Mažoji knygų mugė sukvietė didžius autorius

Mažoji knygų mugė sukvietė didžius autorius

Ineta BRICAITĖ

Balandžio pabaigoje Elektrėnuose vyko mažoji knygų mugė. Čia galima buvo ne tik įvairiausių knygų nusipirkti, bet ir su jų autoriais pasikalbėti. Su skaitytojais susitikti į Elektrėnus atvažiavo trys autorės: Juventa Mudėnienė, Vidmantė Jasukaitytė ir Kristina Sabaliauskaitė.

Mažiesiems

Juventa Mudėnienė vaikams pristatė savo knygutę „Triušiukų abėcėlė“. Knyga susidomėjo daug vaikų. Kai kuriuos mažuosius skaitytojus čia atvedė tėveliai, bet daugelis atėjo su visa klase ar darželio grupe. Su autore skaitė ir smalsiai knygutę nagrinėjo visas būrys vaikų. Knyga patinka ir tėveliams, ir vaikams, nes čia puikiai dera ir mokymasis, ir žaidimas.

„Triušiukų abėcėlė“ – iliustruota trumpų eilėraštukų knyga, skirta kiekvienai raidei. Spalvingame triušių miestelyje gyvenantys personažai nufotografuoti savuose namukuose, turi savus vardus bei istorijas. Beje, autorė, parašiusi šią knygą – vaikystės pravarde pasivadinusi Juventa Mudėnienė – Titė Miku. Ji taip pasivadino siekdama suartėti su mažuoju skaitytoju.

Likimo pakirstiems

Vidmantė Jasukaitytė – rašytoja, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarė – dalinosi skaudžia patirtimi pristatydama savo naujausią kūrinį „Kaip mes mokėmės mirti“. Autobiografinį romaną, kaip sakė pati autorė, ji rašė ilgai ir sunkiai. Pagrindinis kūrinio tikslas – perspėti ir mokyti kitus, dalintis patirtimi.

Knygos pasakotoja serga vėžiu, ją užklumpa žinia, kad vėžiu susirgęs ir jos mylimas vyras. Pasipriešinimas ligai, dvasinės galios jai atsispirti, įtikėjimas gamtos, maldų, žmogiškojo gėrio pajėgomis – šie motyvai, išreikšti energinga, sodria, įtaigia kalba, sukuria ypatingų įtampų lauką. Į siužetą įsilieja pačios autorės kūrybinės, politinės, kultūrinės veiklos ir asmeninio gyvenimo patirtys, jos suteikia kūriniui dienoraštiškų spalvų.

Vėžio semantika įgyja metaforiškų reikšmių. Jų opozicija – skaudžių išgyvenimų paveiktos moters sieloje kylantis supratingumo ir atjautos jausmas, kuris išsilieja vidiniais monologais ir asmeniškomis maldomis. Moters ir vyro ryšys, grįstas stipriu jausmu, abiejų gebėjimas sukurti aukštojo bendravimo erdvę daro stiprų įspūdį.

„Be šios patirties, šių išgyvenimų, kuriuos aprašiau knygoje, nežinočiau, kaip reikia gyventi. Nemylėčiau gyvenimo taip, kaip myliu dabar“, – sakė autorė. Susirinkusių skaitytojų ji klausė, koks jų santykis su vėžiu, kodėl įdomu tai, ką ji rašo. Elektrėniškiai nevengė diskutuoti su rašytoja kaip su vėžį nugalėjusiu žmogumi, ne kaip su grožinį kūrinį parašiusia autore.

Literatūros gurmanams

Paskutinis ir daugiausiai elektrėniškių dėmesio sulaukęs susitikimas buvo su Kristina Sabaliauskaite. „Visų pirma aš – mokslininkė, tik po to rašytoja“, – sakė autorė. Ji pristatė trečią savo istorinio romano „Silva rerum“ dalį.

Pirmoje romano dalyje susipina istoriniai įvykiai ir personažai, o pasakojime, kuris plėtojasi XVII a. Žemaitijoje ir Vilniuje, atsiskleidžia Norvaišų šeimos likimas – įtraukianti fatališkos meilės istorija, giliai įsišakniję prietarai, asmens valios laisvė ir tai, ko reikia, kad galėtum pažvelgti į akis Vilniaus Baziliskui – legendinei būtybei, kurios žvilgsnis – mirtinas. Istorinis romanas paskelbtas 2009 Metų knyga, gavo Jurgos Ivanauskaitės premiją.

Antroje „Silva rerum“ dalyje – pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka. Ši romano dalis taip pat paskelbta Metų knyga, jai skirtas 2011 m. Šv. Kristoforo apdovanojimas už Vilniaus atspindžius literatūroje.

„Silva rerum“ III dalis, išleista šiais metais, tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę. Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė? Rašydama trečią „Silva rerum“ dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

Elektrėnų literatė Vilija Dobrovolskienė autorei sakė, kad labai tikisi ir ketvirtosios dalies, tačiau K. Sabaliauskaitė prisipažino tikinti patarle „neperšokęs griovio, nesakyk op“ ir jos neprižadėjo.

Istorinių romanų autorė netgi neleido Elektrėnų bibliotekos darbuotojai pabaigti jos kūrybos pristatymo, nes labai nekantravo su savo skaitytojais pabendrauti „gyvai“. Elektrėniškiai klausinėjo autorės ne tik su romanu ir jo kūrybos procesu susijusių dalykų, bet ir apie literatūros pomėgius. K. Sabaliauskaitė buvo labai taktiška ir tarp savo mėgiamų autorių nepaminėjo nė vieno lietuvio.

Romanus skaičiusi auditorijos dalis neslėpė susižavėjimo autorės kūriniu, o neskaičiusi iš karto po pristatymo skubėjo pirkti arba paskutinės dalies, arba visų iš karto. Nors ir beveik pusantro šimto litų visos trys dalys kainavo, elektrėniškiai pinigų negailėjo – taip sužavėjo autorė, taip sudomino aptartas turinys, taip suintrigavo literatūrinį šedevrą skaičiusiųjų mintys.

Tuo metu, kai vyko susitikimai su rašytojais, bibliotekos prieigose ir pačioje bibliotekoje savo išleistomis knygomis prekiavo leidyklos „Baltos lankos“, „Verba vera“, „Versus aureus“, „Gimtasis žodis“, „Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras“, „Algarvė“, „Lieparas“, „Asveja“, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, „Homo liber“, „Stiklo tiltai“, „Raidynėlis“, „Žara“, „Charibdė“, „Andrena“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų