Kviečiame skaitytojus įsijungti į Kultūros tarybos prie Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Skaitau, mąstau, kalbu, rašau“, kurį vykdyti pradeda laikraštis „Elektrėnų kronika“. Projekto tikslas – ugdyti asmenų gebėjimus naudotis tradicinėmis ir naujomis visuomenės informavimo priemonėmis, jose pateikiamu turiniu, taip pat ugdyti gebėjimus analizuoti ir kritiškai vertinti visuomenės informavimo priemonėse pateikiamą turinį. Projektui turinį parinkome labai neįprastą: skaitytojas Giedrius Kazlauskas surinko medžiagą apie Elektrėnų savivaldybės piliakalnius. Jo medžiagą spausdinsime laikraštyje, skelbsime svetainėje www.kronika.lt ir dalinsimės socialiniame tinkle Facebook.
Skaitytojus kviečiame išmaniai ir kūrybiškai bei kritiškai pasinaudoti ta informacija ir redakcijai teikti atgalinį ryšį. Atgaliniam ryšiui įvertinti skelbiame rašinių konkursą „Pažink savivaldybės piliakalnius“. Rašiniai gali būti pačių įvairiausių žanrų: nuo recenzijų iki eilėraščių – svarbu, kad būtų įvertinta Giedriaus surinkta medžiaga: galbūt surasta daugiau informacijos, galbūt pateikta kritikos, galbūt surinkti gyvenančių apie piliakalnius žmonių prisiminimai, galbūt sukurtas fantastinis literatūrinis kūrinys, o gal girdėta ar paties sukurta legenda.
Svarbu projekto metu įrodyti, kad Elektrėnų savivaldybės gyventojai geba naudotis tradicinėmis (spauda) ir naujomis (interneto svetainė, socialiniai tinklai) visuomenės informavimo priemonėmis, jose pateikiamu turiniu, ugdyti gebėjimus analizuoti laikraštyje „Elektrėnų kronika“ ir svetainėje www.kronika.lt pateikiamą informaciją. Konkurso rezultatai bus paskelbti iki lapkričio 28 d., projekto „Skaitau, mąstau, kalbu, rašau“ pabaigos. Konkurso nugalėtojams bus įteikti prizai. Konkurso dalyvių darbai bus spausdiname laikraštyje „Elektrėnų kronika“, skelbiami svetainėje www. kronika.lt bei socialiniame tinkle Facebook.
Spausdiname įvadinę G. Kazlausko surinktos medžiagos dalį
Strėvos vidurupio teritorija – tai vietovė pietryčių Lietuvoje, esanti tarp dviejų Lietuvos geografinių sričių: šiaurinė dalis įeina į Pabaltijo žemumą, o centrinė ir pietinė – į paskutinio apledėjimo moreninių aukštumų regioną. Teritorija apsupta rytinės Dzūkų aukštumos bei Neries žemupio slėnio, dar puošniosios Nemuno vidurupui ir Neries žemupiui būdingos plynaukštės bei pietų Lietuvos aukštumos. Tad nenuostabu, kad dėl patogios savo geografinės padėties (aukštumų, slėnių, vandeningumo ir t.t…) Strėvos vidurupio teritorija visada traukė žmones čia įsikurti ir apsigyventi ilgesniam laikui.
Pagal dabartinį administracinį suskirstymą ši teritorija priklauso Elektrėnų savivaldybei, kuri yra sudaryta iš 8 seniūnijų: Beižionių, Elektrėnų, Gilučių, Kazokiškių, Kietaviškių, Pastrėvio, Semeliškių ir Vievio.
Archeologiniai paminklai šioje teritorijoje yra pasiskirstę gana netolygiai, jie nėra kruopščiai suklasifikuoti bei suprantamai pristatyti visuomenei. Pastebima tendencija, jog šie archeologiniai paminklai dažnai egzistuoja grupėmis. Puikus to pavyzdys – piliakalniuose stovėjusios pilaitės (Beižionių piliakalnis, Beižionių sen., I tūkst. – II tūkst. pr.), kurias statė, prižiūrėjo ir gynė aplinkinių gyvenviečių gyventojai (to paties piliakalnio papėdės gyvenvietė). Neretai šiuos gyventojus anapilin išsiųsdavo įvairūs priešų antpuoliai, o dar dažniau – sunkus gyvenimo būdas, ligos bei įvairūs nepritekliai. Taip mirusysis atguldavo amžinojo poilsio šalimais esančiuose pilkapynuose ar kapinynuose (už 200 m į ŠV nuo piliakalnio esantis Beižionių pilkapynas, VI–VIII a.). Iš to galime spręsti, kad šie, daugeliu atveju vienoje vietoje esantys archeologiniai paminklai, yra visuomenės socialinio vystymosi, kultūros ir mokslo raidos liudytojai. Neabejotina, kad šis archeologinis arba kitaip – kultūrinis palikimas – ne vien muziejinė vertybė. Jį galima pritaikyti konkretiems, šių dienų, besikeičiantiems turistiniams, kultūriniams, dvasiniams, auklėjamiesiems ar pažintiniams gyventojų poreikiams. Būtent šie išvardyti dalykai tampa vis aktualesni šiandieniniam žmogui, kuris globalėjančiame pasaulyje dažnai ima atsigręžti į savo šaknis. Todėl praeities paminklų pritaikymas šiems, savo istorija besidomintiems ar savo šaknų ieškantiems žmonėms paskatino imtis šios temos. Žinoma, prie to prisidėjo ir ne itin gera šių archeologinių paminklų būklė. Dauguma iš jų yra apleisti, nesutvarkyti, apaugę medžiais, krūmais ar iškasinėti lobių ieškotojų. Matant tai, atsiranda noras kažko imtis. Šis darbas – vienas iš būdų su tuo kovoti ir į tai atkreipti dėmesį.
Remiantis naujausiais Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro duomenimis, kurie tik iš dalies atspindi realią šių dienų situaciją, šiuo metu Lietuvoje įrašyta per 2000 archeologinių vertybių. Iš jų, Strėvos vidurupio teritorijoje, remiantis šio registro duomenimis bei žemiau aptariama literatūra, pavyko susisteminti apie 52 archeologinius paminklus: 7 piliakalnius, 22 pilkapynus (iš kurių 5 jau išnykę, 17 esančių ir dabar), 5 pavienius pilkapius, 11 gyvenviečių (7 neįtvirtintos gyvenvietės ir 4 papėdės gyvenvietės) bei 7 kapinynus. Pagal seniūnijas šie archeologiniai paminklai pasiskirstę taip:
1. Beižionių seniūnijoje turime: Balandiškių (I tūkst. pr. Kr. II pusė – I tūkst.) bei Beižionių (I tūkst. – II tūkst. pr.) piliakalnius, Balandiškių (I tūkst. pr. Kr. II pusė – I tūkst.) ir Beižionių (I tūkst. – II tūkst. pr) papėdės gyvenvietes, Beižionių–Žydiškių (VI–VIII a.), Migliniškių (I t-mečio vid.) ir Migliniškių–Eitulionių pilkapynus (V–VIII a.).
Iš viso: 2 piliakalnius, 2 papėdės gyvenvietes ir 3 pilkapynus.
2. Elektrėnų seniūnijoje turime: Giedraitiškių kapinyną (dar kitaip vadinamas senkapiu, chronologija neaiški), Abromiškių–Sabališkių (chronologija neaiški, pilkapynas išnykęs) ir Alinkos–Raistinės pilkapynus (IX– XIII a., pilkapynas ištirtas).
Iš viso: 1 kapinynas ir 2 pilkapynai.
3. Gilučių seniūnijoje turime: Kalninių–Mijaugonių (I tūkst. vid. – II tūkst. pr.) piliakalnį, Kalninių–Mijaugonių papėdės gyvenvietę (I tūkst. vid. – II tūkst. pr.), Kalninių Mijaugonių pirmąjį ir antrąjį pilkapynus (chronologija nenurodyta).
Iš viso: 1 piliakalnis, 1 papėdės gyvenvietė ir 2 pilkapynai.
4. Kazokiškių seniūnijoje turime: Zabarijos (VIII–V tūkst. pr. Kr.) ir Mitkiškių senovės gyvenvietes (I tūkst.), Latvių bei Paalkių (I tūkst.) piliakalnius, Mitkiškių kapinyną (dar kitaip vadinamas senkapiu su griautiniais ir degintiniais kapais, chronologija neaiški), Kryžkelio–Zabarijos (IX–XII a.), Paaliosės, Padaliosės, Pamiškės pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį pilkapynus (IX-XII a.).
Iš viso: 2 senovės gyvenvietės, 2 piliakalniai, 1 kapinynas, 4 pilkapynai.
5. Kietaviškių seniūnijoje turime: Kareivonių (VIII–V tūkst. pr. Kr.), Kloninių Mijaugonių (pagal vienus radinius galime datuoti III tūkst. pr. Kr. pab – II tūkst. pr. Kr. pr., pagal kitus – X–XII a.) ir Gojaus–Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietes (I tūkst. viduriu – 2 puse), Bajorų (pagal vienus radinius datuojamas VII–VI tūkst. m. pr. Kr., pagal kitus – V–VI a., pagal dar kitus – XIV a. pab – XV a. pr.) ir Vindžiulių kapinynus (XIV a. II p. – XV a.), Gojaus–Kloninių Mijaugonių pirmąjį bei antrąjį pilkapynus (IX–XII a.) ir vieną išnykusį Gojaus – Perkūnkiemio–Elektrėnų pilkapyną (IX–XII a.).
Iš viso: 3 senovės gyvenvietes, 2 kapinynus ir 3 pilkapynus (su išnykusiu).
6. Pastrėvio seniūnijoje turime: Toleikių senovės gyvenvietę (I tūkst.), Pipiriškių piliakalnį (I tūkst. pr. Kr. 2 pusė – I tūkst. vid.), Pipiriškių papėdės gyvenvietę (I tūkst. pr. Kr. II pusė – I tūkst. vid.) bei Toleikių kapinyną (dar kitaip vadinamas senkapiu, chronologija neaiški).
Iš viso: 1 senovės gyvenvietė, 1 piliakalnis, 1 papėdės gyvenvietė ir 1 kapinynas.
7. Semeliškių seniūnijoje turime: Žuvyčių piliakalnį (I tūkst. – II tūkst. pr.), Žuvyčių kapinyną (XVI–XVII a.), Laičių (VIII–XII a., išnykęs pilkapynas) bei Mustenių–Baubonių pilkapyną (V–VII a.), o taip pat Monių–Dargonių pilkapį (I t-mečio vid. – II t-mečio pr.).
Iš viso: 1 piliakalnis, 1 kapinynas, 2 pilkapynus (įskaitant išnykusį) ir 1 pavienį pilkapį.
8. Vievio seniūnijoje turime: Pugainių–Papiškės senovės gyvenvietę (IX tūkst. pr. Kr.), Vievininkų kapinyną (XVI a. vid. – XVIII a.), Baltamiškio (chronologija neaiški, pilkapynas išnykęs), Balceriškių (IX–XII a.), Kragžlių (I t-mečio II pusė – II t-mečio pr.), Padūkštų (I t-mečio II p.), Varliškių–Orliškių (VIII–XI a.) ir Vievio–Balceriškių pilkapynus (IX–XII a.), Paaliosės, Padaliosios, Pamiškės pirmąjį, antrąjį bei trečiąjį (IX-XII a.) pilkapį, o taip pat Varliškių pilkapį (IX–XII a.).
Iš viso: 1 senovės gyvenvietė, 1 kapinynas, 6 pilkapynai ir 4 pavieniai pilkapiai [1].
Straipsniuose bus supažindinama su pačia Strėvos vidurupio teritorija: aptariamas kraštovaizdis, saugomos teritorijos bei kita svarbi informacija, archeologinių paminklų Strėvos vidurupio teritorijoje analizės. Pagal įvairius aspektus šie archeologiniai paminklai lyginami tarpusavyje, nepamirštant paminėti į kokią kultūrinę sritį pagal atitinkamą laikotarpį jie tuo metu įėjo. Pateiksime surinktą medžiagą apie neįtvirtintas gyvenvietes: aprašoma jų lokacija, radiniai ir t.t… Vėliau rašysime apie įtvirtintas gyvenvietes – piliakalnius bei prie jų esančias papėdžių gyvenvietes. Supažindinsime su pačia piliakalnio sąvoka, jų įrengimu, lokacija, tipu, radiniais. Vieną dalį skirsime jau konkretiems radiniams, kurie buvo rasti prieš tai aptariamuose archeologiniuose paminkluose. Didžiausias dėmesys bus skiriamas archeologų radiniams bei jų priskyrimui kuriai nors iš esamų kategorijų. Vėliau kalbėsime apie visus laidojimo paminklus, kurie yra Strėvos vidurupio teritorijoje. Jie suskirstomi į dvi rūšis (kapinynus ir pilkapynus), sudarytas jų sąrašas, nustatyta, kurie yra chronologiškai seniausi ar vieni iš jauniausių. Taip pat bus rašoma apie tai, su kuo galima sieti šių paminklų pagausėjimą vienu ar kitu gyvenamuoju periodu. Dar vėliau aptarsime plokštinius kapinynus bei pilkapynus. Jei laidojimo paminklas yra tirtas ar tebetiriamas – trumpai aprašoma tyrimo eiga, kas šį paminklą tyrinėjo ar tebetiria, kokius radinius pavyko rasti bei pačių pilkapių įrengimą.
Pačios pirmosios rašytinės bei kartografinės žinios apie Strėvos vidurupio archeologinius paminklus yra nuo XIX a. pab. Tai garsiojo archeologo bei muziejininko F. Pokrovskio archeologijos žemėlapyje „Археологическая карта Виленской губернии“ (Archeologinis Vilniaus gubernijos žemėlapis) pateikiami duomenys apie mūsų nagrinėjamos teritorijos archeologinius paminklus. Tarp jų pastebime ir mus dominančioje teritorijoje esančius archeologinius paminklus, pavyzdžiui, Pipiriškių piliakalnį. Tačiau išsamesnių žinių pateikiama tik nuo XX a., kai garsus karininkas, archeologas bei muziejininkas P. Tarasenka apie 1925 m. parengė pirmąjį Lietuvos piliakalnių sąrašą, kuriame suregistruoti 670 piliakalnių, o jau 1928 m. buvo paskelbtas atnaujintas 722 piliakalnių sąrašas, kuris 1956 m. virto nedidele, bet svarbia knygele apie visą Lietuvos piliakalnių raidą. Šioje knygelėje minimi nagrinėjamoje teritorijoje esančių piliakalnių vardai, pavyzdžiui, Beižionių piliakalnis [2].
Kiti svarbesni darbai, kuriuose yra sužymėti Strėvos vidurupio archeologiniai paminklai: P. R. Kulikauskų bei A. Tautavičiaus išleista knyga „Lietuvos archeologijos bruožai“, o taip pat, nors kiek ir senstelėję „Lietuvos TSR archeologijos atlasai I–IV tomai“. Pačią naujausią arba išsamiausią informaciją apie šiandieninius mūsų teritorijoje esamus archeologinius paminklus randame Z. Baubonio ir G. Zabielos išleistoje knygoje „Lietuvos piliakalniai: atlasas“, internetinėse svetainėse „Lietuvos piliakalniai“, „Kultūros vertybių registras“ ar autorių kolektyvo išleistoje knygoje „Kultūros paminklų enciklopedija: Rytų Lietuva II“ bei kasmet leidžiamame leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ ir kitoje literatūroje. Šiuose išvardytuose leidiniuose bei internetinėse svetainėse galime aptikti informacijos apie tirtas bei žvalgytas įtvirtintas gyvenvietes–piliakalnius (pavyzdžiui, Beižionių, Žuvyčių piliakalnį), pilkapynus (pavyzdžiui, Alinkos–Raistinės ar Mustenių–Baubonių pilkapynai), kapinynus (pavyzdžiui, garsusis Bajorų kapinynas arba Vievininkų kapinynas), senovės stovyklavietes (pavyzdžiui, Pugainių–Papiškės ar Kareivonių stovyklavietes) ir senovės gyvenvietes (pavyzdžiui, Kloninių Mijaugonių ar Gojaus–Kloninių Mijaugonių gyvenvietės). Neapseita ir be istorinių šaltinių panaudojimo – archeologinių ataskaitų, kurias galime rasti „Lietuvos istorijos instituto“ bei „Kultūros paveldo centro“ bibliotekose arba dalį jų atsisiųsti iš internetinės svetainės www.lad.lt. Šiose ataskaitose, pavyzdžiui, apie Migliniškių–Eitulionių ar Mustenių–Baubonių pilkapyno tyrinėjimus galime rasti išsamų kasinėjimų aprašymą, brėžinius ar fotonuotraukas [3].
Sisteminant pateiktus duomenis apie Strėvos vidurupio archeologinius paminklus, tenka pastebėti, kad daugeliu atveju jie yra labai skirtingi. Tarkim, viename leidinyje duomenys yra pateikiami vienokie, o štai kitame jau prieštarauja pirmajam variantui arba apskritai yra nepateikiami, pavyzdžiui, „Lietuvos piliakalnių atlase“ yra pateikiama informacija apie Paalkių piliakalnį. O „Kultūros paminklų enciklopedijoje. Rytų Lietuva II“ apie šį piliakalnį jokios informacijos jau nėra. Tikėtina, kad tokį duomenų skirtingumą lemia vis atsinaujinanti bei papildoma duomenų bazė apie iki šiol neatrastus ar išbraukiamus archeologinius paminklus mūsų nagrinėjamoje teritorijoje, o taip pat pačių knygų ir internetinių svetainių autorių neatidumas ar visų esamų šaltinių nepatikrinimas prieš publikuojant medžiagą visuomenei.
Giedrius Kazlauskas