Palydime dar vienerius nueinančius. Gyvenimo karuselėje vieniems jie buvo pirmieji, kitiems – paskutinieji. Visada taip būna. O mes, besisukantys toje laiko karuselėje, apžvelkime, kokie buvo tie 2011-ieji, Dievo gailestingumo, savanorystės, o pagal Rytų kalendorių – baltojo triušio metai…
Julija KIRKILIENĖ
Aš manau, jie, nueinantys 2011-ieji, buvo geri. Geri metai buvo ir šaliai, ir Elektrėnams, ir kiekvienam mūsų, kuriuos aplenkė nelaimės. O dėl to, kad mes turėjome šiek tiek mažiau pinigų, nereikėtų metų laikyti blogais. Kaip sako liaudies išmintis, nesišaukime bėdos. Manau, negera tendencija yra ta, kad ne tik mokytojai, bet ir mokyklų direktoriai su moksleiviais diskutuoja apie blogą Lietuvos valdžią, kad net mokytojai išvažiuoja dirbti į kitas šalis. O juk taip neseniai, kaip prisimena dauguma mokytojų ir direktorių, mes peikėme valdžią už tai, kad mūsų žmonės negali išvažiuoti į kitas šalis ne tik ten gyventi, bet ir pažiūrėti, kaip ten žmonės gyvena. Dabar nebeturime tos valdžios, tapome laisvi, turime laisvę pasirinkti, kur gyventi ir kur dirbti. Ir jei žmogui atrodo, kad jam geriau gyventi ir dirbti kitoje šalyje, gerbkime jo pasirinkimą ir, manau, dėl to nereikia kaltinti valdžios.
Valdžia esame mes, einantys ar neinantys į rinkimus, balsuojantys už ideologijas ar už pinigus, nežinia, kaip elgtumėmės, patys atsidūrę valdžioje.
Gerą pavyzdį turime mūsų savivaldybės politikoje. Po savivaldos rinkimų, balandžio mėnesį, savivaldybės taryboje pasikeitė valdančioji dauguma. Meru politikai pasirinko dvi kadencijas valdžiusį merą, paskui pakeistą ir vėl susigrąžintą, Kęstutį Vaitukaitį. Jo pavaduotoju dabar dirba konservatorius, dešimt metų buvęs aršus K. Vaitukaičio oponentas Viktoras Valiušis. Pasižiūrėkite, kaip jie dabar gražiai sutaria, kaip pavaduotojas „mūru gula“ prieš kiekvieną merui skirtą kritiką.
Arba vėl: savivaldybės politikoje nežinia kaip ir iš kur atsirado Naujosios sąjungos partijos sąrašo gale buvę du UAB „Antikora“ darbuotojai – direktorius Nikolaj Melnikov ir buhalterė Marija Jurčenko, bei advokatas ir šios bendrovės konsultantas teisiniais klausimais Daurius Ašaka, kurie dabar sąžiningai kilnoja rankutes už kiekvieną valdančiųjų pasiūlytą sprendimo projektą.
Sudarę koaliciją su kitomis partijomis jie įeina į valdančiosios koalicijos sudėtį ir delegavo savo administracijos direktoriaus pavaduotoją Vaidą Bernotą. Šie naujieji politikai, atrodė, buvo pilni iniciatyvos Elektrėnuose „išjudinti stagnaciją“. Deja… Vos apšilę kojas pamatė, kad senieji politikai yra tokie „kompetentingi“, tokie „geranoriški“, žodžiu, be priekaištų. O mes, valdžios darbus stebintys iš šalies, vis nepatenkinti valdžia, vis kritikuojame, matyt, todėl, kad patys nesame valdžioje… O jeigu mes ten atsidurtume…
O šiaip savivaldybės žmonės gyveno smagiai. Renginių kiekvienoje seniūnijoje ar mokyklose apstu buvo, ir kiekvienas jų aprašytas buvo mūsų laikraštyje. Kur nesuspėjome dalyvauti mes, apie renginius parašė vietiniai korespondentai. Ačiū jiems.
O savivaldybės teritorija pastebimai gražėja ir tik paskutinis pesimistas to gali nepastebėti. Sutvarkytas daug aistrų kėlęs Elektrėnų paplūdimys, tvarkoma Vievio ežero pakrantė, įrengti sporto ir žaidimo aikštynai Kietaviškėse, Beižionyse, Kazokiškėse, išasfaltuotas kelias iš Gabriliavos į Elektrėnus, atidarytas aplinkkelis į Kazokiškių sąvartyną, Vievyje sutvarkyta Kauno gatvė. Nepravažiuojamų kelių savivaldybėje kaip ir nebeliko.
Tiesa, ne visos statybos savivaldybės žmones džiugina. Nežinia, kam galėtų neskaudėti širdies, matant, kaip 14 hektarų plote išgulė Kazokiškių miško pušaitės tam, kad ten būtų galima laidoti Vilniaus miesto ir dar septynių Vilniaus apskrities savivaldybių šiukšles.
Nepradžiugino elektrėniečių ir pertvarkos energetikoje. Pasirinkę išeitines pašalpas, darbą elektrinėje paliko virš 100 darbuotojų, iš kurių ne visi įsidarbino kitose įmonėse. Daugelis pasirinko bedarbio dalią ir pasijuto esą nereikalingi. Sunkų laikotarpį pergyveno ir Vievio paukštynas. Dar prieš keletą metų klestėjusi įmonė bankrutavo. Tas bankrotas toks kaip ir ne bankrotas… Įmonė už skolas buvo parduota AB „Kauno grūdai“, Vievio paukštynas toliau dirba, žmonėms jau ir atlyginimai išmokami, tik įtampos neatlaikė buvęs direktorius Artūras Jasaitis. Jis sunkiai susirgo.
Prie blogų naujienų galima priskirti ir tai, kad savivaldybėje, Statistikos departamento duomenimis, gyventojų per 10 metų sumažėjo keturiais tūkstančiais. Mažėja gyventojų, mažėja gimstamumas, todėl tenka mažinti mokyklų ir mokytojų skaičių.
Elektrėniečių, žinoma, neaplenkė ir banko „Snoras“ griūtis. Vis dėlto tos blogosios naujienos iš tiesų nėra tokios blogos, palyginus su pasaulyje siautėjusiomis gamtos stichijomis, karais, katastrofomis, nusinešusiomis daugybę gyvybių.
Lietuva, kartu ir elektrėniečiai, visą pusmetį gyveno krepšiniu: varė kamuolį už Lietuvą, organizavo turnyrus mokyklose ir buvo užsikrėtę masine krepšinio ir vėliavėlių psichoze. Tai žmones suartino.
O metų pabaigoje, vykdant Maisto banko akcijas, žmonės parodė išskirtinį gailestingumą. Maistas buvo renkamas ne tik parduotuvėse, bet ir moksleiviai savanoriškai organizavo maisto rinkimo akcijas. Šie Dievo gailestingumo metai parodė, kad mes bėdoje nepamirštame savo artimo, o Evangelijoje yra pasakyta: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).
Tad ir ateinantieji Lietuvai ir mums, kiekvienam, tikriausiai, vėl bus geri. Geri tiek, kiek to gerumo mes ieškosime. Tad ir mes savo skaitytojams ir sau nuoširdžiai linkime, kad metai tikrai būtų geri.