Vieviečiai bažnyčią pasistatė patys

Vieviečiai bažnyčią pasistatė patys

Ineta BRICAITĖ

Jei ne pakeistas Vievio bažnyčios projektas, šv. Onos titulo bažnyčia tikriausiai visiems asocijuotųsi su gotika. Lankantis pas parapijos kleboną Alfonsą Kelmelį, jis rodė senąjį bažnyčios projektą – Vievyje turėjo stovėti vienbokštė gotikinė šventovė. Tačiau išdygo neobarokiniai, klasicizmo bruožų turintys maldos namai – labai panašūs į Kietaviškių švč. Trejybės bažnyčią. Bet tik išoriškai. Iš tikrųjų bažnyčios tokios skirtingos tiek savo istorija, tiek gyvenimu, kad architektūros panašumų nė nepastebi.

Galėjo būti visai kitokia

Gotikinės bažnyčios projektas buvo paruoštas dar 1907 m., tačiau keičiantis kunigams, vykstant Pirmajam pasauliniam karui ir Nepriklausomybės kovoms senieji du projekto egzemplioriai užstrigo valstybinėse institucijose, teko ruošti naują projektą. Juozo Bardausko ir Svetlanos Polingienės sudarytame rinkinyje „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“ rašoma, kad abiejų projektų autorius yra Vaclovas Michnevičius, tačiau kunigų aprašuose minima, kad gotikinės bažnyčios projektas yra Tado Rostvorovskio. Analizuojant abiejų projektų braižą, galima manyti, kad pirmą kartą bažnyčią projektavo T. Rostvorovskis, nes projektai labai skirtingi ne tik turiniu, bet ir apipavidalinimu. Kai jau buvo pastatyta neobarokinė šventovė, atsirado ir senasis projektas. Jis saugomas bažnyčios archyve.

Vievio šv. Onos bažnyčia projektuota to paties architekto, kuris projektavo Kietaviškių švč. Trejybės bažnyčią – Vaclovo Michnevičiaus. Kietaviškių bažnyčios eksterjere mažiau griežtų linijų ir kampų. Vievio bažnyčia pastatyta apie 1931 m., Kietaviškių – apie 1915 m. Abi bažnyčios yra trinavės, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinio tūrio, dvibokštės, su presbiterija pusapskrite abside. Taip pat abi po pastatymo ilgai buvo neįrengtos iki galo – kalti vis neramūs laikai. Nors bažnyčios stovi ne taip jau toli viena kitos, jų interjerą laikas nuspalvino skirtingai. Kietaviškės buvo labai puoselėjanti lietuvybę parapija, o Vievis ilgai buvo lenkiškas kraštas.

Kietaviškių parapijos lietuviškumas buvo vienas iš motyvų, kodėl Kietaviškėse sovietmečiu apsistojo valdžios persekiojami Dailės akademijos studentai su dėstytoju ir išpuošė bažnyčios sienas ir skliautus ne tik šventųjų ar biblinių scenų paveikslais, bet ir lietuviškais užrašais ir netgi trispalve. Vievio bažnyčios skliautai sovietmečiu taip pat puošti – tik jau ne trispalvėmis, o keliais juodai baltais paveikslais.

IMG 9792Netautiški vieviečiai

Vievio bažnyčiai tai, kad parapijiečiai nebuvo nusiteikę tautiniam atgimimui, ne kartą pakišo koją. Parapiją dar iki 1864 m. prasidėjusio spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo gerokai sulenkino Trakų dominikonai, kurie 1683 – 1688 m. glaudėsi Vievio parapijoje, vėliau Vievis buvo Trakų filija, ilgą laiką dominikonai bendradarbiavo su Vievio parapija.

Iki lietuviškos spaudos uždraudimo lenkiškai dažniausiai kalbėdavo bajorai, o valstiečiai namuose kalbėdavo lietuviškai. Bažnyčioje skambėjo tik lenkų kalba – niekas nė neįsivaizdavo, kad bažnyčioje galima kalbėti lietuviškai, nes ji buvo laikoma pagonybės kalba. Kai vaistininkas, knygnešys ir lietuvybės puoselėtojas Jurgis Milančius Vievio bažnyčioje prabilo lietuviškai, buvo čia pat sumuštas priešiškai nusiteikusių lenkakalbių bajorų. Spaudos draudimo įkarštyje tik apie pusė parapijiečių mokėjo lietuviškai.

1909 m. Į Vievio bažnyčią paskirtas klebonas Jonas Narušis. Jis turėjo rūpintis naujos bažnyčios statybomis, nes senoji prieš porą metų buvo sudegusi, o pamaldos vyko kapinėse įrengtoje koplyčioje. Jau buvo praėję penkeri metai nuo lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo, aplink vyko aktyvus tautinis atgimimas, tačiau lietuvis kunigas nedrįso parapijiečių mokyti lietuviškai melstis. Jis bijojo, kad lenkiškai kalbantys bajorai neberems bažnyčios statybos. Nors 1908 m. spaudoje rašoma, kad tuo metu gatvėse jau buvo galima išgirsti kalbant lietuviškai. Didžiausios įtakos tam turėjo lietuvybės puoselėtojas Jurgis Milančius.

Lietuvių kalba mišiose – įžūlu

1922 m. Vievio parapijai vadovauti pradėjo klebonas Kazimieras Čibas. Jis ėmėsi ne tik bažnyčios statybomis rūpintis, bet ir lietuvinti parapijiečius. Klebonas pasirūpino pašalpa iš valstybės: gavo nemokamai išsikirsti 490 kubinių metrų medienos malkoms ir 434 kubinius metrus rąstų.

K. Čibas nesėdėjo rankų sudėjęs ir kunigaudamas: ėmėsi sakyti lietuviškus pamokslus. Už tokį kunigo „įžūlumą“ lenkininkai jam nepadėjo rūpintis nei medienos ruoša, nei bažnyčios statyba. O kadangi didžiausiais lenkais save laikė labiau pasiturintys ir daugiau pagalbos suteikti galintys vieviškiai, darbai visai sustojo. Iš miško parsivežti tik 108 kubiniai metrai medienos malkoms – kitos medienos, nors ji jau buvo paruošta, tiesiog nebuvo kam atvežti, tad ją perėmė šią sritį kuravusi Švietimo ministerija. Nekaip baigėsi ir pačiam klebonui – jis perkeltas vadovauti kitai parapijai.

Po kunigo K. Čibo į parapiją paskirtas klebonas Juozapas Mincevičius. Šis kunigas pakeitė ne tik bažnyčios projektą, bet ir parapijiečių požiūrį į lietuvių kalbą. Negavęs iš valstybės 50 tūkst. litų pašalpos, kunigas nusprendė nepalikti bažnyčios statymo finansų vieviškių palankumui ir susitarė su parapijiečiais, kad jie bažnyčios statymui sumokės po 5 litus nuo kiekvieno turimo hektaro. Taip pat parapijiečiai įsipareigojo skirti reikiamą skaičių darbininkų su arkliais. Klebonas taip pat pasirūpino, kad bažnyčiai vėl būtų skirta tiek medienos, kiek vadovaujant klebonui K. Čibui nesugebėta atsivežti. Ministrų kabinetas prie bažnyčios statymo prisidėjo dar ir skirdamas 3 tūkst. litų. Tačiau tai, palyginti su parapijiečių surinktais 20 tūkst. litų, buvo maža suma.

Kai reikiama suma bažnyčiai statyti buvo garantuota, kun. J. Mincevičius galėjo nebebijoti ir priešiškų lietuvybei lenkakalbių. Jis įvedė tradiciją melstis lietuviškai, o naujuose maldos namuose lietuviškas žodis galėjo skambėti visai negniaužiamas.

Parapijiečių balsas stiprus

Po šešerių metų nuo klebono J. Mincevičiaus atėjimo, 1931 m. bažnyčia buvo konsekruota, tačiau vidus dar ilgai buvo iki galo neįrengtas: tik 1962 m. sudėtos plytelių grindys (o jas pakeitė tik dabartinis klebonas A. Kelmelis), padaryti suolai, dekoruotas vidus. Kun. J. Mincevičius nuo paskyrimo Vievio parapijoje dirbo iki mirties. Jis palaidotas bažnyčios šventoriuje.

Kadangi bažnyčią parapijiečiai pasistatė patys, visada ir jautėsi ten šeimininkai. Kai 1979 m. klebonas Vytautas Sidaras sumanė išardyti altoriaus antstatą ir vietoje jo statyti naują modernų, parapijiečiai pradėjo tam priešintis ir klebonas buvo iškeldintas į kitą parapiją. Vietoj jo paskirtas kun. Antanas Černa, kuris parapijai vadovavo daugiau nei dvidešimt metų.

„Visa laimė, kad to naujo antstato čia nepastatė. Modernas tinka modernioms bažnyčioms, o šitai visai netiktų tai, kas buvo sugalvota“, – sakė klebonas Alfonsas Kelmelis. Dabar antstatas yra mažesnis nei buvęs anksčiau, ant jo netelpa visos dekoro detalės, tilpusios ant senojo antstato.

Parapijiečiai daug klausimų ir dabar sprendžia patys: yra patvirtinta parapijos taryba ir ekonomo taryba.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų