žemis, tai jam to kalna visai nereikėja.
Žmonės ty kasinėja, ieškoja auksa. Ty toliau už kalna, miške buva tokia vieta ,,arzniekas“ tai ty, saka, buva užkasta auksa, dėželėm sustatyta, tik kad niekas jo nemati. Buva šneka, kad po kalnu yra koks tai rūsys nuog senų laikų. Tėvas pasakoja, kad priekalnėj buvus kokia tai smaliarnia, likį anglių. Kiti saka, kad piliakalnij užkasti 3 auksiniai kardai, dar kiti – kad auksinė karieta prasmegus. Gadliauskų sodyboj, už piliakalnia, ty in valdišku mišku buva akmuo su pasagos ženklu. Saka, jį jau inmūrina pamatuosna ar kur, ale tikrai buva.
Pasakojo Emilija Janavičiūtė Janavičienė
Kap mes buvam maži, dar pasakoja seni žmonys, kad mata an Piliakalnia ugnis, kalbėja, kad kas tai ty buva užkasta, ale aš jau nepamenu.
Saka kad ant Mijaugonių piliakalnia naktim žmonys dažnai matydava ugnelas blykčiojant, tai kaima bernai, pasidirbį gelažinius kinžalus aidava ant kalna ir badydava skylas, ieškoja auksa, ale niekas nieka tynai nerada. Pajauciškėse buva sena bažnyčia, tai kap jų nugriovi, stati Žasliuose.
Mijaugonių dvaras
Pasakojo Boleslovas Pruskas
Prie dvara buva pastatytas namas andanarščikam, didelis toks, gyvena 3 šeimynos su vaikais, ale ty ilgai gyvent’ negalėja, labai vaidenasi. Naktį, apie 12 valandu kas tai ateina, duris atidarinėja, atneša malkų, užkuria pečių, uždega lempu. Žmonės negalėja gyvent’. Tarybiniais metais tų namų nugriovi ir išveži Žiežmariuosna, pastati klubų. Sakė, kad tas namas buva pastatytas an kokių tai senobinių pamatų, gal buvusia dvara. Klojimas, svirnas ir Grybauskų namas dar stovi.
Pasakojo Elena Tamoševičiūtė Bukinienė
Gimiau Mijaugonių dvare, tėvai dirba dvare. Senas dvaras stovieja arčiau in Mijaugonis, netoli soda, ty buva palociai, ale jau niekas negyvena, saki, ty vaidenasi. Namas ilgas, blėta dengtas, per viduri aja koridorius, in abi puses buva kambariai. Jį nugriovi tik sovietmečiu. Šitas, kur išlikis, prieg man statytas. Jį statė jau Grybauskai, jiei dvare negyvena, saki, labai vaidenasi, naktim daužasi, trankasi, negalieja miegot’, tai ir aplaida jį. Grybauskai buva grįžį iš Amerikos, ale patys visku dirba, ir akena, ir drapokava arklius pasikinkis, tep taupėsi, kad degtukus pusiau skaldi. Ale ir degtukai brangus buva, atsimenu dėžełė kainava 10 centų, o vištos kiaušinis – tik 5 centai. Labai taupūs buva. Pradžioj gyvena senam tarnų name, kur per karu sudegi, paskui pasistati nauju.
Žemi kai porceliava 1940 metais, tai Grybauskienės brolis Žukauskas gyvena atskirai, turėjo 10 hektarų. Paskui jiej slapstėsi, gyvena Kaune.
Paskui ty mokykla buva, mes dar ty mokyklon ajam, namas ilgas, dviejų galų, vienam gale stovieja pečius, buva priemenė, paskui gyvena kelios šeimynos. Skerdžius Jankauskas neturieja sava nama, koks tai Dzedulionis, Ščiuka.
Iš kaimo istorijos
Pasakojo Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė
Gyvenam Mijaugonių kaime, turėjau 4 brolius ir dvi seseris. Linksma buva augt’, paskui užeja karas.
Visu gyvenimu gyvenau Kalniniuose Mijaugonyse, prisimenu dar senu kiemavietį, ty buva desencina žemis, paskui jau mana diedukas aja an sklypų, menu kap statisi, kap dieja langus. Man patika, kad ty žemėj gulieja senikas, aš nuveinu, atsiguliu, pamiegu.
Prieg Lietuvos kas daugiau žemis turieja, tai buva gerai, o kas mažai, dar šeimyna didełi, tai sunku buva, reikieja tarnaut’. Paskui jau grafa žemi dalina, tėvas gava dar šešis hektarus.
Mana mama lika nuog mamus 14 metų. Ji buva vyriausia, lika dar keturi vaikai, mažiausiai buva tik du metukai. Paskui dar užeja karas. Mes gyvenam prie kelių, tai aja frontas, užiaja vokiečiai. Jiej labai viską atiminėja, javais arklius šieri, pjovi gyvulius. Žmonys javus kavoja, užkasinieja. Mana diedukas padari suolu ir pastati jį an dviejų didelių kaladžių, o tuosna kaladėsna supiłi javus – kožnon po asminku.
Kap aja frontas, tai gyvulius kavojam miške. Mes su teta buvam prieg gyvulių, melžim. Reikieja parnešt’ pienu namo. Vienu kart nešu pilnu viedriuku piena, o namie jau vokiečiai. Mama pamati manį ir mojuoja su ranka, neik, neik. Metiau tų pienų ir lakiu atgal’miškan. Užmati vokietis, kad mama kam tai mojuoja, tai spardi, muši ir mamu ir tievu, ir dieduku.
Paskui buva badas. Nuveinam, prirenkam rūgštynių, jas pečiuj an bliekutis, jas mama išdžiovina, sumala su gyrnom, prideda kiek miltų ir kepa blynus. Mes vaikai lakstam po lauku ir, menu, vis atłakiam pažiūriet’, ar dar yra tų blynų stalnike, tai jei yra, oi, linksma. Kitur nebuva bada, kur niaja frontas, ty žmonys visko turieja. Vieną kart mes vaikai sugalvojam ait’ Kudonysna žebravot’, nuviajam, vaikštam po pirkias, mum duoda duonos, dar ko nor, – žiūrim mūs baba aina. Ji, mumį pamačius atiaja, apsikabina ir rauda. Paskui mumį parsivedi namo.Vaikai Lubakoj laksti palei Prakusu ir rada an tiltelia maišu avižų, vokiečių pamestu, tai parsinešį džiaugisi. Ajam grybaut’, uogaut’, riešutaut’.
Manį mama mokina kad nesibarčiau. Saka, liežuvis minkšta vieta, pritabaluosi, bus blogai, tyłiek ir nusiłaisk. Tep ir buva. Paskui tėvai sirga, miri, vaikai auga. Virš 50 metų pragyvenam kartu, viska buva. Kol jauna buvau, plonuti, graži, tai vyras labai manį mylieja, paskui vaikai, darbai, sustorėjau, tai ir pasibardavam ir pasipykdavam, ale vis kartu, vis dvieju, dabar, kap jau jo nier, tai labai liūdna.
Labai myłieja Lietuvu mana senis. Labai verki, kap vėliavu kėłi, himnu giedoja ir mumį su kaiminka verti giedot’. Mes iš jo šaipomės, tai jis kap pradieja keiktis, už šepečia: „Aš jumį” saka „Pamokysiu”. Tai mes jau jam sakam: „Gerai, gerai, jau gražiai giedosim“. Ir giedojam.
Neramūs laikai
Pasakojo Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė
Už geležinkelia gyvena šeimyna, gal’ myłėja rūsus. Tėvas vaikščiodamas mėgdava visap šnekėt’. Saka, ateis rūsas, gyvensim visi gerai, katile virs, maistu gamins, kailinius visiem duos, nuog bagotų atims. Jo sūnus išeja tarnaut’ rūsų kariuomenėn. O kiti tada aja miškuosna, slapstėsi, kad tik neit’ tarnaut’ pas rūsus. Ir atsitika labai negeras dalykas, tikriausiai buva kokia nor asmeninė nesantaika, ar kas, ale atiaja, saka, kas ty žina teisybi, savi, gilučėnai, nu pažįstami su draugais ir išžudi visu šeimu. Motinu lovoj nušovi, o tėvu ir dukteri, jaunu, kokių 16 – kos metų labai kankina. Tėvas, tai tėvas, ale, kuom ji, tokia jauna galieja būt’ kalta? Saka, Koncepta kaime stovieja rūsai, o ji neši tiem rūsam piena, su jais šnekieja. Pas juos piemenava Laimučia Pranukas, tai saka, jį uždengi kailiniais, kad nieka nematyt. Ar po lova jis kaip tai gułėja. Po kelių dienų po laidotuvių su drauge buvam nuviajį pažiūriet’ ton pirkion, tai stalas, sienos dar stovieja krauju aptaškytos. Saka, paskui jų ieškoja kiti žaliukai, norieja juos nubaust’, ale nieka nežinau. Baisūs laikai buva.
Vienu roz susirinka jaunimas Talpūnuose, šoka. Ateina žaliukai. Intieja, saka:,, Linksminatės? Tėvai, broliai Sibiruose, kalėjimuose, miškuose, o jum linksma? Nusirenkit. Visi”. Ir liepia visiem stotis dviem ailiem – vienon mergaitėm, kiton – berniokam. Sustoja. Išieja priekin su automatais ir liepia visiem nusirengt’. Visi rengiasi, kur diesis. Nuogai visus nurengi. Dabar, saka, šokit’ ir liepia Pranukui griežt’. Tas griežia, o visiem liepia porom susikabyt ir šokt’. Paskui paklupdi muzikantu prie zoslana, liepi pasilankt’, atkišt’ užpakalį, o visiem iš ailės ait’ ir bučiuot’ muzikantui, tam nabagui Praniukui užpakali, padėkavot’, skaita, kad graina. Ir visi iš ailės aja. Tada jau laida apsirengt’ ir prigrasi niekam nesakyt’, ale kur ty, vistiek visi sužinoja, tai nuog to laika labai bijoja. Ale vistiek po kiek rinkdavasi, būreliais, po kelis, paskui kur atokesnėn trobon.
Buva šokiai palei kapinėlas, troboj palei duris visi nusirengi, o tenai palei sienukį stovieja loveli, joj gułieja senuki. Kas tai tyčia išgasdina, kad ateina žaliukai. Visi kap puołi prie tų sava rūbų, kap susikimša krūvon, tai apverti tų lovełi, toj senuki net po lovela nusirita. Kitų dien susitikį kvatoja, saka, ot buva šokiai, suvieja Vindziulių bernai, tai net lovu sulauži. Dieve, dieve.
O tėvai pyksta, nełaidžia. Vienam bernui pakavoja batus, saka vaikščiok su klumpėm, ale jis vis tiek nuvieja šokiuosna su tom klumpėm, stovi priemenėj ir žiūri. Mergos kalbina, saka, aik šokt’, ale kap gi tu ty šoksi su klumpėm, klepsi, šaipysis visi. Toks buva mergavimas, ale vis tiek buva linksma. Jaunima buva daug, visi draugiški.
Pasakojo Domicelė Laimutytė Povilavičienė
Tiej šokiai, kur partizanai nuogus šokdina buva pas Murauska Antanu. Saka, visi šoka, užieja žaliukai, muzikantu paguldi an suola, liepi visiem nusirengt’ nuogai, šokt’ ir jam, nu muzikantui, užpakalin bučiuot’.
Laimučių šeimynu išžudi, labai kankina, mergaitei lauži pirštus. Paskui juos šarvoja brolis mūs kaimynystėj. Suguldi an grindų, mergaiti vidurin, tėvus iš kraštų. Kaip mergaiti pakėli nuog žemės, tai ir lika krauja klanai, pati mačiau. Tas jų brolia vaikas, kur pas juos gani ir visku mati, po lova gułieja, tai saka, ryte parłieki namo iš Koncepta. Tėvas jo klausia, ko jis tep łakia, o jis net prašnekėt’ negalieja. Kas tep padari? Vietiniai? Teisybė? Kas dabar žina…
Kloniniai Mijaugonys
Pasakojo Albertas Janavičius
Čia kiekvienas kaimas turėjo savo tarmę,- vieni cikiavo, kiti ne. Mijaugonys, Kaugonys, atrodo, bus kilę iš čia kadaise gyvenusių žmonių pavardžių. Kaimai buvo tarp miškų, ėjo keliai. Kelias per Mijaugonis ėjo ant Semeliškių ir buvo labai senas, jis tik truputį yra ištiesintas. Prie jo stovėjo senas Mijaugonių kaimas. Kita šaka ėjo palei Obenių dvarą ir sukosi į Gojaus mišką per Lubaką ir ėjo per Gabriliavą, Dainavą link Paparčių.
Seniau irgi kirto ąžuolus. Buvo vertinami ąžuolo pelenai, anglys. Sako, daugiausiai juos naudojo kailių išdirbimui. Senais laikais sunku buvo apdirbt’ ąžuolo medį, nes nebuvo tokių pjūklų, namus statė arba iš tašytų rąstų arba iš spygliuočių. Mokėjo perskelt’ ąžuolą išilgai su klynų pagalba.
Žemė buvo pagrindinis žmogaus turtas. Grafai vieni pirko žemes, kiti pardavinėjo, pralošdavo kortomis, visko buvo. Žmonės, kurie tik turėjo pinigų, pirko žemę ir miškus. Paskui mišką iškerta, kelmus išrauna, žemę išdirba ir jau turi savos. Taip prasigyvendavo. Tokie kaip Sabonis, kaip mano prodiedis panašiai buvo prasigyvenę.
Taip ir liko. Bet atsitiko nelaimė, dieduko brolis nuskendo Strėvoj, prodiedis turėjo grąžinti mano dieduką iš mokslų namo ūkininkauti. Tai sako, jis žemės nelabai mylėjo, dažnai kaimo žmonėm rašinėjo visokius raštus, bet žemę dirbo, nes žemė buvo turtas.
Kad žemę nupirkti, tai reikėjo mokėt’ taupiai gyvent’, neišlaidaut’, nei rengtis, nei girtuokliaut’. Ir nusipirkdavo, o tinginių ir tais laikais, ant pečiaus gulinčių, buvo daug. Ko ponas neliepė, to ir nedarys, kai ponas nemato – ir nesistengs. Toki ir gyveno prastai ir jų vaikai likdavo prasčiokais.
Seniau žemė visur buvo išganyta, išpjauta, išravėta..
Pasakojo Domicelė Jurkevičiūtė Janavičienė
Kadaise čia aja karai, saka aja an durtuvų, visko buva, pasakoja, kad buva badas, bada metu gyvena motina su penkiais vaikais, kai ji iš bada numiri, tai jos vaikai jų suvalgi. Aja marai. Taip miri žmonys, kad mažai kas lika gyvas. Saka Mijaugonyse iš trylikos žmonių šeimynos lika tik viena, tokia Pukevičienė.

Parengė Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų