Maldų išnešiotas

Maldų išnešiotas
Ieva Raudžiūtė

Sekmadienį, rugpjūčio 29 dieną, Vievio šv. Onos bažnyčioje vyko neeilinės iškilmės – kunigo Lauryno Visocko primicijos.

Iš Grigiškių kilęs ir savaitgalius Vievyje pas senelius leidęs jaunuolis į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją stojo iš Vievio parapijos. Todėl nenuostabu, jog kartu su juo pirmosiomis jo laikomomis šv. Mišiomis pasidžiaugti susirinko pilna bažnyčia parapijiečių bei svečių.
Iš klebonijos pajudėjusią procesiją, kurioje koja kojon žengė ne viena dešimtis iš įvarių Lietuvos vyskupijų sukviestų dvasininkų, Vievio parapijos klebonas Alfonsas Kelmelis bei kiti Dievo tarnai, į Dievo namus giesme atlydėjo bažnyčios jaunimas. Likę tikintieji, rankose spausdami maldaknyges ar gėles, jaunąjį kunigą pasitiko jau bažnyčioje. Kunigas L. Visockas iš sakyklos sakė besimeldžiantis už šeimos narius, kunigus bei parapijiečius, nes šie savo maldomis, rūpesčiu, dėmesiu išnešiojo jį į kunigystę. Klebonas A. Kelmelis ilgą kalbą pradėjo tardamas, jog jam suteikta didelė garbė ne tik pamokslą sakyti, bet ir šiose apeigose jaunajam kunigui patarnauti.
Pirmųjų šv. Mišių kulminacija – pakylėjimas, tačiau su nekantrumu visi laukė ir nemažiau svarbaus primicijų momento – tėvo Lauryno palaiminimo. Pirmiausia buvo palaiminti kunigai, vėliau klierikai, po to Dievo tarnai. Dar vėliau jaunasis kunigas palaiminimą suteikė savo seneliams, mamai, seseriai, broliui bei gausiai susirinkusiems tikintiesiems.
Apie pirmąsias kunigo L. Visocko šv. Mišias ir ne tik kalbame su juo pačiu.
Kas Jus, kunige, pastūmėjo rinktis dvasininko kelią?
Labai sunku paaiškinti žmogui, kuris nepatiria to, ką išgyvena pašauktasis. Kiek aš pasakojau savo istoriją, retas ją gali suprasti. Dievas yra toks meniškas ir kūrybingas, jog sugeba įvairiais būdais pritraukti. Kadangi kiekvieno pašaukimas yra skirtingas, todėl pašauktieji tai lygina. O tiems, kurie nėra to išgyvenę, tai lieka slėpiniu.
O kokia ta Jūsų istorija?
Gyvenau šeimoje, kurioje tikėjimas buvo nelabai propaguojamas. Iš trijų vaikų, penkių šeimos narių aš vienintelis bandžiau kabintis, ieškoti. Galiu tvirtai pasakyti, jog tikėjimą atradau senelių dėka. Viskas prasidėjo nuo to, kad senelis mane išmokė rytais melstis sava malda. Labai gerai atsimenu, kaip kiekvieną rytą jis manęs laukdavo, aš nusiprausdavau veidą ir prasidėdavo malda. Todėl nežinau, ką reiškia prisiversti melstis. Kai buvau mažas, mane į bažnyčią vedėsi, bet nelabai suvokiau, kas ten vyksta, labiau rūpėjo kiti dalykai. Buvęs klebonas Antanas Černa po sutvirtinimo pakvietė patarnauti. Nelabai norėjau, bet jis rado būdą prisikviesti. Aš bažnyčioje buvau, augau, atlikau tam tikras funkcijas, bet niekada savęs su tuo nesiejau. Man ten buvo gerai, bet svajojau apie šeimą, mėgiamą darbą.
Sakykite, kada įvyko lūžis?
Dvyliktoje klasėje. Mokykloje buvau mokytojų galvos skausmas. Labai savimi pasitikėjau, buvau lyderis. Žinodamas, ko noriu, buvau tvirtas. Bažnyčioje toliau patarnavau, bet, kaip minėjau, savęs visiškai su tuo nesiejau. Dabar galiu pasakyti, ko tuo metu nesupratau – atėjo toks laikas, kai Dievas kirto per pasitikėjimą. Pradėjo kilti klausimų. Iš ramybės, tvirtumo kilo įtampa, viskas man tapo neaišku. Supratau, jog Dievas kažko nori. Kai suvokiau, į ką Jis kviečia, iškart pasakiau ne. Sakiau: „Apsidairyk aplink, pažiūrėk, kiek yra kandidatų, gabesnių, geresnių už mane. Aš savo gyvenimo planą turiu – žinau, kur studijuosiu, kur dirbsiu, turėsiu šeimą“.
Man atrodė, jog tai yra mano kelias, tačiau po to viskas ir prasidėjo. Šventame Rašte yra tokie žodžiai: „Nuvesiu jus, mano tauta, į Izraelio žemę,“. Dievas taip žadino tautą, taip pat jis darė ir su manimi. Pradėjau sapnuoti bažnyčią, per pamokas girdėdavau varpus.
Prieš egzaminus norėjau pasitikrinti, kiek aš jiems pasiruošęs. Todėl ėjau pas kelis mokytojus, kad šie mane įvertintų. Lietuvių kalbos mokytojai parašiau rašinį, o ji, ištaisiusi darbą, pasakė, jog turbūt tapsiu kunigu. Tada nesupratau, jog čia prikišęs nagus bus Dievas. Jis susirado žmonių, per kuriuos pradėjo mane veikti. Kitą kartą ta pati mokytoja mane pasigavo turguje ir pasakė, kad rytoj seminarijoje atvirų durų diena. Išsitraukė lankstinuką su ir planais ir autobusų grafikais. Aš skubėdamas griebiau už to lapuko ir pažadėjau nuvykti, nors to daryti neketinau. Vakare sumąsčiau, jog iš smalsumo vis tik nuvažiuosiu. Nors nesitikėjau, bet visai ten patiko. Po to dar spardžiausi, bet Dievas dar kartą paspaudė per nerimą, būtinybę apsispręsti.  
Kas buvo sunkiausia besiruošiant tapti kunigu?
Sunkiausia tai, kad žmonių tikėjimą Dievu labai sunku laimėti. Tam, kad žmogus įtikėtų, reikia bandyti su juo bendrauti ir susidraugauti. Bandžiau tai daryti su jaunimu daugelį metų. Sunkiausia, kad įdedi labai daug savęs ir nuoširdžiai dirbi, negailėdamas nei savo laisvalaikio, nei to, kas esi ar ką turi. O jiems išėjus į kiemą, gatvę, šeimą, draugų ratą, nebelieka palaikymo, todėl tik labai nedidelė dalis jų atsiliepia. Bet gal tų išrinktųjų, kurie lieka, nori rasti vietą bažnyčioje, jaustis atsakingais, naudingais, prisidedančiais prie kažko, ir turi būti nedaug.
Dar viena nelengva užduotis – per septynerius metus, praleistus seminarijoje, įsitikinti, ar tai tikrai yra mano kelias, suvokti, kas yra kunigystė ir ar sugebėsiu tame gyventi. Aš turėjau išmokti įsimylėti vienatvę. Taip pat išsiaiškinti, kas per dovana yra pašaukimas, celibatas, kokias galias ir dovanas gaunu iš Dievo, kuriomis galiu naudotis, pats būti laimingas bei kitus daryti laimingus. Tam ir esu pašauktas. Ne sau, o dėl žmonių.
Šeštadienį Jums buvo suteikti Kunigystės šventimai. Kokie jausmai aplankė prieš šventę ir po jos?
Tądien mačiau, kad susirinkusiems tai ne mažesnė šventė negu man. Prasidėjus apeigoms, užplūdo ramybė. Jaučiau, kaip bažnyčioje dvelkia Dievas, kad Jis kažkur šalia sukasi. O kai po litanijos ant manęs uždėjo arnotą, Dievas atėjo tiesiai į mano širdį. Iš karto tą jausmą susiejau su tuo, kai Jis mane pašaukė, kai Jis visas buvo susitelkęs ir apkabinęs mane, net pasimečiau apeigose.
Kai vyskupas tepė aliejumi mano rankas, aš galvojau: „Dieve, Tave nukryžiavo šitose rankose, o štai Tu šitas žaizdas, kurias aš beturiu, būdamas silpnas tarnas, gydai aliejumi“. Ir vyskupas taip švelniai kryžiaus ženklą darė. Ir supratau, jog esu Dievo įrankis, Dievas tiesiogiai naudojasi mano rankomis. Tai Jis teikia malonę, o aš tik leidžiu, kad Jis per mane veiktų.
Į primicijas susirinko pilna šv. Onos bažnyčia. Ką Jums reiškia toks vieviečių palaikymas?
Tų žmonių atvykimas liudija, jog teisingai pasirinkau savo kelią, esu naudingas bei jiems reikalingas. Savo atėjimu kiekvienas įrodo, jog savaip mane myli, pažįsta ir už mane džiaugiasi, pradedant parapijiečiais, baigiant draugais, giminaičiais. Daugelis tų, kurie negalėjo atvykti, tądien už mane meldėsi. Nėra su kuo palyginti, kai jauti, jog žmonės tave neša maldose. Jų maldos turi galią – padeda man eiti į priekį, tarnauti.
Sunkumų kunigaujant, be abejonės, kils. Ko bijote?
Bijau būti nereikalingas. Bijau ir labai nenoriu, kad žmonės kunigu naudotųsi kaip sakramentų teikėju. Nors dauguma būtent taip ir daro, bet jau yra tokių, kurie pradeda gyventi kitaip. Į juos dedu daug vilties ir jėgų. Tikrai neičiau į kunigystę, jei būčiau reikalingas tiktai kaip funkcinis žmogus. Gal esu svajotojas, bet stengiuosi ir ateityje dėsiu visas jėgas, kad kuo daugiau žmonių turėtų artimesnį ryšį su Bažnyčia ir Dievu. Tai ir neš vaisių ateityje.
Ko tikitės iš būsimos tarnystės? Ką Jūs galite gauti iš tikinčiųjų?
Niekas manęs taip nesupras ir taip nepasotins kaip Dievas. O ką aš galiu gauti iš tikinčiųjų? Kartais savo malda jie man rodo pavyzdį. Tas susitelkimas, įsimylėjimas į Dievą, į maldą, mane vis žadina ir rodo, jog Dievas tikrai veikia. Tada aš jaučiuosi naudingas – čia ir yra pati esmė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų